Į pradžią IGNALINOS
RAJONO
SAVIVALDYBĖ
biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
Faks. (8 386) 53 148
El. paštas info@ignalina.lt
 Struktūra ir kontaktai  Teisinė informacija  Veiklos sritys  Korupcijos prevencija  Administracinė informacija  Paslaugos
Versija neįgaliesiems
Ignalinos rajono laikraštis "Nauja vaga"

"Nauja vaga" Nr. 37, 2018 m. gegužės 19 d.


  • Plius - Minus


Šią savaitę pliūptelėjo ilgai lauktas lietus. Palaistė daržus ir pievas, atgaivino pavasarinę žalumą. Vakarai pakvipo žydinčiomis alyvomis. Gražu gamtoje – tik mėgaukis ir džiaukis.

Kitaip politikoje. Jau trečia savaitė nerimsta aistros dėl iš dalies paviešintų Valstybės saugumo departamento pažymų. Politikai bedžioja pirštais vieni į kitus, ieško krislų svetimose akyse. Įvardydami parsidavėlius turčių įmonei „MG Baltic“, save kelia į šventuosius. Nyksta šypsenos iš anksčiau visada besišypsančių Ramūno Karbauskio ir Remigijaus Šimašiaus veidų. Tik Gabrielius Landsbergis vis dar šypsosi savo senelio patentuota šypsena.  Kas ką? Prezidentė, politiškai flirtavusi su įtariamuoju dėl kyšio paėmimo Eligijumi Masiuliu, irgi ant tų pačių tiesos-netiesos svarstyklių...

Susidaro įspūdis, kad nepanikuoja tik premjeras Saulius Skvernelis. Jau vėl turi visą Vyriausybę. Šią savaitę Seime prisiekė žemdirbio stažo neturintis žemės ūkio ministras Giedrius Surplys ir Vokietijoje studijas pradėjęs politologo ir ekonomisto išsilavinimą pagaliau įgijęs Lietuvos edukologijos universitete Vilniuje be teisinių žinių bagažo teisingumo ministras Evaldas Jankevičius. Giedrius Surplys anksčiau buvo Prezidentės kalbų rašytojas, o pastaruoju metu Vidaus reikalų ministerijoje buvo atsakingas už regionų plėtrą, ES finansinės paramos lėšų administravimą, asmens dokumentų išrašymą ir migraciją. Evaldas Jankevičius pora metų dirbo Varėnos rajono meru, vidaus reikalų viceministru, o nuo praėjusių metų – premjero patarėju sporto, socialinės politikos, savivaldos ir regioninės plėtros klausimais. Ar šios sritys blizgėjo, kad jas kuruojantys jauni vyrai pasirodė esą verti paaukštinimo?  Premjeras sako, kad jie atitinka visus profesionalų vyriausybės reikalavimus. (Beje, kaip aiškina Tarptautinių žodžių žodynas, profesionalas – tai žmogus, turintis kokią nors profesiją ir iš jos pragyvenantis, nemėgėjiškas).

Praėjusį šeštadienį prilipę prie televizorių tikėjomės geresnio Ievos Zasimauskaitės pasirodymo „Eurovizijoje“. Ji pati liko patenkinta ir dvyliktąja vieta. Šį šeštadienį norintys pasimėgauti svetima laime, galės stebėti Didžiosios Britanijos princo Hario ir jos išrinktosios tuoktuves Vindzoro pilyje. Tiems, kam nepatinka pramogos ant sofkutės, galės dalyvauti komercializuotoje Sekminių šventėje Meironyse, Bitės dienoje Stripeikiuose,  praleisti dalį nakties Ignalinos krašto muziejuje.

Smagaus ir aktyvaus savaitgalio!

 

Laima Miliuvienė

  • Ignalinos sveikatos centras: ypatingas dėmesys vaikų ligų gydymui

Kiekvienas tėvelis, norintis matyti savo vaiką stiprų, ištvermingą, greitą, vikrų, nuo pat gimimo turi rūpintis jo sveikata. Ignalinos sveikatos centre mažiesiems pacientams skiriamas ypatingas dėmesys. Čia dirbančios gydytojos profesionaliai prižiūri vaikų sveikatą - ne tik ištiria, gydo, skiria profilaktines priemones, tačiau ir nuodugniai stebi vaikų vystymąsi, augimą, duoda praktiškus patarimus jų tėveliams.

 

Svarbu tinkamai pasirūpinti savo vaiku

Šeimos gydytoja Laimutė Sarulienė 35-metus - rūpinasi mažųjų pacientų ir paauglių sveikata. „Aš labai myliu vaikus, todėl labai džiaugiuosi kai galiu padėti sergančiam vaikui. Visada stengiuosi kuo greičiau pašalinti problemą, kad vaikas nejaustų jokio ligos sukeliamo diskomforto”, - teigė gydytoja.

