Į pradžią IGNALINOS
RAJONO
SAVIVALDYBĖ
biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
Faks. (8 386) 53 148
El. paštas info@ignalina.lt
 Struktūra ir kontaktai  Teisinė informacija  Veiklos sritys  Korupcijos prevencija  Administracinė informacija  Paslaugos
Versija neįgaliesiems
Ignalinos rajono laikraštis "Nauja vaga"

"Nauja vaga" Nr. 52, 2019 m. liepos 13 d.


  • Plius - minus

Kolei mes šią savaitę dairėmės į padangę, džiaugdamiesi kiekvienu saulės blyksniu, kol žemdirbiai svarstė, ar tinkamai ir laiku lietus permerkė sausros suskaldytą žemę, Vilniaus ponios puolė ką tik rimtas sveikatos problemas išgyvenusį Giedrių Drukteinį, klausdamos, kaip tinkamai pasipuošti Prezidento inauguracijos iškilmėms. Kvietimuose nurodytas aprangos kodas – „vakarinė-šventinė“, pasirodo neįkandamas net tokiam etiketo guru kaip Giedrius Drukteinis. „Iš pradžių pakalbėjau su vienu tipo specialistu, susiginčijom, nes aš linkau prie „cocktail“, o jis – „black tie“, tada pabandėme išversti tą terminą atgal į anglų kalbą, gavosi „semi-formal“, kas tokiomis progomis niekaip nedera!“, – rašė G. Drukteinis savo fesibuke. Iš Prezidentūros Giedriui buvo paaiškinta, kad tinka visi kostiumai ir bleizeriai, o moterų sijonai – 2 centimetrų aukščiau ar žemiau kelių. Ir dar - aprangos spalva turėtų būti pasirinkta „pagal sveiką protą“. Jums įdomi ši diskusija? Abejoju. Bet rašau apie tai tam, kad pademonstruočiau ponų tuštybę. Šiaip jau smagu, kad naujojo Prezidento tarnyba pasielgė kaip pasakos ponas, paliepęs mergai ateiti į dvarą nei pėsčiai, nei raitai, nei keliu, nei taku, nei nuogai, nei apsirengusiai... Gudri merga greitai „dres kodą“ perprato: tinklu apsisiautė! Kokiais tinklais siautėsi mūsų ponios, turėsime progos aptarinėti gal visą savaitę ar net mėnesį.

Antroji paikybė: pasišiaušė negavę kvietimų. Svečių - du tūkstančiai (tūkstantis kviestinių svečių su antrosiomis pusėmis). Prezidentūros komunikacijos vadovas Aistis Zabarauskas buvo priverstas kalbėti skaičiais. „Daugiausiai kviečiama menininkų – 280. Daugiau nei 100 jų yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai. Į vakarinį priėmimą kviečiama ir apie 120 mokslininkų (iš jų 58 apdovanoti mokslo premijomis), 50 sportininkų, apie 100 žurnalistų, politologų ir apžvalgininkų (iš jų – 21 apdovanotas valstybės), apie 50 gydytojų, 81 pareigūnas ir karininkas, 15 teisininkų. Inauguracijos iškilmėse dalyvaus ir beveik 80 visuomenininkų, panašus skaičius politinių kalinių ir žuvusių už laisvę artimųjų, 60 Seimui ir Vyriausybei pavaldžių institucijų vadovų ir vos apie 30 politikų“, - vardijo jis.

Negavot ir jūs kvietimo į balių? Nėra to blogo, kas neišeitų į gera: nereikia sukti galvos, kuo apsirengti. Nors tinklą žvejai gal ir būtų paskolinę.

Vida Žukauskaitė

 

  • Nutylėtas sąjudis “Įlietuvą”

Nors ir pralaimėti sukilimai prieš carizmą ir rezistencinės kovos prieš sovietus, bet siekis būti laisviems ir turėti savo valstybę liko gyvas. Lietuva išliko. Ir ne tik kaip tauta, bet ir kaip valstybė. Pokario rezistencinių kovų dvasia įkvėpė Lietuvos Sąjūdžio gimimą, kurio veikiami rutuliuojasi 1991 m. sausio įvykiai ir mistine legenda tampantis Baltijos kelias, sujungęs Pabaltijo regionų patriotus.

Atskirai paminėtinas, ypač reikšmingas istorinis aktas Pajūrio regione, patriotų įvykdytas 1923 m., prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos Respublikos. Tačiau plačiajai Lietuvos visuomenei mažai žinomas tam Pajūrio aktui beveik analogas, tyliosios rezistencijos būdu 1939-1940 m. įvykdytas Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštyje. Dėl jo prie Lietuvos teritorijos buvo prijungta dalis lietuvių etninių žemių.

Krašto savitumai

Veikiant socialiniams verpetams, tapęs karinio tranzito kryžkele, Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštys prarado savo istorinę svarbą, trupėjo jo teritorija, o likusioji, atsidūrusi Lietuvos valstybės paribyje, ilgiausiai buvo okupuota. Dėl politinių priežasčių Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu nebuvo galimybių surašyti viso žemės vardyno, todėl dauguma šio krašto toponimikos paprasčiausiai dingo. Šiame krate buvo skausmingesni XIX a. valstiečių bruzdėjimais, o Pirmojo pasaulinio karo metu nusistovėjęs frontas paliko giliausius randus krašto demografijoje ir ekonomikoje. Visa tai atsiliepė gyventojų demografinei sudėčiai, veikė jų mentalitetą.

Krašte jau 1939 m. okupantai pradėjo trėmimus į Sibirą, agitacijas už kolchozinę žemės reformą, mokyklų rusifikaciją ir ateistinę propagandą. Naujųjų okupantų siekiai gimdė pakraščio visuomenėje jiems priešpriešą, kuri reiškėsi tyliąja rezistencija. Vėliau, jau 1940 m., ji konkretizavosi į tautinį visuomeninį judėjimą „Į Lietuvą“, apie kurį plačioji Lietuvos visuomenė iki šiol mažai arba ir visai nieko nežino. Užmiršti organizatoriai. Tam pasutarnavio ne tik pokario „internacionalizmas“, bet ir vėlesnis laikotarpis.

