Į pradžią IGNALINOS
RAJONO
SAVIVALDYBĖ
biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
Faks. (8 386) 53 148
El. paštas info@ignalina.lt
 Struktūra ir kontaktai  Teisinė informacija  Veiklos sritys  Korupcijos prevencija  Administracinė informacija  Paslaugos
Versija neįgaliesiems
Ignalinos rajono laikraštis "Nauja vaga"

"Nauja vaga" Nr. 15, 2019 m. kovo 15 d.


  • Plius – Minus

Kokios ypatingos buvo dvi paskutinės savaitės: per kaimus ir miestelius nuvilnijo Užgavėnių šventės, praėjusį savaitgalį arba pirmadienį patriotiškai nusiteikę giedojome himną Lietuvos laisvei. Belaukiant merų rinkimų pakartotinio balsavimo Ignalinos rajone radosi Rojus – seniūnai (kai kurie) Kovo 8-ąją beldėsi į senjorų namus su tulpių žiedais rankose (ar taip buvo ir pernai, užpernai?), sveikino su Moterų švente, žadėjo pavežti į parduotuvę ar į bažnyčią (kada tik panorės) subtiliai primindami, už ką reikia balsuoti. Vienas jau išrinktas Tarybos narys (tas, kurio žodis paskutinis) lakstė po butus Ignalinoje irgi agituodamas už saviškį (apie tai buvo kalbama ir kandidatų į merus debatuose). Viską matantis feicebook‘as  sako, net pagrasindamas: jei ne už tą balsuosit...

Šią savaitę prisiklausėme visokiausių istorijų, nežinia, kuriomis tikėti, o kuriomis ne. Skambino, rašė žmonės, prašydami „padaryti tvarką“, bet tyrimą turėtų atlikti policija arba Rajono rinkimų komisija. Ji, atrodo, irgi turi begales darbo, kad net plakatus nuo reklaminių stulpų trečiadienio rytą plėšė pats Rinkimų komisijos pirmininkas. O viena rinkimų  komisijos narė skundė „sociukus“ – kodėl jų būstinėje iki vidurnakčio dega šviesa?

Pirmadienį bus tylu. Jau žinosime, kas ateinančius ketverius metus valdys rajoną. Nebus lengva atsisėdusiam, atrodytų, į minkštą kėdę – Europos Sąjungos pinigai artėja prie pabaigos, projektų finansavimas mažėja. Ir vėl politiniai priešai taps draugais, ir vėl  galėsime ramiai kalbėtis  su visais ir apie viską. 

Rajone. O šalyje prasidės svarbiausios grumtynės – kas taps Lietuvos Respublikos Prezidentu? Jau ir premjeras Saulius Skvernelis pristatė savo rinkimų štabą ir jame dirbsiančius žmones. Prieš šitą savo boso ėjimą žemės ūkio ministras paskelbė Lietuvai: pavyko  stabilizuoti maisto produktų kainas, o kai kurias net sumažinti. Gūžčioja  pečiais žmonės, klausinėja, kur tokią parduotuvę surasti, nebent tik akcijines prekes pirkti. Buvo ir dar vienas pasidžiaugimas: Lietuva pagal minimalų atlyginimą  Europos Sąjungoje jau pakilo bene per 9 vietas aukštyn. Tai dėl suplaktų įmonės ir darbuotojų mokesčių į vieną krūvą. Jei nežinojote, tai dabar „minimalkė“ yra 555 eurai. O piniginėje tai beveik tas pats!

Taip ir gyvenam. Ateikit į rinkimus ir išrinkit, jūsų nuomone, geriausią merą. Tada nereikės ant valdžios burnoti. Nors rajone.

 

Laima Miliuvienė

Projektas “Kultūros tiltai”. Projektą iš dalies remia SRTRF.