„Tėveliai taip pat turi atsakingai žiūrėti į savo atžalų sveikatą - būtina atkreipti dėmesį į atsiradusius vaiko savijautos pakitimus, kasmet atlikti profilaktinius patikrinimus, kurių metu galima nesunkiai pastebėti pirmuosius laikysenos, regos ar medžiagų apykaitos sutrikimus. Daugumą sveikatos sutrikimų galima aptikti ligai nespėjus pakenkti Jūsų vaikui, todėl tėveliai turi būti ypač dėmesingi ir tinkamai rūpintis savo atžalų sveikata”, - teigė gydytoja.

Dažnos vaikų ligos

Sloga, gerklės uždegimas, karščiavimas, bronchitas dažnai tampa nuolatiniais vaikų palydovais. Užkrečiamos virusinės ligos sutrikdo vaiko organizmo funkcijas ir įprastą raidą, susidaro palankios sąlygos atsirasti įvairioms lėtinėms ligoms, kartais net invalidumui. Gydytojai teigia, kad šiandieniniai vaikai serga žymiai dažniau, nei kad sirgdavo anksčiau. Padidėjusiam sergamumui įtakos turi ne tik vaikų imlumas įvairiems virusams, tačiau ir užterštas oras, maistas, vanduo, kurie susilpnina vaiko imuninę sistemą ir sąlygoja įvairių ligų atsiradimą.

Paūmėja vaikų alerginės ligos

Jau 41 metus gydytoja dirbanti Irena Dranenkienė tikina, jog daug vaikų yra alergiški įvairių augalų žiedadulkėms, todėl atšilus orams ypač pagausėja alergijos varginamų pacientų. Jeigu pastebėjote, kad Jūsų vaikui šie ligos požymiai trunka ilgiau negu savaitę ir kartojasi kasmet tuo pačiu laiku, turėtumėte susirūpinti ir pasikonsultuoti su gydytoju. Tėveliai turi žinoti, kad negydomi net patys pirmieji alerginiai reiškiniai bet kurio amžiaus vaikui gali sukelti įvairias lėtines ligas (obstrukcinį bronchitą, bronchinę astmą ir kt.). Alerginės ligos gali sukelti ne tik įvairias komplikacijas, bet ir grėsmę vaiko gyvybei, teigė gydytoja.

Svarbu nuo pat mažens prižiūrėti vaikų laikyseną

Laiku nepastebėti laikysenos pakitimai gali sukelti intensyvius nugaros, galvos skausmus, dėmesio stoką, krūtinės ląstos deformaciją, struktūrinius stuburo slankstelių pakitimus. Dažnas moksleivis dėl besivystančių pakitimų nesąmoningai tampa neramus per pamokas, dažnai sėdėdamas keičia poziciją,  „muistosi”, tampa „problematišku ir nedrausmingu” vaiku mokykloje. Siekiant apsaugoti vaiką nuo ligų bei jų komplikacijų būtina visais vaiko sveikatos klausimais konsultuotis su gydytojais.

  • Garsus kalbėjimas apie subtilius jausmus

Yra gyvenime to, apie ką garsiai nekalbama. Gyva nuomonė, jog viešai išpažinti jausmai praranda žavesį. Tuos subtilius dalykus dera parodyti tik tam, kam jie yra skirti. Taip manėme anksčiau. Ar ir dabar tebemanome, kai visas mūsų gyvenimas tampomas po feisbukus, skraido su elektroniniais laiškais, visu balsu šaukia apie viešus prisipažinimus meilėje ir tokius pat atvirus tų jausmų išsižadėjimus? Kaip supratote, tai kalba apie dviejų širdžių paslaptį. O jei kalba eitų apie meilę Viešpačiui?

Eidami į bažnyčią, tarsi ir prisipažįstame, jog mylime Dievą, tikime Jo buvimu ir pagalba savam gyvenimui. Taigi santykis su Dievu – tarsi ir ne paslaptis? Bet kokiais skirtingais keliais krikščionys ateina link savojo Viešpaties!  Apie tai kalbėjo vieną vakarą Ignalinos Kolpingo šeimos nariai, susirinkę į Ignalinos Švč.Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią. Proga tam – ypatinga: pasirodė šios bendruomenės iniciatyva  išleista knyga ,‚Kai Dievas prakalbina...“, kurioje svarbiausiu skyriumi tapo tikėjimo liudijimai.

Apie drąsą liudyti tikėjimą kalbėjo Ignalinos Kolpingo šeimos ilgametė vadovė Agota Ramutė Rimšelienė.

