Į pradžią IGNALINOS
RAJONO
SAVIVALDYBĖ
Savivaldybės biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
Faks. (8 386) 53 148
El. paštas info@ignalina.lt
 Struktūra ir kontaktai  Teisinė informacija  Veiklos sritys  Korupcijos prevencija  Administracinė informacija  Paslaugos
Versija neįgaliesiems
Ignalinos rajono laikraštis "Nauja vaga"

"Nauja vaga" Nr. 3, 2018 m. sausio 13 d.


  • Plius - Minus

 

Sumauta  Lietuvos savaitė. Jaučiu, kad bus priekaištų, jog pavartojau netinkamą žodį. Sausio dienomis, kai turime nulenkti galvas prieš žuvusius už Lietuvą, išreikšti pagarbą stovėjusiems prieš tankus prie Televizijos bokšto ir Aukščiausiosios tarybos, drabstome purvais didžiausius autoritetus, ieškome krislo turinčių kitokią nuomonę akyse ir ... bėgame iš Lietuvos. Kur dingo tautos vienybė, buvusi 1991 metų sausio  dienomis, kur išsivaikščiojo lietuvaičiai, taip draugiškai, susikibę už rankų stovėję Baltijos kelyje?

„Ne tokios Lietuvos tikėjausi“, - sako kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras baigė viešinti KGB agentų sąrašą. Trys pavardės – pasaulinio garso menininkai dirigentas Saulius Sondeckis ir aktorius Donatas Banionis bei kardinolas Vincentas Sladkevičius įvardyti kaip asmenys, bendradarbiavę su KGB.  Pirmieji du gastrolių arba filmuotis važiavo į JAV, vyskupas – į Vatikaną.  Centro generalinė direktorė Teresė Burauskaitė pripažįsta, kad dauguma uoliausių KGB agentų taip ir liks nepaviešinti. Dabar Centras ieškos duomenų, ar ką nors blogo padarė Lietuvai minėti asmenys. Žmonės, kurie jau nebegali patys apsiginti. Pamiršome net posakį – apie mirusį arba gerai, arba nieko. Kitokios vertybės braunasi į mūsų gyvenimus...

Savaitė prasidėjo dar viena sensacija. Metų pradžioje įsigaliojus alkoholio reklamos draudimui, užsienio leidiniai vartotojus pasiekia išplėšytais lapais, užklijuotais lipdukais, užtušuoti markeriu. Taip  spaudos platintojai Lietuvoje ginasi nuo galimo įstatymo pažeidimo, už kurį numatytos didžiulės baudos. Šiuo atveju jiems gi gresia ir leidėjų sankcijos už autorių teisių pažeidimą. Seimas priėmė tokį įstatymą, kurį vykdydamas būsi nubaustas, o nevykdydamas – dar labiau.

Apie žurnalų plėšimą Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pasirašiusi įstatymą (gal jo neskaitė?) sakė, jog „šis faktas yra gėdingas, jis primena viduramžius, ir tai daro tarptautinę reputacinę gėdą Lietuvai“. O premjeras Saulius Skvernelis teigia, kad įstatymą reikia vykdyti proto ribose. Ar tai reiškia, kad įstatymų Lietuvoje galima ir nevykdyti? Tik kaip nustatyti jo vykdytojų proto ribas? Dar sudėtingiau – tikrintojų...

Šiandien – Sausio 13-oji – Lietuvos pergalės diena. Tylos minute pagerbkime žuvusius mūsų laisvės gynėjus. Vilkimės, kad jie nemato ir negirdi, kas darosi jų krauju aplaistytoje žemėje...

Laima Miliuvienė

  • Patogiai ir greitai nauju traukinių maršrutu pas kaimynus

Nuo šeštadienio, sausio 13 d., „Lietuvos geležinkelių“ traukiniai pradeda kursuoti nauju maršrutu. Per 2 val. 30 min. truksiančią kelionę keleiviai iš Vilniaus savaitgaliais galės pasiekti antrą didžiausią Latvijos miestą – Daugpilį. 

 

Kelionė traukiniu į Daugpilį keleiviams bus patraukli dėl greičio ir komforto. Šiuo metu kelionė autobusu iš Vilniaus į Daugpilį trunka 3 val., automobiliu – apie 2 val. 30 min. Tad traukiniu Daugpilį bus galima pasiekti taip pat greitai kaip ir automobiliu, tačiau nereikės vairuoti, o kelionės laiką bus galima skirti poilsiui, skaitymui ar buvimui su šeima. 

