Į pradžią IGNALINOS
RAJONO
SAVIVALDYBĖ
biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
Faks. (8 386) 53 148
El. paštas info@ignalina.lt
 Struktūra ir kontaktai  Teisinė informacija  Veiklos sritys  Korupcijos prevencija  Administracinė informacija  Paslaugos
Versija neįgaliesiems
Ignalinos rajono laikraštis "Nauja vaga"

"Nauja vaga" Nr. 37, 2019 m. gegužės 18 d.


  • Plius - minus

Pirmadienį pakilusi iš miego Lietuva sužinojo: referendumas dėl dvigubos pilietybės žlugo, kitame referendume dėl Seimo narių irgi nebuvo priimtas sprendimas dėl per mažo balsuotojų skaičiaus, premjeras Saulius Skvernelis nesikels į Prezidentūrą, o pasiliks ten, kur buvo. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis, grasinęs tautai dėl pasitraukimo iš valdančiosios koalicijos, jei nebus premjeras išrinktas Prezidentu, pradėjo švelninti poziciją. Įvardijo dar  vieną sąlygą: jei jų partija pralaimės rinkimus į Europos Parlamentą. Dabar politologai svarsto, ką reiškia pralaimės? Jei Bronio Ropės neišrinks? Ar Šarūno Marčiulionio? Saulius Skvernelis irgi švelnėja – žadėjęs atsistatydinti liepos 12-ąją, pritilo. Mat jo visi prašo pasilikti... Net būsimieji prezidentai Ingrida Šimonytė ir Gitanas Nausėda...

Štai tau ir žodžio žmonės! Nuomonę keičia kaip moterys pėdkelnes. Geriau nesišvaistytų nepamatuotais pažadais.

Antradienį Lietuva į Amžinojo poilsio vietą palydėjo mūsų kraštietį Vytautą Šerėną. Žiaurus infarktas pakirto jį nė šešiasdešimties nesulaukusį nuosavoje sodyboje Labanoro girioje po kroso treniruotės. Dviračio žinių bendraautorius ir kūrėjas mokė politikus politinės kultūros, demokratijos, išmokti ironiškai pažvelgti į save ir taisyti savo klaidas. Taip buvo 25-erius metus. Nė viena humoro laida tiek nepragyveno. Jo bendražygiai pasiryžę tęsti žyyynias. Ar politikai spėjo išmokti Vytauto Šerėno pamokas? Jo suvaidinti herojai Bratkos įgarsino „ignalinską“ tarmę, Lietuva išgirdo apie mūsų kaimus Antagavę, Strigailiškį, Palūšę, o Ignalinos sinonimas „kaimų kaimas“  prilipo ilgam (argi  nebuvo teisus?). Jis sugebėjo dviem trimis sakiniais pasakyti tai, ką kiti ir per visą paskaitą nesugebėtų, korektiškai, be pažeminimų, pasijuokti iš mūsų  ydų. Ignaliniečiai jį prisimins ir kaip Kazokinės prezidentą. 2002 m. juokaudamas balotiravęsis į Prezidentus, Kazokinės rinkimų apylinkėje jis buvo išrinktas kone 90 procentų. Atsidėkodamas kaimui už parodytą pasitikėjimą, Vytautas Šerėnas tuomet Kazokinės pradinei mokyklai atvežė dovanų keturis kompiuterius. Kaimo vaikai   tokio daikto dar nė nebuvo matę...

Toks buvo Vytautas Šerėnas, humoristas, ekonomikos mokslų daktaras. Didžiuojuosi, kad teko garbė ne kartą asmeniškai pabendrauti – kai rengiau su juo interviu Naujųjų metų proga ir kai jis buvo užsukęs į mūsų redakciją. Skaudu, kad apie tai reikia kalbėti būtuoju laiku...

Laima Miliuvienė

  • Pasirašyta bendradarbiavimo sutartis

Ketvirtadienį Ignalinos rajone vyko atminimo renginiai, skirti Grybėnų kaime gimusiam  pasaulinio lygio menininkui, teatro novatoriui, aktoriui, režisieriui ir dramaturgui Giedriui Mackevičiui.

 

Renginiai prasidėjo Ignalinos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje, kur susirinko žymaus kraštiečio atminimu besirūpinantys asmenys, Giedriaus Mackevičiaus sesuo Gražina. Renginyje dalyvavo ir Ignalinos rajono vicemeras Manfredas Žymantas.