- Ar drąsu šiandien prisipažinti, jog esi krikščionis, kai, daugelio pastebėjimu, tikinčiųjų šeimose daugiau pagonių? – klausdama kvietė diskusijai Agota Ramutė Rimšelienė ir prasitarė, jog mintis rinkti tikėjimo liudijimus kilo dar prieš porą metų. – Kaip matote, tai užtruko. Todėl esu nepaprastai dėkinga tiems, kurie drąsiai išpažino savo meilę Dievui, dar daugiau tiems, kurie tikėjimą liudija savo gyvenimu.

Kalbėdama apie knygą, Agota Ramutė Rimšelienė pasidžiaugė, jog jos pasirodymas lemtingai sutapo ir su Lietuvos šimtmečio jubiliejumi, ir su Kolpingo draugijos 25-mečiu.  Šventiniame renginyje dalyvavęs Lietuvos Kolpingo draugijos pirmininkas, Anykščių rajono Troškūnų parapijos klebonas Saulius Filipavičius pirmiausia pagyrė Ignalinos kolpingiečius, kurie savo aktyvia veikla yra žinomi visoje Respublikoje.

- Dievas dažniausiai ateina į žmogaus gyvenimą tada, kai jame siaučia audros, - sakė kunigas. – Svarbu suvokti to momento svarbą. Suprantu, kad nėra lengva išguldyti viešam teismui tai, kas yra asmeniška, todėl džiaugiuosi, kad su jūsų visų entuziazmu ir |Dievo pagalba tai padaryta, - pasidžiaugė tais, kurie patikėjo knygai savo tikėjimo liudijimus ir perspėjo: - Bus, kad kas nors ir pasijuoks, kas jumis nepatikės. Būkite stiprūs. Visados prisiminkit Kristaus padrąsinimą: „Nebijok!“ Mane asmeniškai tai „veža“! Ir – padeda gyvenime.

Kunigas džiaugėsi, jog ignaliniečiams ir patiems patiko jau pabaigtas darbas.

- Ši knyga jūsų, dėl to ji jums labai svarbi ir graži, - paaiškino ir palygino: - Kai manęs klausia, kuri bažnyčia yra man gražiausia, atsakau, jog tokias turiu dvi: toji, kurioje tuo metu meldžiuosi, ir toji, kuri man buvo pirmoji. Kiekvienam iš mūsų itin brangu tai, kas buvo mūsų vaikystėje. Ir jūsų pirmosios patirtys Dievo pažinimo kelionėje – pačios svarbiausios, gražiausios. Iš esmės, viskas, iš ko dėliojate savo gyvenimą, yra tikėjimas. Pasiremdami juo galime siekti tikslų, nuveikti didelius darbus.

Kunigas kalbėjo apie meilę, “be kurios tikėjimas – tik iliuzija”. Sutiko su tuo, jog galima melstis nebūtinai bažnyčioje ir “ta malda bus užskaityta”. Linkėjo, kad tikėjimas būtų ta jėga, kuri “padeda atsitiesti net tada, kai pasiekiame dugną”.

- Nesiekit šventumo, nes tai – tiesiausias kelias į puikybę, - perspėjo kunigas Saulius. – Šventumas ateis savaime - per meilę, per atsidavimą, pagalbą kitam.

Savo asmeninėmis patirtimis dalijosi ir Ignalinos dekanas kunigas Vidas Smagurauskas, prisipažinęs, jog daug meldžiasi, tiesiog… važiuodamas. Ypač -keliaudamas piligrimų keliais.

-  Juk labai svarbu tinkamai išnaudoti savo laiką. Kodėl tad jo nepaskyrus maldai? – sakė Vidas Smagurauskas, džiaugsmingai priminęs, jog dar šiemet Ignalinos tikintieji bus pamaloninti kelione į Kauną, kur dalyvaus Šv. Mišiose, kai ten lankysis Popiežius.

Tęsdama knygos pristatymą, Agota Ramutė Rimšelienė apžvelgė jos struktūrą. Čia skaitytojas ras informacijos apie Kolpingo draugiją ir Ignalinos Kolpingo šeimą, įspūdžius iš piligriminių kelionių, daug rašinių pastoracine tematika, kurie buvo spausdinti ir “Naujoje vagoje”. Žinoma, labiausiai paslaptinga, intriguojanti yra toji knygos dalis, kur sudėti tikėjimo liudijimai. Šiokia tokia paslaptis čia vis dėlto išlaikyta: iš trijų dešimčių liudijusių tikėjimą krikščionių visi pasirašo tik vardais, ne visi drįso pateikti šalia teksto savo nuotraukas. Pateikusiųjų liudijimus amžius – kuo įvairiausias: nuo aštuonerių iki aštuoniasdešimt šešerių. Daugiau drąsių moterų, nei vyrų…

Kai kurie tikėjimo liudytojai knygos pasirodymo nesulaukė. Jausmingai Onutės lūpomis skambėjo Anapilin jau nukeliavusios Bronislavos liudijimai. Dalia visiems perskaitė ignalinietės vienuolės Danguolės pateiktą liudijimą. Pati Danguolė tik kartą per metus sugrįžta į Ignaliną, nes atlieka misiją Italijoje. Onutė, apgailestaudama, kad į knygos pristatymą negalėjo atvykti tikėjimo liudytoja Valentina, skaitė jos pateiktą tekstą.