Iš Daugpilio geležinkelio stoties istorinį miesto centrą ir centrinį miesto turgų pėsčiomis galima pasiekti per 15 min. Traukinių tvarkaraščiai pritaikyti keleiviams, norintiems Daugpilyje praleisti dieną arba savaitgalį – atvykti galima rytą, o išvažiuoti atgal – popiet.  Traukiniai Vilnius-Daugpilis kursuos savaitgaliais. Jie vyks pro Pabradę, Švenčionėlius, Ignaliną, Dūkštą, Visaginą. Jie stos įprastose stotyse kaip ir maršruto Vilnius-Turmantas traukiniai, tad į Daugpilį vykti galės ne tik sostinės gyventojai.

Patogiuose į Daugpilį vyksiančiuose traukiniuose bus galima keliauti su augintiniais, vežtis didesnį bagažą. Bilietus iš anksto galima įsigyti interneto svetainėje www.traukiniobilietas.lt. 

Kelionė į Daugpilį vykstantiems iš Vilniaus kainuos 9 eurus, iš Ignalinos – 5,60 eurų, o iš Visagino – 4 eurus. Du kartus per dieną važiuosiantys traukiniai šeštadieniais ir sekmadieniais iš Vilniaus geležinkelio stoties išvyks 5 val. 42 min. ir 11 val. 45 min. (iš Ignalinos išvyks 7 val. 24 min. ir 13 val.31min.).  Iš Daugpilio geležinkelio stoties traukiniai išvažiuos 9 val. ir 15.44 val.

 

  • Valentinas Urbonas: “Teko prisiliesti ir prie pirmųjų užkardų steigimo, ir prie pirmųjų demarkavimo darbų”

Metams skaičiuojant paskutines dienas – gruodžio 28-ąją – Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Ignalinos rinktinės kolektyvas atsisveikino ir į atsargą išleido ilgus metus Lietuvos sienos apsaugai atidavusį kolegą, pasižymėjusį ypatingu darbštumu, kuklumu ir savo srities išmanymu – rinktinės vado pavaduotoją Štabo viršininką pulkininką Valentiną Urboną.

V. Urbonas gimė 1961 m. vasario 14 d. Bėčiūnų k., Ignalinos r. sav. Baigęs Ignalinos vidurinę mokyklą, įstojo mokytis į Buvydiškių aukštesniąją žemės ūkio mokyklą (dabar – Vilniaus kolegijos Buivydiškių žemės ūkio studijų centras), kur mokėsi veterinarijos paslapčių. 1988 m. Valentinas baigė ir Lietuvos veterinarijos akademiją.

Darbinę veiklą pradėjo 1979 m. Iš pradžių Kazokinės kultūros namuose padirbėjo meno vadovu, o nuo 1980 m., po technikumo baigimo, jau dirbo veterinarijos gydytoju Ignalinos rajono „Naujo gyvenimo“ kolūkyje. Iš čia Valentiną pašaukė į sovietinę armiją. Po dvejų joje praleistų metų tęsė darbą pagal įgytą specialybę. 1985 m. V. Urbonas pradėjo vadovaujamo darbo praktiką – buvo paskirtas Ignalinos tarpūkinės gyvulių sėklinimo įmonės direktoriumi.

1988-1989 m., prasidėjus išsivadavimo Sąjūdžiui Lietuvoje, V. Urbonas aktyviai įsitraukė į šią veiklą. Buvo vienas iš pagrindinių ignaliniečių dalyvavimo Baltijos kelyje organizatorių. Netrukus įsitraukė ir į krašto apsaugos kūrimo verpetą savo krašte. 1991-aisiais jau oficialiai įsidarbino Krašto apsaugos departamento (KAD) Ignalinos rajono komendantūroje, o prasidėjus šauktinių kariuomenės formavimui tapo Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Ignalinos rajono komendantūros jaunuolių apskaitos ruošimo ir pašaukimo poskyrio vyresniuoju specialistu.

V. Urbonas tuos laikus prisimena taip:

„Pirmasis šaukimas buvo nelengvas. Teko visaip įkalbinėti jaunuolius. Tarnyba sovietinėje armijoje turėjo tokią neigiamą „šlovę“, kad veikė dar ir nepriklausomoje Lietuvoje. Gerai, kad tuo metu egzistavo ir alternatyvi tarnyba. Tekdavo pasitelkti visus turimus psichologo sugebėjimus dirbant su šaukiamojo amžiaus vaikinais (merginų tada dar neimdavo į kariuomenę – L. D. past.). Tuo metu Pasienio apsaugos tarnyba paprašė šauktinių pagalbos saugant valstybės sieną. Ignalinos užkarda galėjo apgyvendinti iki 40 kareivukų. Iškilus tokio pobūdžio iššūkiams, perėjau ir pats dirbti sienos apsaugon. Tuomet organizuodavau šauktinių apgyvendinimą, maitinimą, prisidėjau prie valgyklos įrengimo ir kitų logistinių darbų“.