  • Nenuilstantis mūsų laikų knygnešys Česlovas Juršėnas

Rytoj minėsime Knygnešio dieną. Kovo 16-oji pasirinkta, pagerbiant tą dieną 1846-aisiais gimusį Jurgį Bielinį, knygnešį, sukūrusį nelegalaus lietuviškos spaudos platinimo tinklą. Knygnešai – tai didvyriškumo, kovos dėl lietuviškos spaudos simbolis. Tai vargiai į kitas kalbas išverčiamas žodis. Kitataučiams, nepatyrusiems, kas yra gimtosios kalbos, spaudos, švietimo, kultūros draudimas, jis gali būti ir apskritai nesuvokiamas. Tačiau mes, lietuviai, knygnešius rikiuojame šalia karių, sukilėlių, krašto laisvės gynėjų.

 

Dabar knygnešių konspiraciją (kiaurymes, dvigubus dugnus) perėmė ir ištobulino kontrabandos  vežėjai... Nebereikia dabar vežti knygų per sieną, po skvernu jas pasikišus. Knygų gausa tiesiog užgriuvo valstybės viduje. Knygas dabar leidžia, tiražuoja, platina kas tik įsigeidžia. Bet prieš daugiau nei šimtmetį pakilęs kultūrinis sąjūdis, kurio dalyviai daugiausia buvo valstiečiai, ir kuris laikomas lietuvių tautinio sąjūdžio dalimi, padėjo pamatus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 1918 m. ir išliko svarbiu tautinės savimonės išsaugojimui ligi šių dienų. Knygnešystė tebeliko šviesioji žmonių tarpusavio bendravimo pusė, knygos - kaip tiltai, leidžiantys bendrauti žmonėms, pereiti į kitą krantą ir jį pažinti, juo grožėtis.

Kas bent kartą yra lankęsis Knygų mugėje, tas, be abejonės, išsivežė įspūdį tiesiog užgriūvančios informacijos, vaizdinių lavinos. Stebina pasiūla, įvairovė. Vėliau visa persikelia į specializuotus knygynus (tokio išlaikyti Ignalinoje nepajėgėme...), į didžiųjų prekybos centrų lentynas ir, žinoma, bibliotekas. Pastarosios dabar yra tikros pagalbininkės neįperkantiems knygų, bet be jų neįsivazduojantiems gyvenimo.

Skaitančių ignaliniečių keliai susikerta Ignalinos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje, seniūnijose – ten veikiančiuose filialuose. Ir nors biblioteka šiandien tapo labai įvairialypė savo turiniu ir moderni jo perteikimu, vis dėlto svarbiausia, ką čia randame dar tebėra knyga.

Daugiau ar mažiau, kaip pasakojo Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė, biblioteka kasmet atnaujina ir papildo savo fondus naujausia, populiariausia ir reikalingiausia literatūra. Bet jau susiformavo graži tradicija, kad knygas bibliotekai dovanoja ir skaitytojai, bibliotekos svečiai. Tai vyksta ne vienerius metus. Pastaraisiais metais plačiai per šalį besiritančios Knygų Kalėdos ignaliniečiams nėra vienintelė galimybė papildyti fondus. Beje, šiemet, kaip pripažįsta laikinai suaugusiųjų vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėjos pareigas einanti Laima Andrijauskienė, dovanotojų, tų mūsų laikų knygnešių, buvo nedaug. Kas bibliotekai linki klestėjimo, progos nelaukia.

Štai bibliotekos dokumentų komplektavimo skyriaus vedėja Vanda Berdikšlienė nesunkiai rodo dovanotojų sąrašą. Kai kuriuos ir be jo vardija: biblioteką pasiekė Evaldos Jakaitienės (Strazdaitės)  dovanotos knygos, kaip gražus palikimas – Irenos Seliukaitės knygos, kurias bibliotekai perdavė jos sesuo. Kasmet nemažai vertingų knygų tiesiog pasikonsultuodama su bibliotekininkėmis ir išklausiusi jų norų, dovanoja „Danaltoje“ dirbanti Vita Šaulauskienė, ignalinietė Gražina Derenčienė, knygų fondus praėjusiais metais papildė Aleksandra Matulevičienė, Juozas Žitkauskas, Ieva Jatulytė, bent po knygą kasmet dovanoja aktyvūs bibliotekos skaitytojai ir renginių lankytojai Vytautas Lekavičius, Gražina Jonikienė, Vilius Cibulskas...

