Į pradžią IGNALINOS
RAJONO
SAVIVALDYBĖ
Savivaldybės biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
Faks. (8 386) 53 148
El. paštas info@ignalina.lt
 Struktūra ir kontaktai  Teisinė informacija  Veiklos sritys  Korupcijos prevencija  Administracinė informacija  Paslaugos
Versija neįgaliesiems
Ignalinos rajono laikraštis "Nauja vaga"

"Nauja vaga" Nr. 21, 2017 m. kovo 18 d.


  • Plius – Minus

Lietuva vėl gedi. Šįkart 26-erių metų Ievutės, važiavusios autostrada kovo 5-ąją iš Plungės į Vilnių, kurią, siekdami užgrobti prabangią mašiną, kastuvu užkapojo keturi nusikaltėliai. Trečiadienį mergina palaidota kapinėse šalia Plungės. Šv. Mišias   Plungės klebonas  pradėjo užuojauta artimiesiems ir visai Lietuvai: „Užuojauta Lietuvai ir mums visiems, kad tokie esame“. „Kaip tokie žmonės gali vaikščioti žeme?“ – retoriškai klausė Policijos generalinis komisaras Linas Pernavas, išaiškinus nusikaltimą.

Gali. Pasodins „berniukus“ kad ir iki gyvos galvos, o jie, kaip žymusis Henrikas Daktaras, šokdins teismus ir teisėjus: tai jam kamera per prasta, tai cinamono ir razinų negauna, tai natūralaus medaus nori. Laisvėje gyvenantys už savo uždirbtus pinigus taip neišsidirbinėja. O paskui dar už gerą elgesį kalėjime bus išleisti anksčiau laiko į laisvę...

Sunku įsivaizduoti, kokį skausmą dabar patiria Ievutės tėvai, mylimasis, draugai...

Bet gyvenimas eina toliau. Vieni verkia, kiti – džiaugiasi. Savo laimę parašu santuokos sutartyje praėjusį savaitgalį  patvirtino 83-ejų metų Nepriklausomybės Akto signataras Bronislovas Genzelis. Jo išrinktoji – 47-erių gydytoja. Jaunavedžiai nesirinko nei pilių, nei oro balionų, nei povandeninių atrakcijų bendram gyvenimui įregistruoti. Tai buvo padaryta jų namuose. Belieka tik palinkėti jaunai (naujai) šeimai laimės ir ilgų gyvenimo metų. Juk Bronislovas Genzelis – beveik mūsiškis: 1958 metais keletą mėnesių redagavo „Naują vagą“.

Seime – naujas skandalas. Gresia apkalta socialdemokratui Mindaugui Basčiui dėl jo ryšių su Rusijos verslininkais ir kėgėbistais, Kęstučiui Pūkui – dėl seksualinio priekabiavimo prie būsimų padėjėjų ir ginklo atsinešimą į Seimą. Gal žmogui reikėjo apsiginti nuo moterų?

Ketvirtadienį Valstybinėje mokesčių inspekcijoje buvo duotas startas šių metų pajamų ir turto deklaravimui. Į nemalonę pakliuvo Europos Parlamento nariai: 10 iš 11 Lietuvos atstovų laiku nepateikė privačių interesų deklaracijų, dėl to bus atliekamas tyrimas. Taip nusprendė Vyriausioji tarnybinės etikos komisija. Tyrimo išvengs tik ignalinietis Bronis Ropė, kuris vienintelis deklaraciją pateikė laiku.

Marga savaitė. Šalia skausmo eina džiaugsmas, šalia teisingų sprendimų – balansavimas ant beprotybės ribos, kaip sakė Seimo narė Ingrida Šimonytė. Toks gyvenimas. Gyvenkime.

Laima Miliuvienė

  • Miškas – Lietuvos turtas. Urėdijos jį saugo ar naikina?

Žemė, miškas, upė, pieva. Taip Lietuvą apibūdina poetai. O mes sakome: gyvename šalyje, kurią žalia spalva nudažo miškai. Lietuvoje yra 2,18 milijonų hektarų miškų. Apie juos pasikalbėti Ignalinos miškų  urėdijoje susirinko rajono ir Utenos, Zarasų ir Rokiškio rajonų miškininkai, grėsmingai artėjant urėdijų reformai – planuojant įsteigti vieną valstybės įmonę „Lietuvos valstybiniai miškai“. Reikia jos ar ne? Kad būtų sudėti visi akcentai ant „už“ ir „prieš“, į pagalbą ignaliniečiams atskubėjo Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos profesorius, daktaras Albinas Tebėra.