1992 m. kovą V. Urbonas buvo paskirtas KAM Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės (jos vadas tuomet buvo Liudvikas Prontkelevičius)  Ignalinos pasienio užkardos vado pavaduotoju (vadu buvo Vytautas Strolia).

 „Kuomet pradėjau tarnybą Ignalinos užkardoje, sienos apsaugai buvo pradėti naudoti pirmieji arkliai ir pirmieji tarnybiniai šunys. Teko organizuoti atraminio punkto įrengimą ir raitųjų pasieniečių patruliavimus palei valstybės sieną. Likimas susiklostė taip, kad teko prisiliesti ir prie pirmųjų užkardų steigimo bei įrengimo, ir prie pirmųjų valstybės sienos demarkavimo darbų organizavimo“,apie nuveiktus darbus pasakojo V. Urbonas.

Pasikeitus žinybinei priklausomybei ir KAM VSAT reorganizavus į Pasienio policijos departamentą prie VRM (PPD), 1994 m. V. Urbonas buvo paskirtas PPD Vilniaus pasienio policijos rinktinės Ignalinos užkardos vyresniuoju inspektoriumi. 1997 m. jis tapo šios užkardos vadu. Nuo 1999 m. sausio vadovavo Ignalinos pasienio policijos rinktinės Tverečiaus užkardai. Nuo 2000 m. balandžio V. Urbonas paskirtas Ignalinos pasienio policijos rinktinės, vėliau – VSAT Ignalinos rinktinės vado pavaduotoju Štabo viršininku. 

2008 m. liepą V. Urbonui buvo suteiktas vidaus tarnybos pulkininko laipsnis.

Tarnybai vidaus reikalų sistemoje V. Urbonas atidavė 35-erius metus, iš jų net 25-erius – tarnybai valstybės sienos apsaugos sistemoje. Štabo viršininko pareigas ėjo nuo 2000-ųjų balandžio 3 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.

Valentino žmona Audronė mokytojauja Ignalinos miesto ir rajono mokyklose, dėsto tikybą. Šeima išaugino du sūnus. Tėvo pavyzdys ir sūnus nukreipė į karinius mokslus. Vyresnysis Valius baigė Lietuvos karo akademiją ir šiuo metu tarnauja Lietuvos kariuomenės Karinėse oro pajėgose – pilotuoja karinį sraigtasparnį. Jaunėlis Paulius taip pat pasuko brolio pėdomis – tarnauja Lietuvos kariuomenės Karinėse oro pajėgose, tik jo tarnyba arčiau žemės – oro erdvės stebėjimas ir kontrolė.

Valentinas – aktyvus Pasieniečių klubo narys. Ne tik dalyvauja, bet ir padeda organizuoti daugelį klubo renginių. Į klubo veiklą yra įtraukęs ir šeimą. Kartu su žmona ir važiuoja, ir pėsčiomis keliauja. Nuo jų neatsilieka ir Valius. Jis taip pat Pasieniečių klubo narys nuo studijų Karo akademijoje laikų.

Už ilgametę pavyzdingą tarnybą V. Urbonas daug kartų skatintas valstybės, Vidaus reikalų ministerijos ir tarnybos medaliais, atminimo ženklais, vardiniu šaunamuoju ginklu, vardinėmis dovanomis bei padėkomis. Pulkininko apdovanojimų kolekcijoje yra Vidaus reikalų ministerijos 1-ojo ir 2-ojo laipsnių atminimo ženklai „Tėvynės labui“; VSAT 1-ojo ir 2-ojo laipsnio „Pasieniečio garbės ženklai“; VSAT atminimo ženklai „Už nuopelnus stojant į Šengeno erdvę“, „Valstybės sienosapsaugos apsaugai 80“, „Valstybės sienos apsaugos apsaugai 85“, „Valstybės sienos apsaugos apsaugai 90“ ir „Valstybės sienos apsaugos apsaugai 95“; visų trijų laipsnių atminimo ženklai „Valstybės sienos sargyboje“ (10, 15, 20 metų); Pasieniečių klubo 1-ojo ir 2-ojo laipsnio atminimo ženklai „Buvome, esame, būsime“ bei atminimo ženklas „Pasieniečių klubui 10 metų“. Prieš pat pulkininkui paliekant tarnybą VSAT jis apdovanotas 1-ojo laipsnio pasižymėjimo ženklu „Už nuopelnus“.

