Į pradžią IGNALINOS
RAJONO
SAVIVALDYBĖ
biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
Faks. (8 386) 53 148
El. paštas info@ignalina.lt
 Struktūra ir kontaktai  Teisinė informacija  Veiklos sritys  Korupcijos prevencija  Administracinė informacija  Paslaugos
Versija neįgaliesiems
Ignalinos rajono laikraštis "Nauja vaga"

"Nauja vaga" Nr. 71, 2018 m. rugsėjo 22 d.


  • Plius - Minus

Karšta rudens savaitė (sinoptikai sako, jog paskutinė tokia šiemet) užkaitino politikų norą tapti prezidentais. Šią savaitę pasirūpinti Lietuva ir jos žmonėmis dar pažadėjo filosofas Arvydas Juozaitis ir prieš savaitę tapęs nebankininku Gitanas Nausėda.  Konservatorių partijos skyrių rinkimuose daugiausia palaikymo gavo Ingrida Šimonytė, Žygimantas Pavilionis, Gitanas Nausėda ir Vygaudas Ušackas. Žygimantas Pavilionis lyg ir atsisako toliau dalyvauti šiame “ratelyje”, Ingrida Šimonytė dar  neištarė nei taip, nei ne, o nepartinis Gitanas Nausėda švyti plačia šypsena  tarsi jau stovėtų Prezidentūros balkone. Kurį iš jų apsispręs paremti partija?  Savo kandidato vis dar neįvardija žalieji valstiečiai: sako, bus iš apačių, o ne viršūnėlių. Ir Saulius Skvernelis, ir Ramūnas Karbauskis paslaptingai šypsosi. Beje, prieš kurį laiką LŽVS lyderis prasitarė, kad po Prezidento rinkimų Saulius Skvernelis galėtų likti premjeru. Tai ką gi siūlys “valstiečiai”? Gal… Bronį Ropę?

Kol vieni pina tautines juostas iš norų ir galimybių, kultūros darbuotojai, susirinkę pirmadienį prie Vyriausybės, dainuoja. Nelabai jų dainos patinka kultūros ministrei Lijanai Ruokytei- Jonsson. Taip kultūrininkai kaulija didesnių atlyginimų. (Ak, kas jų nenorėtų!). O tuo tarpu Ignalinos rajono kultūros elito damos šiomis dienomis mėgaujasi Portugalijos saule. Kaip sakė rajono vicemeras Laimis Ragaišis, pagal projektą, rašytą ir derintą beveik metus, į Portugaliją išskrido Ignalinos viešosios bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė, jos pavaduotoja Vida Sekonienė, Ignalinos krašto muziejaus direktorė Renata Veličkienė, Ignalinos kultūros ir sporto centro kultūros skyriaus vedėja Danutė Lisauskienė ir režisierė Jolanta Narbutaitienė. Koks kelionės tikslas, vicemeras negalėjo įvardyti, tačiau pažadėjo, kad sugrįžus keliauninkėms, grupės vadovė – Ignalinos rajono savivaldybės    Švietimo ir kultūros skyriaus specialistė Rasa Juodagalvienė būtinai apie tai per laikraštį informuos visuomenę.

Apie kertamą Labanoro girią – Saugomose teritorijose, Aukštaitijos nacionaliniame ir Labanoro regioniniame parke! – visuomenę informavo “žurnaliūgos”. Privalantys saugoti žaliąjį šalies rūbą sako, kad viskas daroma teisėtai. Po kilusio triukšmo visuomenėje, pažadėta moksliškai pagrįsti kirtėjų veiksmus.

Kad tik pagrįstai teisėtai nesumanytų kas nors iškirsti ir Didžiagirės!

O šiandien ir rytoj pasimelskime su Popiežiumi Prancišku. Tebus šviesiau jūsų sielose ir mintyse

 

Laima Miliuvienė

  • Palūšės kermošius akivaizdžiai atspindėjo kaimynų bendruomeniškumą

 

Kaip jau buvo skelbta „Naujoje vagoje“, praeitą šeštadienį aukštų medžių paunksmėje, kur įsikūręs Palūšės  amatų centras, šurmuliavo  kermošius „Lūšių rudenėlis“.  Po šventų Mišių vietos bažnyčioje palūšiniai ir aplinkinių sodžių gyventojai sugužėjo į amatų centro kiemelį. Apsižvalgę amatininkų mugėje ir iš prekeivių įsigiję originalių suvenyrų, popietėje susėdo ant ilgų suolų ir klausėsi Petro Bernatavičiaus atliekamos koncertinės programos,  kuri buvo skirta ir senjorams, ir jaunimui.