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, nebuvo tinkamai įsigilinta į šio krašto savitumus. Skirstant Lietuvos teritoriją į apskritis, kraštas buvo „sukarpytas“: Ignalinos rajonas priskirtas Utenos apskričiai, o Švenčionių – Vilniaus. Tas „sukarpymas“ lėmė tradiciją nutylėti kai kuriuos krašto istorijos įvykius.

Bolševikų okupacija

1939 m. antroje pusėje Europos galingųjų valstybių vadai braižė naują Europos žemėlapį. Skirstėsi įtakos sferas. Tas slaptasis sandėris išaiškėjo vėliau ir dabar vadinamas 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytu Molotovo-Ribendtropo paktu.

Vokietija sutriuškino Lenkijos karines pajėgas, o SSRS Raudonoji armija rugsėjo 17 d. įžengė į Vilnių. Nors Vilnius ir dalis krašto teritorijos grąžinta Lietuvai, didžiulės Šiaurės Rytų Lietuvos teritorijos buvo prijungtos prie Sovietų Sąjungos. Nežiūrint to, kad Vidžių, Apso, Kačergiškės, Mielagėnų, Tverečiaus, Adutiškio, Kamajų, Švenčionių, Strūnaičio, Lentupio, Naručio, Mikoliškio, Svierių, Sarių, Zalavo ir kitos gretimos apylinkės yra vienos iš seniausių lietuvių etninių žemių, senovėje sudariusių Lietuvos valstybės branduolį, ir įvairiomis sutartimis Lietuvai pripažintos nuo XIII a. Vienas iš tolių dokumentų  - ir 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartis su Rusija, kurios valstybinius įsipareigojimus perėmė Sovietų sąjunga. Pagal tą sutartį Lietuvai priskirtos teritorijos pavaizduotos Lietuvos sienų kitimo žemėlapyje. (žemėlapis <span >www.šaltiniai.info)

(...) 1939 m. spalio 27 d. L.Natkevičius (Lietuvos Respublikos) ir V. Molotovas (Sovietų sąjungos) įgaliotiniai pasirašė protokolą dėl Lietuvos rytinės sienos pagal jėga primestą 1939 m. spalio 10 d. „savitario pagalbos paktą“ ir pagal Europos žemėlapyje Stalio ranka nubrėžtą lempingą brūkšnį per lietuvių etnines žemes, So vietų sąjungai paliekant nuo Vidžių, Apso (...), Adutiškio, Kamajų (...) iki Zalavo visas išvarduntš apylinkių teritorijas. Į Lietuvos delegacijos prieštaravimus dėl grynai lietuviškų plotų atpėšimo buvo atsakyta, jog „Švenčionių kraštas reikalingas karinei Raudonosios armijos vadovybei“ (...).

Pagal minėtą protokolą Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštys, t.y. dabartinių Švenčionių ir Ignalinos rajonų rytinės teritorijos, buvo bolševikų okupuotos ir priskirtos Sovietų Sąjungos sudėtyje buvusiai Baltarusijai. Į šio pakraščio gyvenvietes plūstelėjo bolševikų kariai ir agitatoriai, girdami būsimą gyvenimą Sovietų sąjungos pavyzdžiu sykurtuose kolchozuose.

Sąjūdis „Į Lietuvą“

Šio pakraščio lietuviškose gyvenvietėse, 1939-1940 m. jau priklausančiose Baltarusijai, formavosi visuomeninis tyliosios rezistencijos judėjimas – „Išvažiavimas į Lietuvą“. Dabar tą akciją tikslingaiu būtų vadinti sąjūdžiu „Į Lietuvą“. Šimtmečiais svetimtaučių engiami,politiškai neišprusę, mažamoksliai, neturėdami politinių protestų patirties, šio pakraščio žmonės protestavo savaip. Jie aukojosi dėl gimtosios lietuvių kalbos, tikybos ir protėvių tradicijų išsaugojimo, rengėsi viską palikti – sodybas, žemę ir išvažiuoti į Lietuvą.. Beveik visų pakraščio lietuvakalbių kaimų žmonės „sėdėjo“ ant vežimų.

Visą 1939 – 1940 m. žiemą šio krašto kaimuose vyko visuotinis pasiruošimas kelionei. Moterys verpė, audė drobes ir siuvo didelius maišus kelionei. Malė grūdus, kepė ir džiovino duoną. Džiūvėsius pakavo į maišus. Ruošė žygiui avalynę, siuvo drabužius. Vyrai kelionei gamino specialius, ilgesnius ir platesnius vežimus. Dėjo jiems naujas „drungas“. Taisė pakinktus. Pagerintai šėrė arklius. Kaimuose atsirado entuaziastų, kurie rūpinosi išvažiavimo reikalais. Švenčionių ir Adutiškio rajonuose lietuviškos žiniasklaidos nebuvo. Turguose ir miestelių bažnyčių šventoriuose po pamaldų iš lūpų į lūpas buvo dalijamasi informacija, Tikslinamos išvažiavimo sąlygos: „Pinigų nekeis nė vieno rublio, drabužių, grūdų ir kitokio turto leis pasiimti tiek, kiek vienkinkiu vežimu patrauks arklys“.

Bolševikinės valdžios pareigūnai stebėjo krašte vykstantį tylųjį, masinį „pabėgimo“ nuo bolševikų protestą ir „geranoriškai“ nustatinėjo išvykimo į Lietuvą datas. Jos buvo vis kilnojamos, atidėliojant vis tolyn: kai nutirps sniegas, po gegužės švenčių, gegužės 15 d., birželio 1 d. Paskutinė data – 1940 m. birželio 15 d.