Pagrindinis susitikimo bibliotekoje tikslas – kultūrinio bendradarbiavimo sutartis. Ją pasirašiusios Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė Nideta Jarockienė ir Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė įsipareigojo, kad jų vadovaujamos įstaigos kartu įgyvendins įvairius projektus, organizuos Giedriui Mackevičiui skirtus renginius, keisis informacija. Sutartyje taip pat įsipareigota kasmet gegužės mėnesį, minint Giedriaus Mackevičiaus gimtadienį (jis gimė  1945 metų gegužės 18 dieną), organizuoti jam skirtus renginius.

Vėliau dalis renginio dalyvių dar lankėsi Dūkšto mokykloje, bibliotekoje, užsuko į Rojų, vyko į Grybėnus, kur pagerbė Giedriaus Mackevičiaus arminimą prie jo kapo, o vėliau dalijosi prisiminimais ir įspūdžiais prie Grybėnų bibliotekos.

Plačiau apie tos dienos renginius, skirtus Giedriui Mackevičiui atminti, skaitykite „Naujoje vagoje“ kitą savaitę.

  • Alma Neverienė Gerumo žvaigždės savininkė

Visuotiniame rinkimų šurmulio įkarštyje Ignalinoje sužibo Gerumo žvaigždė. Tyliai, be patoso viršininkų ir bendraminčių tarpe... gal be reikalo... Tai nėra ženklas – medalis, kuris teikiamas kasmet, tai retas, ypatingų nuopelnų reikalaujantis ženklas. Ir reta kur. Į kieno rankas jis nusileido?

 

Daugelis veiklesnių, vyresnių ignaliniečių prisimena Almą Neverienę amžinai kovojusią už tiesą, už tinkamus atlyginimus bendradarbiams, už kokybiškas paslaugas įvairius socialinius skausmus išgyvenantiems. Ilgą laiką ji skaičiuodavo mokėjimų lengvatas, bet daugelis tiesiog bijojo su ja kalbėti, nes Alma nuolat buvo valdančiųjų akiratyje kaip rakštis, kaip gyvas priekaištas.

Ilgai ieškojusi savo vietos po saule, atėjus Nepriklausomybei jau 1992 m. ji pradėjo organizuoti socialinių paslaugų teikimą savo gimtosios – Mielagėnų seniūnijos žmonėms. Netrukus veiklioji moteris buvo pastebėta ir jau nuo1995 m. darbą pradėjo Ignalinos rajono savivaldybės administracijos globos ir rūpybos skyriuje. Tuomet dar niekas nesitikėjo, kad ji tokia karinga, nors jau 1997 m. buvo subūrusi žmones į Ignalinos rajono darbininkų sąjungą,  kiek vėliau tapo profesinės sąjungos „Solidarumas“ nare, o jau 2015 m. – valdybos nare. Dirbdama keitė ir pildė savo žinių bagažą. Sulaukusi brandaus 50-mečio net tapo Socialinio darbo programos magistre. Naujai įgytos žinios nuo  2005 m. paskatino dalyvauti ir Ignalinos rajono socialinių darbuotojų asociacijos veikloje, o nuo 2017 m. jau veikė jos taryboje visos Lietuvos lygiu, nuolat jungdama Aukštaitijos darbuotojų gretas. Tuometiniams valdantiesiems buvo visai aišku, kodėl ji nepelno jokių apdovanojimų tiek daug dirbdama, atstovaudama rajono žmonių poreikiams, išsakydama savo nuomonę rinkimų metu... Kam tokios reikia...

Bet štai įvyko stebuklas: toli nuo „amžinai stabilaus“ Ignalinos rajono, Elektrėnuose, Rokiškyje ir kitur Aukštaitijoje esantys jos vadovaujami žmonės ją „aprašė“, teikė jos kandidatūrą apdovanojimui Gerumo žvaigžde. Kaip ne keista, ne šalia esantys valdžios žmonės ar užguiti „socialistai“ (t.y. socialiniai darbuotojai), bet tolimieji įžvelgė, kokius kalnus ji varto... Gerumo žvaigždžių iš viso Lietuvoje po ilgo laiko tarpo buvo penkios – Ignalinai, Klaipėdai, Vilniui, Varėnai ir pačiai „Solidarumo“ pirmininkei Kristinai Krupavičienei.

