Į pradžią IGNALINOS
RAJONO
SAVIVALDYBĖ
biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
Faks. (8 386) 53 148
El. paštas info@ignalina.lt
 Struktūra ir kontaktai  Teisinė informacija  Veiklos sritys  Korupcijos prevencija  Administracinė informacija  Paslaugos
Versija neįgaliesiems
ČESLOVAS KUDABA (1934-1993)

"Palaima, jei tau dar pavaldus nuostabus mūsų tradicinis būties reliktas - ėjimas pėsčiomis". Tai žodžiai mūsų krašto šviesuolio Česlovo Kudabos. Pėsčiuoju Riteriu taikliai pavadintas profesorius iš tiesų išvaikščiojo pėsčiom visą Lietuvą. Jam buvo svarbus " ėjimas ieškant ir atrandant ne vien reginius, bet ir savo mintį girdint, aptinkant (…) brangių, net nematytų gentainių paliktus pėdsakus".

Česlovas Kudaba  gimė 1934 m. liepos 24 d. Postavų rajone Kobylniko miestelyje, Didžiojo Švokšto ir Naručio tarpuežeryje. Dabar šis miestelis baltarusių pavadintas Naroč. Netoli nuo jo tyvuliuoja ir Baltijos aukštumų puošmena – didysis Narutis. Č. Kudabos tėvas – neturtingas, santūrus, darbštus ir ramaus būdo lietuvis žemdirbys, motina – gudė, švelni, jautri ir draugiška moteris. Būdami neturtingi Pranas ir Juzefa Kudabos kilnojosi iš vietos į vietą.

Tik 1940 m., kada mažasis Česlovas jau buvo sulaukęs šešerių metų, jie sugrįžo į tėvo gimtąsias vietas ir apsigyveno 1,5 ha senelio žemėje – Ignalinos rajone, Tverečiaus valsčiaus Vaiciekavo kaimelyje. Tas kaimelis jau išnykęs. Lietuvių ir slavų paribys žmonijai padovanojo daug žymių asmenybių, kultūros ir politikos veikėjų, įvairių sričių menininkų ir mokslininkų.

Pradžios mokslus Č. Kudaba pradėjo Tverečiaus progimnazijoje, kurioje mokėsi nuo 1942 iki 1950 m. Ten pasižymėjo geru elgesiu ir būdu, neeiliniais gabumais mokslui ir artisto, linksmo pasakoriaus bei eilėraščių deklamuotojo talentu. Nuo 1950 m. rudens tolimesnį mokslą tęsė Švenčionių miesto pedagoginėje mokykloje. Ją baigė 1954 m., tik jau perkeltą į Švenčionėlius ir pavadintą Mokytojų seminarija.

Savo darbštumo ir gabumų dėka jis pirmavo moksle, užklasinėje veikloje ir saviveikloje, buvo pavyzdingas. Ypač daug skaitė, keliavo, vaidino, dainavo, o kartais ir savo kūrybą skaitė, bet dažniau deklamavo Lietuvos rašytojų eilėraščius, dalyvavo literatūros būrelyje. Mokytis skatino ir rėmė dėdė, tėvo brolis Antanas. Savo dėdę Antaną Č. Kudaba gerbė ir mylėjo. Vadindavo antruoju tėvu, ne kartą jam sakė: "Ačiū, dėde, kad mane pavedėjai už rankos keliu”.

Su pagyrimu ir vien tik gerais pažymiais baigęs Švenčionėlių mokytojų seminariją 1954 m. rudenį Č. Kudaba pradėjo studijuoti Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete geografiją. Šis mokslas derinosi su smalsia prigimtimi, didžia pagarba ir meile šeimai, tėvams, jų žemei ir papročiams. “Žemė, kurioje ilgiausiai gyvenai, nors ir nutolo, jos šviesi padangė nepaliovė švytėjusi. Tad ir norisi apie tėvų padangę kalbėti kaip apie tau šventą, savą, neskolintą, širdžia pasveikinant naują jos dieną”.

 

Išvaikščiojęs ir artimiau susipažinęs su visa Lietuva vėliau jis ją sveikino ir meilę išreiškė darbais. Domėjosi daug kuo, apie daug ką rašė ir pasakojo, bet daugiausia – apie Lietuvos, savo krašto  žemę.

Studijų metu laiko negaišo veltui. Daug skaitė, domėjosi ne vien geografija, bet ir kitais mokslais, ypač – istorija, Vilniaus universiteto praeitimi, etnografija, sociologija, mokslo istorija, rūpinosi gimtinės aplinkos naudojimu ir apsauga.