O Lietuva buvo visai arti. Čia pat Švenčionėliai, Ignalina – jau Lietuva. 1940 m. sausio – balandžio mėn. sąjūdžio „Į Lietuvą“ aktyvistai rinko gyventojų parašus, rašė peticijas, kad Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštys, lietuvių etninės žemės, nuo seno lietuvių gyvenamos teritorijos su jose esančiomis gyvenvietėmis būtų prijungtos prie Lietuvos. Beveik visi šio pakraščio gyventojai „sėdėjo“ ant išvykimui paruoštų vežimų. Raštus vežė į Švenčionių ir Adutiškio rajonų centrus, Ašmeną, Molodečną.

Amžininkų liudijimai

Apie tą laikotarpį 1956-1968 m. užrašyti pasakotojų prisiminimai (užrašė Antanas Karmonas – red. pastaba). Pateikiame keletą jų, atspindinčių šios geografinės teritorijos įvairiose apylinkėse gyvenusių (ir dar tebegyvenančių) žmonių prisiminimus.

Bronius Maslianikas (1913-1983) gimė, augo Akvieriškės (Švenčionių r.) kaime. 1944m. užėjus „antriems“ bolševikams, bulviakasio metu buvo pagautas, apvilktas tarybinino kario uniforma ir pasiųstas į karo mėsmalę. Šturmavo Berlyną. Išliko gyvas, grįžo namo. Turėjo gerą atmintį. Žinojo daugelio apylinkės kaimų pavadinimų kilmės ištakas bei kaimynų pavardžių atsiradimo istorijas. 1968 m. užrašyti ilgi jo pasakojimai, čia pateikiamos jų ištraukos apie 1939-1940 m.:

(...) Kai užėjo pirmi bolševikai, tai pirmiausia jie puolė tvarkyti „kūlokų“. Tep tadu vadzino dvarų ponus. Ramoniškės (dabar priklauso Gudijai – aut. pastaba) dvaro ponus Daugėlas išvežė Sibiran, jų turtą dalino biedniokams (...).

Cirkliškės dvaro (Švenčionių r.) apyvokos daiktus, inventorių, pastatus ir kitą turtą nacionalizavo. Bolševikai pastatė savu žmones, rusus. Paskui įkūrė MTS. Ruošė pagrindą kolchozams. Iš Gudijos atvarė traktorius. Atvyko ir specialistai. Jie įsikūrė Cirkliškių ponų dvaro tuščiose patalpose. Norėjo sukurti kolchozą, ale kolchozn mūsų žmonės patys nestojo. O Ignalinos krašte vienas rusų apgyvendintas kaimas (minima Izabelina – aut. pastaba) sukūrė kolchozą. Tai jiems iš Cirkliškio emteeso nuvarė traktorius ir davė kitokio dvaro inventoriaus. Rusų kareiviai pasakojo visokias istorijas apie gerą gyvenimą kolchozuose. Mūsų žmonės klausydami juokėsi ir traukė pečiais nežinodami, tikros ar pramanytos tos istorijos. Pateikiu vieną iš tų pajuokavimų:

(...)Kolchozas – bendra šeima. Ryte atsikėlę visi sako Stalinui „Ura“. Gimusius vaikus sunumeruoja ir išveža į darželį. Visi dirba dainuodami. Po darbo – pliaskos (šokiai).

Visų apylinkės kaimų žmonės 1940 m. ruošėsi važiuoti Lietuvon.Ruošėsi ir mano šeimyna. Mama kepė duoną, raikė bakanus ir džiovino sukorius. Aš ir kiti kaimo vyrai ruošėme vežimus, naujinom pavalkus. Pagerintai šėrėm arklius. Visas mūsų lietuviškas kraštas „sėdėjo“ ant vežimų... Ė po birželio 15 politrukas pasakė: „Važiuoti nereikės, Lietuva pati ateis...“ (...)

Pranas Grigonis (1893-1959) gimė ir gyveno Dvilonių kaime (Strūnaičio sen.). Pasakojimas užrašytas 1955 m.

Kai 1939 m. rudenį užėjo pirmieji bolševikai, jau baigėm kascie bulbas. Vasarojus buvo kluonuos. Bobos pievose klojo linus. Išvydę važiuojančias dvi mašinas saldotų, metė darbą ir pasileido ulyčion.. Navatnas buvo bolševikų saldotų apsivilkimas. Kepurės viršuje styrojo ragas, ė kojos buvo apsuktos autais. Jų politrukas ulyčioj ruošė susrinkimus i agitujadarycie kolchozą. Va. To mes labai bijojom. Žiema 1940 m. pasitaikė labai šalta. Dzilonių ulyčioj iššąlo visi sodai. Žmonės kalbėjo, kad iš Sibiro bolševikai atnešė šaltį. Mūsų, Dzvilonių ulyčių i Švinčionis pasikyrė prie Gudijos. Švincionėliai buvo palikti Lietuvai. Juose įsikūrė Lietuvos apskritis. Rubežius ėjo per Pliauškių ulyčių. Tai mūsų, Dzvilonių ulyčios, visi kaip vienas, žmonės ruošėmės važiuoti Lietuvon, kur žmonėms buvo nedžiaudžiama kalbėti lietuviškai. Bijojom, kad vėl bus kaip prie lenkų: uždraus lietuvių kalbą, nebus lietuviškų mokyklų. Bolševikai ir bažnyčias uždarinėjo.

