Į pradžią IGNALINOS
RAJONO
SAVIVALDYBĖ
biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
Faks. (8 386) 53 148
El. paštas info@ignalina.lt
 Struktūra ir kontaktai  Teisinė informacija  Veiklos sritys  Korupcijos prevencija  Administracinė informacija  Paslaugos
Versija neįgaliesiems
Ignalinos rajono laikraštis "Nauja vaga"

"Nauja vaga" Nr. 86, 2018 m. lapkričio 17 d.


  • Plius - Minus

 

Leidykla „Oxford University Press“ stebinti anglų kalbos pokyčius ir kasmet išrenkanti tų metų nuotaiką geriausiai apibūdinantį žodį, ketvirtadienį paskelbė, kad žodis „toksiškas“ virto „svaiginančiu epitetu labiausiai aptarinėtoms metų temoms“. Žmonės jį vartojo ne vien tiesiogine reikšme, bet ir santykiams, politikai, įpročiams nusakyti. Tai, sakysit, ne Lietuvoje. Bet šią savaitę pritarčiau, kad žodis toksiškas ir Lietuvoje būtų tinkamas, kalbant apie politiką, santykius, įpročius. Nes dažna naujiena sukelia galvos skausmą ir net pykinimą.

Kai iš tribūnų deklaruojamas susirūpinimas palikusiais Lietuvą, kai buldozeriu stumiamas dvigubos pilietybės įstatymas, tuo pat metu entuziastingai daroma viskas, kad šeimos krautųsi lagaminus ir pirktų  tik vienos krypties bilietus. Gal jau girdėjote, kad pagal gerovės indeksą Ignalinos rajonas „gerove“ aplenkia tik kaimyninius Zarasus. Bet pasakyti, kad „vaizdelis nekoks“ – negali: gražūs vaizdeliai kaip tik ir yra tai, kuo mes dar galime pasidžiaugti! Prie gražių vaizdelių labai dera ir renovuota Ignalina. Tik, kaip čia pasakius... Tai, kad daugelio namuose dar nuo tarybinių laikų yra užsilikusių krištolo taurių, juk nereiškia, kad tose taurėse putoja šampanas. Ir visai ne dėl to, kad Veryga draudžia...

Per ypatinguosius draudimus užgimė ir kauniečių Kručinskų istorija. Visuomenė suskaldyta. Dovilę Šakalienę nuo galimų smurtautojų ėmėsi saugoti policija. Kručinskų šeimai, panašu, ne mažiau yra reikalinga apsauga nuo valdžios savivalės ir realios grėsmės jų šeimos gerovei. Tai, kas dabar vyksta, labai primena medžioklę „iš bokštelio“: laukiama, kur, kada šeima vėl suklups. Tuo tarpu aktyvieji tėvai kovoja su valdininkų savivale raudonais balionais. Tai – simbolinis gestas, siekiant atkreipti dėmesį į atvejus, kai įvairios socialinės tarnybos skubotai priimdavo sprendimus paimti vaikus iš tėvų. Ignalinos pilkoje padangėje nepraskrido nė viena raudonas balionėlis. Tai ženklas, kad viskas čia gerai? Ar suvokimas, kad nėra taip jau blogai?

Kaip patikino Ignalinos rajono savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vedėja Gražina Mackonienė, nestreikuoja ir Ignalinos mokytojai. Vėlgi: tai ženklas, kad viskas čia gerai? Ar suvokimas, kad nėra taip jau blogai?

Koks galėtų būti priešnuodis nuo besikaupiančių toksinų? Gal pokalbis apie orus? Tai tema, gelbstinti nuo nepatogios tylos, nieko neįžeidžianti, politiškai nepavojiga. Ir – nenuobodi! Ypač šiuo metu, kai orai nepastovūs: kas diena – vis naujiena.

Gražaus Jums savaitgalio!

Vida Žukauskaitė

Projektas “Lietuvos pakrašty”. Projektą iš dalies remia SRTRF.

  • “Neijaučiame gyvenantys Lietuvos pakrašty”

Tarp ežerų, žaliuojančių miškų, suradusi vietos nutūpti sodyboms, dar šešioliktajame amžiuje pačiame Lietuvos pakrašty kūrėsi Rimšė. Dabar tai – seniūnijos centras. Kiek žmonių kartų šį nuostabaus grožio gamtos kampelį vadino tėviške, gimtine! Vieni išvažiavo, kiti – atvažiavo. Karo metais sumažėjęs miestelis vėl plečiasi, auga, gražėja.

Kaip dabar gyvena Rimšės seniūnijos gyventojai, apie tai kalbuosi su Rimšės seniūne Tatjana JARUTIENE.

- Suskaičiuokite, prašau, savo valdas: kiek seniūnijoje yra kaimų, kiek gyventojų?

- Rimšės seniūnijoje lapkričio 1 dieną gyveno 817 žmonių. Mūsų seniūnijai priklauso 71 kaimas, deja, dešimtyje iš jų jau nebėra gyventojų, kai kuriuose – po vieną, du. Daugiausia gyventojų – Rimšėje (265), Meikštuose (110), Bieniūnuose (40), Gaidėje (32).

 

- Kiek žmonių  šiemet jau išlydėjote Anapilin ir kiek šeimų pradžiugino naujagimių krykštavimai?

- Šių metų sausio 1 dieną seniūnijoje gyveno 859 žmonės. Taigi per dešimt mėnesių netekome 42 gyventojų. Nelinksma statistika ir gimimų srityje – gimė tik 2 vaikučiai. Belieka tikėtis, kad kiti metai šeimoms bus dosnesni.

 

- Ar daug teritorijos ir žmonių iš Rimšės seniūnijos “pasiglemžė” įkurta Visagino savivaldybė?

- Įsteigus Visagino savivaldybę tik 15 žmonių tapo  kitos savivaldybės gyventojais. Daugiau netekome teritorijos, mat Visaginui buvo priskirti visaginiečių kolektyviniai sodai, statybos bazė, kur registruotų gyventojų nebuvo.  Tuomet Rimšės seniūnija sumažėjo  5 tūkst. hektarų.