Loreta DUBAUSKIENĖ

 VSAT Prevencijos skyriaus atstovė ryšiams su visuomene

  • Ką turime atsiminti iš 1991 - ųjų

Savo rašiniu siekiu padėti žmogui susiorientuoti realybėje.Tais įsimintinais laikais nufotografavau kai kuriuos Sausio įvykių epizodus... Nors nedaug ką tada žinojau. Studentai tuomet  gyveno be televizoriaus. Tecnikume dėstytojai nekalbėjo apie tai, kas vyksta. Vilniaus atmosferoje sklandė, sakytum, koks paslapties kvapas. Ant dangaus nėra didelėm raidėm užrašyta: DABAR VYKSTA DIDELI ISTORINIAI ĮVYKIAI. Todėl į daug ką tiesiog nekreipi dėmesio. Gyveni - ir tiek.

Tą triukšmą, tankų šūvius, girdėtus iš tolo, priimi jausmų lygmeniu. Ir dar nežinai, kad tas neįprastumas, nerimas ir nežinia kažkokioj pasąmoninėj - emocinėj atminty liks ilgam laikui ir... vers ieškoti ir ieškoti atsakymo, kas gi vis dėlto įvyko.

Ryte prie bokšto - tyla. Nei atsainiai kur ne kur riogsantys tankai, nei prie jų stoviniuojantys kareiviai  savo buvimu neprideda aiškumo norinčiajam suprasti. Stoviniuoja nedidelis būrelis tautiečių... Bet kažkokiu vidiniu žinojimu supranti, kad jų nereikia ko nors klausti.

Vėliau fotoaparato objektyve - aikštė prie Aukščiausiosios tarybos. Supranti tik tiek, kad niekas neliepia žmonėms nešti atributiką. Jie karšta iniciatyva patys veržiasi  kabinti ten įvairaus turinio plakatus bei dokumentus. Jie, kaip kas supranta, atvaizduoja savo moralinį -  emocinį santykį į ką tik patirtą įvykį. Supranti, kad turinys ne pačiuose plakatuose. Turinys kažkur - už jų. Tai labai sodraus turinio emocija, išlieta, norint pasakyti savo poziciją labai stipriai. Vėlgi, tas įspūdis smelkiasi kažkur į jausmų lygio emocinę atmintį, kad... pasiliktų kaip liudijimas susitikimo su istorija. 

Nuo seno žinoma, kad revoliucijas daro dvidešimtmečių kartos. Šikart buvo kitaip. V.Landsbergio karta - tai tikrai ne dvidešimtmečiai.  Tuo pat metu Rusijoje visi vadinami „demokratizacijos“ judėjimai irgi buvo sukelti vyresnės kartos. Mat jau TSRS susiklostė tokia tradicija, jog vyriausi vadai nesitraukė iš savo postų, būdami jau labai solidaus amžiaus. Todėl buvo sakoma, kad savo eilės į jų vietas laukia „šešiasdešimtmečiai jaunuoliai“.

Taigi 1991-ųjų revoliucija Vilniuje NEBUVO tuometinės studentų kartos revoliucija. Kad ją vykdė labiau vyresnė karta, galima spręsti iš priešinimosi būdo. Tas būdas vadinosi „nesmurtinis priešinimasis“ arba „tautos dvasios stiprybės parodymas“. Tokie dalykai nebūdingi fizinių jėgų kupiniems jauniesiems. Jaunimas tokias problemas sprendžia jėga. Neaiškumo jausmas stebint tuos revoliucinius reiškinius patvirtina tai, kad tai nebuvo artima mano kartos pasaulėjautai. Tarp bendramokslių nebuvo girdėti karštų tų įvykių aptarimų: tų kalbų išvis nebuvo. Jaunimas į viską reagavo neįprastai tyliai. Tuos visus paaiškinimus, kaip reikia suprasti vieną ar kitą įvykį, kaip vertinti tą ar kitą žmogų, kūrė ne studentų karta. „Revoliucinių sąvokų autoriai ir tegalėjo susigaudyti, kas vis dėlto čia vyksta. Iki šios dienos anie įvykiai prisimenami ir aiškinami tais, tada sukurtais, stereotipais.

Susidaro įspūdis, kad revoliucija vyko spontaniškai, tik „čia ir dabar“. Bet ne. Įvykiai - tai tik dėsningas išsipildymas dešimtmečiais trukusio vidinio veržimosi į Vakarų civilizaciją. Buvo svajota, buvo tikima „paslaptinguoju Vakarų pasauliu’’ kaip  trokštamiausiu idealu ir išsvajotuoju tikslu. Pati Rusija padėjo Pabaltijo respublikoms tuo savo „vakarietiškumu“ tikėti. Mat,jie važiavo čia poilsiauti kaip į „alternatyviuosius vakarus“. Į savo filmus užsieniečių vaidmenims kviesdavosi „pribaltus“.