Pavasaris ėjo visan smaguman. Balosan suskrido pimpės, laukuos užčireno vieversiai, ė mūsiškiai gaspadoriai laukuosan nėjo. Nieko nesėjo. Arklius šėrė avižm, kad būsų trųtesni ir visi ruošėsi ilgon kelionėn. Riktujo paimce daiktus. Saradon Švincionių turguj, ė nedėliom Strūnaicio bažnyčios švintoriuj po Mišių iš lūpų į lūpas buvo perdavinėjamos naujienos apie išvažiavimą Lietuvon. Ėjo utarkos, kų lais pasiimcie ciek daiktų, kiek cilps vienan vežiman. Buvom pasiruoši visa kų palikcie, kad cit leistų išvykt Lietuvon. Ė išvykimo dziena vis buvo tolinama: po bolševikinių mojaus  švincių, po 15-os dzienos, paskui vėl – nuo birželio pirmos... Ilgai mums akis apdūminėjo Stalino politrukai. Kol birželio 15 d. bolševikų tankai pakėlė vartus ir nuvažiavo Lietuvon. Tep baigėsi uterkos apie išvažiavimą.

Tadu prasdėja kiti rūpesčiai. Vasaros pradžia, ė mūsų laukai nesėti. Vasarojui sėti – laikas praėjęs, vėlu. Sodzinom bulbas i do sėjom grikius. Rudeniop – visi laukai buvo balci nuo grikių žiedų. Ė mes paskui kepėm grikinius blynus.

Įdomi buvo prie bolševikų pirmoji Petrinė Strūnaity. Akvieriškės ulyčios jaunimas sukūrė dainą apie bolševikus, kai jieatėję žmonėms rojų žadėję, ė pabuvę – peklą padarė. Daina vadzinosi „Kai bolševikai pas mus užėjo“. 1940 m. per Petrinį, po pamaldų Strūnaicio bažnyčioje, visi žmonės išėjo in bažnyčios šv intorių, ale nesiskirstė. Žinojo, kad kažkas bus, tai cekavijos. Sustojo švintoriuj ratu aplink visų bažnyčių. Aktyvistė Anelė Karmonienė iš Viducinės (vėliau tapo Švenčionių krašto žymi dainininkė – aut. pastaba)davė signalą. Jai talkino Paulina Čičelienė iš Strūnaicio i mūsų, Dzvilonių Jadzia Grigonytė. Joms pradėjus, visi užtraukė tą dainą. Labai gražu buvo. Švintorius buvo pavirtis bicių aviliu. Dainos žodžiai įdomūs, Akvieriškiams padėjo ją sukurti mano plemianikas Kastantas Vilkuotis iš Šišniškių ulyčios. Kastantas labai greitai sudėdavo eilėraštį. Jaunimo vakarėliuose sukurdavo „darželių“ tekstus. Buvo kaimo poetas. Nu, gal apie bolševikus dainos vadeles riktuja Strūnaičio bažnyčios klebonas Vincentas Miškinis (1868-1940)  (Miškinių šeimos atžala iš Juknėnų k., Utenos r.). Kunigas išmanė to laiko politiką. Nujautė bolševikų siekius, žinojo, ką bolševikai padarė Rasiejoje. Tai Kastantą ir užvedė ant dainos sukūrimo kelio.

(...) Klebonas iš žmonių rinko visokius pasakojimus apie senybos laikus, „prisdavinėjimus“ ir senas apie darbą ir buitį giesmes. Kastantas ir kunigui padėdavo renkant senienas. Ale kunigas greitai ir mirė. Nespėjo jo išvežti Sibiran. Ė ponus tai išvežė. Kai vežė Brazinskus iš Skritutiškės dvarelio, tai sukvietė aplinkinių kaimų valstiečius. Siūlė Skritutiškės dvare  sukurti kolchozą.. Ale žmonės nesutiko.. Tai bolševikai, norėdami būti geri, ponų turtą dalijo biedniokam: rūbus, karves, grūdus, inventorių...

Antanas Karmonas

Kraštotyrininkas

Projektas “Kultūros tiltai”. Projektą iš dalies remia SRTRF

  • Karališkas nerimstančio Rimanto gimtadienis

Sako, jog eilinį gimtadienį reikia švęsti, atėjus jo dienai, o štai jubiliejinis gali tęstis ir visus metus. Kitaip leista gal tik karaliams, kurie, kaip štai Anglijos karalienė, gimusi balandžio 21 dieną, į savo gimtadienio pobūvį visus sukviečia tik vasarą. Tokia karališka užgaida. Nėra tad ko stebėtis, kad Jonas Rimantas Klimas, gimęs irgi balandžio 21dieną (!) ir dar – Užsienyje, taip pat savo gimtadienį nukėlė į vasarą. Tuo labiau, kad šiais metais jo gimtadienis - jubiliejinis: Jonui Rimantui Klimui – aštuoniasdešimt! Toliau jį vadinsiu tik Rimantu, mat apie galimybę vadinti jį dar ir Jonu, daugelis išgirdo tik šventėje, o ir su Joninėmis Rimanto Klimo niekas nesveikina. Neužsiminsiu daugiau ir apie metus, mat visa, ką teko išgirsti, pamatyti, pabuvojus šio žmogaus karališkame gimtadienyje, niekaip jo neapibūdina kaip įžengusio į devintą dešimtį. Rimanto metų aruodai ne dienų, o darbų pilni.

Išsiblaškiusi, išsivažinėjusi Lietuva šiandien vis dažniau pravirksta prie gimtųjų namų slenksčio. Su šaknimis save raunam iš gimtosios žemės, manydami, jog būsim persodinti į derlingesnę, kad greitai prigysim ir žaliuosim, žydėsim. Dairomės į gražiuosius pavyzdžius, kai iš tikro tie, persodintieji, šypsosi mums iš televizijos ekranų plačiomis šypsenomis, demonstruoja savo atrastus rojus ir sėja mumyse klajoklių sėklą. O mes gi - lietuviai, mums tik savam kaime tvoros žydi. Ir mane labiau žavi tie, kurie, ir toli nuskridę, aukštai užkopę, ilgisi savo tėviškės. Dar labiau džiaugiuosi už tuos, kuriems pavyko išsaugoti savo gimtąsias sodybas, neleisti užželti jų takams.