 Kaip labiausiai jaudinantis liudijimas buvo įvardytas jauniausios krikščionės Vaivos liudijimas. Nors moteriai jau per keturiasdešimt, bet jos kelias į tikėjimą buvo itin sudėtingas, o pažintis su Viešpačiu dar labai trumpa, nors nepaprastai stipri. Vaiva pati atvirai pasakojo apie savo šeimą, savo vaikystę, kurioje nebuvo nei bažnyčios, nei maldos. Tikėjimas tikrąja šio žodžio prasme padėjo Vaivai pakilti iš ligos patalo, eiti per gyvenimą, auginti sūnų. Ji tikina, jog, tik pažinusi Dievą, gavo atsakymus į visus jai rūpimus klausimus, kad tapo stipri ir išmoko džiaugtis.

Dabar  Vaiva kartu su Lina, Olegu, Stasiu lanko giedojimo grupę ir šlovina Viešpatį savo giesmėmis. Ne vieną iš jų sugiedojo ir knygos sutiktuvių renginyje. Visų džiaugsmui giedojo ir mažieji Viešpaties šlovintojai: Gabrielė, Medeina ir Kostas (jiems akompanavo Laimutė Kutrienė).

Smagiai susirinkusių buvo priimti ir kunigo Sauliaus Bužausko knygoje užrašyti patarimai vyrams ir moterims, norintiems išlaikyti gražesnius santykius šeimoje. Juos perskaitė Gitana ir Gintautas.

Agotai Ramutei Rimšelienei beliko dar kartą nuoširdžai padėkoti dvasiniams vadovams – kunigams Sauliui Filipavičiui, Vidui Smagurauskui, Aleksandrui Gaičiauskui – palaikiusiems jos idėją, negailėjusiems patarimų. Atsilyginta ir dovanėlėmis, o visiems atėjusiems buvo padovanota po knygą. Kadangi noro bendrauti dar buvo į valias, diskusijoms susirinkusieji pakviesti prie arbatos puodelio.

Visuose darbuose svarbiausia – pradžia. Kelią pradedant – pirmas žingsnis, ruošiantis kalbėti – pirmas žodis. Tikėjimo išpažinime irgi reikia “laužti ledus”. Kai tai padaryta, prasiveržia srauni tėkmė, kurios nesulaikys nei abejojančių klausimai, nei kritikų žvilgsniai.

Minėtų knygų - tik trys šimtai egzempliorių. Ieškokite ir skaitykite. Įtikėkite ir… tikėkite.

Vida Žukauskaitė

Projektas “Lietuvos pakrašty”. Projektą iš dalies remia SRTRF.

  • Laikas, kai atsigręžęs matai žydinčiągyvenimo pievą

Mielagėnų vidurinė mokykla (kol tokia buvo) išleido 51 abiturientų laidą. Daugiau kaip 1100 moksleivių gavo čia brandos atestatus. Tarp Mielagėnų mokyklą baigusių yra grafikas Jonas Burokas, teisininkas Benediktas Stakauskas, žurnalistas Danas Kaukėnas, aktorė Milė Šablauskaitė...  Šįkart ties ja ir sustosim.

Milę Šablauskaitę lyg vėjas būtų į sceną užnešęs: iškart puolė prie reikalo. O kad buvo pažadėta, jog Mielagėnuose bus parodytas Juhan Smuul spektaklis „Pulkininko našlė arba Gydytojai nieko neišmano“, tai iškart apie tuos gydytojus-neišmanėlius ir buvo pradėta kalba. Lengvai, betarpiškai plaukė tekstas, vertęs ne tik klausyti, bet ir mąstyti. Milę nuo vaikystės pažinoję jos gimtojo Juodgalvių kaimo žmonės, į susitikimą atėję jos klasės draugai tuoj atpažino: „Milė, tikrų tikriausia Milė!”