Bent po vieną knygą bibliotekai dovanoja ir savo knygas pristatantys autoriai. Būna ir gana dosnių: štai poetas Petras Panavas pernai Ignalinos skaitytojams paliko per penkiasdešimt savo knygų, Algis Jakštas – per dvidešimt, Bronius Šablevičius paliko savo knygų ir Ignalinos viešajai, ir jos filialams kaimuose. 22 knygas Ignalinai paliko ir Marius Jovaiša...

Daugiau ar mažiau dovanų gauna ir bibliotekos filialai. Štai Oksana Šunevičienė net 79 knygas padovanojo Didžiasalio bibliotekai,, 40  knygų Gilūtų filialui padovanojo Sabina ir Dalius Pranculiai. Kone pusšimčiu dovanotų knygų (iš kurių dvidešimt – Aušros Malinauskaitės)  pasipildė Daugėliškio biblioteka. Aldona Urbonienė į Kazitiškio filialą atnešė per pusšimtį knygų skaitantiems rusų kalba. Praėjusiais metais, Kazitiškyje buvo įkurdinta visa poeto Vlado Vaitkevičiaus asmeninė biblioteka.

Bibliotekininkės vis dėlto pripažįsta, kad ne visos skaitytojų atneštos knygos yra vienodai vertingos ir laukiamos, mat biblioteka nėra sandėlis, ji suinteresuota turėti judrų fondą, nes knyga įgyja vertę tik kai ji skaitoma.

Neabejotinas knygų dovanojimo Ignalinai riteris yra Česlovas Juršėnas. Pats atkakliai siekęs mokslo, stebinęs savo gabumais ne tik klasės, studijų draugus, vėliau gražiai kilęs karjeros laiptais iki aukščiausių postų žurnalistas, politikas, Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo signataras, kaip retai kas kitas žino knygos vertę. Jis nepavargdamas skatina ir kitus patirti skaitymo džiaugsmą. Jau beveik įpratome, kad į Ignaliną jis visados atvažiuoja su glėbiais knygų. Joms atnešti iš automobilio į biblioteką dažnai prireikia ir talkos. Šita gražia knygnešystės idėja jis stebino ignaliniečius ir būdamas LR Seimo nariu, ir LR Seimo pirmininku, randa galimybūų tęsti šią misiją ir pasitraukęs iš aktyvios darbinės (visuomeninės, politinės) veiklos. Štai tik įsivaizduokit: nuo 2008-ųjų metų (tokius duomenis pavyko rasti) Ignalinos rajono savivaldybės viešajai bibliotekai ir jos filialams Česlovas Juršėnas padovanojo 3660  vnt. leidinių, iš kurių  knygų- 2300 vnt.!

Didžioji knygų, leidinių dalis liko Ignalinoje, bet dovanų gavo ir Didžiasalio, Dysnos, Gilūtų, Šiūlėnų skaitytojai. Ir vėl gi – dovana dovanai nelygu. Česlovo Juršėno dovanos – išskirtinai vertingos. Kaip patvirtina bibliotekos suaugusiųjų vartotojų aptarnavimo skyriaus vyresn. bibliografė Sigita Pradkelienė, šios knygos yra neįkainojamos mūsų studijuojantiems vaikams, tiesiog - politikos, ekonomikos, teisės, filosofijos vadovėliai, žinynai, žodynai, enciklopediniai leidiniai. Štai keletas pavadinimų: „Įmonės finansų valdymo pagrindai“, „Kolektyvinio darbo teisė“, „Teisės raida: retrospektyva ir perspektyva“, „Lietuvos istorija“, „Lietuvos gamta“, „Estetikos enciklopedija“, „Enciklopedinis bankininkystės ir komercijos žinynas“...  yra ir grožinės literatūros, bet didžioji dalis  - kviečianti šviestis, tobulėti. Ignalinos rajono savivladybės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Vida Sekonienė su pasididžiavimu rodo į Česlovo Juršėno dovanotą tritomį „Pasaulio valstybių konstitucijos“ ir pagarbiai nuo lentynos nukelia dar vieną dovaną  - „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knygą“. Pastaroji knyga yra tik vienintelėje Ignalinos bibliotekoje!