 

Na, kas gi tądien vyko Palūšėje ir kokia aura gaubė dalyvius, parašysiu išsamiau tiems, kurie ten nebuvo ir gal gailėsis, kad nedalyvavo.  Pirmąja savo daina „Parašyk man laiškelį“ Petras Bernatavičius pradėjo  linksmąją kermošiaus dalį. Tada į saviškius kreipėsi naujasis Palūšės bendruomenės pirmininkas Gediminas Šatkauskas. Jaunas, temperamentingas ir sumanus vyras pirmiausia nuoširdžiai padėkojo visiems ir individualiai Daliai Lapėnienei bei Editai Mačiulienei už indėlį, vykdant tradicinę „Palūšės regatą“, užkabindamas  specialiai tam pagamintus medalius (Dalios Lapėnienės medalį atsiėmė jos mama Ona Visockienė), o taip pat pagyrė visus tuos, kurie aktyviai dalyvauja  bendruomenės veikloje. Gediminas pasidžiaugė ir tuo, kad „Lūšių rudenėlį“ rėmė Lietuvos kaimo sporto ir kultūros asociacija „Nemunas“, Lietuvos žemės ūkio ministerija ir Ignalinos rajono savivaldybė.

Mugėje dalyvavo per 15 prekybininkų. Buvo čia pintų krepšių, liaudies meninės drožybos darbų, medinių baldų, kaltinių kryžių, metalinės puošybos, riešinių, juvelyrikos papuošalų, žolynų arbatų, medaus ir bičių duonelės, sūrių, rankų darbo puokščių, ir kt. Kiekvienas savo prekę gyrė, kiekvienas savo pirkėjų laukė.

Šventė, kai susirenka daug žmonių, yra puiki proga pagerbi savo krašto žmones.  Šiemet Palūšės  jubiliatais tapo trys  moterys – Leokadija Brazauskienė, Vanda  Rastenienė ir Jadvyga  Spėčienė. 

Kuomet visus lydėjo gera nuotaika ir lietuviška daina, apdovanoti šachmatų turnyro nugalėtojai.  Pirmą vietą iškovojo Michailas Špakovas, antrą – bendruomenės pirmininko Gedimino Šatkausko sūnelis Benediktas, trečioje liko Vygantas Dilys. Beje, šachmatų turnyru Palūšėje džiaugėsi ir daugkartinis rajono šachmatų čempionas, ignalinietis Michailas Špakovas.

Gyvybingame kaimynų bendravime dar kartą scenoje pasirodęs G. Šatkauskas prie mikrofono pakvietė ir buvusį bendruomenės pirmininką Arvydą Gaidelį, kuris prisiminė nuveiktus darbus, sumanymus ir, kad bendruomenės gyvybė neužgestų, dar kartelį Palūšės gyventojams linkėjo ištvermės. Juolab, kad kitąmet Palūšės bendruomenei sueis dešimt metų.

Seniūno Jono Politos kreipimasis į palūšinius buvo glaustas ir aiškus. Šios seniūnijos šeimininkas vyresnius ir jaunimą nuteikė tolesniam vaisingam darbui ir meilei savo Palūšei, kuri svetingai sutinka ir  palydi kiekvieną prošalaitį. O kad prošalaičiams palūšiniai neabejingi, liudijo ir „Palūšės kermošiuj“ tąkart stabtelėjusi po Pabaltijį skriejusi motociklininkų pora iš Vokietijos. Sutuoktiniai iš užsienio užsukę kermošiun, drauge su kitais sužaidė  smiginį ir įsiamžino bendroje nuotraukoje.  Po jų  kermošiuje pabuvo ir iš Cijonų („Paukščių“) kaimo grįžtą suaugusių bei mažylių dviratininkų kolona iš Vilniaus.

Daug tąkart buvo įdomių akcentų Palūšėje.  Štai dar vienas iš jų.  Irenos ir Arvydo Gudelių aukso žiedų sumainymo keturiasdešimtmetis. Jį paskelbus buvo taip smagu, kad rateliuose teko pašokti ne tik Irenai, bet ir jųdviejų atžalai Živilei bei vaikaičiams Saulei su Leonardu ir prie jų prisijungusiai kaimynei Onai Bilaišytei.

