Į pradžią IGNALINOS
RAJONO
SAVIVALDYBĖ
biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
Faks. (8 386) 53 148
El. paštas info@ignalina.lt
 Struktūra ir kontaktai  Teisinė informacija  Veiklos sritys  Korupcijos prevencija  Administracinė informacija  Paslaugos
Versija neįgaliesiems
- NAUJIENOS -
2018.08.09
„Dvarų istorija žadina vaizduotę" Meikštų dvare

„Žiūrėti ir pamatyti, klausyti ir išgirsti... Tai skirtingi dalykai. Tačiau būtent gebėjimą pamatyti ir išgirsti, atrasti, nustebti ir žavėtis turime tik dėka mumyse gyvenančio vaiko. Tas vaikas padeda mums tobulėti, keistis, augti ir išgyventi didžiuosius gyvenimo stebuklus, tas vaikas mums padeda išgyventi laimės pojūtį“, – sakė Meikštų dvare viešėjęs aktorius Gediminas Storpirštis, Lietuvos teatro ir kino aktorius, teatro pedagogas, dainuojamosios poezijos festivalių meno vadovas, koncertų organizatorius, dainų autorius ir atlikėjas.


Tęsiame projektą

Šeštadienio pavakarę jau „priklausomybę“ projektui „Dvarų projektai žadina vaizduotę“ įgiję entuziastai iš visų kampelių judėjo į rajono ir šalies pakraštyje įsikūrusį Meikštų dvarą. Ketvirtasis etapas – „Muzikinė dvarų kultūra ir dainuojamoji poezija“.  Didingai stūksančiame dvaro parke kiekvienas susiradome dūšiai mielą kampelį. Vieni su suolais tupinėjo po parką ieškodami patogesnės vietelės, o kiti tiesiog sugulė po klevu, ruošdamiesi išlaisvinti vaizduotę ir pasinerti į šimtmečių kelionę.  „Esame labai gražioje vietoje. Dvarų istorija žadina vaizduotę. Vaizduotę žadina patys dvarai. Nuo liepos mėnesio keliaujame po Ignalinos rajoną ir gyvai diskutuojame apie dvarus, istoriją, žmones. Ignalinos viešosios bibliotekos įgyvendinamame projekte jau dalyviai draugiškai ir svetingai atveria „duris“ pažinimui. Aplankėme Vidiškių dvarą, Kazitiškio dvaro parką, Kazokinės dvarvietę ir Meikštų dvarą. Esame dėkingi dvarų šeimininkams Kęstučiui Mozeriui ir Mindaugui Survilui bei dvarvietes prižiūrintiems seniūnamas Jonui Polito bei Drąsučiui Jelinskui ir Kazokinės bei Kazitiškio bendruomenėms, Kazitiškio bibliotekininkei Rasai Trubilienei už svetingą projekto dalyvių priėmimą. Šio projekto metu vyksta akcija „Įamžink savo kraštą“, kurios metu kviečiame fotografijose, tapybos darbuose įamžinti savo karštą. Turinčius klausimų, mielai pakonsultuos Nijolė Trinkūnienė.

Per tris projekto etapus sulaukta daugiau nei 400 projekto dalyvių. Šiandien jūsų – taip pat nemažai, kone 200. O mūsų projekto sėkme būtent jūsų noras pažinti...

Susipažinkime su Meikštų dvaru ir jo savininku, VšĮ Meikštų dvaras, Priklausomybių reabilitacijos centro direktoriumi Mindaugu Survilu“, – kvietė projekto vadovė Laima Andrijauskienė.