- Gyvenimas šalia didelio miesto ir atominio monstro – tai pliusas ar minusas?

- Yra ir pliusų, ir minusų. Atominė elektrinė, kaip radioaktyvus objektas, daug ką baugina. Bijo tie, kas yra toli. Mes gyvename šalia ir kažkokios ypatingos baimės dėl to nejaučiame. Beveik kiekvienas seniūnijos kiemas turi darbo Visagine arba Atominėje elektrinėje. Tai – pagrindinis ir svarbiausias mūsų seniūnijos darbingų žmonių darbdavys. Visaginas šalia – iki jo iš Rimšės tik 10 kilometrų, o štai iki Ignalinos – net 40.

- Mačiau besikuriančias naujas sodybas, dažniausiai šalia ežerų. Tai rodo vietos gyventojų gerėjantį gyvenimą ar gražiausias paežeres “okupuoja” visaginiečiai ir kiti naujieji lietuviai?

- Per pastaruosius kelerius metus vien Rimšėje ant naujų sklypų pastatytos keturios naujos sodybos. Tai vietos jaunimas kuriasi. Dirba jie arba Atominėje elektrinėje, arba Pasienio užkardoje. Džiaugiamės dėl to, nesijaučiame gyvenantys Lietuvos pakrašty. Senas sodybas, kurių gyventojų jau nebeliko, o vaikai ar net anūkai įleidę šaknis toliau nuo mūsų krašto, perka visaginiečiai, atstato jas ir tikisi čia surasti ramų poilsį. Keturios naujos sodybos išdygo ir Nagėnų kaime.

- Rimšės istorija gana spalvinga. Priminkite keletą jos faktų.

- Rimšė – sena vietovė, raštuose paminėta 1514 m. Miestelis ėmė augti nykstant baudžiavai. Ėmus kurtis laisviesiems ūkininkams, atsirado parduotuvės, paštas, mokykla. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikais Rimšės dvaras buvo didikų Goštautų giminės nuosavybė, o 1831 m. sukilimo metu Rimšė priklausė grafams Pliateriams. Pirmoji katalikų bažnyčia Rimšėje pastatyta 1747 m. Kraštas ištuštėjo XVII a., čia praūžus karui ir marui. 1812 m. apylinkes nusiaubė prancūzų kariuomenė. Rimšės ir Gaidės apylinkės garsėjo čia mezgamais tinklais.

- Kokios įstaigos ir įmonės dabar  yra Rimšės seniūnijoje?

- Kaip ir kiekvienos seniūnijos centre yra seniūnija, paštas, biblioteka, kaimo seklyčia, parduotuvė, gaisrinė. Tai – svarbios įstaigos, be kurių žmonės būtų sunku išsiversti kasdieniame gyvenime. Dvasiniais miestelėnų ir aplinkinių kaimų gyventojų reikalais rūpinasi Rimšės Švč. Trejybės bažnyčia. Seniūnijos teritorijoje dar yra bažnyčios Gaidėje, Pūškose, taip pat koplyčia Meikštuose.  Iš įmonių pirmiausia norėčiau paminėti Edvardo Matovičiaus servisą “Edilendas”. Nusipirkęs 400 kv. m. karvidės kompleksą, Edikas, kaip mes visi jį vadiname, jį susiremontavo, sutvarkė ir teikia labai reikalingas mūsų pakraščiui paslaugas: remontuoja mašinas, ardo senas ir parūpina detalių kitoms, kad vėl pastatytų ant ratų ir galėtų žmonės jomis važinėti. Bieniūnuose ilgą laiką veikė medžio apdirbimo įmonė, bet pastaruoju metu jai ne kaip sekėsi, todėl tikėtina, kad ji bus uždaryta. Todėl ir džiaugiamės, kad  nuo didelio nedarbo mus gelbsti Visaginas.

- Ūkininkę Reginą Glebavičienę žino visas rajonas. Kuriuos ūkininkus dar norėtumėte paminėti? Kaip jiems sekasi ūkininkauti?

- Ūkininkas Zenonas Burneckas Bieniūnuose ūkininkauja su šeima. Jų ūkis – 500 mėsinių galvijų. Vidas Einikis turi 80 hektarų žemės ir augina apie 100 mėsinių galvijų. Mindaugas Survilas valdo 500 hektarų žemės ir augina grūdines kultūras, Sedlo ūkis – melžiamos karvės, Reginos Glebavičienės žemės valdose žolę rupšnoja apie 150 avių. Beje, ši moteris dar spėja pasirūpinti ir kaimo turizmo sodyba. Seniūnijoje tyvuliuoja 19 ežerų. Didesnieji: Apvardai, Prūtas, Žilmas, Rūžas, Alksnas, Alksnaitis, Ilgiai, Ilgaitis, Gilūtas. Jie traukia poilsiautojus, todėl kaimo turizmo sodybų seniūnijoje yra ir daugiau.

- Seniūnijoje veikia ir ypatinga įstaiga – Priklausomybės ligų centras. Menu, kaip baiminosi gyventojai, kai buvo klausiama jų nuomonės dėl pritarimo įkurti tuomet apšiurusiame Meikštų dvare narkomanų ir alkoholikų gydymo įstaigą. Ar pasiteisino rizika?

- Visko buvo. Ir  baimės dėl galimai nesuvaldomų ligonių. Dabar esame patenkinti, kad būtent čia įsikūrė Priklausomybės ligų centras. Mindaugo Survilo, įstaigos vadovo ir savininko, dėka nesugriuvo dvaras, buvo atstatytas, suremontuotas ir pritaikytas ligonių poreikiams. Dabar visi supranta, kad čia daromi geri darbai – ištraukti iš baisaus liūno tuos, kurie nori pakeisti savo gyvenimą, bet patys vieni to nepajėgia padaryti. Čia gydosi ir rajono gyventojų, ir ligonių iš visos Lietuvos. Nebūtų Mindaugo Survilo ūkio, dvaro, Meikštų kaimas jau būtų seniai išsivaikščiojęs. Dabar 4-5 vietos gyventojai turi darbo, dar keli čia dirbantys socialiniai darbuotojai nusipirko sodybas ir įsikūrė visam laikui.