Kai atėjo laikas, kai tas tikėjimas kitu idealu perpildė širdis ir tos pokyčių energijos susikaupė labai daug, atsirado... sąlygos, atsirado vykdytojai, o liaudis vienus vykdytojus atmetė, kitus priėmė ir patvirtino. Vykdyti pokyčius buvo nepaprasta ta prasme, kad iki šiol žmonijos istorijoje nebuvo nieko panašaus: niekada iš galingai išvystyto socializmo niekas nepereidinėjo į kapitalizmą. Faktas, kad tai buvo eksperimentas, ir nieks negalėjo būti garantuotas dėl pasekmių. 

1990,1991-aisiais atrodė, kad tauta vieninga. Šandien, kai visų pasiekimai labai jau skirtingi, matyti ,kad jau pradžioje tikslai buvo labai nevienodi.  Nemažas būrys žmonių širdyse nešiojo ypatingai idealizuotą Tėvynės ateities vaizdinį, turintį „Dievo karalystės žemėje“ požymių. Aišku, kad tokius žmones „apšoko“ grynai pragmatinio proto individai. Tada idealistai įsižeidė ir nusprendė, kad dabar ir jie bus taipogi cinikai, ieškantys tik greitos materialios naudos. Nesuprato, kad įžūliųjų siutėjimas tėra tikinčiųjų jų tikėjimo išbandymas. Ar tu tikėsi gerumu, kai aplink klesti nebaudžiami piktavaliai, ar tu liksi Žmogumi, kai iš žmogiškumo slapta tyčiojasi visa tavo aplinka?! Lietuva - jokia ne išimtis: ištikimybė vertybėms visada yra išbandoma nepalankiomis aplinkybėmis. Emigracijos mastai parodė, kad jaunoji karta esamoje sistemoje „neranda savęs“. Tai signalas, kad vyresnioji karta, darydama revoliuciją, kurdama sistemą, neįskaičiavo tinkamo vaidmens ateinančiai kartai. Kartų santykis -vienas sunkiausių ir sudėtingiausių problematinių taškų žmonijos istorijoje. Ypač lemiamą galią tai įgyja štai tokiais,istorinės epochų slinkties momentais. Juk keitėsi ne tik šimtmečiai - vieną tūkstantmetį keitė kitas tūkstantmetis. 

Vietoje to, kad intelektualesnė tautos dalis ieškotų kartas ir socialinius sluoksnius JUNGIANČIOS TIESOS, jie pasimėgaudami pasidavė skaidymuisi į partijas ir interesų grupes. Tremtinių ir partizanų temos bei idėjos pasirodė nepajėgios sutelkti liaudies. Juk tą atmintį tegali turėti tik vyresnioji karta. O 1991-ų įvykiai? Ar jie gali sutelkti? Kaip jau minėjau, tai greičiau buvo kartų nutolimo viena nuo kitos veiksnys.

Jeigu kam svarbus biblijinės logikos žvilgsnis į 1991-ųjų įvykius, tai čia vienareikšmiškai šaliai taikytinas kraštutinės stabmeldystės vykdytojos statusas. Juk labai daugelis patyrė gaivinantį Atgimimo religinių švenčių poveikį, bendros maldos įkvėptumą. Daugelis jautė, kaip pažintis su Šventu Raštu tampa didžiausiu gyvenimo atradimu, kaip sielai užauga sparnai. Bet labai greitai ritualai tapo formalūs, nebeįdedant širdies. Labai greitai brolystė-seserystė virto užgniaužtom, niekad neatleistom nuoskaudom su juodo pavydo artimui prieskoniu. Labai greitai Bibliją pakeitė prasto humoro TV laidelių „pamokslininkai“. Koks turėjo būti logiškas sekantis žingsnis, po patyrimo realios atgaivos, susitikus su tikėjimo šaltiniu? Ogi,dalintis!!! Dalintis tuo, kokį širdies lengvumą tu patyrei, prisilietęs prie Evangelijos. Bet ne, tas lietuvių nedraugiškumas, prigimtinis nenorėjimas pasidalinti savo vidiniu džiaugsmu gavo greitą... atpildą: atgaivos dovana dingo iš šitos tautos. Brolystės, draugystės santykius pakeitė  vienintelis „santykių garantas“ -pinigai. Viena bjauriausių stabmeldystės formų. 

 Ką mes turime atsiminti iš 1991 -ųjų? Mes tvirtai turime atsiminti, kad lietuvyje yra nepaprastai šviesių MORALĖS  ypatybių. Tai, kad tos kilnios, tikrai garbingos moralinės savybės yra klaikiai užgniaužtos gniuždančios gerumą aplinkos... Tai nėra beišeitiškumas. Buvo matyti, kad lietuvis gabus aukotis, gabus dalintis, gabus būti broliu ir sese!  Tai yra širdyse ir dabar. Užgniaužtu pavidalu. Bjaurios, nedoros savybės vis dar nugali garbingąsias. Neliko drąsos gyventi  kitam, ne vien sau. Rusų tankai neišgąsdino lietuvyje moralinų savybių, bet tas savybes nesunkiai išgąsdino ir sugniuždė... komercinio kapitalizmo dvasia. 