Prasminga ir svarbi Lietuvai veikla

„Visi kažkodėl įsivaizduoja, kad dvaras yra kažkoks didelis pastatas. Dvaras tai nėra pastatas. Dvaras yra teritorija su šeimininkais, generuojanti pastatus, pajamas, žmones, jų veiklas ir susibūrimus.  Šis dvaras „gimė“ XVII a. Naruševičių šeimoje. O jau XIX a. pab. perėjo į Meikštovičių rankas. Kad ir kaip nuskambėtų tragiškai, šis kraštas lietuviškas yra tik nuo 1991 m. paties dvaro teritorija visą laiką buvo okupuota, rusų, vokiečių, lenkų, sovietų sąjungos. Iš senųjų pastatų išlikę vos 2, kuriems yra 270 m., visi kiti čia matomi statyti apie 1951-1953 m. Meikštovičiui vedus Naruševičiūtę, mašinų gamintojų ir senųjų bajorų giminėms susijungus, „gimė“ dvaras. Mašinų gamintojai tuo metu buvo ganėtinai turtingi, ir leido sau samdyti architektus italus bei statyti dvarus. Todėl šio dvaro atsikartojimų yra tik dviejuose Italijos dvaruose.

Jau dvidešimt metų šio dvaro savininkas esu aš. Ne kartą teko girdėti, kad štai atvažiavo Survilas ir daro čia ką nori. Aš neatvažiavau. Aš grįžau... 1250 m. Karalius Mindaugas turėjo raštininką Survilą ir jam padovanojo šiaurines Nalšios žemes. Mes dabar čia ir esame, šiaurinėje Nalšioje. Todėl aš čia ir grįžau... Kai atvyksta lenkai ir pasakoja, kad čia mūsų žemės, aš labai mandagiai primenu, kad mūsų žemes jie buvo okupavę 19 m., konkrečiai čia jie gyveno 13 m., o Lietuva plačiąja prasme čia jau daugiau nei 1000 m.

Daugiau jau man niekas nebesako, kad aš atvažiavau... Gyvenu čia 20 m. Aš esu vietinis Meikštų  kaimo gyventojas.

Šiandien Meikštų dvare įkurtas didžiausias reabilitacijos centras Lietuvoje, teikiantis plačiausią socialinių ir psichologinių-psichiatrinių paslaugų spektrą šio pobūdžio gydymo įstaigose. Mūsų centras – vienintelė įstaiga Lietuvoje, dirbanti ir pagal Sveikatos apsaugos ministerijos licenciją ir pagal Socialinių paslaugų ir darbo ministerijos licenciją. Mes pirmieji Lietuvoje gavome licenciją socialiniam darbui atlikti ir jau ketverius metus esme pavyzdys kietiems.

Ką mes veikiame? Skambina man moteris ir sako: „Mano vyras geria – pagydyk“. Mes to nedarome. Mes padedame žmonės, kurie patys kreipiasi... Mielai priimsime žmoną, mamą, draugę, seserį gydyt nuo priklausomybės priklausomybę turinčiam žmogui. Priklausomybė niekada nebūna vieno žmogaus problema, nes ji apima visą šeimą, artimuosius, kolegas, visą priklausomybę turinčio žmogaus aplinką. Mes padedame pasveikti norinčiam žmogui grįžti į gyvenimą ir kurti naują savo pasaulį“, – sakė M. Survilas. 

Muzikinė dvarų kultūra

„Retai kada atvažiuoji į koncertą ir sutinki žmones, kurie dirba ypatingą ir reikalingą bei prasmingą darbą. Meikštų dvaro pavyzdys – sektinas mums visiems.

Dvarai buvo ne tik mūsų darbinė pareiga ir generavo pajamas. Dvarų savininkai dažniausia buvo šviesuoliai, besirūpinantys savo teritorijoje gyvenančiųjų švietimu. Dvarai išties buvo kultūros židinys. Savininkai rūpinosi ne tik išgyvenimo poreikiais. Kadangi jie turėjo lėšų, tad rūpinosi ne tik kūnu, bet ir dvasios sveikata. Būtent mūsų dvaruose lankėsi daugybė pasaulyje labai garsių žmonių. Visais laikais Lietuva išsiskyrė savo dvasinais poreikiais. Vis gyvenimą mūsų žmonės lydėjo muzika ir poezija. Iš tikrųjų mes turime pasaulinio lygio poetus. Jei būtume rengiamos poezijos olimpiados, tai Lietuva paskęstų laimėjimų jūroje.