- Dar vienas ypatingas objektas – VSAT Pūškų pasienio užkarda. Kokie gyventojų santykiai su pasieniečiais?

- O, aš juos vadinu neetatiniais socialiniais darbuotojais. Su ankstesniu užkardos vadu buvome sudarę sutartį, kad pasieniečiai paglobos  vienišus senukus. Ir malkas jiems sukapoja, ir vandens atneša, ir budėdami užbėga pasiteirauti, ar viskas gerai, ar nereikia dar kokios nors pagalbos. Jie yra arčiau atokesnių viensėdžių gyventojų, visada jiems po akimis. Be to, patruliuojantys uniformuoti jauni vyrai ir merginos atgrąso vagiliautojus arba kitus negerus žmones, todėl seniūnija jaučiasi daug saugesnė. Ir nusikalstamumas čia mažiausias. Policija irgi džiaugiasi bendradarbiavimu su pasieniečiais.

- Rimšės seniūnijoje yra kaimų, kurių gyventojai – rusai, baltarusiai, lenkai. Kaip kitataučiai integravosi į Lietuvos gyvenimą?

- Tai kad jiems nė nereikėjo integruotis. Dauguma čia gimę ir augę arba sovietmečiu per laukus ateidavo iš Baltarusijos į darbą Atominėje elektrinėje. Nors Rimšėje gyvena daugiausia lietuvių, tačiau Gaidė, Meikštai – lenkiški kaimai. Jie – mūsų, Lietuvos, žmonės, kurie puikiai suvokia šalyje vykstančius pokyčius. Sudėtingiau turbūt yra kai kuriems visaginiečiams, nusipirkusiems sodybas mūsų seniūnijoje. Atvažiavę iš Rusijos gilumos, kai kurie per trisdešimt ar net daugiau gyvenimo metų Visagine taip ir neišmoko lietuvių kalbos. Sovietmečiu to labai net nereikėjo – atominis miestas puikiai susikalbėdavo tarpusavyje rusų kalba. Jaučiame, kad jie kartais nedrįsta ateiti į mūsų seniūnijos organizuojamus renginius, bijo būti nesuprasti arba mūsų nesuprasti. Bet, manau, kad  po truputį ir jie įsilies į mūsų gretas.

- O kur seniūnės šaknys? Jūs esate vietinė ar iš toliau gyvenimo vėjų atblokšta? Nuo kada esate prie seniūnijos vairo?

- Rimšėje gimiau, Rimšėje augau, paskui su kolūkio stipendija išvažiavau mokytis į Veterinarijos akademiją – ir vėl grįžau į Rimšės kolūkį. Todėl gerai pažįstu visus seniūnijos gyventojus. Jie – mano tėvų bendraamžiai, mano bendramoksliai, jaunystės draugai. Aš čia – visada ir visur su savo krašto žmonėmis. O seniūne dirbu nuo 1997 metų.

- Ar daug rūpesčių pasiglemžia seniūnės darbo dieną? Ar jos užtenka, kad pavyktų įgyvendinti viską, ką reikėtų padaryti? Ką, pavyzdžiui, veikėte vakar?

- Netikėtas klausimas. Net pasimečiau. Dieną “suvalgė” kasdieniai rūpesčiai. Kaip, beje, ir kiekvieno seniūno. Darbų spektras – neaprėpiamas. Tai ir socialiniai, ir komunaliniai reikalai, ir teritorijų tvarkymas. Ateina, pavyzdžiui, į seniūniją žmogus su savo bėda, nežino net nuo ko pradėti ją spręsti. Aiškiniesi, skambini, padedi, paveži. Štai Nagėnuose žmonės sumanė kryžių pastatyti – ateina pasitart, kur, kaip, kokio meistro ieškoti. Seniūnijoje yra 28 kapinės. Vienur apgrėbi, apšienauji, krūmus iškerti, jau, žiūrėk, kitur reikia pjūklo ir trimerio. Taip ir sukasi ratas. Šiemet atsirado dar viena problema, manau, ne tik mūsų seniūnijoje: reorganizavus darbo biržą, nebeliko viešiesiems darbams skiriamų žmonių. Būdavo 60 procentų atlyginimo jiems sumoka darbo birža, 40 procentų – savivaldybė. Dabar liko tik 40 procentų. Taigi vietoj 20-ies dirbančių, aplinką ir kitas erdves tvarkančių, finansinės galimybės leidžia  įdarbinti tik penkis. Štai ir suspėk viską padaryti. Baisiausia, kad seniūnijose tuoj nebeliks žmonių, kuriems gali patikėti techniką. Prie kai kurių už pašalpas atdirbinėjančių “darbuotojų” turi pastatyti prižiūrėtoją arba pati stovėti ir jo darbą reguliuoti, o tuo tarpu rankų laukia kiti darbai…

- Į atokiausias gyvenvietes atkeliavo Europos Sąjungos finansais remiamų projektų pokyčiai. Kas naujo šiuo atžvilgiu Rimšės seniūnijoje?

- Neaplenkė pokyčiai ir mūsų. Ir mes įsikūrėme renovuotame šiltame pastate, čia ir kaimo seklyčia, ir biblioteka, prie ežero pasitvarkėme paplūdimį. Labai daug reikšmingų darbų nuveikė Ilgių bendruomenė (apie jų nuveiktus darbus tikimės papasakoti kitame projekto numeryje – L.M.). Kai tarp gausybės vietos veiklos grupių projektų iš visos Lietuvos mūsų mažytė bendruomenė laimėjo konkursą ir gavo finansavimą pastatyti ir įkurti vaikų dienos centrą, iš pradžių net išsigandome tokios sėkmės. Bendruomenė tai padarė! Dabar vasarą Centre, veikiančiame kiekvieną dieną, lankosi apie 20 vaikų, žiemą – kiti projektai, užsiėmimai. Vaikai labiau užimti mokymusi, todėl Centras veikia tik savaitgaliais. Šaunios Ilgių bendruomenės moterys prirašo tiek projektų, kad centro išlaikymui užtenka lėšų be seniūnijos ar savivaldybės paramos. Man belieka tik džiaugtis tokia intelektualia bendruomene.