 

Kertama labai saikingai

Daktaras Albinas Tebėra pažėrė skaičių: bendras medynų tūris yra 529 mln. kubinių metrų; vidutinis medynų tūris – 251 kubinių metrų hektare; metinis medynų tūrio prieaugis – 18,8 milijonai kubinių metrų.

„Šiuo metu Lietuvos miškingumas yra 33,4 procento, pokary buvo 20 procentų. Vadinasi, miškai puoselėjami, saugomi ir saikingai kertami. Vienam gyventojui tenka 0,75 ha miško ploto, - skaičiavo Albinas Tebėra. – 55,9 procento miškų sudaro spygliuočiai: pušynai, eglynai. Nemažai esama beržynų, juodalksnynų, drebulynų, ąžuolynų ir kitų medžių. Galime pasidžiaugti, kad visi mūsų miškų medžiai yra vietiniai, nėra atvežtų ir užveistų iš kitų šalių. Tokią klaidą prieš daugelį metų padarė Jungtinės Amerikos Valstijos, kurios dabar turi mažiausiai medynų“.

Visi šie paminėti profesoriaus skaičiai suteikia galimybę Lietuvai didžiuotis miškų priežiūra ir tvarkymu, nes palyginamojoje lentelėje mūsų šalis įrašyta per vidurį – ten, kur ne per daug iškertama ir apgalvotai atsodinama. Miškų kirtimų intensyvumas įvairiose šalyse labai skirtingas. Tai priklauso nuo miškų išteklių struktūros, miškų geografinio išdėstymo, šalies ekonomikos lygio, miškininkystės kultūros, visuomenės požiūrio į miškininkystę. Intensyviausiai miškus kerta Portugalija ir Indija. Tose šalyse kasmet iškertama 5-7 procentai medienos išteklių. Lietuvoje kasmet iškertama mažiau nei 1,5 procento medienos išteklių.

Kur panaudojama nukirsta mediena? Prieš 40-50 metų Lietuvoje malkoms buvo sunaudojama 40-60 procentų kasmet gaminamos medienos, dabar (nukirsto miško urėdijose) – 24,6 procento. Kita nukirsto miško dalis tenka pramonei.

„Lietuvos miškai yra vieni iš pačių našiausių. Europoje užimame 10 vietą, pasaulyje – 14 vietą, - pasidžiaugė Lietuvos urėdijų pasiekimais Albinas Tebėra. – Jei iškertame, padarome erdvę jaunuolynams. Lietuvos miškai yra geriausia aplinka bioįvairovei puoselėti. Esame tarp nedaugelio pasaulio šalių, kuriose daugiausia natūralių miškų“.

Pranešėjas apgailestavo, jog miškuose buvo iškirsta per daug skroblų, jų daugiau išliko tik pietinėje Lietuvoje, mažėja vertingų beržų. Ignalinos miškų urėdijos urėdas paprieštaravo, jog urėdijos miškuose jau esama keletas skroblų, tikimasi, kad jų užsiveis ir daugiau. Alfredas Aškelėnas pastebėjo, jog kartais nesutampa urėdijos planai iškirsti tam tikrą kiekį medienos ir vėliau iš aukščiau „nuleisti“ skaičiai. Kaip aiškino daktaras Albinas Tebėra, tai dėl to, kad miškų sektoriaus biurokratai ne visi žino, kaip tvarkytis miškuose: Generalinė miškų urėdija tuos skaičius pateikia Aplinkos ministerijos klerkams – tie sako pataisymą padaro, paskui juos neša ministrui – tas dar šiek tiek pakoreguoja, o galutinis skaičius vėl grįžta į urėdijas jau patvirtinus premjero palaiminimą. Štai ir gaunasi kaip sugedusiame telefone...

Kaip yra ir kaip būtų, jeigu būtų...