Ramiai į trijų dienų mokymus su dvylika kandidatų iš Respublikos išvyko Alma Neverienė gegužės antrąją savaitę (iš Ignalinos dar važiavo Janina Kačkienė, Aldona Laptevienė, Birutė Trakymienė). Paskutiniąją dieną Vilniuje, Arsenale vyko iškilmingas „Solidarumo“ profsąjungos veiklos trisdešimtmečio minėjimas. Susirinkusiuosius svaigino romantiška aplinka, subtilus muzikavimas. Būtent to susirinkimo metu, kuomet jame svečiavosi per trisdešimt garbių valdžios žmonių, ir buvo apdovanota mūsų iškilioji kraštietė. Ne tik auksu spindinčiu ženklu, bet ir Lietuvos Respublikos savivaldybių asociacijos pirmininko R. Malinausko, Lietuvos profesinių sąjungų „Solidarumas“, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos padėkos raštais. Tai nuostabu, atrodo, kad ilgus metus trukęs ignoravimas baigėsi. Atskiro žmogaus pagerbimas – visos profesijos pagerbimas ir jis, matyt, mūsuose dar vyks. Gal po rinkimų, kurie šiaip jau mažai ką mums lems...

A. Neverienės kandidatūrą iškėlę žmonės nežinojo, ką ji, kaip Krikonių kaimo bendruomenės pirmininkė, nuveikė, kaip organizavo kaimo šventes, žmonių sambūrius, sudarė sąlygas burtis ir kelti savo savivertę. Bet tai jau kito rašinio tema. O dabar tiesiog įdomu – kuri partija prisivilios tokią veiklią nepartinę? Kokia jos pasaulėžiūra ir kas ją pagerbs: buvusieji, prie kurių teikta apdovanojimui jos kandidatūra, ar esantieji, prie kurių jį gavo?..

 

Dalia Savickaitė

Projektas “Kultūros tiltai”. Projektą iš dalies remia SRTRF

  • Ignalinoje žvaigždutėmis lijo…

Praėjusį penktadienį pilną Ignalinos kultūros ir sporto centro salę žiūrovų sukvietė jaunųjų dainininkų festivalis „Mažoji žvaigždutė 2019“. Mamos, tėčiai, broliukai ir sesutės, seneliai ir močiutės atėjo pasiklausyti būsimųjų žvaigždžių.

Kaip svarbu palaikyti pradedantįjį, surasti padrąsinantį žodį, žino ne tik pedagogai. Todėl kai festivalio vedėjai, apsigaubę dailiais lietsargiais su Ignalinos simboline lelija, pranešė, jog tuoj scenoje lis žvaigždutėmis, Ignalinos rajono vicemeras, pakviestas pasveikinti atlikėjų, paprieštaravo: žvaigždės turi spindėti danguje, o ne kirsti žemėn. Pasidžiaugęs dūzgiančia pilna sale, Manfredas Žymantas priminė, jog prieš dvi savaites vykusiame šokių festivalyje salė buvo pustuštė.

„Ankstyvoje jaunystėje  teko patirti išbandymus įrašyti mane į chorą. Padainavau gamą, matyt, neblogai, kad mokytojas dar liepė padainuoti. „Pasistengiau“ nusidainuoti, kad nereikėtų lankyti choro. Nes jau tada maniau, kad kiekvienas turi daryti tą, ką jis geriausiai sugeba“, - sakė vicemeras Manfredas Žymantas, linkėdamas mažiesiems dainorėliams gražios šventės.

Koncerto pradžią dviem dainomis paskelbė Ignalinos gimnazijos grupė „Qualia“. Joje – 3-4 klasių gimnazistai, grojantys įvairiais instrumentais. Grupės vadovas – gimnazistas Nojus Karaliūnas. Skambėjo jo sukurtos dainos, dainavo pats autorius.

Po sudrebinusios salės sienas muzikos į sceną buvo pakviesti patys mažiausieji – Ignalinos „Šaltinėlio“ mokyklos dainininkai.  Drąsiai su šypsena ir plastiškais judesiais apie rožinę suknelę dainavo Airūnė Katyševa. Atrodė, jog Airūnė jau prisijaukinusi sceną ir mėgaujasi savo dainavimu. O jai tik ketveri metukai. Šešiametė Viktorija Lazauskaitė dainavo apie ledų autobusiuką. Tokio pat amžiaus kvintetas atrodė kaip tikri scenos senbuviai  – suderinę ne tik muziką, vaidybą,  bet ir judesius. Visus juos dainuoti išmokė vadovė Vida Ksenzovienė.