- Kas dar, be Ilgių bendruomenės, padeda įveikti visus darbus?

- Visi padeda. Viena nieko nepadaryčiau. Ir seniūnijos darbuotojai, ir biblioteka,  ir pasieniečiai, ir Meikštų dvaro savininkai, ir ūkininkai. Bendromis pastangomis buvome surengę  Kovo 11-osios paminėjimą. Net fejerverkai apšvietė Rimšės padangę! To dar mūsų miestelyje nėra buvę! Žmonės buvo labai patenkinti, kad ir  mūsų pakraštį pasiekė tokia įspūdinga šventė. Manau, tokių renginių bus dar ne vienas.

- Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Laima Miliuvienė

  •  Liudvikas Dubaka “Tamystai da maž i neteko matyte…”

Prieš 120 metų Rimšės apylinkėse, Tripuckų kaime gimė Liudvikas Dubaka, kuris tituluojamas Ignalinos krašto sakmių ir padavimų karaliumi. XX a. antrojoje pusėje renkant iš įvairių Lietuvos vietovių tautosaką, susidurta su nemažu būriu talentingų pasakotojų. Vienas iš jų – Liudvikas Dubaka  iš Ignalinos rajono papasakojo  89 pasakojamosios tautosakos kūrinius, tarp jų 40 sakmių.

Vienas iš žymiausių Lietuvos etnografijos rinkėjų Norbertas Vėlius, apibūdindamas sakmių pasakotojo L. Dubakos talentą, teigė, kad jis išlaiko idealią ribą tarp natūralumo ir artistiškumo. Natūraliai pradeda pasakoti, pamažu sudomina, paskui pasitelkiama mimika, gestai, intonacija. Ypač gyvai pasakojimą atspindi L. Dubakos veidas – čia jisai visai bejausmis, čia išsigandęs, akys išplėstos iš siaubo, čia linksmas, išvagotas šimtais spindinčių juoko raukšlelių. Jo ūsai kaip gyvi šokinėja aukštyn žemyn. Rankos pasakojant niekada nesiilsi ramiai sudėtos ant  kelių, bet kaip dirigento lazdelė žymi visą pasakojimo ritmą: čia jos pakyla, čia nusileidžia, čia išsiskečia, rodydamos didžiulį nustebimą, čia pasiduoda atgal, išreikšdamos siaubą, čia vaizduoja, kaip bėga numirėlio ar velnio persekiojamas žmogus, kaip jie susiima ir t.t.

Norbertas Vėlius apie pirmą susitikimą su Liudviku Dubaka rašė:

„Netoli burzgė kuliamoji, o ant kalno važinėjo keli vežimai, triūsė su šakėmis vyrai ir moterys. Paklausus, kuris čia Dubaka, visi mums parodė nediduką dieduką, kuris stovėdamas ratuose, važiavo stačiai į mus. Jo skruostus ir dalį pasmakrės dengė didžiuliai budioniški ūsai, o akutės maloniai žibėjo iš po skrybėlės. Pasisveikinus ir pasakius, jog mes norime užrašyti visokių atsitikimų, aplinkiniai žmonės suklego: „Jūs ir į jaučio skūrą nesurašysit, ką Dubaka primeluos. Dubaka truputį sumišęs, tačiau patenkintas šypsosi (užrašyta 1966m.).“

Kaip rašoma knygoje „Gaidės ir Rimšės apylinkės“, L. Dubaka daug išmokęs tarnaudamas, nemažai sakmių atsimena ir iš tėvo. Tėvas labai mėgdavęs pasakoti:

„Ausim ir burna klausaus, ką pasakoja, ir aš jau neažmiršiu. Da mažas po dviejų trijų mėnesių žodis žodin išpasakoju.“.

Liudvikas Dubaka augo didelėje šeimoje – trylika vaikų. Liudvikas buvo vyriausias vaikas.  Kai broliai paaugo, jis išėjo tarnauti pas ūkininkus. Ganė karves, paskui bernavo. Pirmojo pasaulinio karo metu dirbo prie geležinkelio. Po karo vėl tarnavo pas ūkininkus ir dvaruose. 1924 m. L. Dubaka vedė, gimė sūnus Juozas, po Antrojo pasaulinio karo dirbo Vigutėnų  kolūkyje.  Iki mirties ( mirė1968) L.Dubaka gyveno su sūnaus Juozo šeima, mėgdavo sekti anūkams Danutei, Vytautui ir Onutei  pasakas ir sakmes.

Kaip prisimena artimieji, Liudvikas Dubaka paprastai pradėdavo: „Tamystai da maž i neteko matyte...“  Ir pasakodavo, pasakodavo...

Vyriausia anūkė Danutė Starinskienė (Dubakaitė), dabar gyvenanti Marijampolėje, senelį prisimena kaip labai gerą ir šviesų žmogų:

„Senelis mums vaikams buvo labai geras, niekada nebardavo ir tėvams drausdavo mus barti. O jau visokių istorijų pripasakodavo, kad mes su broliu ir kojas nuo pečiaus nuleisti kartais bijodavom. O žiemą, kai anksti temdavo ir elektros dar nebuvo pas mus, tėvai vakare išeidavo gyvulių apsišerti, mes su broliu pasiimdavom kačergas ir sėdėdavom ant suolo prie lango. Išgirdę grįžtančius tėvus, puldavom slėpti kačergas, nes gėda buvo prisipažinti, kad kažko bijom. Kai buvau maža ir visi susėsdavom vakarieniauti, mama pripildavo seneliui bliūdą rūgštaus pieno, tai aš tam bliūde labai mėgdavau rankyte pamaišyti. Tėvai bardavo, kad negražu, o senelis sakydavo: „Taigi vaikas tegul maišo, o man ir valgyti gardžiau, kai Danutė pamaišo“.

Jauniausia Liudviko Dubakos anūkė Ona Tuzikienė (Dubakaitė), gyvenanti Visagine, senelio labai ryškiai nepamena:

„Esu jauniausia šeimoje, man gal apie penkis metukus buvo, kai senelis mirė. Bet labai gerai pamenu, kad jis labai mus, anūkus, mylėjo, niekada nebardavo ir tėvams neleisdavo, o jei ką sudaužydavom ar sulaužydavom, tai mamą dar apkaltindavo, kad ne į vietą padėjo“.