Nors miškų gaisrų pastaraisiais metais padaugėjo, tačiau išdega mažiau miško. Tai dėl įdiegtos priešgaisrinės sistemos, kuri leidžia greičiau pastebėti miškų gaisrus ir juos likviduoti. Miškų urėdijų pajamos 2015 metais sudarė 156 milijonus eurų, valstybei buvo sumokėta 66 milijonai mokesčių. Urėdijose ir jas aptarnaujančiose įmonėse yra sukurta 4000 darbo vietų, vidutinis darbo užmokestis siekia 755 eurus per mėnesį. Specialistų darbo užmokestis sudaro 13,6 procento nuo pajamų.

„Dabar Lietuvoje yra 42 urėdijos, jos – skirtingo ploto ir pajamos jų skirtingos. Mažosios urėdijos iš hektaro gauna daugiau, nes mažame plote joms labiau rūpi subalansuoti išteklius. Tokia yra ir Ignalinos miškų urėdija. Tik administravimui mažose urėdijose tenka 7 eurais daugiau nei didelėse“, - konstatavo Albinas Tebėra.

Bet kai kuriose šalyse yra viena miškų įmonė, kaip dabar planuojama reformuoti ir Lietuvoje. Prieš kelerius metus taip pasielgė ir Latvija ir, kaip sakė Albinas Tebėra, padarė didelę klaidą. Jis pateikė Vokietijos pavyzdį: kadangi miškų sektoriuje išlaidos didesnės už pajamas, todėl buvo įsteigta viena įmonė ir per ją, dabar jau biudžetinę, palaikomas miškų ūkis. Ar ir Lietuvoje siekiama pelningai dirbantį sektorių paversti biudžetine įmone?

„Daugiau nei keista, kad mūsų Prezidentė, tiek kovojusi prieš energetikos monopoliją, dabar tyli, kai planuojama sukurti monopolinę miškų įmonę... – stebėjosi pranešėjas. – Ar kas nors iš to laimėtų, jei iš urėdijų būtų atimtas juridinio asmens statusas?“

Jei taip iš tikrųjų atsitiktų, Albinas Tebėra įvardijo dešimt grėsmių dėl monopolistinės įmonės įkūrimo. Pirmiausia,  sumažėtų motyvacija siekti geresnių darbo rezultatų, sumažėtų atsakomybė ir ekonominio efektyvumo paieškos, susilpnėtų konkurencija miškininkystės rinkoje, mažėtų bendrosios pajamos, grąža valstybei, padidėtų šešėlinė ekonomika, blogėtų apskaita, silpnėtų kontrolė ir suprastėtų miško išteklių būklė – kam urėdijai (ar jos padaliniui-, nežinia, kaip būtų pavadinta) stengtis, jei viskas būtų suversta į bendrą katilą, o regionuose veikiančių smulkesnių įmonių, teikiančių miško darbų paslaugas miškų urėdijoms, galimi bankrotai.

„Valstybė turi nustatyti miškininkams tris tikslus: didinti miško išteklių (ateities miškų vertę); didinti grąžą valstybei; racionaliau naudoti miškus ir didinti pajamas, -  pripažinęs, jog dabar veikiančiose urėdijose esama trūkumų, vardijo Albinas Tebėra. – Miškų urėdijoms reikia suformuluoti aiškius veiklos uždavinius ir nustatyti jų vykdymo vertinimo ir vadovų atestavimo tvarką“.

Tačiau urėdų atestavimo kriterijai turėtų būti jų veiklos rezultatai, o ne kokie nors egzaminai ar testai. Tai penkerių kadencijos metų veikla: miško išteklių vertės puoselėjimo vertinimas; grąžos valstybei vertinimas (darbo užmokesčio didėjimas, sumokėti mokesčiai, investicijos į darbuotojų aplinką ir miškų infrastruktūrą), skirtą visuomenės poreikiams. Mokslų daktaro nuomone, urėdų kadencijų skaičiaus nereikėtų riboti, nes pasakymas, jog urėdas dirba 35-erius metus – tai jau blogai, o kad jo vadovaujama urėdija Lietuvoje jau daug metų pripažįstama viena iš geriausių – to niekas neprisimena.