Scenoje pasirodė ir daugiau mokytojos Vidos Ksenzovienės mokinių. Tai Aira Lukauskaitė, ansamblis „Labas“, ansamblis „Pumpurėliai“, vokalinis ansamblis „Draugai“, kvintetas „Mes“. Visi jie – iš Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazijos. Kudabietis ir Mantas Bendorius, irgi Vidos Ksenzovienės mokinys, jau pelnęs pripažinimą ne viename konkurse. Ne prasčiau skambėjo ir tos pačios mokyklos mokinio Kipro Skrebutėno daina. Jį festivaliui parengė mokytojas Jonas Cicėnas.

Nemažai dainininkų scenai parengė Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos mokytojos Jurgita Antonovienė, Aldona Čeponienė, Birutė Paukštienė. Jų auklėtinės Urtė Labuckaitė, Gabrielė Zabulytė, Nojus Žilo – jau žinomi muzikos ir dainų gerbėjams. Šalia jų eilėn stojasi ir žavi nuoširdžiu dainavimu Gabija Gimbickaitė, Laurynas Karaliūnas, Urtė Rolkaitė, Austėja Garnevičiūtė, Raminta ir Austėja Akinskaitės. Daug plojimų pelnė mokytojos Aldonos Čeponienės parengtos Austėja Pakšijevskytė ir Angelina Čeponytė, festivalio klausytojams pasiūliusios sudėtingus kūrinius.

Ignalinos gimnazijai atstovavo mokytojos Loretos Kuksėnienės parengtos Gabrielė Čirikaitė, Kotryna Koiro, Oskaras Kliauga, Beatričė Čeponytė, Rūta Ragaišytė ir merginų vokalinis ansamblis „Pumpurai“, parengti mokytojos Vidos Ksenzovienės. Pastarasis festivalio pabaigoje savo daina priminė Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendą.

Visi šie minėti jaunųjų dainininkų festivalio dalyviai – iš rajono centro. Galima tik pasidžiaugti, kad provincija tikrai neatsilieka. Vidiškių gimnazijos Mielagėnų skyriaus dainorėliai Gabrielė Čepulytė, Eimantas ir Erikas Romankevičiai, kurių vadovė Rožė Bielinienė, Dūkšto mokyklos auklėtinė Viltė Tajevskytė, vokalinis ansamblis, kuriuos festivaliui parengė mokytoja Anastazija Židanavičienė, Vidiškių gimnazijos ansamblis, kurio vadovė Lionė Gruodienė, Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos vokalinis ansamblis, vadovaujamas Valentinos Sinkevič, Naujojo Daugėliškio mokyklos-daugiafunkcio centro solistė Emilija Šakėnaitė, irgi Lionės Gruodienės mokinė, nusipelnė žiūrovų aplodismentų ir pritarimų linguojant su įjungtais mobiliaisiais telefonais – salėje buvę vaikai šventė dainos popietę.

Iš viso festivalyje „Mažoji žvaigždutė 2019“ scenoje pasirodė daugiau nei keturiasdešimt atlikėjų. Vieni iš jų žengia pirmuosius žingsnius, kiti – verti respublikinių konkursų, projektų. Džiugu, kad mokytojai suranda šiuos perliukus, paskatina juos. Pagarba jiems už tai! Yra balsų, vertų dar didesnės scenos. Tik reikėtų vaikinus ir merginas paskatinti sudalyvauti respublikiniuose konkursuose, televizijos projektuose, kad mūsų krašto žvaigždės galėtų  kurti savo ateitį muzikos pasaulyje, kad garsintų Ignaliną. Vieną kartą gal nepasiseks, bet juk žinome: kelią įveikia juo einantys.

Visiems festivalio dalyviams buvo įteikti šokoladai, o mokytojoms – Padėkos raštai ir po gėlės žiedą. Tespindi žvaigždutės danguje, kol taps didelėmis žvaigždėmis! Mokytojai, tėvai, seneliai iš jų to tikisi.

Laima Miliuvienė

  • Requiem gimtajam kaimui

Praėjusias dvi vasaras  per mūsų rajoną riedėjo piliakalnių ir dvarų pagerbimo ratai. Gražu, smagu, prasminga kraštotyros požiūriu. Dvarai paliko sienas, parkus, vartus, kolonas ar tai, ką galėjo naujieji dvarininkai prikelti gyvenimui ir turėti komercinę naudą. Bet mūsų rajono geografija  dar iki šiol fiksuoja dešimtis kaimų kaimelių .Jie, tie kaimeliai, sparčiai nyksta, palikdami tik prisiminimus dar gyvųjų istorijose, saugodami gal medį, gal aukštumėlę ar miškelį. Ir kaimų vietovardžiai nyksta...