Šitos mintys mane aplanko, galvojant apie Rimantą Klimą, kuris net savo jubiliejiniam gimtadieniui pasirinko ne kokius kultūros namus ar prabangų restoraną, o sukvietė visus į savo gimtąjį kaimą. Užsienin,  Renginio vedėja Dalia Savickaitė taip ir paskelbė susirinkusiems, jog jie yra kviečiami pasivaikščioti Rimanto Klimo tėviškės takais. Tas pasivaikščiojimas buvo perpintas dainomis, biografijos faktų priminimu, nesibaigiančiais pasakojimais apie nuveiktus darbus Tėvynei ir tėviškei ir buvo papuoštas ąžuolo lapų vainikais ir gėlių puokštėmis jubiliatui.

Visas šventes Rimantas Klimas, kaip prisiekęs lietuvis, savo sodyboje pradeda vėliavos pakėlimu ir „Tautiškos giesmės“ giedojimu. To nepadaryti, sulaukus tiek svečių ir tokią dieną, būtų tiesiog nuodėmė. Šįkart kelti istorinę Lietuvos vėliavą jubiliatas patikėjo garbiai viešniai Birutei Valionytei ir Kazitiškio seniūnui Drąsučiui Jelinskui. Suplevėsavo Vytis aukštai pakilusioje vėliavoje, nuskriejo per Užsienį ir miškus Lietuvos himnas. O štai dabar galima ir šventę pradėti.

Renginio sumanytoja Kazitikšio bibliotekos bibliotekininkė Rasa Trubilienė priminė įsimintiniausius Rimanto Klimo gyvenimo etapus, pasakojo apie jo karjeros viršūnes, vardijo pelnytus apdovanojimus, dėkojo už neįkainojamą indėlį į šio krašto istorinės atminties gaivinimą, kultūrinę sklaidą. Ir pabiro žodžiai:

- Savas, išmintingas, draugiškas, dosnus, nepasikėlęs, visados laukiamas...

Taip apie Rimantą baigdama savo įžanginę kalbą sakė Rasa Trubilienė, pastebėjusi, jog Rimantas nerimsta, ir stabtelėjęs ant aštuonių dešimčių metų slenksčio, randa laiko dalyvauti bendruomenės šventėse, rajone organizuojamuose renginiuose.

Akcentuodama, kad žmogų formuoja gimtieji namai, šeima, renginio vedėja Dalia Savickaitė pratęsė savo mintį, pastebėdama, jog žmogų vėliau keičia sąlytis su kitais žmonėmis, jį apibūdina kaip asmenybę jo žodžiai ir darbai. Taip į sceną, kuri buvo įrengta šalia gimtųjų namų, buvo pakviestas jubiliatas Rimantas Klimas.

- Mano kaimynas, švęsdamas savo septyniasdešimtmetį, kadais man prisipažino, jog visą naktį nemiegojęs, svarstydamas, ką pasakys susirinkusiems. Ir man – taip pat, - prisipažino Rimantas, puolęs dėkoti visiems susirinkusiems į jo jubiliejinę šventę. – Džiaugiuos, kad jūs visi čia daugiau ar mažiau man pažįstami. Labai mane išgyrėt. Nesu toks šventas. Kita vertus, jei visai nenusidėtum, koks būtų gyvenimas? O šiandien čia susirinkę geriau pakalbėkime apie Tėvynę, jos didžiavyrių likimus. Kad pajustume tikrą bendrystę. Juk mūsų praeitis siekia daugiau nei Mindaugo Lietuva. Rašyk Tėvynei septynis tūkstančius metų ir nebus per daug, - taip su jam būdingu patriotiškumu ir didele meile Tėvynei baigė savo įžanginę kalbą.

Ir buvo pastebėta, kad „tokie žmonės kaip Klimas, užauga retai ir – ne visose žemėse“. Tad ir buvo pakviestas į sceną šių žemių šiandieninis gaspadorius – Kazitiškio seniūnas Drąsutis Jelinskas.

Prisiminė jis Rimantą dar iš senų laikų, kai tas klaidžiojo po seniūnijos kaimus ir užrašinėjo liaudies dainas. Iš to laiko Drąsučiui Jelinskui jis šliko kaip šviesus žmogus. Vėliau pažino jį kaip miškininką, didį kultūrininką, istorijos tyrinėtoją ir nepailstantį savo krašto patriotą. O dabar, sakė, galėtų Rimantas ir sau daugiau laiko skirti. Tai buvo pasakyta, apjuosiant jubiliatą progine tautine juosta ir įteikiant jam dovanų  supamą krėslą. 

Aukštaitijos regiono etninės globos tarybos pirmininkė, Utenos rajono savivaldybės vyr. specialistė etninei kultūrai Zita Mackevičienė palygino gyvenimą su traukiniu, kuriame nuolat keičiasi pakeleiviai, kuriame sutinki tuos, kuriuos čia pat užmiršti ar nenorėtum daugiau susitikti, bet džiaugiesi tais, su kuriais mielai renkiesi ir tolesnes keliones per gyvenimą. Prie pastarųjų ji priskirtų Rimantą Klimą. Nes jis negali būti atsitiktiniu keleiviu kiekvienam, bent kiek su juo keliavusiam tame gyvenimo traukinyje.

- Šito žmogaus nuopelnai Aukštaitijai ir Lietuvai yra tikrai dideli, - sakė ji, įteikdama Padėką, dovanas ir nevystančias gėles (protėjas, zundas...).