Liudviko Dubakos brolio Antano sūnus Petras Dubaka, gyvenantis Rimšėje, irgi pasidalijo prisiminimais apie dėdę:

„Dėdė man atminty išlikęs visada su pypke ir dideliais ūsais. Pypkę  retai kada iš burnos išsitraukdavo, labai daug rūkė. Jis ganydavo viso kaimo karves, darydavo vaikams švilpynes iš karklo. Mes švilpaudavom, o jis pasakodavo  istorijas, jo pypkė atrodė kaip kaminas kyšantis iš burnos. Pasakojo jis labai įtaigiai, su emocijomis, labai tikroviškai. Atrodo, va už to kalno velnias kareivį nugalabijo ar toj baloj ragana mergą paskandino. Tai mums, vaikams, kartais ir į namus baisoka eiti buvo prisiklausius dėdės pasakojimų. Pamenu, kaip dėdė pas mus į svečius per Velykas jau su anūkais ateidavo, mano mama vaikus miežine kova vaišindavo ir duodavo po du kiaušinius, nes giminės (kitiems duodavo po vieną). Ateidavo dar kitas tėvo brolis Selva, tai jie su Liudviku daug rūkydavo, sėdėdavo, kalbėdavo. O jau dūmų pilni namai buvo. Tai tada dėdė Liudvikas sakydavo: „Kirvį galima kabint, ainam namo.“

Tai toks buvo Rimšės krašto sūnus Liudvikas Dubaka, nusipelnęs didesnio tautosakos tyrėjų dėmesio ir palikęs šiltus prisiminimus artimųjų širdyse.

Daiva Veličkienė

Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Rimšės filialo bibliotekininkė

  • Vėlei šaukėme choru “Be Bildučių – nesmagu!”

Kiekvieną rudenį, kai prityla gamta, kai išblunka vasaros spalvos, Ignalinoje pasigirsta, sušurmuliuoja vaikų ir jaunimo balsais teatrų festivalis „Bildučiai“, padovanodamas ištikimiesiems savo žiūrovams spalvingą ir triukšmingą šventę. Jau nė neįsivaizduojame rudens be to siautulingo renginio, suburiančio tuos, kurie kuria teatrą, ir tuos, kurie teatrą tiesiog įsimylėję! Taigi ir šiemet vienas lapkričio savaitgalis tiesiog “virto kūliais”. Šiemet jau dvidešimt ketvirtą kartą nuskambėjo “Bildučių” dainelė, dvidešimt ketvirtą kartą šio feastivalio sumanytoja režisierė Jolanta Narbutaitienė sveikinosi su atvykstančiais iš visos Respublikos vaikų ir jaunimo teatrais, kuriems, kaip ir mums: “Be Bildučių – nesmagu!“

Vaistai nuo „telefonligės“

Ignalinos kultūros ir sporto centre šiemet svečiavosi teatrai iš Vilniaus, Alytaus, Anykščių, Kretingos, Šiaulių, Jurbarko, Plungės, Klaipėdos, atvežę aštuonis spektaklius. Dar vieną spektaklį festivaliui padovanojo Ignalinos vaikų ir jaunimo teatras „Iki“, o didžiąja festivalio dovana laikytinas Vilniaus miesto teatro „Atviras ratas“ spektaklis „Brangioji mokytoja“. Taigi laukė dešimt teatrinių susitikimų, dešimt istorijų, kupinų smagaus šėlsmo ir gilaus susimąstymo, nes teatre, kaip gyvenime – tos pačios akys ir juokiasi, ir verkia.

„Bildučius“ ir visus festivalyje bildančius aktorius ir žiūrovus sveikino Ignalinos rajono savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis, dėkodamas šventės iniciatoriams ir organizatoriams, sukuriantiems tokią įspūdingą šventę visiems ignaliniečiams.

- Džiugu, kad tradicija gražiai tęsiama. Dėkojame, kad mylite šį festivalį. Jis yra vienas iš geriausių jaunimo kūrybingumo ugdymo pavyzdžių. Šioje scenoje per daugiau nei du dešimtmečius parodyta daugybė spektaklių, vaidino šimtai vaikų ir jaunuolių, - sakė meras, primindamas: -  Smagu girdėti, kad kasmet plečiasi festivalio geografija, kad šioje scenoje savo kūrybinę karjerą pradėję vaikai ir jaunuoliai šiandien yra plačiai žinomi profesionalūs aktoriai.

Susirinkusiems buvo priminta, kad šiemet pasirodė  vertinga, graži ir išsami Liucijos Armonaitės knyga apie talentingąjį mūsų kraštietį Giedrių Mackevičių ir jo teatrą, pranešta apie įsteigtą jo vardo nominaciją ir prizą, kuris bus skiriamas plastiškiausią spektaklį sukūrusiam teatrui.

O jau tada – ėmėsi Bildučiai gydyti savo draugą nuo „telefonligės“, kuria, beje, dabar serga ir vaikai, ir jaunimas. Kvietė susimąstyti, ar geriau turėti milijoną virtualių draugų feisbuke ir kituose internetiniuose debesyse, ar pajausti čia pat esančio tikro draugo petį, paguodžiantį žvilgsnį, tvirtą rankos paspaudimą. Kaip galima atsisakyti galimybės džiaugtis, jausti, suvokti tai, kas vyksta čia ir dabar? Nejau leisim sau patikėti tuo, kad jei tavęs nėra telefone, tai tavęs iš viso nėra?! Kaip išgyti nuo šios taip pavojingai greitai plintančios ligos? Pabandykime tai padaryti teatre! Juk teatras yra kaip jausmų mokykla, pradžiamokslis savęs ir kitų pažinime. Jis kaip atspindys. Ir visai tikėtina, kad tai gali būti ir tavo atspindys. Ar sugebėsi jame save atpažinti?

Kas geriausia ir gražiausia – vaikams!