Betgi   mūsų valstybės istorijoje kaimai turėjo ne mažesnės vertės kaip dvarai. Visų pirma dvarai negalėjo egzistuoti be kaimų: kas dirbtų tuos laukus plačiausius, kas  prieš poną kepurę nukeltų, jeigu nebūtų buvę kaimiečio. Tik  šiaudinė pastogė išsaugojo mūsų gimtąją kalbą, papročius, tarpusavio sugyvenimo būdą. Lietuva – laukų ir miškų kraštas, ir kol buvo šitos gamtos duotybės   gerbiamos, o ne paverčiamos trumpalaikėmis vertybėmis -  pinigais,  tol ir nebėgo niekas masiškai į svečias šalis savo noru. Dabar žodis kaimietis tapo pažeminimo ženklu. Ir kitaip nebus, nes globalus pasaulis jokių sentimentų nepripažįsta. Neliks kaimų, pasaulis nedings. Bus kitokie gyvensenos būdai, kitokie džiaugsmai ir  rūpesčiai.

  O mums istorija uždėjo  pareigą – kol kas dar nors kartą pašaukti tuos kaimelius vardais, pasėdėti jų laukuose, paimti žemės saują iš buvusių sodybų ir išberti kapeliuose, kuriuose daugiausia to kaimo žmonių ilsisi. Gal kas tekstu savo jausmus aprašys ar kitaip pažymės savo apsilankymą ... Tebūnie tai ženklas ir mūsų atsiprašymo, kad palikom gimtuosius namus, ir padėkos tiems, iš kurių pradžios ir mes turim savo gyvenimus.  Ir nebūtinos televizijos ar žurnalistai, tebus tai tylus mūsų  nuoširdžios pagarbos savo protėviams ženklas.

O jeigu kas pamiršot, iš kokio kaimo kilę esat ir kas buvo jūsų kaimynai,  surinkite internete paieškos sistemoje adresą <span >mielagėnai. blogspat. com   ir ten  Alfredo Girdziušo  surinktą medžiagą rasit.  Tam žmogui priklauso rajono premija, nes tai ir yra tikrasis, ne parodomasis patriotizmas. Ačiū jam.

Šįkart nors mintimis noriu sugrįžti į gimtąjį Deniūnų kaimą...

Deniūnų kaimui, užgimusiam XVIII amžiaus pradžioje, buvo lemta 300 su viršum metų būti. Jubiliejaus šventės nebus. Nėra jau kam tą sukaktį minėti. Iš dar prieš šimtmetį buvusių 50 gyvenimų teliko visus metus gyva ir garbinga  Marytės ir Zenono Rastenių sodyba. Keletas kitų atkunta tik vasaromis, bet irgi, matyt, neilgam, nes vaikai ir anūkai vargu ar norės vasaras  turkijose, havajuose iškeisti  į atostogas Deniūnuose.

Daugelis iš deniūniškių jau atgulė kitose pasvietėse, gyvųjų jau nedaug, o grįžti į ten vis dar traukia. Nors ...nors žinai, kad niekas tenai nebelaukia: nei sodybos pamatų, nei trijų beržų, gale trobos augusių, ( tėvo pasodintų savo trims sūnums), nei jokių artimų kaimynų jau ten nebėra. Žinai, kad iš savo buvusio vienkiemio eidama į vieškelį Paringio link, nesigrožėsi Zenono Rastenio moterų jurginais.  Neatsigersi tokio vandens, kuris būdavo  Sergedų priemenėje kibire pačiame kaimo centre. Niekuo tas vanduo ypatingas nebuvo, bet sukaitusiam keleiviui gerai malšino troškulį. O svarbiausia – šeimininkų pasemtas ir pastatytas priemenės vėsoje  kitiems atsigerti. Tai buvo mano vaikystės gyvasis vanduo. Nėra jau pakelyje į Paringį dviejų kryžių, pro kuriuos praeinant mamos buvo griežtai prisakyta persižegnoti. Dažnai pamiršdavai tą prisakymą, bet niekam apie tai neprisipažinai, atgailauti nebandei, niekas ir neklausė. Kiti rūpesčiai buvo.