Į smiginio varžytuves užsiregistravo nemažai dalyvių.  Tarp norinčių mėtyti strėlytes buvo vietiniai, atvykę iš tolėliau ir, kaip jau minėjau, du Vokietijos piliečiai. Smiginio rungtyje taip pat dalyvavo Naujųjų Verkių bendruomenės nariai, o NVB tarybos narys Audrius Gaidelis Palūšės bendruomenei padovanojo knygų ir žurnalų. Pasibaigus varžyboms, bendruomenės pirmininko žmona susumavo rezultatus. Trečią  vietą užėmė  Živilės Gaspariūnienės ir svečio iš Vokietijos  Manfredo  jungtinė komanda, antroje buvo pirmojo Palūšės girininko sūnus Virgis Naruševičius, o daugiausiai taškų surinko ir nenugalimu tapo ignalinietis Valdas Šipkauskas. Vaikinas į namus parsivežė medalį ir keraminę taurę.

Gediminas Šatkauskas šventės metu pasidalijo vykusių pagrindinių įsimintiniausių švenčių prisiminimais, įspūdžiais. Užsibrėžta didesnių tikslų - Palūšės stintelių šventės žinomumo didinimas. Palūšės bendruomenės pirmininkas dėkojo dalyviams, dalijosi šių metų įspūdžiais ir džiaugėsi nauja scenos vieta: ,,Tai dar vienas Palūšės amatų centro pastato terasos panaudojimas, tai labai jauki vieta.“ Jis taip pat  dėkojo bendruomenės nariams už scenos papuošimą, Algiui Motiejūnui - už sodo gėrybių ekspoziciją. Moliūgų dydis ir oranžinė spalva labai pagyvino rudens spalvas, ir tapo fotografijų-fotosesijų asmenukėms centru.

Švietėjiško gerumo, kultūros ir darbščių rankų šventėje dalyvavo ne tik suaugę, bet ir mažuliukai. Visa tai dar labiau sujungia į bendruomeniškumą ir aktyvina norą būti drauge. Neabejotinai todėl ant vaikų užsiėmimo stalelio atsirado unikalus paveikslėlis, kuriame spalvotais pieštukais nupieštas unikalus Palūšės bažnyčios ansamblis. Visą kermošių atsinaujinusioje amatų centro salytėje „Turgelyje“ puikavosi Reginos Šatkauskienės  (bendruomenės pirmininko Gedimino mamos) darbų paroda.  Čia eksponuoti paveikslai kalbėjo patys už save. Štai „Paukštis pamilo žuvytę“, „Tu numegzk man, mama, kelią“  bei kitų liaudies dainų motyvais, įvairia technika atliktų paveikslų gausa.

Ir dar. Kuomet ištirpo kermošius ir visi numatyti renginio akcentai, ištvermingiausi dalyviai buvo pakviesti į vietos restoraną „Campus Viridis“. „Už apsilankymą  jame ir vaišes turėtumėm padėkoti Lietuvos kaimo sporto ir kultūros asociacijai „Nemunas“ bei kitiems rėmėjams“,- sakė naujasis Palūšės bendruomenės  pirmininkas Gediminas Šatkauskas.

Elena Mudėnaitė

Projektas “Lietuvos pakrašty”. Projektą iš dalies remia SRTRF.

Ceikiniai garsūs kalvomis ir žmonėmis

 

Ceikiniai – palyginti artimas Ignalinai bažnytkaimis. Pasukus nuo kelio Vilnius–Švenčionys–Zarasai, nė dešimties kilometrų nenuvažiavę jau sveikinsimės su pirmaisiais šio kaimo namais ir pakeliui sutiktais žmonėmis. Kaimo vardą visai Lietuvai aukso raidėmis įrašė čia gimęs operos solistas profesorius Kipras Petrauskas, šios parapijos tikintieji turėjo džiaugsmo pažinti ypač stiprios dvasios kunigus. Čia pailsi ir akys: kaimas įsikūręs Ceikinės ir Kretuonos santakoje, jį supa pušynai, kalvos. O už ketverto kilometrų į šiaurę nuo miestelio yra ir  289 m Nevaišių kalva, ketvirtoji pagal aukštį Lietuvoje.

Apie tai ir apie seniūnijos žmones, jų darbus, džiaugsmus ir rūpesčius kalbamės su Ceikinių seniūnų Sauliumi ZABOLEVIČIUMI.