Pirmieji į susitikimą su žiūrovais atbildėjo alytiškiai. Jau ignaliniečiams neblogai pažįstami Alytaus „Drevinuko“ teatro studijos mažieji aktoriai vedė visus paskui Dorotę ir jos draugus geltonų plytų keliu pas Ozo šalies burtininkę. Režisieriai Ieva Ivanauskienė ir Jonas Gaižauskas pasistengė, kad aktorius ir žiūrovus suvienytų tikėjimas gėrio pergale, kad spektaklis paliktų minčių ir spalvų šventę.

Mažiesiems teatro gerbėjams (ir – ne tik jiems!) buvo pasekta dar viena pasaka. Visiems gerai žinoma smagi istorija „Nauji karaliaus drabužiai“, kurią labai išradingai pasakojo Anykščių rajono Troškūnų filialo vaikų ir jaunimo teatro studija „Mes“ (rež.  Jolanta Pupkienė), vertė ir juoktis, ir stebėtis aktorių vaidyba, režisierių išmone.

Kupinas liaudiškos išminties, lengvo „pažemaičiavimo“, smagaus šėlsmo buvo plungiškių pasirodymas, pradėjęs antrąją festivalio dieną. Nuolatiniai festivalio svečiai – Plungėskultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Saula“  (režisieriai – Sigita ir Romas Matuliai) vaidino smagią lietuvių liaudies pasaką apie drąsuolį berną. Spektaklis sukurtas pasakų ir Plungės krašto padavimų motyvais. Nuoširdi vaidyba papirko žiūrovus, žavėjo linksmi, nuotaikingi pasakojimai, pagarba krašto tradicijoms.

Mažiesiems žiūrovams buvo skirtas ir Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centro teatro studijos „Aušra“smagus vaidinimas-klounada „UnoMomento“ (režisierė Edita Milinienė). Aktoriai stengėsi į savo žaidimą įtraukti kuo daugiau žiūrovų, drąsino juos, kvietė drauge „fotografuotis“, kartu keliauti linksmuoju traukinuku. Buvo daug spalvų ir emocijų – kaip tikrame cirke!

Kerinti klasika

Į saulėtą Italiją žiūrovus pakvietėŠiaulių moksleivių namų vaikų ir jaunimo teatro studija „Kompanija šauni“ (režisieriai Dalė ir Virginijus Dargiai). Šiauliečių gerai suvaidinta visiems žinoma klasikinė komedija „Padūkėlė” šmaikščiai pademonstravo išpuikusią ir įnoringą merginą, kuri niekaip neišsirenka jaunikio, kol galop lieka viena. Gerai padirbėta ir drabužių dizainerių, sukūrusių labai įdomius sceninius drabužius, kas irgi suteikė komedijai ypatingo šarmo.

Siautulio ir geros muzikos buvo kupinas Alytaus jaunimo centro miuziklo grupės (režisieriai Ieva Ivanauskienė ir Jonas Gaižauskas) pasirodymas. Pirmąją festivalio dieną jie smagiai užbaigė Ignalinos kultūros ir sporto centro scenoje parodę miuziklą  „Baltaragio malūnas“ pagal K. Borutą. Tai buvo puikus reginys, privertęs užmiršti, jog kūrinys žinomas „iki skausmo“. Puiki jaunųjų aktorių vaidyba, masinės scenos, muzikinis kūrinio išpildymas,  šokiai ir gyvas dainavimas sužavėjo žiūrovus.  Alytaus miuziklo grupė Ignalinoje viešėjo pirmą kartą ir prisistatė ignaliniečiams tiesiog įspūdingai.

Minties ir jausmų gelmės

Kiti jaunimo spektakliai nėrė į apmąstymų gelmes,  Kretingosrajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Atžalynas“ pristatė jaunimui skirtą L. Juknos dramą „Pabėgimas į Akropolį” (režisierė Auksė Antulienė).Veiksmas vyksta mažame miestelyje, kur gyvenančių paauglių troškimai atrodo tiesiog nesuvokiamai keisti, iš kur „Akropolis“ atrodo kaip svajonių miestas, kuriame gali pasijusti .laimingas. Ten viskas viliojančiai tobula:  gražūs ir laimingi žmonės, nepakartojami vaizdai ir įspūdžiai, o svarbiausia – ten visko yra, ko širdis geidžia! Bet tikrasis „Akropolis“ įtraukia jaunuolius į tikrąjį nuopolių sūkurį, sudaužo tikėjimą svajone.

Skaudžių socialinių problemų ėmėsi Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Vaivorykštė” (režisierė Birutė Šneiderienė). J. Glinskio dramoje „Šokantys berniukai” veiksmas vyksta specialiosios berniukų mokyklos vasaros stovykloje, kur galioja jėgos ir pykčio įstatymai. Spektaklis daugiaplanis, kiekvieno herojaus likimas parodomas tarsi skerspjūvyje, nieko nevyniojant į vatą. Bet nepaliaujamai ieškoma šviesos šioje tamsos karalystėje, kiekviename sulaužytame gyvenime to, kas grąžintų tikėjimą ir viltį. Įtampa neleidžia atsipalaiduoti ne tik aktoriams, bet įtraukia į šią dramą ir žiūrovus.

Ignaliniečių „Verksnių klubas“

Kiekvienąkart su ypatingu susidomėjimu sutinkamas ignaliniečių teatro „Iki“ pasirodymas. Kiekvienąkart salėje – spūstis. Mat susirenka jaunųjų aktorių broliai, seserys, tėvai, dėdės, tetos ir seneliai... O dar klasės ir kiemo draugai, pažįstami ir nepažįstami, bet „ikiukus“ ir jų režisierę Jolantą Narbutaitienę mylintys... Ir jie kiekvienąkart nustebina!

Šįkart - istorija apie liūdesį. Nelaukiamą, neišvengiamą, bet būtiną kelyje į save, aplankantį ne tik gyvenimo naštos palaužtą senolį, bet ir drąsiu žingsniu savo gyvenimo kelią pradedantį jaunuolį. Savo spektaklį „Verksnių klubas“ teatras „Iki“ suaudė pagal to paties pavadinimo Ilonos Ežerinytės knygą. Jaunieji verksniai čia šiek tiek žaidžia liūdesiu. Pagrindinė kūrinio veikėja Lina, sekmadieniais lankanti PC (priklausomybių centre) besigydantį tėvą, atsitiktinai susipažįsta su mergina, įkūrusia keistą paauglių klubą, susirenkantį Lizde. Čia galioja savos taisyklės, kad taptum Verksnių klubo nariu, turi nueiti į nepažįstamo žmogaus laidotuves ir pravirkti jų metu, turi saugoti čia išpažintas paslaptis. Čia nėra gėda verkti.