Miškai – mūsų visų turtas. Mums, ne miško darbuotojams, - tai grynas oras, uogos, grybai, sveikata. Miškininkams – kubiniai metrai medienos ir milijonai eurų, kurie mokesčių pavidalu suplaukia į valstybės biudžetą. Skaičiuojama, kad rezervas Lietuvos miškų našumui didinti yra 15 – 20 procentų, optimizuotų medynų tūrio prieaugio ir naudojimo rezervas – 25 milijonai eurų. Gerinant prekybą medienos gaminiais, įdiegiant prekybos procesų optimizavimo modelius skaičiuojama, jog galima gauti papildomai dar 2-3 milijonus eurų per metus.

Tai kas valstybei naudingiau – „už“ ar „prieš“?

Susidaro įspūdis, kad  miškų reforma stumiama buldozeriu, nežinia kieno išreikšta politine valia, o valdančioji dauguma jau pamiršo savo rinkiminius pažadus dėl regionų plėtros.

Laima Miliuvienė

  • Keturių savivaldybių šventė Paliesiaus dvare

Kovo 11-osios, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos  proga ją surengė Paliesiaus dvaro asociacija, kurios prezidentas yra Marekas Ptašekas. Projektą „Pasaulis Lietuvoje“ iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba, prisidėjo ir Ignalinos, Zarasų, Visagino ir Švenčionių savivaldybės. Rengėjai tikisi, kad tokia šventė taps gražia tradicija Rytų Lietuvoje ir suburs aplinkinių savivaldybių žmones švęsti kartu.

Nuo pat ankstaus ryto Paliesiaus dvare skambėjo muzika. Unikalaus rankų darbo fortepijono garsus pažadino jaunieji konkurso dalyviai iš Visagino Česlovo Sasnausko meno mokyklos, Zarasų meno mokyklos, Švenčionių Juliaus Siniaus menų, Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos. Tai buvo tikra muzikos šventė, sukvietusi moksleivius pasiklausyti vieniems kitų, pasidalyti patirtimi. Kaip paskui sakė renginio vedėjas, smuikininkas Gediminas Dalinkevičius, perduodamas  - ne, ne konkurso vertintojo, o eksperto, žinomo pianisto, ilgamečio Virgilijaus Noreikos koncertmeisterio Povilo Jaramino žodžius, kad „mes, būdami tokio amžiaus, taip puikiai tikrai nemokėjome skambinti fortepijonu“. Tuos žodžius tarsi patvirtino į vėliau vykusį koncertą pakviesta Marija iš Visagino, virtuoziškai atlikusi savo konkursinį kūrinį. Konkurso-festivalio diplomai buvo įteikti visiems jo dalyviams, tarp jų ir Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos auklėtiniams Gabrielei Zabulytei (mokytoja Tatjana Šapokienė), Barborai Karlaitei (mokytoja Laimutė Kutrienė), Snežanai Poklikajevai (mokytoja Jurgita Antonovienė), Sofy Šedler (mokytoja Tatjana Švidko) ir Eimantui Labuckui (mokytoja Laimutė Kutrienė).

Vidurdienį, po jaunųjų atlikėjų konkurso,  dvaro prieigose įvyko oficialus šventės atidarymas. Buvo iškelta Lietuvos vėliava, kartu su „Liepaičių“ choru iš Vilniaus visi sugiedojo Lietuvos himną, Ignalinos rajono meras Henrikas Šiaudinis pasveikino susirinkusius su švente ir pasidžiaugė prikeltu naujam gyvenimui Paliesiaus dvaru, kuris tampa reikšmingas šio krašto kultūros židinys. Aikštelėje buvo uždegti trys laužai.

O tada Gediminas Dalinkevičius pakvietė visus... pasivaišinti pasieniečių pagaminta koše. Kas valgyti nenorėjo, galėjo apžiūrėti Paliesiaus dvarą, kuriame ekskursijos vadovo pareigos teko restauratoriui Petrui Kanevičiui. Vedžiodamas po naujam gyvenimui prikeltas sales ir pritaikytas kitoms reikmėms, nei buvo anksčiau,  ekskursijos vadovas pasidžiaugė, kad šis dvaras užima reikšmingą vietą Europos restauruotų dvarų istorijoje. „Pasigavę“ vieną iš dvaro savininkų Mareką Ptašeką, svečiai iš Vilniaus ir Baltarusijos Breslaujos rajono, dalyvavę šventėje, kamantinėjo apie galimybes čia pailsėti, pasigydyti ar tiesiog pasiklausyti pasaulinio lygio atlikėjų muzikos.