Kai Milė išsakė visą savo tiesą apie netikusius gydytojus ir nusilenkė savo krašto žmonėms, pasipylė plojimai, o po jų pabiro prisiminimai ir klausimai. Gal populiariausias iš jų: „Ar dar mane pažįsti?“ O Milė kiekvieną pamalonino tuo atpažinimu, nors su kai kuriais seniai matėsi. Po pirmagimio Artūro mirties 2012-aisiais vis sunkesnis jai kelias į Juodgalvius. Atvažiuodavo dar su sūnumi Kęstučiu, bet, supratusi, jog nepajėgs sodybos tinkamai prižiūrėti, perdavė ją brolio sūnui Ramūnui. Tik ir dabar atsidūsta:

- Apaugus visa sodyba, apžėlusi... Šeimininko rankos prašosi...

Bet – vejam šitą ištuštėjusių sodybų liūdesį. Juk Milė jau visą pusšimtį metų dirba Valstybiniame Kauno dramos teatre, turi ką ir smagaus savo krašto žmonėms papasakoti. O šiems, nedažnai Kauno teatrų duris varsčiusiems, tad gal nė nežinantiems, kokiuose spektakliuose ir kokius vaidmenis atliko jų kraštietė, Milė pirmiausia –apgautoji Agotukas iš ne kartą per televiziją rodyto „Amerika pirty“. (Beje, 2014-aisiais  gegužės 10-ą dieną legendinis Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Amerika pirtyje“ žiūrovams buvo rodomas 700-ąjį kartą ir šventė 40 metų jubiliejų.) O juk per penkis dešimtmečius teatre kuo tik Milė nebuvo! Motina („Kalnų kalba“) ir Pamotė („Meškos trobelė“), Ponia („Nekalti“) ir Panelė („Paklydėliai“), Misis („Mūsų miestelis“) ir Auklė („Kiauliaganys“), Malūnininkė („Kelyje į Damaską“) ir Grimerė („Svarbiausioji repeticija“), Pulkininko našlė („Svečiuose pas pulkininko našlę“) ir Asistentė („Asmeniniai gyvenimai“), Burtininkė („Per plauką nuo žūties“) ir Senė („Kėdės“), Drugelis („Raudonkepuraitė“) ir net Angelas („Paveikslėliai ant stiklo“)... Kadais, šešiolikos būdama, Emilijos vardą iki Milės susitrumpinusi, Šablauskaitė kokiais tik vardais scenoje nebuvo šaukta: Olga („Antoškos kartoškos“), Zina („Meilė, džiazas ir velnias“), Sara („Šaunuolis iš vakarų pakrantės“), Marija. („Grasos namai“), Tusia („Scenos prie fontano“), Paulė („Baisioji naktis“), Marselina („Figaro vedybos“), Gretė („Prezidentės“),Fiokla („Vedybos“), Valė („Su mylimaisiais nesiskirkite“), Hanka („Atėjo naujas“) ir net Hortenzija („Pelenė“)...

Televizijos filmų gerbėjai turėtų Milę prisiminti kaip heroję iš filmų „Pavogta laimė“, „Jausmų miestas“, „Sniego skonis“, „Petras Kurmelis“, „Namai, kur širdis“ ir kt. Ji filmavosi tokiuose žinomuose lietuvių kino filmuose kaip „Raudonmedžio rojus“, „Elzė iš Gilijos“, „Virto ąžuolai“, „Faktas“ ir kt.

Intensyvų kūrybinį darbą lydėjo sėkmė: Milė Šablauskaitė 1990metais apdovanota už geriausią sezono moters vaidmenį, 2002-aisiais ir 2004-aisiais jai įteikti Kauno savivaldybės Diplomai už kūrybą ir kūrybinį indėlį Kauno miestui. 2003m jai įteiktas „Fortūnos“diplomas už Auklės vaidmenį spektaklyje „Donja Rosita arba Gėlių kalba“. Nepaprastą sėkmę jai atnešė ponios Cuker vaidmuo spektaklyje “Nekalti”, 2006 metais įvertintas  “Fortūnos” diplomu ir “Auksiniu scenos kryžiumi”.

Bet Mielagėnuose Milė buvo tiesiog priversta prisiminti bent gabalėlį iš spektaklio... „Amerika pirty“. Ir kaip čia pamirši, kai spektaklis buvo toks populiarus, nuo scenos „nulipo“ tik prieš keletą metų.  Kaip pati Milė Šablauskaitė yra ne kartą prisipažinusi, Agotukas buvo jos didžioji laimė ir didysis prakeiksmas. “Šis vaidmuo daug davė, bet kartu ir atėmė”, - yra prisipažinusi aktorė. Mat niekas nesuskaičiavo, kiek vaidmenų jai teko paaukoti vien todėl, kad gastrolės užtrukdavo ištisą mėnesį, o dublerės neturėjo. Tik vieną vienintelį kartą dėl nelemto apsinuodijimo sceną užleido kolegei.