Aidas Dolotovas

  • Turtinga ir įsimintina Šeimų šventė Dūkšte

Trijų Karalių dieną visos Dūkšto ir aplinkinių parapijų šeimos buvo kviečiamos į Šeimadienio renginius. Beje, tokią šventę Šeimadienio organizatorė – Dūkšto Šv. Stanislovo Kostkos parapija - organizuoja antrą kartą. Šeimadienio renginys prasidėjo Dūkšto kultūros namuose muzikuojančių šeimų koncertu.

Tąkart scenoje šeimininkavo, išradingai  pristatinėjo atlikėjus ir neįprastai ėmė interviu populiarios LRT laidos „Svarbios detalės“ vedėja Živilė Kropaitė.  Žurnalistė, supažindinusi su dienotvarke, pasidalyti mintimis pakvietė Vilniaus Arkivyskupijos Vyskupą Darių Trijonį. Jo Ekscelencija papasakojo apie Šventąją šeimą ir apie tai, kaip svarbu moraliai palaikyti šeimas, ypač jaunas, melstis už jas. Juolab, kad jaustis vienišiems, gyventi atskirtiems nuo kitų, yra nepakeliamai sunku. Vyskupas pasidžiaugė klebono Sigito organizuotumu ir gausiai susirinkusia bendruomene. 

Po  šiltos ir sakralios Ekscelencijos kalbos į sceną kilo viena iš Šeimadienio rėmėjų - Ignalinos kredito unijos „Kreda“ vadovė Violeta  Čeponienė.  Ji be kita ko pasakė, jog malonu matyti salėje besišypsančius žmonių veidus, kurie byloja apie tai, kad Dūkštas dar neišsivaikščiojo. Todėl  IKU neišsižada sponsoriauti ir ateityje.

Dangutė Urbonienė Dūkšte - ne naujokė. Ji ilgą laiką dirbo vietos kultūros namuose. Jos muzika ir dainos skambėjo visuose renginiuose ir sulaukdavo audringų plojimų. Šito meno iš močiutės ir muzikos mokyklos išmokusios žavios jos anūkėlės Augustė ir Austėja tąkart  Šeimadienyje dainavo „Tėtuk, aš dar mažytė“ ir „Laukiu dovanų, kaip senelis kailinių, kaip močiutė akinių, kaip šunelis kumpio“.  Šioms linksmoms dainelėms mielai pritarė ir žiūrovai.

Savotiškai  buvo perteiktas trijų kartų dvelksmas, kai scenoje pasirodė Veronika – rūsčios senatvės, bet sveiko proto personažė ir Jurgita su Deimante – jaunimo atstovės, kurių krūtinėse plaka karštos širdys. Žiūrovai tiesiog buvo sužavėti, kuomet virtuoziškai akordeonu grojo ir dainavo keturiolikmetis Karolis Iškauskas iš Vilniaus. Kazitiškio kaimo seklyčios ansamblis, vadovaujamas Danutės Gasiūnienės, atliko Kalėdinių giesmių pynę, Danutė dainavo solo ir skaitė eiles apie Angelą, skambėjo moterų duetas. Liaudiškos muzikos  kapelos „Linksmuolė“, dažnai grojančios LRT „Duokim garo“ laidose, vadovas Tomas Kochanka su sūneliu šįkart pagrojo „Liaudišką valsą“ ir „Polkutę“: Tomas akordeonu, o Karolis birbyne.

Vienuolika vaikų augina Konstantinas ir Tatjana Deriuginai.  Didžiosios šeimos tėvai jauni. Na, o vaikučiai pabiručiai, gimę vienas po kito – žaismingi, gražutėliai ir labai savarankiški. Pernai Šeimadienyje jų buvo dešimt. Tada Tatjana laukėsi vienuolikto ir va, šiemet ta vienuolikta atžala jau šurmuliuoja scenoje. Du Deriuginų berniukai ir devynios mergaitės dabar gyvena Driškūnų kaime, Ignalinos rajone. Neseniai atvyko jie iš Maskvos ir apsistojo, regis, ilgam mūsų rajone. Be abejonės, jiems reikalingas moralinis ir materialinis palaikymas. Dabar juos globoja klebonas Sigitas Grigas.  Gausi  šeimyna tąkart savo giesmėmis gražiai šlovino Dievą rusų kalba, o „Tyli naktis“ ir „Džiaugsmingų šventų Kalėdų“ užtraukė lietuviškai. Giesmes pasigavo visi klausytojai ir prisijungė giedoti kartu.