Kaip pasakoja bibliotekininkės, Česlovo Juršėno dovanotos knygos nėra surikiuostos į atskiras lentynas, o išdėstytos bibliotekininkams įprasta tvarka – taip jas lengviau randa ir skaitytojai. Bet kiekviena knyga yra pažymėta Česlovo Juršėno parašu, apie tai, kad knyga dovanota, yra pažymima ir elektroniniame kataloge.

Kaip čia nepaminėsi, kad dar pernai, savo jubiliejiniais metais (gegužės mėnesį šventė aštuoniasdešimtmetį), jau nebūdamas nei LR Seimo pirmininkas, net Seimo narys, Česlovas Juršėnas Ignalinos bibliotekai padovanojo 92 knygas! Reikėtų priminti ir tai, kad glėbiais knygas Česlovas Juršėnas yra dovanojęs ir savo mokyklai – dabar Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazijai, ir Ignalinos rajono gimnazijai. Ne su šakočiais į tokias įstaigas eidavo ir eina. Kas mes jam “pirštinę”? Skubančių nematau. Raustančių, deja, taip pat... Ir čia sakau: ar nevertas Česlovas Juršėnas už visą savo švietėjišką veiklą, labai akivaiždžiai pademonstruojamą meilę savo gimtajam kraštui ir jo vardo viešinimą būti įvertintas rajono prestižine Miko ir Kipro Petrauskų vardo premija? Vis vertesnių atsiranda?

Grįžtant prie šių dienų knygnešių, reikėtų priminti, kad bibliotekos aukso fondą galėtų sudaryti ir knygų autorių dovanotos, pasirašytos knygos. Jų vertė neabejotinai didesnė. Ir tokias Ignalinos rajono savivaldybės viešoji biblioteka jau ne dešimtimis skaičiuotų. Bet ir šios yra ne atskiroje lentynoje, o ten, kur joms vieta pagal turinį ir autoriaus pavardę.

Kai rinksitės knygą tarp daugelio kitų ir rasit dovanotas, tiesiog žinokit, kad šviesa į jūsų rankas, į širdį eina iš žmonių, kurie jas paliko čia kaip dovanas su palinkėjimu tiesti tarp žmonių, tarp epochų, tarp valstybių tvirtus tiltus.

Minint Knygnešio dieną, tenebus pamiršti ir tylieji knygnešiai. Jau ne vienerius metus bibliotekininkių iniciatyva veikia bibliotekoje mainų kampelis. Jis padeda tiems, kurie keisdami baldus, persikeldami gyventi į kitus būstus ar miestus, jau neranda vietos kadaise nusipirktoms, skaitytoms, mėgtoms knygoms, bet negali jų tiesiog išmesti į šiukšlių konteinerius. Mainų skyrelis kasdien pasipildo tokiomis „pamestinukėmis“. Tai tarsi knygų gyvybės langelis, neduodantis pražūti knygoms. Bibliotekininkės ir pačios čia yra radusios ne vieną neprastą „kūdikėlį“, kuris tuojau pat papildydavo bibliotekos fondus. Kartais čia atnešta knyga pakeičia ir jau fonduose esančią, bet visiškai suskaitytą knygą. O paskui viskas atsiduria atsitiktinumo (gal – likimo!) rankose: kas nors ateina prie šio „langelio“ ir susitinka su ilgai ieškota knyga. Vėl sušnara puslapiai – ir knyga atgyja!

Vida ŽUKAUSKAITĖ

  • “Špylkos ar šlepetės?” Štai kur klausimas!

Ar mokame pasijuokti? Ne, ne iš kitų. Iš savęs? Nesame juk ta tauta, kuri turi neišsemiamus humoro klodus. Mūsų juokai kartais būna verčiantys nudelbti akis (kad ir Šilansko, vis dar vadinamo Lietuvos anekdotų karaliumi, taigi – ir nekritikuotino) arba intelektualūs (kaip Erlicko, kuris vertinamas už savo įžvalgas). Norėdami atrasti „smagių skaitymėlių“, turėtume jų ieškoti kelių dešimtmečių senumo lietuvių literatūroje. Na, gal su keliomis išimtimis.