Seniausia dainuojamoji poezija – liaudies dainos. Šis mūsų palikimas – neįkainojamas. Kurį laiką madas skelbianti Prancūzija puikavosi turinti didžiausią kiekį dainuojamosios poezijos – 5 tūkst. savo liaudies dainų. Mes, lietuviai, turime 100 tūkst. ir tyliai ramiai sau gyvenam. Apskritai lietuvių genuose nuo amžių amžintųjų buvo itin aštraus ir šviesaus proto, didingo ir globalaus mąstymo žmonių. Prisiminkime Gedimino laiškus. Juk jis buvo vienas šviesiausių valdovų.

Taigi, vasara – pilsis ir atgaiva ne tik kūnui, bet ir dvasiai. Mūsų dvasinė sveikata taip pat turi būti subalansuota, jai reikia atgauti pusiausvyrą, nes ir ji turinti poreikius. O tai padės mūsų neįkainojama dainuojamoji poezija...“, – įvesdamas į kitą dvarų pasaulio erdvę, kalbėjo aktorius Gediminas Storpirštis.

Po gražaus ir jausmingo vakaro, skabant muzikai ir žodžiui, žodis vėl perduota projekto vadovei Laimai. Ji savininkui ir aktoriui įteikė Meikštų bibliotekininkės rankomis pagamintas gėles. Seniūnė Tatjana Jarutienė padėkojo projekto vadovei už galimybę tapti projekto dalimi. Dvaro savininkas priminė, jog už gausybę renginių, bendruomenės švietimą ir vienijimą didžiausia visų pagarbą krašto bibliotekininkei Jolantai Šalnienei. Jam antrinusi T. Jarutienė patikino: „Jog biblioteka seniai išaugo iš savo „marškinėlių“, ji tapo kultūros ir socialinių bei visų kitų įmanomų paslaugų centru.

Antroji renginio dalis – projekto dalyvių kelionė po Meikštų dvarą.

„Dėlionė“ įgauna vaizdą

Kaip ir įprasta ignaliniečiui, iš pradžių gana skeptiškai žiūrėjau į šį projektą. Juk turime gausybę vykdytų projektų mūsų rajone, tačiau toli gražu ne tokią gausybę tokių, kurie verti tų gražių žodžių ir ditirambų, apdainuojamų juos viešinant. Viešint ketvirtajame projekto etape, Meikštų dvare, aplankė vizija – pradėjo aiškėti meniškai ir gudriai užslėptos projekto sumanytojų „dėlionės“ vaizdas. Detalė po detalės ir kino filmo greičiu pradėjo suktis krašto istorija anuomet ir šiandien. Kiekviena projekto metu išsakyta mintis, pateikta informacija, išjausta akimirka užėmė savo vietas. Žinoma, dar nemažai tuščių erdvių, tačiau tikiu, jog projektui baigiantis, projekto vadovų, dalyvių, žiūrovų ir mano pačios vaizduotės dėka turėsiu informatyviausią ir tobulą, visų kartu išjaustą ir išgyventą Lietuvos dvarų paveikslą.  

O savo mintis norėčiau baigti G. Storpirščio žodžiais: „Aš nekalbėjau to, ką girdėjot – yra tik tai, ką patys norėjote išgirsti“.

Lina RAGINYTĖ 

 

 

 
Atgal   Spausdinti  
Spausdinti
El.paštas Į pradžią Svetainės žemelapis


Naujienų prenumerata
 

  

 

 


 







 


 

 



  


 

 
 

 




 

 

 

 
© 2005 Ignalinos rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Į viršų (Left Alt+z Enter) Sprendimas: Idamas, naudojama Smart Web sistema.