Po pirmos koncerto dalies visi iš kultūros namų skubėjo Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčion, kur vyko Šventos Mišios. Eucharistijai vadovavo Jo Ekscelencija Vyskupas Darius Trijonis. Jam talkino Zarasų parapijos klebonas, dekanas Vydas Juškėnas ir Visagino parapijos klebonas Vidmantas Rudokas ir Dūkšto parapijos klebonas Sigitas Grigas. Vyskupo Dariaus Trijonio bendrystė su klebonu Sigitu Grigu gana artima, todėl jiedu ir susitiko Dūkšte.

Aukodamas Šv. Mišias, Vyskupas į gausiai susirinkusius tikinčiuosius kreipėsi paprastai, kiekvienam suprantamais žodžiais, netgi klausimu: „Ar matėte šiąnakt žvaigždę, kuri mums rodo kelią link Kristaus?“ Visi tylėjo. Tada JE darė išvadą, jog tikriausiai visi tai pramiegojo, „tik klebonas Sigitas, ruošdamasis Šeimadieniui,  turbūt nesumerkė akių...“

Šįkart dūkštiečiams buvo didelė garbė  parsinešti namo Vyskupo pašventintos kreidos ir užrašyti ant savo būsto durų tris raides.  Pasibaigus šventom Mišiom, visi pamatė kerintį vaizdą – bažnyčion įžengė dailiai pasipuošę Trys Karaliai: Kasparas, Merkelis ir Baltazaras. Atlikę tam tikrą ritualą, Karaliai su dvasininkais visus palydėjo prie garuojančios sriubos. Jos, skanios, užteko visiems. 

Na, o vėliau norintys galėjo vykti į Rojų arba bibliotekoje pasiklausyti profesoriaus Vytauto Radžvilo ir Vilniaus  universiteto doktoranto  Vytauto Sinicos komentarų, pristatant Paulo Kengoro knygą „Išardymas“. Profesorius ir doktorantas plačiai nagrinėjo daugiau nei pusantro šimtmečio mėginimus įgyvendinti mokslinio komunizmo teorijos kūrėjų iškeltą tikslą – sunaikinti prigimtinę šeimą. Tai, ką pasakė tąkart Dūkšto bibliotekoje garbūs svečiai, aprašyti ir papasakoti, ten nedalyvavus, nebeįmanoma. Knygą reikia imti, skaityti, analizuoti, vertinti.

Po profesoriaus Vytauto Radžvilo ir doktoranto Vytauto Sinicos pokalbio labai tiko magiškasis koncertas, vykęs kultūros namuose. Marijampolės šventos Cecilijos gimnazijos berniukų ir jaunuolių choras, solistai, duetas ir trio, vadovaujami Virginijos Junevičienės, akomponuojant Rimvydui Kruopiui, atliko ne tik lietuviškų maldų, bet ir itališkų populiarių, kraują stingdančių dainų. Juk šis choras spalio viduryje koncertavo Ispanijoje, Sevilijos mieste. Kadangi netoli Dūkšto yra žemiškasis Rojus, marijampoliečiai atvežė ir padovanojo jumoristinę dainelę apie Rojaus obuoliukus.  Savo magiškus triukus mikliai demonstravo iliuzionistas Gytis Pigaga, tąkart Dūkšte puikiai suvaidinęs ir vieną iš Trijų Karalių.

Na, o po turiningo koncerto, kuriame norėjosi apkabinti brangiausius žmones, kaimynus ir ištikimus draugus, pasipylė dovanų lietus. Jį pasėjo Šeimadienio globėja, Lietuvos Respublikos Seimo narė Gintarė Skaistė. Kadangi dėl didelio užimtumo pati Gintarė negalėjo dalyvauti šventėje, dovanas teikė JE Vyskupas Darius Trijonis ir Zarasų parapijos dekanas Vydas Juškėnas. Apdovanoti patys darbščiausi, rūpestingiausi, maloniausi žmonės: Angelė Kolelienė, Laimutė Rožienė, Valerija Aleknienė,  Algimantas ir Valerija Bulovai, Valė Šukelienė, Genoefa Laurinėnienė, Jurandas Laškovas, Antanas Šimkūnas, Giedrė Karpickienė, Dangutė Urbonienė, Jūratė Rudokienė ir kiti. Indrė Gruodienė Vyskupui padovanojo netradicinį, pagal senovinės receptą pagamintą obuolių sūrį.