„Pasaulis gali ateiti čia, kur skleidžiasi ir žydi talentai, kur skamba pati geriausia muzika“, - pradėdamas šventinį koncertą sakė Gediminas Dalinkevičius.

Jis perskaitė Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio, kuris  buvo pakviestas į šventę Paliesiuje, bet dėl didelio užimtumo negalėjo atvykti, sveikinimą.

„Pirmą kartą Paliesiaus dvare susirinkusiems kartu Ignalinos, Švenčionių, Zarasų ir Visagino savivaldybių žmonėms linkiu patirti nepakartojamą savasties ir bendrystės jausmą, kurį gali dovanoti tik nepriklausoma šalis“, - rašoma Seimo pirmininko sveikinime.

Susibūrę „Pasagos“ salėje svečiai klausėsi jaunųjų atlikėjų, etnografinių ansamblių ir „Liepaičių“ choro koncerto. Pirmieji pasirodė Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos mokiniai, kurie daina papasakojo savo gyvenvietės istoriją, padainavo dainų karalienės Kristinos Skrebutėnienės dainų, o mažasis pasakorius Algirdas Pauliukėnas tarmiškai pasakojo apie gudruolį katiną. Po didžiasaliečių pasirodymo Gediminas Dalinkevičius sakė:

„Jeigu kas iki šiol manė, kad Didžiasalyje yra daug problemų, tai po šio pasirodymo tikrai taip negalvos“.

Smagiai sukosi jaunieji šokėjai iš Švenčionių Juliaus Siniaus menų mokyklos, muzika užbūrė Marija ir Patricija iš Visagino, savo tautos savastį demonstravo Visagino ukrainiečių ansamblis ,,Kalina“. Šventinėje programoje smuiką virkdė ir Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos auklėtinė Monika Sapiegaitė (koncertmeisterė Birutė Paukštienė). Pristatydamas smuikininkę, didelę pedagoginio darbo patirtį turintis Gediminas Dalinkevičius sakė, kad tai šiuo metu vienas iš talentingiausių Lietuvos vaikų. Ji yra Nacionalinio Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkurso laureatė, IV respublikinio Jono Urbos stygininkų konkurso 1-osios vietos laimėtoja, IV tarptautinio Viktoro Radovičiaus jaunųjų stygininkų konkurso laureatė. Šios šventės globėjas europarlamentaras Bronis Ropė Monikai Sapiegaitei ir jos mokytojai Virginijai Stuglienei Kovo 11-osios proga padovanojo kelionę į Briuselį. Jaunųjų talentų konkurso ekspertas Povilas Jaraminas dovanojo susirinkusiems dar pluoštą geros muzikos.

Ir tai dar ne viskas. Paskutinis šventės „Pasaulis Lietuvoje“ akordas – lietuviškų šaknų turinčio violončelininko iš Rusijos Aleksandro Rammo ir pianisto Dariaus Mažinto koncertas. Skambėjo „Bethoveno sonatos violončelei“.

Nors Kovo 11-osios šventė baigėsi, tačiau pasaulis Lietuvoje ir Paliesiaus dvare lieka: šį šeštadienį „Pasagos“ koncertų salėje koncertuos vienas iš garsiausių Lenkijos atlikėjų Janas Kšištofas Broja (fortepijonas).

Laima Miliuvienė

Projektas “Aš – ignalinietis!”. Prajektą iš dalies remia SRTRF

  • “Gyvenimas kasdien moko gyventi”, - sako verslininkas ir politikas Juozas Rokas

Sakoma, kad pranašu savo parapijoje nebūsi. Iš kitur atvažiavusiam žmogui daugiau ir pagarbos, ir pagalbos, ir pasitikėjimo. Tam, kuris šiame mieste bėgiojo basas trumpomis kelnaitėmis, keliami kur kas didesni reikalavimai. Reikia daugiau išminties ir užsispyrimo, kad įrodytum savo vertę. Taip atsitiko ir verslininkui Juozui Rokui, kurio versle buvo didelių bangavimų – ir pakilimų, ir nuosmūkių.