 

- Esate bene mažiausią darbo stažą kaip seniūnas turintis žmogus rajone. Todėl norėtume žinoti, kokį darbą dirbote iki šių pareigų, kaip apsisprendėte imtis šio darbo ir kodėl – Ceikinių seniūnija?

- Laikas greitai bėga, jau 3 metus dirbu Ceikinių seniūnu. O seniūnu tapau netikėtai: kuomet buvo skelbiamas konkursas, ir artimieji, ir kaimynai ragino bandyti dalyvauti. Iš pradžių apie šį darbą net negalvojau, bet, pradėjus svarstyti, atsirado vis daugiau „už“. Nuo 2006 m. vadovaujamą darbą dirbau įmonėse UAB „Ignalinos statyba“ ir UAB „Didžiasalio komunalinės paslaugos“ (pastarąją buvo gaila palikti dėl šaunių vadovų ir kolektyvo). Taigi darbo patirties užteko, taip pat ir Ceikiniai yra artimas kraštas: čia – mano šeimos parapija, su seneliais, tėvais čia nuolatos lankydavomės bažnyčioje, čia kunigas Marijonas mane sutuokė su žmona Jurgita, jos tėvai taip pat gyvena šioje seniūnijoje, vaikus krikštijome Ceikinių bažnyčioje. Ceikinių seniūnijos žmonės taip pat buvo žinomi, tik tuomet visų vardais ir pavardėmis dar nebūčiau įvardijęs.

 

- Ceikinių seniūnija – viena mažiausių rajone, kita vertus, ir jos per dieną pėsčias neapeisi. Kiek gi seniūnijoje yra kaimų, ar visuose yra gyvasties (kokio amžiaus žmonių daugiausia, kas jauniausi, kas – vyriausi)? Ar jau spėjote apsilankyti visuose kaimuose, ar pažįstate savos seniūnijos žmones, ar jie Jus jau atpažįsta?

- Seniūnija viena mažiausių rajone, tačiau čia yra net 59 kaimai. Žinoma, kaip ir visur, sumažėjus gyventojų skaičiui, gyvenamų kaimų yra apie 40. Smagu, kad trejetą metų gyventojų skaičius seniūnijoje yra stabilus – truputį per 500. Kiekvienais metais atsiranda ir atvykstančių gyventi į seniūniją. Jaunimo iki 18 m. seniūnijoje yra 63, darbingo amžiaus žmonių nuo 18 iki 60 metų – 320. Džiaugėmės ir ilgaamžiais seniūnijos žmonėmis: 80-mečio proga sveikinome Petrą Vitkauską, Stanislavą Vilčinskienę, Zuzaną Šimėnienę, Antaną Pervenecką, Joną Rimšelį, Anastaziją Krikštulienę, Stanislavą Šimėnienę. Vyriausias seniūnijos gyventojas, karo veteranas, Antanas Staliauskas šiemet šventė 98 - ąjį gimtadienį. Žmonės tikrai mane atpažįsta, taip pat ir aš jau daugelio kiemuose esu pabuvojęs.

 

- Kaip gyvena, kokius darbus dirba Jūsų seniūnijoje gyvenantys? Apie stambias įmones tarsi ir negirdėti. Gal galėtumėte pasidžiaugti kokiais darbo kolektyvais ar jau – tik žemės artojais? Pas kokius ūkininkus siūlytumėt užsukti, žinodamas, jog jie išties verti pagyrimo ir pagarbos?

- Stambių įmonių seniūnijoje nėra, tačiau veikia UAB „Romnesa“ cechas, A. Muščinsko individuali įmonė, AB „Vilniaus kooperacija“ parduotuvė, prieš keletą metų įsikūrė statybos įmonė UAB „Stateksa“. Žinoma, dauguma darbingo amžiaus seniūnijos gyventojų dirba įmonėse, kurios veiklą vykdo kitose seniūnijose, rajonuose. Ceikinių geografinė padėtis lemia, kad nesunku pasiekti Ignaliną, Švenčionis. Turime ir darbščių ūkininkų, į kuriuos prireikus galima kreiptis pagalbos. Žinomiausi iš jų –  Z. Kajėnas (ūkis yra vienas moderniausių rajone – fermose jau keletą metų dirba robotai), R. Bubnys, A. Patiejūnas, O. Vitkauskienė, A. Smagurauskas. Žinoma, ir smulkesni ūkiai gražiai tvarkomi.