Gal dėl to taip entuziastingai Ignalinoje buvo pasitikta Šiaulių krašto žurnalistė Nijolė Koskienė, rašanti šmaikščiai, įtaigiai ir, kas be abejonės svarbu, apie mūsų laiką. Ignalinos rajono savivaldybės viešojoje  bibliotekoje ji pristatė savo knygą „Špylkos ir šlepetės“. Autorę atlydėjo jos bičiulė, knygos iliustratorė Virginija Vilkas.

Žurnalistė Nijolė Koskienė beveik du dešimtmečius dirbo „Šiaulių krašto“ dienraštyje, vėliau darbavosi populiarių TV pokalbių laidų redaktore, viešųjų ryšių atstove, šiuo metu yra tinklaraštininkė, dėsto kūrybinį rašymą, gyvena vienkiemyje prie ežero ir „rašinėja šį bei tą“.

Kaip pasakojo Nijolė Koskienė, viskas prasidėjo nuo to, kad vieną dieną „Šiaulių krašto“ redaktorius Vladas Vertelis jai pasiūlė šeštadieniniuose dienraščio puslapiuose rašyti smagius skaitinius moterims.

Spausdinamos ironiškos gyvenimiškos  situacijos subūrė didelį būrį gerbėjų, Mat labai daug kam yra tekę išgyventi panašius nepatogumus, kuriozinius sutapimus, nelemtus įvykius ir dėl to jaustis nesmagiai. Bet – kodėl nesmagiai? Juk iš to galima ir pasijuokti!

Negali būti, kad negirdėjote  patarimo: jei negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į ją!  Šitaip, prisipažino Nijolė, ir ji ne kartą pasielgusi. Juk gyvenimas pats savaime mesteli tokių temų!.. Šai Nijolė pasakojo, kad tą dieną, kai viešėjo Ignalinoje, ji jau buvo susitikusi su Naujojo Daugėliškio, Didžiasalio bibliotekų lankytojais, pabuvojo Visagino reabilitacijos centre. Ten ji sutikusi savo kurso draugę. Kaip pacientę… Tad niekada negali žinoti, kaip tave gali įskaudinti ar pasijuokti iš tavęs ir tavo planų pats gyvenimas.

Bet tas gyvenimas pakiša kuriančiam žmogui daugybę situacijų, į kurias pažvelgęs linksmai ar ironiškai, gali padėti sau ir ne vienam, į tokią pačią balą kritusiam. Nijolės Koskienės knyga būtent apie tai. Sunku būtų net suskaičiuoti, kiek tokių situacijų surašė Nijolė. Grubiais paskaičiavimais, per kone dvidešimt metų savaitgalių būta per tūkstantį! Ievos pasakojimų gal tiek ir nėra, bet paklaida – ne per didžiausia. Iš jų į kygelę „Špylkos ir šlepetės“ sugulė kelios dešimtys Ievos pasakojimų ir atsivėrimų.

Kodėl toks pavadinimas? Nijolė paaiškina, kad “špylkomis“ vis dar pavadinami aukštakulniai (labai smailiais kulneliais) bateliai, kuriuos avinčios moterys jau savaime tampa damomis. O štai šlepetės... Tam tikra prasme, kai kurios moterys su jomis praleidžia visą savo gyvenimą, taip ir nesupratusios, ką reiškia save pakylėti... dešimčia centimetrų. Iš šių svarstymų gimė Ieva, kuri nepasirinko lengvo kelio. Ji su savo draugėmis ėmė kautis už išgyvenimą ekonominės, santuokos ir vidutinio amžiaus krizės laikotarpiais, laviruoti tarp buities ir moteriškumo, tarp „špylkų“ ir šlepečių, tarp noro „iššokti iš to beprasmiško vagono“ ir burti judėjimus, kurie pakeistų mūsų amžiaus moterų situaciją šalyje. Ši knyga - apie moteris, avinčias „špylkas“ arba šlepetes ir skirta moterims... avinčioms ir „špylkas“ , ir šlepetes.

Kaip tikina Nijolė, visuose Ievos pasakojimuose yra bent dalelė tiesos, tad pasakojimų herojės – ji pati, jos draugės, pažįstamos, giminaitės. Tai tarsi pašnekesiai „tarp mūsų mergaičių“, bet jie labai (gal net – dėl to) rūpi vyrams. Būna, kad kai kas net pagalvoja, jog knyga yra vyriška ranka parašyta, mat negali patikėti, jog moteris gali būti tokia savikritiška ir nevengti autoironijos.