Tik gimtosios vietos geografija nepasikeitė: iš šiaurės ir vakarų – tamsūs Didžiagirio eglynai ( dabar labai jau praretinti), o  už Kėkštupio – menkai teįžiūrimos Rizgūnų ir Šaltupio sodybos, o į rytus – atviros padūmavusios erdvės į kaimo centrą, Paringį, Šiūlėnus, net į Vidžių bažnyčios bokštus. Pokario metais žinojai – išeisi iš šių vietų, kaip išėjo broliai ir seserys. Tolyje dingojosi įdomaus pasaulio pažinimas. Ir koks nusivylimas, kai pirmąkart atsidūrus toli – net Ignalinoj, pamatei, kad žolė taigi tokia pati: ir takažolė, ir usnys, ir pienės. Karklų krūmai, kaip ir gimtinėje, primena šieno kupetas. Jokio kitoniškumo, nė krislelio egzotikos, apie kurią skaitei knygose. Tai gal neverta niekur eiti, jeigu visur tas pats. Ir vis dėlto išėjai.

Ar norėtum grįžti? Ir taip, ir ne. Niekas nelaukia, bet kai atsistoji gimtųjų namų slenksčio vietoj, kai pažvelgi į rytus  - tas pats horizontas, tie patys padūmavę toliai, tas pats ilgesys  kažko buvusio, išgyvento, negrįžtamo...

Netiesa, kad žmonės nesiilgi gimtųjų vietų.

O gal ten mus traukia IŠĖJUSIŲJŲ  dvasios šešėliai? JŲ  ( dabar jau ir MŪSŲ ) pragyventi metai  yra  tik akimirksnio vaizdas niekuo neypatingų gyvenimų, šmėstelėjusių beribėje Visatos platybėje. Bet tai JŲ( ir MŪSŲ ) gyvenimai ir problemos, kurios visada atrodė didelės ir kurias bandėme  kaip sugebėdami spręsti. Mažai kas pasisekė, bet ir JIE, ir MES vis tiek tikime, kad mums duota prigimtinė VILTIES dovana –  pratęsti jų gyvenimus . O tai ir yra pati svarbiausia žmogaus gyvenimo misija.

Irena  Laurinčiukaitė - Šaltienė

  • Dirigentą, vargonininką ir kompozitorių Praną Sližį prisimenant

Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje buvo pristatyta knyga apie žymų menininką  Praną Sližį. Knygos „Pranas Sližys – dirigentas, vargonininkas, kompozitorius“ sudarytojos – Zina Gineitienė ir Auksė Aurelė Šilingaitė-Užkurnienė. Joje pateikiamas žvilgsnis į chorvedžio gyvenimą, Vilniaus universiteto choro repertuaro apžvalga, muzikologų mintys ir kūrybos laimėjimai, VU choro dainininkų ir artimųjų prisiminimai.

Kaip pristatydama knygą sakė viena iš jos sudarytojų A.A. Šilingaitė-Užkurnienė, „poreikis išleisti knygą apie šį iškilų žmogų radosi jau tuoj po jo netekties 2004 m.“ Rengiant knygą, konsultavo L. Sližienė, leidybą rėmė Vilniaus universiteto akademinio choro absolventai, P. Sližio paramos fondas, Vilniaus miesto savivaldybė, Vilnijos ekologinio biodinaminio ūkininkavimo centras.

Asmenybę įmanoma pažinti suvokiant jo darbų poveikį laikotarpiui, kuriame jis ir jo tauta gyveno. P. Sližio  kūrybinio laikotarpio specifiką lėmė besitęsianti sovietinė okupacija, kai Lietuvos kūrėjų darbai pirmiausia buvo vertinami ne pagal tai, ar jie tarnavo savo tautai, o pagal tai, ar materialiai ir dvasiškai  stiprino okupacinį režimą bei internacionalizmą. Buvo cituojamas P. Sližio mokinio, lituanisto, aštuonių knygų autoriaus Vytauto Rakausko laiškas:

„ Ačiū už puikią knygą apie lyg ir primirštą didžiai kūrybingą asmenybę Praną Sližį, dirigentą, vargonininką, kompozitorių. Skaitau ją, tarsi išgirsdamas Akademinio choro dainų aidą. Pateikti įvairūs rašiniai, dokumentai ir nuotraukos iškelia fizinį ir dvasinį šios taurios asmenybės ištvermingumą sunkiomis gyvenimo sąlygomis, meilę tautinei kultūrai, darbui ir žmogui. Šios savybės nuteikė jį kovai prieš tautinės pasaulietinės  ir bažnytinės kultūros niekinimą ir žlugdymą, tautos sąmoningumo slopinimą okupacinėje epochoje“.