Verslo pradžia buvo 1992 metais, kai paaiškėjo, jog rajkoopsąjunga, kurioje dirbo, bus reorganizuojama, kad nebeliks profsąjungos organizacijos, kuriai tada vadovavo Juozas Rokas. Tuometinė vyr.  buhalterė Irena Nesterovienė patarė kurti savo verslą:

„Kurk verslą, daryk tai vienas, jei daugiau susimesit į krūvą – susipyksit, susiskaldysit ir pinigus prarasit.  Vienas – ir būsi vienas atsakingas už savo pinigus ir sėkmę“.

Kito rajkoopsąjungos vadovo paragintas įstojo mokytis į Gomelio kooperacijos institutą, kur studijavo prekybos ekonomiką ir valdymą visuomeniniame maitinime. Nors jau buvo baigęs Kauno politechnikos institute Radijo elektronikos fakultetą, bet suvokė, kad žinių niekada nebus per daug. Gomelyje baigė tris kursus, be skolų, bet mokslus... metė.

„Ne tas galvoj buvo. Lietuvoje prasidėjo privataus verslo era. Biznį darė net tie, kas buvo vos vidurines baigę. Laukti nebuvo kada“, - prisimena ignalinietis.

Kai pirmoji privati  Ignalinoje kauniečių komercinė parduotuvė „Deka“, kurioje jis jau buvo tapęs direktoriumi, iš mūsų krašto nutarė pasitraukti, Juozas Rokas pats ėmėsi steigti savo įmonę tose pačiose patalpose, kur dabar yra mažoji „Iki“.

„Šį rudenį bus 25-eri metai mano įmonei „Liepa“. Per tą laiką buvo visko: pakilimas – kritimas, krizė – vėl kilimas į viršų. Verslo kreivė nuolat bangavo“, - prisimena Juozas Rokas.

Kodėl buvo pasirinktas toks pavadinimas? Pasirodo, nuėjus į savivaldybę registruoti įmonę prieš valdybos posėdį, tuomet prekybą kuravusi Janina Rakštelytė būsimąjį verslininką „pastatė ant ausų“ ir liepė per penkias minutes sugalvoti pavadinimą iš penkių raidžių. Jei nesugalvos, bevardės įmonės niekas neregistruos. Kaip sakė Juozas Rokas, pirmoji mintis, atėjusi į galvą, buvo tai, jog gyvena Liepų gatvėje. Susiskaičiavo raides – ogi penkios. Taip per tris minutes –greičiau nei buvo liepta -  „pakrikštijo“ savo įmonę.

Vos pradėjus dirbti, prasidėjo įvairūs patikrinimai. Natūralu, juk viskas, kas nauja, visada būna po padidinamuoju stiklu. Išsipirko licenciją prekiauti alumi, nes leidimas stipresniam alkoholiui buvo per brangus pradedančiam verslininkui. Pats atsivežė iš Utenos kelias dėžes alaus. Po kelių dienų prisistatė ekonominė policija. Surado „nuodėmę“: viešai nebuvo iškabintos prekybos alkoholiu taisyklės. Skyrė žiaurią baudą. Kokia ji buvo pinigine išraiška, dabar verslininkas tiksliai neprisimena, tik žino, kad per kišenę trenkė labai smarkiai. Beje, po kurio laiko licencijos alkoholiui smarkiai atpigo.

„Manau, kad tada  valstybė padarė  didelę  klaidą. Visos, net mažiausios parduotuvės, ėmė prekiauti alkoholiu. Jei leidimas prekiauti būtų ir likęs toks brangus, kaip pirmaisiais nepriklausomybės metais, Lietuvoje mažiau alkoholio lietųsi per visus kraštus“, - sako Juozas Rokas.

Parduotuvės patalpos ne itin džiugino verslininką. Reikėjo nemažai investuoti, kad padarytum įmonę patrauklia. Kaip tik tuo metu buvusi klasiokė Vanda Milašienė pasiūlė turinti patalpas „ant šunio tako“ – Statistikos pastate.

„Iki šiol nesuprantu, ką reiškė tas pasakymas „ant šunio tako“, bet persikrausčiau į Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Statistikos namą. Tada iš prekybos maisto produktais persiorganizavau į prekybą kanceliarinėmis prekėmis“, - dar vieną verslo etapą vardija verslininkas.