Mokėti suprasti save, kaip dabar madinga sakyti, atrasti save, yra svarbu. Bet ne mažiau vertinga pasižiūrėti į save ir iš šalies ir – padėti sau bristi iš keblių situacijų saugiausiu būdu. Autoironija ir humoras – geriausi nuskausminantieji vaistai. Ne viena Nijolės (Ievos) pasakojimų herojė tuo jau pasinaudojo. Ir skaitytojams (-oms!) tai patiko. Tai yra paskata autorei sudėti į knygas ir kitas istorijas, kuriomis kol kas „gydėsi“ tik Šiaulių krašto skaitytojai.

Smagiai ritantis pokalbiui apie knygą, jos herojes, renginys tiesiog prašyte prašėsi  iliustracijos. Taigi buvo atsiversta knygelė ir pabiro Ievos istorijos. Jas skaitė pati autorė, o vėliau gana įtaigiai to ėmėsi Irena Šaltienė. Abejingų neliko: vietomis salėje nuvilnydavo nuoširdus juokas. Taigi yra dar tai, kas mūsų žmogų pralinksmina! Misija nėra neįmanoma! Kartu, kaip pripažįsta autorė, ši knyga yra  naudingas santykių vadovas, nes kiekvienos istorijos pabaigoje skaitytojui yra pateikiamas receptas, kaip išspręsti problemą ar įveikti iššūkį. Galima sakyti, kad tai yra mažų kasdienybės apreiškimų knyga. O vyrui tai - atviras langas į slėpiningą moters pasaulį. Bet vis dėlto geriau grįžti pro duris. Knyga susidomėjusias autorė juokais įspėjo, jog jos Ievos istorijas patartina „vartoti saikingai: per dieną po vieną, prieš miegą, kaip terapiją“. Dabar pradėjus skaityti „Špylkas ir šlepetes“, tikėtina, pavasarinę depresiją įveiktume juokdamiesi.

Drauge su knygos autore Nijole Koskiene Ignalinoje lankėsi ir jos gera draugė Virginija Vilkas. Ji – dizainerė, ilgą laiką dirbusi JAV. Pasiūlymą iliustruoti knygą ji priėmė kaip savotišką nuotykį. Pirmiausia, jai pačiai patiko Ievos pasakojimai: stilistiškai artimi, gal ne vienoje situacijoje, suprato, ir pati buvusi. Antra, kaip gi draugei atsakysi. O draugei juk turi padaryti kaip moki geriausiai. Tada kilo klausimas: kaip turėtų atrodyti Ieva? Ne anoji, prie pirmojo žmogaus buvusi ir  obuoliu jį sugundžiusi, o šiuolaikinė. Ji ne tik nusimetė korsetus, apsivilko laisvus drabužius! Juk moters gyvenimas iš esmės pasikeitė, moteris tapo laisva, savimi pasitikinti, konkuruojanti su vyrais ir net juos nugalinti. Tokią Ievą pamatė Virginija, o susitikime ir pasidžiaugė, kad jos darbas yra pirmą kartą publikuojamas knygos viršelyje ir, kad galėjo „pasitelkti savo taip mėgiamą Secesijos madą ir XX a. pradžios feminizmo laikotarpį, kai moters gyvenimas iš esmės pasikeitė“.

Pokalbis apie „špylkas“ ir šlepetes įgavo jaukų pašnekesį apie šiandieninės moters kasdienybę, situacijas, į kurias moteris įstumiama ar pati j jas įsivelia. Taigi Ieva dar turi ką pasakyti, užrašyti.

Ši knyga tęsia savo kelionę po Lietuvos miestus, miestelius, kaimų bibliotekas. Teneapsigauna ją į rankas paėmusieji: į brošiūrą panaši knygelė yra labai talpi, nes atspausdinta ant kalanduoto (supresuoto, pervoluoto, dirbtinai suploninto) popieriaus ir dėl to yra labai plona, nors turi pusantro šimto puslapių.