Per girią garsas apie Rimanto Klimo šventę pasiekė ir Tauragnus. Lygiai kaip ir jis neapleidžia šios kaimyninio rajono  seniūnijos. Tauragniškiai dar kartą padėkojo Rimantui už šio krašto atminties išsaugojimą, Minčios girioje pastatytus koplytstulpius sukilėliams, už gražius susitikimus jų šventėse, dovanotus prisiminimus ir dainas. Nupynė tauragniškės moterys Rimantui vainiką, sakydamos, kad tai vainikas tam, kas pina gražių darbų vainiką Lietuvai. Dėl sveikatos dar ir Tauragnų pievų žolelių priskynė, o su jubiliejumi sveikindami dainą į Užsienį atvežė.

Pasidžiaugti vienu iš didžių kraštiečių, Miko ir Kipro Petrauskų premijos laureatu, tiesiai iš Vilniaus, kur tądien LR Seime buvo pristatoma Augustino Voldemaro paroda, atsiskubino ir Ignalinos rajono vicemeras Manfredas Žymantas. Dėkojo Rimantui Klimui už jo kilnius darbus,didžią meilę tėviškei ir Tėvynei, už lietuvybės puoselėjimą ir istorijos išsaugojimą .Už visa tai jubiliejinį gimtadienį švenčiančiam Rimantui Klimui  buvo įteiktas Ignalinos rajono savivaldybės apdovanojimas - „Sidabrinė lelija“.

Bene tituluočiausia tarp Rimanto Klimo šventės dalyvių tądien buvo Birutė Valionytė – miškininkė, Lietuvos politinė ir visuomenės veikėja, Lietuvos nepriklausomybės akto signatarė, signatarų klubo kanclerė, prezidentė, nuo 2009 metų – Vytauto Didžiojo sąjungos pirmininkė...

Ji patvirtino, kad rimčiausios pareigos, kurios teko Rimantui Klimui, neabejotinai – ministro. Mat jam teko šį darbą dirbti labai sunkiu, atsakingu laiku, reikėjo priimti labai daug lemtingų sprendimų.

-  Jo vizijos ne visada sutapo su kitų nuomonėmis, tad reikėjo apginti savo poziciją, galvojant ne apie vienos dienos interesus. Jo pagrindinis rūpestis buvo valstybės gerovė, - tikino signatarė, džiaugdamasi, kad buvo pakviesta į jubiliejinę šventę ir prisipažino, kad tokio dvasingo renginio, skirto vieno žmogaus jubiliejui, jai ir Vilniuje neteko matyti.

 Į prisiminimus nuklydo ir Romas Pakalnis – Sąjūdžio narys, aukštaitis nuo Kirdeikių, pelnęs aukščiausius valstybės apdovanojimus už mokslo ir kultūros veikalus, tarptautinės UNESCO komisijos narys, Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo prezidentas, miškininkas. Meilė miškams juos ssuvedė, paskatino eiti krašto kultūros pažinimo keliais. Bendros ekspedicijos, bendri pomėgiai – tad visados rasdavosi temų pokalbiams ir laiko jiems. Be kita ko, Romas Pakalnis priminė (daugeliui tai buvo ir nežinota), kad būtent Rimanto Klimo iniciatyva  šaliai lemtingomis Sausio dienomis Gedimino prospekte buvo užkurti laužai, kad į mitingus besirenkantys žmonės nesušaltų. Atviros tuomet besibūriuojantiems buvo ir Miškų ministerijos durys.

Apie Rimanto Klimo nerimastingą būdą kalba ir jo darbai. Daug dėmesio jis skyrė Juozo Klimo, gretimo Laukstenių kaimo poeto, nužudyto Armijos Krajovos karių,  atminimo įamžinimui (paruošė ir išleido jo knygelę „Pasižadėjimas“). Prakalbus apie tai, gražiai į sveikintojų eilę įplaukė Vidmanto Lisausko posmai, skirti jubiliatui, o pasakojantys apie Lietuvą.

- Kad būtau žinojis, kad tu būsi taip gražiai aprėdytas, būtau su tavim anksčiau pradėjis bendraut, - dzūkiškai į Rimantą Klimą kreipėsi Mielagėnų krašto žentu dažnai renginiuose pristatomas Mindaugas Milinavičius.

Ne tik bendraut, bet ir dainuot kartu gal būtų anksčiau vyrai pradėję. Bet juk geriau vėliau, negu niekad, ar ne? Kai vienas šalia kito stojas dainą mylintys, ilgų repeticijų, „prisiderinimų“ nė nereikia. Stojo tada dzūkas Mindaugas šalia aukštaičio Rimanto ir suskambo daina... Žemaitijai. Ir tarsi apsijungė visa Lietuva, savo tvirtybę ir draugiškumą pademonstruodama. O paskui lyriškai suskambėjo Rimanto Klimo kaimyno Kazimiero Klimo daina:: „Nuveisiu, nuveisiu, žaliojon girelėn nuveisiu...“ Prie girios gimę, augę, kaip gi apie girią nedainuos. O ir miškininkų iš šio krašto ne vienas ir ne du. Vien Klimų giminėj jų kiek! Paties Rimanto ir dukra Rūta, ir sūnus Arūnas – irgi miškininkai.

Kartu su Rimantu technikume miškininkystės mokėsi ir Antanas Jurgelėnas, tik vėliau, kaip juokauja Antanas, Rimantas nuėjo toliau mokytis, “kaip beržą nuo pušies atskirt”, o jis pats išėjęs “elektronų ieškot”. Džiaugėsi sužinojęs, kad Rimantas įkūrė “Nalšios” ansamblį, dainuojantį Ažvinčių krašto dainas. O paskui vyrai susitiko, kurdami “Ažvinčių” klubą, kuris Vilniuje rasdavo vietos tai Grąžtų gamykloje, tai Mokytojų namuose. Nesunku darbą dirbti, jei randi tam pritariančių.

- Džiaugiuos, kad šitas kraštas, šitie žmonės išaugino tikrą vyrą, - sakė Antanas Jurgelėnas, vainikuodamas Rimantą Klimą ąžuolo lapų vainiku.

Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis pastebėjo, kad miškininkystė – nėra vien mokslas apie medžius.

- Greičiau apie žmones, tuose miškuose gyvenančius, dirbančius ir juos saugančius, — sakė jis, kviesdamas dar kartą peržvelgti Rimanto Klimo gyvenimo darbus.

Primindamas, jog Rimantas Klimas yra jų asociacijos garbės narys, įsegė jam asociacijos ženklą.

Miško reikalai, kaip prisipažino Loreta Aleknienė, su Rimantu Klimu ją suvedę dar prieš du dešimtmečius. Tuomet jis palikęs jai dalykiško, tvirto žmogaus įspūdį. Kai tapo Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktore, radosi kitos susitikimų priežastys. Kitokios buvo ir kalbos. Prasidėjo kultūrinis bendradarbiavimas, tad ir šis bibliotekos inicijuotas renginys – tik mažas atsilyginimas daug mūsų krašto istorinės ir kultūrinės atminties išsaugojimo baruose nuveikusiam žmogui. Loreta Aleknienė nuo bibliotekos įteikė dovanų puikų albumą „100 gražiausių Ignalinos krašto perlų“, o jos vyras, Linkmenų seniūnas Jonas Alekna – šakotį, juokaudamas, kad jam nuo Joninių liko, o Rimanto, kaip žinia, niekas su Joninėmis taip ir nepasveikino. Bendra Loretos ir Jono Aleknų dovana, Rimantui Klimui (ja galėjo „pasivaišinti“ ir visi susirinkusieji) – daina apie jaunystę.

Atvažiavo į armijos laikų bičiulio šventę ir du įspūdingi žemaičiai – Jonas Srėbalius ir Antanas Grumbinas. Ir ką ten kalbėsi, kai daina prašosi laukais paleidžiama, kai aidu ji nuo miško atskrieja, širdis užgaudama ir nuramindama. Tik atsidusti, tik pasidžiaugti belieka.

Užtat linkmeniškis, pasieniečių renginių organizatorius ir knygų apie juos autorius Antanas Žilėnas kalbėjo kaip tikras oratorius.

- Rimantas yra mūsų laikų Basanavičius, mūsų laikų Kudirka, Jis - mūsų Mikas ir Kipras Petrauskas, mūsų Vaclovas Daunoras... – vardijo nepailsdamas, o žodžiams užtvirtinti įteikė Rimantui Klimui Mindaugo karūnavimo jubiliejaus atminimo medalį.

Gi šio krašto miškininkas Stasys Kasperavičius Rimantą pavadino tiesiog krašto Rūpintojėliu.

- Tai didis išmintimi žmogus, - sakė jis. – Jo iniciatyva pastatyti atminimo ženklai istorijai išsaugoti, ateities kartoms ją priminti. Mūsų Rimantas – didvyris!

Didvyriškumui kartais reikia nedaug. Kai svaičioji apie visos Lietuvos klestėjimą, pirmiausia prisimink savo kaimą. Apie tai priminė Rimanto Klimo šventėje dalyvavęs „Diemedžio“ leidyklos direktorius Danas Kaukėnas, beje, kadaise dirbęs „Naujoje vagoje“. Jis tikino, kad atgaivinęs savo tėviškę, kaimą, atgaivinsi ir Lietuvą. Išties, jei kiekvienas Lietuvos kaimas turėtų bent po vieną nerimstantį Rimantą, kaip gražiai šiandien žydėtų visa Lietuva!

Danas, kalbėjęs apie „Diemedžio“ leidykloje leidžiamas istoriškai vertingas knygas, jomis apdovanojo garbingiausius šventės svečius, o paskui prie knygų ryšulėlių pakvietė visus, kam knyga dar yra šventas reikalas. Tarp tų, dalijamų, buvo ir Rimanto Klimo knygų.

Žodį tarė ir Rimanto teta Veronika Grumbinienė, kitąmet švęsianti savo šimtąjį gimtadienį. Kad ir koks visų akyse šiandien didis yra Rimantas Klimas, Veronika priminė, kad tik per lemtingą atsitiktinumą jau susižadėjusi jos sesuo Teklė  nenutekėjo į Kirdeikius, iš kur pas ją, Gaižutytę, su tėvais gyvenusią rytiniame Pakaso krante, atvažiuodavęs jaunikaitis jau ir žiedus buvo nupirkęs, ir piršlius atsiuntęs.

- Bet kaimynas Bulka atvedė mūsų kieman savo draugą Juozą Klimą. O tas meiliai žiūrėjo į Teklę, jos rankas glostė...- prisiminė Veronika. – Supyko kirdeikinis, su piršliais išvažiavo atgalios. Krito į akį Juozas ne tik Teklei, mūsų mamai irgi patiko, nors kirdeikinis ir bagotesnis buvo, vienturtis.

Pasakojo Veronika, kaip jaunuoliai įsimylėjo, atšoko vestuves, o po poros metų ir Rimantas gimė. Neprastas vaikis!

Gal girdėjo šitą Veronikos pasakojimą ir Rimanto vaikai. Bet kad Rimanto sūnus Arūnas kaip iš akies trauktas anas meilus senelis Juozas – tai tvirtino visi, pamatę Rimanto tėvų nuotrauką, esančią muziejuje, įrengtame Rimanto tėviškės kluone.

Arūnas aiškiai jaudinosi, matydamas, kaip šiltai apie jo tėvą kalba susirinkusieji. Jis vertė mintyse gyvenimo knygą, traukdamas iš jos giliausius įspūdžius palikusius įvykius: tėveliai savo vestuvių dieną kasmet kuria laužą,  tėvelis moko meistrauti, tėvelis vedasi į medžioklę, tėvelis moko sesę čiuožti pačiūžomis...

- O pati didžiausia ramybė apima, kai šiame namely tėvelis pakviečia išgerti kavelės... – taip poetiškai kalbėjo Rimanto sūnus.