Vėl buvo pakilimas. Nebuvo Ignalinoje nei „Maximos“, nei „Norfos“, nei „Iki“. Paprastus sąsiuvinius į parduotuvę veždavo didžiulėmis dėžėmis – ir visus išpirkdavo. Prekiavo kasos aparatais. Beje, kiek prisimenu, „Liepa“ pirmoji Ignalinoje pradėjo prekiauti „Teleloto“ bilietais. Tai priminiau dėl to, kad Juozas Rokas niekada nesibaidė naujovių, visuose verslo etapuose imdavosi vis naujų prekių ir prekybos formų. Tarp parduotuvės prekių buvo ir kasos aparatai.

Deja, kažkam nepatiko, kad biudžetinių įstaigų patalpose įsikūrė komercinė privati parduotuvė ir patalpų savininkai nutarė nutraukti nuomos sutartį.

Vėl reikėjo kraustytis, vėl reikėjo ieškoti prieglaudos verslui. Pabandė imtis ir kitokios veiklos: baseino patalpose išsinuomojo kavinę ir boulingą, tačiau šis verslas naudos nedaug davė – klientų buvo ne kažin kiek, iš bandelių nepragyvensi. Tačiau būtent tuo laikotarpiu Ignalinos verslo informacijos centras metų pabaigoje nominavo verslininką prizu „Už drąsą versle“. Ko  ne ko, bet drąsos ir rizikos  versle Juozui Rokui niekada netrūko: tai kildavo, tai vėl viską vos ne nuo pradžių pradėdavo.

Sekantis Juozo Roko įmonės „Liepa“ verslo etapas buvo Ligoninės gatvėje. Čia buvo prekiaujama ne tik kanceliarinėmis prekėmis, bet ir televizoriais. Kai Andriaus Kubiliaus vyriausybė priėmė sprendimą visose įmonėse ir net Gariūnų turguje pastatyti aparatus, Juozas Rokas, nuvažiavęs į Vilnių, kasos aparatais prekiaujančioje įmonėje pasisiūlė būti firmos atstovu šiame krašte. Čia pravertė Kauno politechnikos institute įgyta radijo elektronikos specialybė. Sugebėjo ne tik „paleisti“ dirbti kasos aparatą, bet ir prižiūrėti, jei prireiktų, suremontuoti. „Liepos“ filialai buvo atidaryti Švenčionyse, Visagine, o „Omnitelio“ salonas – Molėtuose. Taigi ir prekių įvairovė „Liepoje“ darėsi vis didesnė. Deja, sustreikavę turgaus prekeiviai išsireikalavo, kad kasos aparatų patikra nebūtų privaloma. Kasos aparatų biznis sumažėjo – paslaugos prireikdavo tik tada, jei aparatas sugesdavo. Bet kita prekyba buvo aukštumoje.

„Užsakai, būdavo, „furą“ kopijavimo popieriaus – ir per kelias dienas išparduodi. Paskui biudžetinėms organizacijoms kanceliarinės prekės ir popierius buvo pradėtas tiekti centralizuotai, buvo įkurta Centrinė pirkimo organizacija, todėl biznis vėl ženkliai sumažėjo“, - pasakojo verslininkas.

Be to, Ligoninės gatvė yra miesto pakraštyje ir niekas jau dėl sąsiuvinio ar užrašų knygutės į ją nebėgdavo. Todėl kai tik buvo paskelbtas buvusio knygyno nuomos konkursas, Juozas Rokas per kelias valandas apsisprendė ir puolė į jį. Konkursą laimėjo – ir taip „Liepa“ vėl atsidūrė miesto centre. Dabar jaukioje Juozo Roko parduotuvėje gali rasti visko, ko širdis geidžia, darbo pobūdis reikalauja: elektronikos prekių – nuo laido, atmintukų, telefonų, palydovinių televizijų, kompiuterių, planšetinių kompiuterių. Savo pirkėjo laukia ir išmanusis televizorius, o šalia jo – dar devyni paprastesni. Gausu įvairių kanceliarinių prekių, popieriaus, užrašų knygučių, kalendorių, pieštukų, tušinukų, suvenyrų su Ignalinos atributika.

„Visos prekės iš litų perskaičiuotos į eurus  teisingai, pas mus tikrai nerasite daikto, kuris kainuotų eurais tiek, kiek kainavo ir litais, tai yra vienas prie vieno. Žinau mūsų gyventojų perkamąją galią, todėl stengiuosi, kad prekės būtų įperkamos“, - sakė Juozas Rokas.