Kaip pristatydama savo knygą yra sakiusi pati autorė, „Verksnių klubo nariams tai būsena, išskirianti iš kitų džiaugsmo industrijos pasaulyje, kur šaukiama: „Būk pirmas! Būk sėkmingas! Pramogauk! Neliūdėk!“ Tai yra žiauriai neteisinga – neleisti žmogui liūdėti. Viena psichologė liūdesį pavadino „maža gyvenimo revizija“, šito tikrai reikia mokyti: įsižiūrėti į save, pažinti savo jausmus, suvokti nesėkmės priežastis ir peržiūrėti galimybes judėti pirmyn. Reikia mokyti priimti liūdesį, bet neužsiliūdėti.“

Taigi, ar to gana? Spektaklyje jauni žmonės pripažįsta esantys jautrūs tam, kas vyksta aplink. Tai - pirmas žingsnis sveikimo link. Būtent, ir Lina, ir jos tėvas eina tuo pačiu sveikimo keliu, ieško pagalbos. Nebūti vienam, kol sutvirtėsi - tai jau antras žingsnis.

Spektaklis pilnas liūdesio, bet - ieškantis kelio į džiaugsmą. Simboliška, kad spektaklio premjera buvo apdovanota ne tik audringais sužavėtos publikos aplodismentais, bet ir netikėtu net pačiai Jolantai Narbutaitienei pjesės autorės Ilonos Ežerinytės apsilankymu festivalyje ir pasirodymu Ignalinos kultūros ir sporto centro scenoje.

Kaip vėliau sakė režisierė Jolanta Narbutaitienė, autorės ignaliniečiai, regis, nenuvylė. Atvirkščiai, pradėti pokalbiai dėl ignaliniečių teatro „Iki“ pasirodymo Vilniaus knygų mugėje, pristatant Ilonos Ežerinytės knygą. Dar vienas kvietimas ignaliniečiams į tą pačią mugę – pristatyti ir Liucijos Armonaitės knygą apie Giedrių Mackevičių.

O „Verksnių klubą“ gruodžio pradžioje teatras veš į Alytų, kur alytiškiams įteiks ir jų „Bildučiuose“ laimėtą Giedriaus Mackevičiaus apdovanojimą. Ignaliniečiams irgi pažadėta: spektaklis „Verksnių klubas“ bus dar kartą parodytas, tad jį galės pamatyti visi norintys. Dar kartą galėsime pasidžiaugti jaunųjų aktorių Brigitos Musteikytės (Lina), Beatričės Čeponytės (Eglė), Igno Marcinausko (Marukas) ir kitų „ikiukų“ puikia vaidyba bei režisierės Jolantos Narbutaitienės nuveiktu darbu.

„Brangioji mokytoja“

Vilniaus miesto teatro „Atviras ratas“ spektaklio pristatymą Ignalinoje iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba. Šio teatro  spektaklis „Brangioji mokytoja“ –  skaudus žvilgsnis į vertybių skalę, kartų santykius. Pademonstruota, kaip galima pasinaudoti nuoširdumu, atjauta, kaip manipuliuojama gerumu ir su kokiu ryžtu siekiama savų tikslų. Net nusikalstamai, brutaliai. Akimirką net patiki, kad gėris neprasimuš pro tą abejingumo sieną. Naivus tikėjimas gėriu priešpastatomas skrupulų neturinčiai jėgai. Mokytoja ima abejoti net savo pašaukimu ir pastangomis, darbu, jei jos mokiniai užaugo tokiais pabaisomis. Priešybių kova, nepaprasta įtampa, netikėti dvasios lūžiai, posūkiai, kai gerumas pasirodo ten, kur jo mažiausiai tikiesi... Kaip galima likti „švariam“, perbridus tokį jausmų ir minčių šiukšlyną? Regis, net situacijai pasisukus gerąja linkme, negali nekelti sau klausimų apie prioritetus, sugyvenimą.

Paskutinieji akcentai

Viskas, kas turi pradžią, turi, deja, ir pabaigą. Išsėmus visą „Bildučių“ programą, liko tik draugiški apsikabinimai, vienų kitiems padėkojimai ir pažadai atvykti kitąmet. Jau dabar to susitikimo ir pabildėjimo laukiame, mat kitais metais „Bildučiams“ jau bus 25-eri.Taigi šioks toks jubiliejus! O jubiliejus reikia švęsti labai labai bildant.

O kol kas: festivalio uždaryme buvo įteiktas Giedriaus Mackevičiaus apdovanojimas puikiai pasirodžiusiai Alytaus jaunimo centro miuziklo grupei. visiems teatrams, dalyvavusiems dvidešimt ketvirtajame „Bildučių“ festivalyje, įteiktos padėkos, knygos apie Giedrių Mackevičių ir jo teatrą, bildutiškos šlepetės, Ignalinos rajono savivaldybės vicemeras Laimutis Ragaišis dar ir saldumynų, skanėstų teatrams kelionei įdavė.

Pasveikinta ir Jolanta Narbutaitienė. Ne tik kaip teatro „Iki“ režisierė, „Bildučių“ sumanytoja ir uoli auklėtoja ir prižiūrėtoja, bet ir kaip tądien savo gimtadienį šventusi. Ilgiausių metų, ilgiausių!

Padėkota visiems, šventę kūrusiems, rėmusiems, gausiam Ignalinos šokėjų, muzikantų, dainininkų būriui, neleidusiam nuobodžiauti net neilgų pertaukėlių tarp teatrų pasirodymų metu.