Po tokių jaudinančių prisiminimų belieka tik stipriai apkabinti tėvelį, ką ir padarė Arūnas su Rūta.

Liūdesį gali nuvyti daina. Ji ir suskambo. Šįkart scenoje drauge su Rimantu ją užtraukė dar viena Klimaitė – Danutė Gasiūnienė, Kazitiškio kaimo kultūros namų vadovė.

Ir būtų kažko trūkę tame karališkame gimtadienyje, jei Rimantą Klimą būtų užmiršusi jo sukurtoji, išliūliuotoji „Nalšia“, šiemet, kaip ir jos įkūrėjas, pasitinkanti jubiliejinį gimtadienį. 1984-aisiais suburtas kolektyvas šiandien žavi savo turtingu repertuaru, muzikalumu, gražiu bendravimu su žiūrovais.

Kas mokėjo, drauge su „Nalšia“ dainavo, kas šokiui nuo suolelių pakilo, kiti gi pabiro po Rimanto Klimo tėviškę. Vieni takeliu prie didžiojo tvenkinio, kiti – į kluoną Rimanto muziejaus eksponatų apžiūrėti. O ten – ir Rimanto šeimos, ir viso kaimo istorijos atspindžiai, įvairiausi daiktai, žemėje atrasti, iš pastogių surankioti, nuo ugnies ir... užmaršties išgelbėti. Ir kaip tai simboliška, kad toji ekspozicija – kluono aruoduose. Į juos dar galima pilti ir pilti atminties grūdus, kad ateity derlių galėtum pjauti. Tikiu, kad daug dar ir pats Rimantas tuos aruodus papildys. Juk linkėta jam šimto ir dar daugiau sulaukti. Teta Veronika sakė, jog tai visai nesunku padaryti! Pasisups tame dovanotame krėsle, pasisups - ir vėl į darbus kibs!

* * * * * * * * * * * *

Kiekvienas Rimanto Klimo šventėje buvęs galės sąkyti, jog pabuvojo karališkame gimtadienyje. Ir dar – Užsienyje (iš didžiosios raidės!). Tam tikrų sąsajų rasti galima – tai buvo solidi, kultūringa šventė, kur kiekvienas buvo pastebėtas, žodžiu ar žvilgsniu paglostytas, priimtas kaip pats laukiamiausias, išlydėtas kaip dar kartą šioje sodyboje pageidaujamas.

Vida ŽUKAUSKAITĖ 

  • Biblioteka pakvipo lelijų žiedais

Apie tyrą ir švarią Ignalinos gamtą kalba rajono herbe pavaizduotos trys vandens lelijos. Ignaliną puošia lelijų skulptūros, besiskleidžiantys žiedai! Žaliąsias Ignalinos erdves papuošė Jono Grundos sukurtos skulptūros-vazos, simbolizuojančios baltas lelijas. Tai viena iš Ignalinos centro bendruomenės  projekto „Ignalina lelijos žiede“ veiklų.

Projekto darbo grupė išrutuliojo idėją – pradėti aktyviai naudoti Ignalinos krašto simbolį leliją. Pirmasis žingsnis buvo  žengtas dar rudenį. Trys projekte dalyvaujančios kultūros įstaigos (biblioteka, muziejus, kultūros ir sporto centras) savo įstaigų erdvėse pasodino įvairių rūšių lelijų. Trečiojo amžiaus universiteto atstovai lelijas sodino Paplovinio ežero pakrantėje. Visos lelijos gražiai sudygo. Sulaukėme jų žydėjimo. Šią vasarą Ignalina tapo lelijų miestu.

Liepos 1–6 dienomis, pasitikdama Valstybės dienos ir Mindaugo karūnavimo šventę, Ignalinos viešoji biblioteka ėmėsi iniciatyvos organizuoti parodą IGNALINA LELIJOS ŽIEDE. Kvietėme dalyvauti visus, kieno darželį ar sodą puošia lelijos!

Į kvietimą pasipuikuoti savo išaugintais lelijų žiedais atsiliepė 12 ignaliniečių! Dėkojame Almai Juodagalvienei, Valerijai Cicėnienei, Janinai Gimževskienei, Elenai Šakalienei, Linai Tarutienei, Renatai Veličkienei, Laimai Banienei, Jurinai Paslauskienei, Laimai Teteriukovienei, Jovitai Vinciūnienei ir Loretai Aleknienei ir tiems, kurie nenorėjo būti įvardinti.. 

Biblioteka pakvipo lelijomis. Sulaukta 26 lelijų rūšių! Per tokį trumpą jų žydėjimą parodoje apsilankė 119 lankytojų. Tačiau kiek dar rūšių, spalvų ir atspalvių lelijų žydi jūsų darželiuose! Tad tikimės, kad ši paroda taps tradicine, kuri suburs daugelį lelijų augintojų. Organizuosime jų parodas, susitikimus su sodininkais.

Laima Andrijauskienė

Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliotekininkė,  laikinai einanti Suaugusių vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėjos pareigas


  • TV programa. Skelbimai. Reklama 
  • Kitus rašinius skaitykite “Naujos vagos” laikraštyje
  • Skelbimai ir reklama priimami
Ateities g. 17, LT-30123 Ignalina
Tel. (8 386) 5 29 83
El. paštas naujavaga@ignet.ltnv.laima@ignet.ltnv.vida@ignet.lt
Paskutinis atnaujinimas: 2019-07-16 16:39:11
Spausdinti
El.paštas Į pradžią Svetainės žemelapis


Naujienų prenumerata


Savaitės klausimas
Pasiūlykite savo klausimą

  


 


 



 




 


 


  


 

 
 

 




 

 
 
© 2005 Ignalinos rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Į viršų (Left Alt+z Enter) Sprendimas: Idamas, naudojama Smart Web sistema.