Č. Kudaba parašė 10 knygų ir kelis šimtus mokslinių, populiarių straipsnių. Daktaro disertacijoje, skirtoje Baltijos kalvynui, buvo skrupulingai išdėstyta visa kontinentinio apledėjimo dinamikos seka ir jos tyrimo metodas. Daug dėmesio profesorius skyrė ir Kraštotyros draugijai: rašė šimtus straipsnių, daug knygų apie atskiras Lietuvos vietoves, jų istoriją ir žmones. Dauguma knygų yra apie Lietuvos kraštovaizdį: "Ignalinos apylinkės”(1967, 1975), "Kur Nemunas teka" (1970), "Kalvotoji Žemaitija” (1972), "Upelių pakrantėmis” (1977), "Geografinės kelionės ir atradimai (1980), "Švenčionių rajonas” (1983), "Nerimi” (1986), monografija "Lietuvos aukštumos” (1983). Parašė publicistinių straipsnių iš gamtosaugos, kraštotyros, kitais kultūros klausimais. 

Turėjo tiek žinių, kad buvo puikus kelionių vadovas ne tik gimtinėje – daugelį vietovių pažino geriau už kai kuriuos vietos gyventojus. Nuo 1979 m. buvo aktyvus Vilniaus knygos bičiulių klubo narys.

Svarbi jo veiklos sritis – kartografija. Neabejojame, kad tai buvo jo gyvenimo dalis. Žemėlapiai jį domino nuo studijų laikų. Ši veikla buvo plati kaip ir visas kitas jo darbas. Jis turėjo ir kitą tikslą – iškelti Lietuvą, jos vardą, garsėjusį viduramžių kartografijos paminkluose. Nuo 1986 m. Č. Kudaba vadovavo kartografijos laboratorijoje sudarant Lietuvos atlasą. Jis buvo vyriausias mokslinis redaktorius. Savo straipsniuose nurodydavo, kokie šiuo metu svarbiausieji Lietuvos kartografijos plėtojimo uždaviniai. Buvo Lietuvos kultūros ir Atviros Lietuvos fondų įkūrėjas ir vadovas.

Vilniaus universiteto geografijos profesorius Č. Kudaba  su džiaugsmu sutiko Atgimimą, įsijungė metėsi į Sąjūdžio veiklą, buvo išrinktas į Atkuriamąjį Seimą, tapo Kovo 11-osios Akto signataru. Nuotraukose jį matome su žymiais žmonėmis: Šventuoju Tėvu Jonu Pauliumi II, Vilties prezidentu Stasiu Lozoraičiu, Valdu Adamkumi. Apsirengęs paprastais drabužiais, su kuprine ant pečių profesorius pėsčias išvaikščiojo visą Lietuvą. Tai, ką matė, ištyrė, apmąstė, skelbė knygose ir straipsniuose. Kelios dienos prieš mirtį, 1993 metų vasarį, parašė: “. reikalas verčia dabar, dar šį vakarą, ryto nelaukus, grįžti ir dirbti. Nesgi niekas niekam nieko veltui neduos. Gal tai ir bus tikrasis sukrėtimas. Atrodo, be šito žmogus nesupranta poreikio dirbti.” Ir pasirašė “amžinas skolininkas Č. Kudaba".

Valdas Adamkus taip kalbėjo apie Č. Kudabą: „Gniaužia priekaištas sau, apninka abejonė: ar viskas buvo padaryta galynėjantis su neteisinguoju būties nuosprendžiu, kurį, ir dešimtmečiui praėjus, privalome suvokti kaip tautos dvasios žaizdą. Jos akivaizdoje bent šiandien būkime orūs ir prisipažinkime, kad, save teisindami tariamu užimtumu, kasdieniu skubėjimu, nepastebime lūžtančio medžio ir žmogaus. Jis ne tik perspėdavo. Prie svetimo rūpesčio visada palinkdavo. Tik save buvo neleistinai pamiršęs. O mes neprimindavome. Stabtelėkime. Pagalvokime.".

 

 

Paskutinis atnaujinimas: 2018-02-22 13:48:11
Spausdinti
El.paštas Į pradžią Svetainės žemelapis


Naujienų prenumerata
 

  

 

 


 







 

 



 
 



 

 


  
 
 
 

 




 

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

 

 
© 2005 Ignalinos rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Į viršų (Left Alt+z Enter) Sprendimas: Idamas, naudojama Smart Web sistema.