Vida ŽUKAUSKAITĖ

 

  • Tradicinė Užgavėnių šventė Mažėnuose

Užgavėnės – linksmiausia žiemos šventė. Ir kaip  nesidžiaugsi –  ši šventė nubrėžia liniją tarp žiemos ir pavasario, kurio laukia visi kaimo žmonės: atbus gamta, sušils žemelė išeisim į laukus, daržus, kad pasėtume grūdą, kad pasilenktume prie daržų ir puoselėtume būsimą derlių. Mažėnuose Užgavėnės jau tampa tradicija – taip mūsų tėvų ir senelių sumanyta, perduota jaunesnėms kartoms.

Užgavėnių dieną vežikai Stasys Berlinskas ir Valdas Šimonis, pasikinkę arkliuką, į vežimą prisisodinę persirengėlių – raganų, velnių, ubagų keliskart pervažiavo kaimo gatve linksmai kviesdami mažėniškius į šventę. Sutartu laiku visi susirinko Mažėnų seklyčios kiemelyje. Neišgąsdino ir nekoks oras. Tuo labiau privalu stipriai patriukšmauti ir išvaryti žiemą iš kiemo. Čia ir prasidėjo smagiausios linksmybės: įvairūs žaidimai,  čigonės būrė ateitį jaunoms mergelėms, nukreipė į žadančią laimę jaunikaičius, ilgų metų žadėjo senjorams. O kiek daug juoko sukėlė linksmosios estafetės, „gaidžių“ peštynės, pagalvių mūšis ant kaladžių!  Kai prasidėjo Lašininio ir Kanapinio dvikova, buvo ir už vieną, ir už kitą sergančių, bet, kaip visada, laimėjo Kanapinis. Tai buvo patvirtinimas, jog Lašininiui reikia trauktis, o kartu su juo ir žiemai mūsų krašte neužsibūti.

Kai įsiliepsnojusiame lauže sudegė Morė, laisvalaikio organizatorė Liudmila Kazakevičienė visus pakvietė į kaimo seklyčią, kur laukė suneštinės vaišės. Įkaitę ir žvarbaus vėjo  išbučiuoti mažėniškiai puolė ragauti blynų. Kokių jų čia tik nebuvo: ir miltinių, ir bulvinių, ir grikinių. Ir paprastų, ir su spirgučiais, ir su obuoliais, ir dar nežinia su kuo – net sunku buvo atspėti. Gaspadinės viena kitą klausinėjo, receptus atmintin dėjosi, kad namuose savo šeimynas galėtų pavaišinti nekasdieniais kepiniais. Prisivalgę blynų ir kitų skanėstų, rinkome geriausią šeimininkę. Skaniausių blynų kepėjos apdovanojimą pelnė Regina Šimonienė.

Tradicinės Užgavėnių šventės organizatoriai – Mažėnų kaimo seklyčia, Mažėnų biblioteka ir Mažėnų bendruomenė – pasirūpino, kad niekas iš šventės namo neišeitų be dovanų. Visi buvo pagerbti atminimo dovanomis. Bet akivaizdu, kad  šventė ilgam išliks joje dalyvavusių atmintyje ir širdyse, nes niekas neskubėjo skirstytis. Tokie renginiai sujungia bendruomenės žmones, pasimiršta vargai ir rūpesčiai, išnyksta buvusi priešprieša, nes surandama daug bendrų reikalų, ženklų, vienijančių kaimo žmones.

Angelija Kolelienė

Mažėnų bendruomenės narė

  • TV programa. Skelbimai. Reklama 
  • Kitus rašinius skaitykite “Naujos vagos” laikraštyje
  • Skelbimai ir reklama priimami
Ateities g. 17, LT-30123 Ignalina
Tel. (8 386) 5 29 83
El. paštas naujavaga@ignet.ltnv.laima@ignet.ltnv.vida@ignet.lt
Paskutinis atnaujinimas: 2019-03-19 15:23:43
Spausdinti
El.paštas Į pradžią Svetainės žemelapis


Naujienų prenumerata
 

  


 


 







 


 


  


 

 
 

 




 

 
 
© 2005 Ignalinos rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Į viršų (Left Alt+z Enter) Sprendimas: Idamas, naudojama Smart Web sistema.