Parduotuvėje „Liepa“ dirba dviese: jos savininkas ir vadybininkė Giedrė, kuriai tenka didžiausias krūvis, nes bosui tenka dažnai lankytis pas tiekėjus didžiuosiuose miestuose, kad išsiderėtų nebrangių gerų prekių.

Tačiau verslas – ne vienintelis Juozo Roko užsiėmimas. Dauguma rajono gyventojų jį pažįsta kaip politiką, aktyvų visuomenininką, partijos Tvarka ir teisingumas narį.

„Nesu buvęs komunistų partijos nariu, dėl to sovietmečiu praradau ne vieną postą, kurį galėjau užimti, jei būčiau buvęs partinis. Atkūrus nepriklausomybę, įstojau į partijos Tvarka ir teisingumas gretas ir nekeičiau į jokią kitą partiją. Nors žmonės ją vertina nevienareikšmiai, aš tikiu šita partija“, - sako partijos rajono skyriaus pirmininkas.

Ir partija juo pasitiki. Jau keturias kadencijas Juozas Rokas yra renkamas Ignalinos rajono savivaldybės tarybos nariu, 2004, 2008 metais vienmandatėje apygardoje kandidatavo į Seimą. 2008 metais net pateko į antrąjį rinkimų turą, tačiau susitelkusi „valstiečių“ partija labiau suagitavo rinkėjus balsuoti už jų kandidatą. Tada Juozas Rokas labai daug važinėjo po rajoną, susitikinėjo su žmonėmis, priiminėjo gyventojus savo parduotuvėje Ligoninės gatvėje kaip rajono tarybos Ekonomikos komiteto pirmininkas. Jį dažnai galima sutikti įvairiuose rajono renginiuose. O 2014 metų rudenį partija jį buvo iškėlusi kandidatu į rajono merus. Vienoje televizijos laidoje, pristatydamas savo programą, kandidatas į merus žadėjo, jog pasistengs, kad Ignalinoje būtų įrengtos požeminės šiukšlių surinkimo aikštelės. Vieni stebėjosi, kad Juozas Rokas taip toli žiūri į priekį, kiti tą jo mintį vadino mitu. O kai šį vasarį Ignalinos rajono tarybos posėdyje Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vedėjas Vidmantas Čepulėnas pristatė 2017 – 2019 metų rajono strateginį veiklos planą, Tarybos narys Juozas Rokas vėl prabilo apie požemines aikšteles ir gavo patikinimą, kad pusiau požeminės aikštelės projektuojamos. Jei bus gauta Europos Sąjungos finansinė parama, aikštelės bus įrengtos.

„Man to reikia. Noriu žmonėms ką nors gera padaryt. Gal ne visada pasiseka kaip norėtųsi, bet aš stengiuosi,  - sako Juozas Rokas. – Žinau, kad būna pakilimų ir nusivylimų, tačiau gyvenimas kasdien moko gyventi ir eiti į priekį“.

Laima Miliuvienė


  • TV programa. Skelbimai. Reklama
  • Kitus rašinius skaitykite “Naujos vagos” laikraštyje
  • Skelbimai ir reklama priimami
Ateities g. 17, LT-30123 Ignalina
Tel. (8 386) 5 29 83
El. paštas naujavaga@ignet.ltnv.laima@ignet.ltnv.vida@ignet.lt
Paskutinis atnaujinimas: 2017-03-21 13:18:48
Spausdinti
El.paštas Į pradžią Svetainės žemelapis


Naujienų prenumerata


Savaitės klausimas
Kuo, Jūsų manymu, garsėja Ignalinos kraštas?
Gražia gamta, lankytinomis vietomis
Kultūrinėmis tradicijomis
Garsiais kraštiečiais
Žiemos pramogomis
Vandens turizmu
Sporto ir pramogų centru
Rezultatai
Balsų: 96 žmonių
Pasiūlykite savo klausimą

 
 



 
 






 
 
 




 
 


 


  
 
 
 
 

 




 

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

 

 
© 2005 Ignalinos rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Į viršų (Left Alt+z Enter) Sprendimas: Idamas, naudojama Smart Web sistema.