O dabar: „Su Bildučių dainele tariam jums visiems: „Atia!“

Vida Žukauskaitė

  • Drąsus ir lengvas Miglės potėpis

Nors išgyvename paskutinįjį rudens mėnesį, jau braidėme ir po pirmąjį sniegą, Ignalinos krašto muziejuje – spalvingas vasaros žydėjimas. Tokią šventę akims ir širdžiai šįkart dovanoja Ignalinos kultūros ir sporto centro Dailės studijos auklėtinė Miglė Kajėnaitė, surengusi savo tapybos darbų parodą „Potėpis“.

Tai pirmoji jaunos menininkės autorinė tapybos darbų paroda, gražiai pristatanti įvairiapusę jos kūrybą. Savo auklėtinę susirinkusiems į darbų parodos atidarymą pristatė mokytoja Nijolė Trinkūnienė, Miglę tapybos mokanti jau dešimtus metus. Mokytoja prisimena tuomet gausų pirmokių būrelį, atėjusį mokytis dailės: Miglė, Vasarė, Mingailė, Gita, Arija, Rugilė, Odeta, Karolina... Gaila, bet daugelį paviliojo... futbolas, kiti pomėgiai... Dailės pamokų į nieką kitą neiškeitė tik Vasarė Kacevičiūtė ir Miglė Kajėnaitė. Vasarės Kacevičiūtės darbais ignaliniečiai jau buvo kviečiami pasigrožėti, o štai dabar Ignalinos krašto muziejaus parodų salėje karaliauja Miglės Kajėnaitės spalvos.

- Labai džiaugiuosi Miglės atsakingumu, pareigingumu ir darbštumu, rimtu požiūriu į dailę, - pristatydaama savo mokinę sakė Nijolė Trinkūnienė.

Per tuos metus Miglė, kaip ir daugelis kūrėjų, ieškojo savęs, išbandė visokias technikas, bet kai 2016 -aisiais ryžosi tapyti ant drobės, pajuto tikrą malonumą ir atrado nenusakomą džiaugsmą. Kukli, nedaug kalbanti Miglė parodos atidarymo renginyje dėkojo savo mokytojai už suteiktas žinias, už meilę ir pagalbą, organizuojant jos pirmąją parodą.

– Dirbti su ja lengva: mergaitė miela, tyli, darbšti, įsiklausanti į pastabas, - savo ruožtu gyrė mokinę Nijolė Trinkūnienė.

Kruopštus, atsakingas darbas duoda rezultatų: Miglė Kajėnaitė ne tik pristato savo darbus įvairioms parodoms ir konkursams, bet ir yra tapusi dešimties respublikinių ir dviejų tarptautinių konkursų laureate.

Mergaitės darbais džiaugiasi ne tik jaunosios menininkės draugai ir artimieji. Jie puošia viešąsias erdves: vienuolika drobių Miglė Kajėnaitė nutapė Ignalinos kultūros ir sporto centro Jaunimo nakvynės namams, jos darbas „Ignalinos apylinkės“ buvo padovanotas Serocko (Lenkija) delegacijai kaip Ignalinos rajono savivaldybės dovana, jos darbai pristatyti ir Tarptautonėje parodoje Prachaticėje (Čekija). Kai kurie parodoje eksponuojami darbai irgi yra „paskolinti“ iš dabartinių jų savininkų.

Miglė Kajėnaitė tam tikra prasme yra ištikimoji savo mokytojos pasekėja – mėgsta kaip ir Nijolė Trinkūnienė, tapyti peizažus, natiurmortus, gėles.  Bet negali sakyti, kad tai daro aklai pamėgdžiodama savo mokytoją. Jau dabar pastebimas savitas jaunosios menininkės braižas, žavintis elegancija, pasteliškumu ir lengvumu.

Mokytoja džiaugėsi, kad Miglė labai gerai jaučia proporcijas, spalvas, kompoziciją, mato kūrinio perspektyvą, jau įvaldo ir nemažus formatus. Parodoje eksponuojami darbai irgi akivaizdus to įrodymas.

Mokytoja dėkojo mamai, atvedusiai Miglę į Dailės studiją. „Mamos visada geriau žino, ko vaikams reikia“, - juokavo Nijolė Trinkūnienė, prisimindama Miglės pirmąsias pamokas dailės studijoje.

Parodos atidaryme dalyvavęs Ignalinos rajono savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis pasidžiaugė, kad Ignalinoje yra mokymo įstaiga, kurioje talentingi vaikai gali ugdyti savo gebėjimus, mokytis iš patyrusių specialistų, ir juokavo, kad apie parodą daug kas sužinojo iš Respublikos radijo, pranešusio šią žinią. Meras ir savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vedėja Gražina Mackonienė pirmieji pasveikino Miglę ir jos mokytoją Nijolę su spalvinga švente, įsimintina paroda jaunajai menininkei ir visiems, kurie domisi jos kūryba ir linki jai sėkmės. Vėliau į sveikintojų eilę stojosi  Ignalinos gimnazijos direktorė Valentina Čeponienė, Ignalinos kultūros ir sporto centro metodininkė Tatjana Leškevičienė, Keramikos studijos vadovė Jolita Bužinskienė, Miglės mokytojos, tėveliai, sesė, brolis, draugai, Ignalinos krašto muziejaus direktorė Renata Veličkienė... Miglei linkėta gražaus kūrybinio kelio, džiaugtasi jos darbais, dovanotos drobės naujiems darbams, gėlės. Muzikiniais kūriniais draugės šventę papuošė gimnazistai Nojus ir Karolina.

 

Vida Žukauskaitė



  • TV programa. Skelbimai. Reklama 
  • Kitus rašinius skaitykite “Naujos vagos” laikraštyje
  • Skelbimai ir reklama priimami
Ateities g. 17, LT-30123 Ignalina
Tel. (8 386) 5 29 83
El. paštas naujavaga@ignet.ltnv.laima@ignet.ltnv.vida@ignet.lt
Paskutinis atnaujinimas: 2018-11-19 09:42:12
Spausdinti
El.paštas Į pradžią Svetainės žemelapis


Naujienų prenumerata
 

  

 

 


 







 


 

 



  


 

 
 

 




 

 
 
© 2005 Ignalinos rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Į viršų (Left Alt+z Enter) Sprendimas: Idamas, naudojama Smart Web sistema.