Šeimadienio programą vainikavo agapė, į kurią buvo pakviesti visi šventės dalyviai. Eidami namo dūkštiečiai džiaugėsi, pabuvę tarsi vienoje draugiškoje, nesupriešintoje šeimoje. Juos jungė bendri interesai, kurie suteikė mažam miesteliui didelių vilčių.

Čia galima būtų padėti tašką. Tik labai gaila, kad turiningame ir įsimintiname Šeimadienyje nedalyvavo nei  vietos, nei rajono valdžios atstovai... 

 

Elena Mudėnaitė

  • Maltiečių misija: nešti tikėjimą gerumu

Maltiečiai Ignalinoje gerai žinomi, ypač tų, kuriuos drauge su senatve ir ligomis aplanko vienatvė ir nepritekliai. Sunku prašyti – tai žino į vargą patekusieji. Džiugu duooti – šitai gerai supranta maltiečiai savanoriai. Jų rūpestis vienišais, atskirtyje atsidūrusiais yra kasdienis, bet didžiųjų metų švenčių dienomis tampa ypatingas.

Su dovanomis maltiečiai jau ne pirmus metus beldžiasi į senolių būstus, lanko besigydančius Ignalinos ligoninės Slaugos skyriuje. Štai ir pernai, prieš Kalėdas,  jaunieji Ignalinos maltiečiai Samanta Borovikaitė ir Erikas Meškėnas, bei jų vadovės Vitalija Leleikienė ir Rasa Graznovienė nešė šventinius aguonpienius bei kūčiukus seneliams į Slaugos skyrių. Ir suprato, kad ten besigydančių jie buvo labai laukiami, labai jiems reikalingi – kad šalia pasėdėtų, kad už rankos palaikytų, jų pasakojimų pasiklausytų. Deja, ten besigydančius ne visus aplanko jų giminaičiai, retai prisimena buvę draugai ar kaimynai. Tad maltiečiai patyrė džiaugsmą bendraudami su seneliais, jiems buvo nuoširdžiai dėkojama.

Aplankyti ir kiti Ignalinos senoliai, kuriems reikalinga parama ir pagalba. Praėjusiais metais numintas ne vienas naujas takelis, mat negalinčių savimi pasirūpinti kasmet vis daugiau. Viena iš tokių, naujai „atrastų“ – Julė Kulbienė, buvusi maltietė, mokytoja. Kol sveikatos turėjo, kitais rūpinosi, jų vargus atjautė, dabar – pati mielai pagalbininkams duris atveria. Aplankę ją jaunieji maltiečiai pradžiugino ne tik dovanomis: atnešė malkų, nukasė sniegą nuo takelio, palinkėjo sveikatos bei stiprybės.

Kiekvienąkart maltiečiai, skubėdami su dovanomis pas savo globojamus senolius, dėkoja geros valios žmonėms, remiantiems jų iniciatyvas, prisidedantiems prie rengiamų akcijų. Ir praėjusių metų gruodį ignaliniečiai aukojo pinigėlius „Maltiečių sriubai“, pasidalijo maisto produktais jų rinkimo akcijos metu. Iš surinktų produktų buvo sudaryti dovanų paketai. Trys dešimtys žmonių šventėms gavo kruopų, miltų, cukraus, aliejaus, saldumynų... Turėjo ką ant šventiniostalo padėti. O svarbiausia - tiesiog suprato, jog nėra užmiršti, palikti likimo valiai. Jiems dar kartą buvo priminta, kad pasaulis – ne be gerų žmonių.

Maltiečiai kaskart jiems pakartoja: „Mieli seneliai, visada būsite mūsų didvyriai, niekada jūsų nepamiršime, saugosime ir mylėsime. Nes be jūsų - nebūtų mūsų!“

Rasa Graznovienė
  • TV programa. Skelbimai. Reklama 
  • Kitus rašinius skaitykite “Naujos vagos” laikraštyje
  • Skelbimai ir reklama priimami
Ateities g. 17, LT-30123 Ignalina
Tel. (8 386) 5 29 83
El. paštas naujavaga@ignet.ltnv.laima@ignet.ltnv.vida@ignet.lt
Paskutinis atnaujinimas: 2018-01-16 08:10:29
Spausdinti
El.paštas Į pradžią Svetainės žemelapis


Naujienų prenumerata


Savaitės klausimas
Ar palaikote donorystės idėją?
Reguliariai duodu kraujo
Palaikau donorystę mintimis
Ketinu paremti šią idėją
Nepritariu donorystei
Neturiu nuomonės
Rezultatai
Balsų: 47 žmonių
Pasiūlykite savo klausimą

  

 

 


 






 

 

 
 



 
 

 

 


  
 
 
 

 




 

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

 

 
© Ignalinos rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Į viršų (Left Alt+z Enter) Sprendimas: Idamas, naudojama Smart Web sistema.