 

- Ceikinių seniūnija garsi ir savo istorine atmintimi, čia gyvenusiomis tikrai šviesiomis asmenybėmis, žinomomis visai Respublikai. Ar jaučiate to „svorį“, kokius darbus nuveikėte jų atminimo įamžinimui?

- Ceikinių vardas visų pirma siejamas su operos solistu, profesoriumi Kipru Petrausku. Ceikiniuose stovi jo gimtinis namelis, o Kipro Petrausko talentas ir kilnūs darbai buvo prisiminti per Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio renginius Ceikiniuose ir Ignalinoje.

Ceikiniuose yra kunigavęs ir bažnyčios šventoriuje palaidotas žmogaus bei bažnyčios teisių gynėjas Karolis Garuckas. Gyventojų širdyse išliko šviesus Ceikiniuose kunigavusio poeto, tremtinio Kazimiero Vaičionio atminimas, iš Ceikinių kilęs a. a. aktorius Mykolas Smagurauskas bei daug kitų garbių žmonių.

Visus, žuvusius už Lietuvos laisvę, ceikiniečiams primena klebono Marijono Savicko rūpesčiu pastatyti paminklai, o šiemet Ceikinių seniūnija įrengė atminimo lentą, skirtą 1919-1920 m. Nepriklausomybės kovų Ceikinių valsčiaus savanorių atminimui pagerbti.

- Daug žmonių, gimusių Ceikiniuose ir jų apylinkėse, ir šiandien gražiai ir prasmingai darbuojasi šalyje ir pasaulyje. Kiek yra stiprus ryšys su šiame krašte gimusiais, augusiais, stulbinančią karjerą padariusiais, bet gimtojo krašto nepamiršusiais? Kokius žmones pirmiausia paminėtumėte? Kokios paramos iš jų sulaukiate?

- Visa Lietuva yra girdėjusi apie gydytoją-fitoterapeutą Juozą Ruolią. Tai žmogus, sugrįžtantis į Ignalinos rajoną, į Ceikinius ir dalijantis žmonėms neįkainojamus patarimus apie sveikatą.

Tiesą sakant, mums svarbus kiekvienas sugrįžtantis, o tai, kad Ceikiniai brangūs daugeliui čia gimusių ir gyvenusių žmonių, rodo ir didžiulis susitelkimas atstatant Ceikinių bažnyčią.

- Ceikiniuose nuo seno puoselėjamos kultūrinės tradicijos, kuriamos naujos. Kas Jus įkvepia prasmingiems darbams, kokie kultūriniai renginiai išliko atminty ir širdy? Matyt, čia neišsiversime, neprisiminę žmonių, kuriančių šventę, nešančių šviesą?

- Visada smagu matyti gyvybės ir šurmulio kupiną kaimą. Jau 14-ą kartą į Ceikinius sukvietė Žolinės atlaidai ir tradicinė liaudiškos muzikos šventė „Kaimynų pasiutvakaris”, lapkritį 10-ąjį kartą skambės tradicinė liaudies muzikantų, dainininkų ir pasakorių šventė „Ant savo tarmės sparnų“. Kartu su bažnyčia švenčiame Šv. Antano, Švč. Mergelės Marijos vardo atlaidus, minime valstybės bei kalendorines šventes, biblioteka ir mokykla vykdo užsiėmimus mažiesiems Ceikinių gyventojams.

Ceikiniuose gyvuojantys kolektyvai – tikri ilgaamžiai. „Keiziams“ – 16-ka, kitais metais folkloro ansamblis „Babutės kuperkas” ir jaunimo dainų ansamblis „Iuventus” minės koncertinės veiklos dešimtmečius. Jauniausias Ceikinių kultūros namų kolektyvas –  4-erių „Keiziukai”.

Ceikiniuose turime audėją, žvakių liejėją, tapytoją. Džiugu, kad Ceikiniuose yra daug mezgančių, neriančių moterų, nagingų vyrų.

- Seniūnija, gal kaip ir bet kurie namai – ne be dūmų. Kokius ypatingus skaudulius radote šiame krašte, atėjęs dirbti, su kuo dar ir šiadien vis dar kovojate?