P. Sližio pasirinkta viešoji veikla – muzika, chorinė daina atrodė tarsi esanti toli nuo politikos. Bet taip tik atrodė. Jį sekė ir budri KGB akis. Maestro suvokė, kad daina ir muzika nelaisvės sąlygomis gali būti veiksminga priemonė skelbti svarbias tautos vertybes – tautiškumą, laisvę, katalikybę. Į akademinio choro repertuarą pirmiausiai patekdavo lietuvių liaudies, lietuvių kompozitorių kūriniai, parašyti pagal Maironio ir kitų poetų tekstus – tai J. Naujalio „Lietuva brangi“, „Už Raseinių“, J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“ ir kt. Neišvengiamai priedangai reikėjo ir kitų dainų, todėl metiniame repertuare dominuodavo „Daina apie partiją“, „Liaudis“, „Leninas“.

Maestro kūrybinė veikla buvo skirta ir estetinėms bei emocinėms bažnytinėms apeigoms atnaujinti, nes per bažnyčią lietuvių tauta tada palaikė vidinį dvasinį ryšį su laisvomis Europos tautomis. Jis matė, kaip dėl režimo daromų kliūčių Lietuvos bažnyčiose įsigali menkavertė muzika ir dėl to sielvartavo. Pats ėmėsi rašyti, siekė profesionaliu menu padidinti katalikybės apeigų patrauklumą, tarsi rėmė lietuvybę per tikėjimo estetiką.

Kompozitoriaus P. Sližio plunksnai priklauso apie keturiasdešimt harmonizuotų ir originalių dainų chorams, taip pat bažnytinės muzikos kūrinių. Paskutiniaisiais gyvenimo metais sukurta „Laiškai šventajam Kazimierui“, „Mišios šventųjų Petro ir Povilo garbei“, „Mišios Lietuvos krikšto 600-osioms metinėms“, 40 bažnytinių giesmių – šiltų liaudiškų tonacijų kūrinių.

Prisiminta gili bendrystė su akademinio choro solistu Kastyčiu Matulioniu, kuris vėliau tapo kunigu. Tai meno žmogus, kuris parašydavo žodžius, o dirigentas sukurdavo muziką. Neatsitiktinai kompozitorius J. Juzeliūnas P. Sližį pavadino „bažnytinės muzikos kalviu“.

Pranas Sližys gimė 1915 m. gruodžio 16 d. Traupio miestelyje, Anykščių rajone. Šeimoje augo septyni vaikai. Prano vaikystė ir ankstyva jaunystė prabėgo veikiama gamtos, muzikos. Šv. Onos bažnyčioje penkiametis vaikas, liesdamas vargonų klavišus, jautė raminamą poveikį. Tai ir įkvėpė meilę sakralinei muzikai, išugdė jo charakterį ir tiesų būdą, pažadino kūrybines galias. Šviesus tikėjimas, viltis ir meilė palaikė dvasią sunkiuose gyvenimo keliuose. Nuo pat vaikystės jis jautė Mergelės Marijos globą.

Sulaukęs 18 metų, pradėjo vargonininkauti Leliūnuose (Utenos r.). Čia jis subūrė 60-ties žmonių chorą. Leliūnų bažnyčia – pirmoji savarankiško darbo vieta, tai buvo nelengvo darbo pradžia. Mokslą teko derinti su darbu. 1934 m. baigė chorvedžių ir vargonininkų kursus prie Kauno konservatorijos ir į ją įstojo 1937 m. Studijavo vargonavimą, chorvedybą ir kompozicijos teoriją.

Metas asmenybei bręsti buvo gana sudėtingas: karas, pokaris. Tačiau Lietuvos žemė jam tapo giliu neišsenkančiu kūrybos šaltiniu. Įsidarbino mokytoju Ukmergės gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. Čia buvo mylimas ir gerbiamas, o ypač našlaičių. Netgi vieną iš jų paruošė į vargonininkus.

Mokslų nenutraukė. Netgi būdamas kariuomenėje, pėsčias eidavo į Kauną egzaminų laikyti. Aplinkybės keitėsi ir P. Sližys atvyko gyventi į Vilnių, o 1948 m. baigė tuometinę Vilniaus konservatoriją. Tais pačiais metais tapo Vilniaus valstybinio universiteto akademinio choro dirigentu, vadovu ir vadovavo chorui iki 1975 m. Tai buvo nauja epocha jo darbo praktikoje. Jis buvo dešimtmetės muzikos mokyklos (dabar – M.K. Čiurlionio menų mokykla) choro steigėjas, ilgametis jos mokytojas. Vadovavo „Elektronikos“ vyrų chorui, buvo Vilniaus universiteto Estetinio lavinimo katedros vedėjas, docentas, Vilniaus arkikatedros choro vadovas.