Tarp saviškių, mielagėniškių, prisiminta ir tai, kad Milė scenoje kalbėjo savo kaimynės Pranutės iš Juodgalvių balsu, o ji prisipažino, jog už tuos kaimynų balsų pamėgdžiojimus jai kliūdavo nuo mamos. Buvo pašėlusi. Tokia ir liko. Jei ne tos netektys...

Juodgalviuos gimė, Mielagėnų vidurinę baigė ir Milės Šablauskaitės sūnus Artūras. Milė buvo šios mokyklos 12-tos laidos abiturientė, Artūras – 31-os. Su juo kartu vidurinę baigė ir šiuo metu šauniai Mielagėnų bibliotekoje besidarbuojanti bibliotekininkė Rima Misiūnienė. Tad buvo prisimintas ir jo – aktoriaus ir režisieriaus – gyvenimas. Artūras buvo gerai pažįstamas daugelio teatrų žmonėms, dirbęs Panevėžio, Kauno, Lietuvos rusų, Nacionaliniame ir Vilniaus mažajame teatruose, sukūręs nemažai aktorinių darbų, vaidmenų kine, televizijoje. Baigęs  Mielagėnų vidurinę mokyklą, jis studijavo Klaipėdos universiteto Menų fakultete – pasuko mamos keliu. Buvo kupinas geros nuotaikos, pilnas įvairių sumanymų, improvizacijos ir energijos – tokį jį prisimena Juodgalviuose, Mielagėnuose, visoje Lietuvoje... Šalia daugelio vadybinių darbų, projektų Artūras Šablauskas režisavo spektaklius neįgaliųjų teatrams („Stiklinis žvėrynas”, „Mažasis princas”), kūrė epizodinius vaidmenis teatruose, TV serialuose, vedė renginius. O mirė, eidamas 49-uosius...

Milė apie tas dienas kalbėti nenori. Tik mena mistiškus ženklus, pasirodžiusius jai prieš ir po Artūro išėjimo. Ir viskas – į širdį. Guodė sūnus Kęstutis, anūkė...  Šiandien prie Milės Šablauskaitės mielai glaudžiasi pačius šilčiausius prisiminimus apie jos sūnų išsaugoję Artūro klasės draugai.

Į pasimatymą su klasioke atėjo ir Milės bendraamžiai. Susiskaičiavo, jog iš penkiolikos 1962-aisiais baigusių Mielagėnų vidurinę trys jau į savo aukštus kalnelius nulydėti. Bet tų, dvylikos, Mielagėnuosę aną šeštadienį irgi nebuvo. Kam džiaugsmai, kam rūpestėliai, gal iki kurio ir žinia neatėjo...

Užtat kaip glostė aktorės širdį juodgalviškių prisiglaudimas. Turi jai ką papasakoti kaimynas Vytautas Laurėnas, šito kaimo auginti buvęs Utenos meras Jonas Burokas, gydytojas Leonardas Varna. Ignalinos rajono savivaldybės tarybos narys Robertas Mačėnas... Visiems rūpėjo su kaimyne, su klasioke, su klasioko mama ne tik pasikalbėti, prisiminimais pasidalyti, bet ir nusifotografuoti. Visų nuotraukų centre – Milė Šablauskaitė!

Juodgalvių kaimo dukra ir šiandien kupina energijos (labai retai sau leidžia garsiai pasiskųsti negalavimais – širdimi, spaudimu, skaudančiais keliais) ir sveiko jumoro. Kad bus artistė, žinojo dar besimokydama Mielagėnų vidurinėje, nors iki studijų nebuvo mačiusi „gyvo“ spektaklio, tik per televizorių, kurį Šablauskai kaime įsigijo pirmieji. Milė buvo gera skaitovė, kaip vėliau ir jos sūnus Artūras – abu tos pačios mokytojos Bronės Vepštienės reikliai ir kūrybiškai mokyti. Ruošdamasi stojamiesiems Milė net nežinojo, kas tai per etiudas, tad važiavo į Vilnių pas kraštietį aktorių Mykolą Smagurauską pasiklausti... Bet komisijai užteko pasiklausyti, kaip Milė skaito. Jos balsas, intonacija jau tada išdavė kaimo mergaitėje slypėjusį talentą.

Vaikystėje dviračiais lenktyniaudavusi su dviem savo broliais ir kaimo bernais, Milė visą gyvenimą nevengė įtempto darbo, nesikratė jokių pareigų, vaidmenų. Suprato tai kaip pareigą. „Pareiginga ir patikima darbuotoja. Ne vienas iš jos yra girdėjęs: nesispardau ir dėl epizodinių vaidmenų, niekada nepamirštu, kad tokia mano profesija, už kurią gaunu algą, ir reikia vaidinti, ką duoda“, - taip apie Milę sako bendradarbiai, kurie ją ir dabar dažniau ne Mile, bet Miliute vadina. Reikėjo, buvo Milė ir trupės inspektore – savotišku „dirigentu“, kuris seka, kad sklandžiai dėliotųsi spektakliai, repeticijos, aktorių pakeitimai, įvedimai ir kiti žiūrovams nelabai įkandami specifiniai dalykai.