- Didelių skaudulių nėra, seniūnijoje daugiau sprendžiame ūkio klausimus, o jie niekada nesibaigia. Galbūt aktualiausia šiandien – kelių būklė. Seniūnijoje vis dar esama vietų, kur net ir sausą vasarą sunku privažiuoti. Pastaruoju metu, padedant savivaldybei, pavyko suremontuoti kelio atkarpą į Kandrotiškės II kaimą, taip pat dalį blogiausios būklės vietų tvarkėme Merkmenų kaime (galime pasidžiaugti, kad bent pravažiuoti jau bus galima ir ne tik vasaros metu). Taip pat ateityje ir toliau gerinsime privažiavimus į atokius kaimus, gyvenamas sodybas.

 

- Manau, jog kasdieniuose darbuose, rūpesčiuose turite pagalbininkų „po ranka“. Kas jie? Ar nesunkiai randate ne tik uolių padėjėjų, bet, prireikus, ir dosnių rėmėjų?

- Vykdant eilinius ūkio darbus didžiausi talkininkai yra pašalpas gaunantys žmonės, tai jų dėka gražios Ceikinių ir kitų kaimų viešosios erdvės. Šiems žmonėms padedant atlikome ir kitų darbų: sutvarkėme aplinką ant Nevaišių kalvos, įrengėme lieptą paplūdimyje prie Kančiogino ežero, perdažėme lauko estrados grindų lentas, suoliukus, perdažėme bendruomenės salės pastato fasadą ir atlikome dar daugelį kitų darbų. Taip pat svarbūs pagalbininkai yra seniūnaičiai ir jau minėti seniūnijos ūkininkai.

- Gyventi be perspektyvos negalima. Tuo labiau – vadovui. Taigi - kas Jūsų planuose, svajonėse? Kaip keisis Ceikiniai ir seniūnijos kaimai artimiausioje ateityje ir tolesnėje perspektyvoje?

- Pirmiausia, žvelgiant į ateitį, norėtųsi, kad seniūnijoje daugėtų gyventojų, todėl džiaugiamės, kad Ceikiniuose veikia Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazijos skyrius ir mažiesiems nereikia keliauti lavintis į Ignaliną. Tikimės, kad ateityje šis skyrius ir toliau veiks ir nestigsime jame besimokančių.

Taip pat tikiuosi, kad iš kelių direkcijos planuojamų asfaltuoti kelių sąrašo „nepabėgs“ mūsų seniūnijos kelias Ceikiniai – Kančioginas. Šio kelio asfaltavimas labai pagerintų daugelio kaimų susisiekimą su Ceikiniais, Ignalina. Taip pat ateityje gerinsime susisiekimą su atokiais kaimais, vienkiemiais.

Ceikiniuose dar savo eilės laukia valymo įrengimų pertvarka, Liepų gatvės sutvarkymas.

- Aplink Ceikinius nemažai gražių vietų – ir Sirvėtos parkui priklausančių žemių turite. Į ką labiausiai norėtumėte atkreipti dėmesį? Jei paprašyčiau kuo patraukliau pristatyti savo kraštą, sudominti juo atvykstančius, pro Ceikinius pravažiuojančius, nuo ko pradėtumėte? Kaip dėliotumėte akcentus, kviesdamas keliautojus į Ceikinių seniūniją? Kur siūlytumėte apsilankyti? Į kokius renginius dar šiemet kviestumėte?

- Pirmiausia, žinoma, kviesčiau pasidairyti po Ceikinius, apžiūrėti po gaisro naujai atstatytą bažnyčią. Dėmesio verta ir viena aukščiausių Lietuvos kalvų – Nevaišių kalva, jos apylinkės. Dalis mūsų seniūnijos teritorijos patenka į Sirvėtos regioninio parko teritoriją, todėl atvykstantiems būtina pamatyti Kačėniškės piliakalnį. Čia labai gražiai tvarkoma aplinka (prisideda ir mūsų seniūnija): įrengti laiptai, apžvalgos aikštelės, takai. Šiuo metu įrengiama automobilių aikštelė, nauji apžvalgos takai Garnių kaime, kur bus patogu atvažiuoti ir pasiekti piliakalnį. Spalio mėnesį mūsų laukia svarbus įvykis – bažnyčios šventinimo iškilmės, o lapkritį kviečiu į 10-ąjį kartą skambėsiančią tradicinę liaudies muzikantų, dainininkų ir pasakorių šventę „Ant savo tarmės sparnų“.

- Jūsų palinkėjimai Ceikinių krašto žmonėms.