Savo kūryba ir veikla P.Sližys nusipelnė garbingos vietos dabartinės muzikos (ypač religinės) istorijoje. Universitete šį „dvasios milžiną“ labai mylėjo, gerbė, laikė pavyzdžiu kiekvienas sau. Pasitikdamas choristus, jis kiekvienam paspausdavo ranką, malonia šypsena palydėdavo. Knygoje apie P.Sližį aibė malonių atsiliepimų. Tai asmenybė, kuri mokėjo dalyti meilę visiems choristams, kolektyvui.

Platus P. Sližio tarptautinės dainos meno populiarinimo baras: buvo Lietuvos dainų švenčių vyriausiasis dirigentas (1960, 1965, 1970), Baltijos šalių studentų švenčių „Gaudeamus“ iniciatorius ir vyriausiasis dirigentas. Su universiteto choru gastroliavo Lietuvoje, Baltijos šalyse, Lenkijoje, Čekoslovakijoje. Jo pasėta meilės dainai sėkla giliai suleido šaknis ne tik jo ugdytinių, bet ir jo vaikaičių širdyse. Reikšmingiausi P. Sližio bažnytinės chorinės muzikos kūriniai – giesmės, mišios – giedami Lietuvos ir užsienio bažnyčiose, o harmonizuotos liaudies dainos ir originalios kompozicijos išliks chorų repertuaruose. Jis buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, Gedimino ordino kavalierius. Pranas Sližys mus paliko eidamas 89-uosius metus, 2004 m. lapkričio 15 d.

Pranas Sližys ne kartą yra lankęsis Ignalinoje. 1954 m. slapta į Ignaliną traukiniu atvažiavo grupė  kompozitorių ir vargonininkų supažindinti su lietuviška tautine katalikiška malda – muzika. Kompozitorius Pranas Sližys tuomet su kitais bendraminčiais apsistojo pas ignaliniečius Oną ir Vladą Martinkėnus dabartinėje Vasario 16-osios gatvėje. Man teko garbė pasitikti svečius traukinių stotyje. Atsargiai parodžiau, į kurią pusę eiti, nes tikimybė, kad jie yra sekami, buvo didelė. Taip jie išsibarstę po vieną ir atėjo pas Martinkėnus. Kadangi Ona ir Vladas buvo balsingi ir giedojo bažnyčios chore, tai kompozitorius P. Sližys nepaprastai apsidžiaugė, kad pateko pas tokius žmones.  Atėjo dar kelios kaimynės ir mes visi tyliai repetavome naujausias mišių giesmes. O aš garbingus svečius  pažinojau, nes buvau Vilniaus universiteto ketvirto kurso studentė ir dainavau akademiniame chore.

Antrą kartą Pranas Sližys į Ignaliną buvo atvykęs 1955 m. Bažnyčioje jis pristatė jo sukurtą mišių muziką. Tuometinio kunigo pavardės neprisimenu, tik žinau, kad buvo jaunas, aukštas ir labai svečiu džiaugėsi. Tai vyko liepos mėnesį.

Prisimenant kompozitorių ir choro dirigentą Praną Sližį ir vartant naują knygą apie jį, reikia džiaugtis, kad jo muzika skambėjo ir Ignalinos senojoje bažnyčioje.

Birutė Raginytė-Žemaitienė

Gerveliškės kaimas


  • TV programa. Skelbimai. Reklama 
  • Kitus rašinius skaitykite “Naujos vagos” laikraštyje
  • Skelbimai ir reklama priimami
Ateities g. 17, LT-30123 Ignalina
Tel. (8 386) 5 29 83
El. paštas naujavaga@ignet.ltnv.laima@ignet.ltnv.vida@ignet.lt
Paskutinis atnaujinimas: 2019-05-20 15:22:23
Spausdinti
El.paštas Į pradžią Svetainės žemelapis


Naujienų prenumerata


Savaitės klausimas
Pasiūlykite savo klausimą

  


 


 



 




 


 


  


 

 
 

 




 

 
 
© 2005 Ignalinos rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Į viršų (Left Alt+z Enter) Sprendimas: Idamas, naudojama Smart Web sistema.