„Galinga asmenybės energija, sodrus, spalvingas balsas, išraiškingas veidas, impozantiškas stotas, o svarbiausia – gebėjimas keliais tiksliais štrichais nupiešti žmogaus charakterį ir likimą išsyk prikausto publiką“, - taip apie Milę Šablauskaitę-Juškėnienę atsiliepia teatro žinovai.

Savo krašto žmonių ji yra labai laukiama ir mylima. Mat Mielagėnuose, Juodgalviuose ji būna nulipusi nuo savo didžiųjų scenų, mielai apkabina ir pakalbina savo krašto žmones, kalba su jais sodria mielagėniškių tarme, o jei kas, gali ir „kietais“ linkėjimais apdovanoti. Kad ir tokiu: „Pabuciuoj tu blynui šikinen“.

Dviejų klasių susitikimas Mielagėnuose virto vienu gražiu pasisėdėjimu, pasikalbėjimu. O paskui ir akordeonas rados, tad ir dainos pasigirdo. Kaip seniai taip reikėjo jiems susieit...

Vida Žukauskaitė

 

  • Apie “žentų” meilę Mielagėnų kraštui

Mielagėnai - mylimas ir  geru žodžiu minimas čia gimusių ir į pasaulį išėjusių. Šis pasakojimas apie du šio krašto ,,žentus“ -   žemaitį Romutį Akinską ir dzūką Mindaugą Milinavičių, prieš porą dešimtmečių čia apsigyvenusius, pritapusius ir savo gyvenimo būdu rodančius pavyzdį senbuviams.

Romutis Akinskas prieš kelis dešimtmečius į Mielagėnus iš Vilniaus tik savaitgaliais atvykdavo medžioti, o vėliau, nusipirkęs seno vietinio medžiotojo namus,įsikūrė. Ir dabar jo namuose savaitgaliais renkasi medžiotojų būrelio „Mielagėnai – 1“nariai, čia kaupiama medžioklės muziejaus ekspozicija.

Maždaug tuo pačiu metu Mielagėnų krašte apsigyveno  ir Mindaugas Milinavičius, dzūkas   nuo Merkio. Į Mielagėnų kraštą Mindaugą dar jauną atvedė meilė merginai Aldonai, su kuria  Mindaugas jau atšventė ir auksinės  vestuvės.

Mindaugas ir Romutis, nors yra skirtingų regionų sūnūs, tapo gerais bičiuliais, juos vienija meilė muzikai, dalyvavimas visuomenėje veikloje. Jų muzikinis duetas puošia bene kiekvieną renginį, abu jie yra Mielagėnų bažnyčios choristai, kaimo seklyčios ansamblio dainininkai.

Romutį Akinską galima drąsiai vadinti medžioklės riteriu, nes jam tinka visos riterių laikais surašytos būtinos tikro medžiotojo savybės: „Medžiotojas privalo būti dievobaimingas, turi gerai matyti, turėti puikią klausą, stiprų balsą, taisyklingą kvėpavimą, sveikus ir lygius dantis, nepriekaištingą laikyseną, greitas kojas, būti užsigrūdinęs, budrus, ištvermingas, punktualus, sąžiningas, neplepus, privalo protingai samprotauti, būti meilus su šunimis, gerai prižiūrėti ir tvarkingai laikyti savo ginklus, nedrįsti pavyduliauti, girtuokliauti.“

Pažįstant Romutį, šį savybių sąrašą galima tęsti. Romutis Akinskas medžioja mūsų krašte nuo 1975 metų, o apie 20 metų vadovauja medžiotojų būreliui. Jo vadovaujami medžiotojai rūpinasi medžioklės paveldo tradicijų išsaugojimu, rūpinasi, kad būtų medžiojama saikingai. Žiemą parūpina žvėrims pašaro, įrengia jų maitinimo aikšteles. Medžiotojų būrelio vadovo dėka kolektyvas yra ilgametis, draugiškas: tradiciškai švenčia medžioklės pradžios ir pabaigos šventes, padeda vieni kitiems.

Romučio Akinsko iniciatyva, medžiotojų būrelis remia  Mielagėnų miestelyje vykstančias šventes, yra  Mielagėnų jubiliejų įamžinusio paminklo mecenatas.