- Visiems norėčiau palinkėti būti bendruomeniškiems, vienas kitą suprantantiems ir, žinoma, sėkmės visuose darbuose!

 

- Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Vida Žukauskaitė

 

  • Dvarai, dvareliai, palivarkai…

 

Klevinskų žemės plotas nemažas. Nuo Kančioginos per 6 kilometrus iki Raketiškės nusitęsę dvaro pastatai, išsidėstę palei Ignalinos-Mielagėnų vieškelį tarp Dimbelių ir Maldanėnų kaimų, Dabar ten ir žymės beveik nėra: likusios tik kelios obelys ten, kur dvaro būta.

Matyt Baliukevičius buvęs šaunus karvedys ar kitoj srity pasižymėjęs, kad Žečpospolitos valdžia jam suteikė grafo titulą ir davė nemažai žemės. Bet gaspadorius jis buvo prastas: dvaro taip ir nesukūrė. Pastatai mažai kuo  skyrėsi  nuo Krikiankos dvarelio. Gal tuo jo kaltinti nevalia. Vyresnės kartos žmonės pasakojo, kad bažnyčios statybos dvarus nuskurdindavo. Iš Justinos Kublickos fundacinio aprašo sužinome: „Skiriu bažnyčios statybai JB iš Paliesiaus dvaro su visom nepriklausomom žemėm ir palivarkais 6 000  mušių tolerių.“ Taigi Kublickui už pastatytą bažnyčią  - laurai, o visiems šios apylinkės palivarkams (vėliau tapusiems dvarais) – sunkiai pakeliama našta. Dar neatsigavę nuo bažnyčios statybos, vos 26 metams praslinkus, fundatorių Justinos ir Kazimiero sūnus Juzefas bažnyčią restauruoja. Vos ne iš naujo perstato: buvusią aukštą bažnyčią - pažemino. Iš tos medžiagos pastatė špitolę (vėliau buvusią Mielagėnų pienine) ir dar didelį mūrinį namą ir koplytstulpį Paliesiaus dvare.

Devynioliktojo amžiaus viduryje Rakečių dvare šeimininkavo Liudvikas Baliukevičius, gimęs 1798 metais, su žmona Juzefa Aleksandravičiūte. Jie išaugino keturis sūnus: Joną, Dominyką, Kazimierą, Vladą ir dukras: Kazimierą, Teklę, Mariją Mikaliną, Valentiną.

Baudžiavos metais pačiame dvare kumetyno nebuvo, kokius dar prisimindavo vyresnės kartos žmonės. Dvarams reikalingi baudžiauninkai buvo įkurdinami už kilometro ar toliau nuo dvaro. Taip aplink Krikonių dvarą išaugo Krikonių, Juodgalvių, Sriūbų, Molykų kaimai, o netoli Rakečių dvaro išaugo Dimbelių, Maldanėnų, Rubelninkų kaimai.

Panaikinus baudžiavą, dvarininkai privalėjo buvusiems baudžiauninkams skirti žemės. Taip šie kumetynai, artimiausi dvaro baudžiauninkai, atsidūrė vidury dvaro laukų, tik žemę jiems skyrė į priešingą nuo dvaro pusę.

Kadangi Rekečių dvaras buvo mažas, mažai apgyvendintas, didesni žemės plotai liko dvarininko nuosavybėje. Kad į šiuos plotus nebūtų perkelti  buvę baudžiauninkai iš  tirščiau apgyvendintų dvarų, Belkovičius dvarą padalijo savo gausiai šeimai.  Palei Kančioginos upę įkūrė Čepukiškės palivarką. Dvaro savininko sūnūs buvo caro armijos karininkai, Čepukiškei valdyti pasikvietė  Andrių Bajorūną iš Dubiškės kaimo. Po dešimties metų čia darbavosi Kazimieras Raginis, jį pakeitė Kuksinovičius, o jau ant dvidešimtojo amžiaus slenksčio – vokietis Vladimiras Orda. Pastarasis čia paliko įspaudęs gilesnį pėdsaką: užtvenkė Kančioginos upę. Upės vandenį užkinkė sukti girnas ir milo vėlyklą. Kitapus upės gyveno Bagdonai. Malūnas tarnavo abiems.

Apie 1920  metus Čepukiškėje apsigyveno Liudviko Belikovičiaus anūkas Leonas Belkovičius, Dominyko sūnus. Dominykas tarnavo kariuomenėje ir ilgą laiką dvare negyveno.