Romutis  svetingas  ir vaišingas. Be jo pagamintų šiupinio, troškinio, sūrio ar kastinio neapsieina nė viena didesnė Mielagėnų miestelio šventė ar renginys, jo didieji katilai ,,dirba“ medžioklės švenčių metu. Jis aktyvus Mielagėnuose vykstančių kalendorinių švenčių personažas: vaikams jis - Kalėdų senelis, per Užgavėnes – dosnus Lašininis, o vasarą - Ežerinis.

Mindaugas Milinavičius – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, architektas,  skulptorius, karikatūristas, poetas, pasakotojas, dainininkas, šokėjas, armonikierius, filosofas... Mindaugas Milinavičius savo žmonos tėviškėje, vaizdingoje vietoje ant Kikižerio kranto, beveik dvidešimt metų kuria skulptūrų parką, o praėjusią vasarą pakvietė į naujai surengtą savo sodybos kertę - muziejų, kuriame juntama ypatinga pagarba protėviams - buvusiems sodybos šeimininkams, kurių prisiminimas gražiai įprasmintas juos menančiuose daiktuose.

Mindaugo Milinavičiaus skulptūros puošia ne tik  namus, sodybą, bet ir Mielagėnų miestelio erdves, daug jų yra svetur, privačiose meno mėgėjų kolekcijose. M.Milinavičiaus skulptūrų  ir piešinių parodas matome Mielagėnų miestelio švenčių metu, kartu su kitų dailininkų darbais karikatūros buvo eksponuojamos kaimo bibliotekoje vykusioje Lietuvos karikatūrų parodoje  „Citius,Altius, Fortius, Jocosius!“ . Į Mindaugo ir Aldonos Milinavičių sodybą neretai užsuka ekskursijos. Mindaugas nuoširdžiai rodo savo darbus, įtaigiai pasakoja apie juos. Ir tuo pat metu svarsto –  kam to reikia. Jo apmąstymai jaudinantys, gilūs, rimti – apie žmogaus paskirtį šioje žemėje, apie meno vietą žmogaus gyvenime, apie žmonių tarpusavio santykius, apie gyvenimą. Mindaugo sodybą puošia daugybė jo darbų, ne visus juos gali pavadinti skulptūromis. Daug jų pagaminti iš gamtos medžiagų, iš įvairiausių daiktų ir jų dalių, anksčiau tarnavusių buityje. Paprasčiausiam daiktui Mindaugas moka suteikti naują paskirtį, pamatyti ir kitiems parodyti  gražiąją jo pusę. ,,Daug gražių stebuklų aplink“, – sako Mindaugas. O apie gyvenimą sako: ,,Brendam ir brendam... Žiemą – per pūtinį, vasarą – per žiogų čirškėjimą“.

Mindaugas Milinavičius aktyviai dalyvauja ne  tik Mielagėnų krašto kultūriniame gyvenime. Kadangi žiemą gyvena  Vilniuje,  jis gieda Vilniaus arkikatedros chore, yra etnografinio ansamblio ,,Ūla“ dalyvis.  Dalyvavo respublikiniame pasakotojų konkurse ,,Žodzis žodzį veja“ Druskininkuose, televizijos laidoje ,,Duokim garo“,  Peterburgo armonikierių konkursuose Utenoje. Groja senovine Peterburgo armonika, kurią nusipirkęs savo rankomis restauravo, savarankiškai mokėsi groti. Kuria eiles. Pluoštas Mindaugo eilėraščių įtraukti į Ignalinos rajono  poezijos almanachą ,,Banguojantys žodžiai“.

Mindaugas Milinavičius ir Romutis Akinskas dalyvauja visose bendruomenės gyvenimo ciklo apeigose, yra neatsiejami švenčių dalyviai. Jie yra vieni iš nedaugelio kaimo gyventojų, per šventes besipuošiančių tautiniais kostiumais. Laikysena, bendravimo pobūdžiu, apranga šie vyrai liudija orų lietuvišką charakterį, yra tolerantiški, bet nesitaiksto su prasčiokiškumu, intrigomis ir nenutyli matydami negeroves.

Rima Misiūnienė

Mielagėnų bibliotekos bibliotekinkė


  • TV programa. Skelbimai. Reklama 
  • Kitus rašinius skaitykite “Naujos vagos” laikraštyje
  • Skelbimai ir reklama priimami
Ateities g. 17, LT-30123 Ignalina
Tel. (8 386) 5 29 83
El. paštas naujavaga@ignet.ltnv.laima@ignet.ltnv.vida@ignet.lt
Paskutinis atnaujinimas: 2018-05-21 13:34:20
Spausdinti
El.paštas Į pradžią Svetainės žemelapis


Naujienų prenumerata
 

  

 

 


 







 

 



 
 



 

 


  
 
 
 

 




 

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

 

 
© 2005 Ignalinos rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Į viršų (Left Alt+z Enter) Sprendimas: Idamas, naudojama Smart Web sistema.