Šiaurinių dvaro žemių dalyje įsikūrė Raketiškių palivarkas. Beje, įkurta gyvenvietė vėliau buvo vadinama ne palivarku, o Zoscenku.

Tarp Krikiankos dvaro ir Maldanėnų kaimo žemę dvarininkas skyrė dukrai Mikalinai, kai ją 1874 metais vedė mielagėniškis Jonas Žemaitis. Šios valdos pavadintos Maldanėnų palivarku, kuris tęsėsi iki Rubelninkų kaimo.

Dvaro centras atiteko Liudviko sūnui Domininkui. Apie 1910 metus čia atsikelia jo duktė su savo šeima. Vyras Vladas Klevinskas, sūnus Vladas su šeima ir motina pasiliko centriniame dvare, o Leonas su žmona Domicėle Abrosevičiūte išsikėlė į Čepukiškį.

Vakarinėje Rakečių dvaro žemių pusėje, tolėliau nuo vieškelio, iširęs Novodzialo palivarkas.  Jis priklausė Kublickų šeimai. Kodėl per atstumą nuo Krikonių dvaro, peržengus Rakečių dvaro laukus? Šie plotai dar nebuvo apgyvendinti, atsirado žemdirbystei tinkamos žemės plotelis, netoli ir miškas. Vėliau žemės buvo įdirbama vis daugiau. Ši misija atiteko Belikovičiui.

Devyniolikto amžiaus vidury Novodzialo palivarką valdė  Apolinaras Pevcevičius. Vos sulaukęs 29-erių Pevcevičius jau buvo našlys su dviem dukromis Evelina ir Marijona. Antrą kartą vedė, paimdamas į žmonas Liudviko Belkovičiaus dukrą Teklę.  Jiems gimsta sūnus Vaclovas ir dukra Faustina. Paskutinį kartą Pevcevičių šeima įrašyta prieš baudžiavos panaikinimą, kur juos įvykių verpetai nubloškė – nežinia. Labiausiai tikėtina, jog - į Lenkiją.

1866 metais Novodzialo savininku paskirtas  Pranas Malikėnas, labai gerai prižiūrėjęs baudžiauninkus. Jis sukūrė šeimą su Ona Žebrauskaite ir susilaukė sūnų Jono, Adolfo, Julijono ir dukrų Eleonoros, Paulinos, Olimpijos.

1898 metais čia dar gyveno senukai Pranas ir Ona Malinauskai. Jų sūnus Adolfas, karininkas, gyveno Kalugos gubernijoje ir tik 1914 metais sugrįžo į tėviškę, būdamas jau solidaus amžiaus (įpusėjęs šeštą dešimtį). Jo žmona – dvidešimčia metų jaunesnė Elena Novelskaitė. Turėjo jie tris sūnus ir dukterį. Sūnus Vladislovas vėliau Mielagėnuose iš žydės Strolėnės nusipirko namą, dirbo valsčiaus viršaičiu.  (Vėliau tame name gyveno vaistininkės Miltenienės ir seniūno Švarco šeimos.)

Su Vladislovo dukra Čese pradinėje mokykloje mokėsi Jonas Bajorūnas iš Mielagėnų. Vladislovo šeima sulaukė ir raudonųjų. Vėliau, greičiausiai per Sibirą, kaip ir dauguma dvarininkų, jeigu tik liko gyvi, atsidūrė Lenkijoje.

Parengta pagal buvusios Ceikinių bibliotekininkės Danutės Daubarienės 2005 metais užrašytus Pulkerijos Bagdonaitės Leleikienės ir Janinos Laurutėnienės pasakojimus

  • TV programa. Skelbimai. Reklama 
  • Kitus rašinius skaitykite “Naujos vagos” laikraštyje
  • Skelbimai ir reklama priimami
Ateities g. 17, LT-30123 Ignalina
Tel. (8 386) 5 29 83
El. paštas naujavaga@ignet.ltnv.laima@ignet.ltnv.vida@ignet.lt
Paskutinis atnaujinimas: 2018-09-24 15:20:07
Spausdinti
El.paštas Į pradžią Svetainės žemelapis


Naujienų prenumerata
 

  

 

 


 







 


 

 



  


 

 
 

  
 

 
 




 

 

 

 
© 2005 Ignalinos rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Į viršų (Left Alt+z Enter) Sprendimas: Idamas, naudojama Smart Web sistema.