Į pradžią IGNALINOS
RAJONO
SAVIVALDYBĖ
Savivaldybės biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
Faks. (8 386) 53 148
El. paštas info@ignalina.lt
 Struktūra ir kontaktai  Teisinė informacija  Veiklos sritys  Korupcijos prevencija  Administracinė informacija  Paslaugos
Versija neįgaliesiems
Ignalinos rajono laikraštis "Nauja vaga"

"Nauja vaga" Nr. 69, 2017 m. rugsėjo 16 d.


  • Ignalina atsisveikino su Garbės piliečiu, Monsinjoru Ignu Jakučiu

 

Trečiadienį ir ketvirtadienį retas ignalinietis neužsuko į Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią. Net tie, kurie retai bepakyla plačiaisiais laiptais ir praveria šios bažnyčios duris, tomis dienomis matė pareigą pareikšti pagarbą pusę savo gyvenimo Ignalinos tikintiesiems atidavusam Monsinjorui Ignui Jakučiui. Gėlės, kurias gal daugelis tikėjosi nešią lapkritį jubiliejinį gimtadienį turėjusiam švęsti kunigui, Ignalinos garbės piliečiui dabar gulė prie jo karsto.

Ketvirtadienį prieš vidudienį pilnėjo bažnyčia tų, kurie rado laiko paskutiniąsias akimirkas dar pabūti prie Monsinjoro karsto, palydėti jį į paskutinę kelionę, pagerbti maldomis ir giesmėmis. Ignaliniečio kunigo Igno mirtis tapo ir didžiuoju Vilniaus arkivysupijos kunigų susitikimu: tiek kunigų ir aukštosios dvasininkijos atstovų Ignalina tikrai nėra mačiusi. Neregėta balta banga užtvindė bažnyčią. Violetinėmis juostomis puošti dvasininkų drabužiai liudijo gedulą.

Artėjant Šv. Mišių laikui, kunigo Igno Jakučio artimieji buvo pakviesti atsisveikinti su velioniu – uždengiamas karstas. Laidotuvėse dalyvavo Igno Jakučio broliai Antanas ir Kazimieras, sesuo vienuolė Nastutė, sesuo Teresė, brolių ir seserų vaikai.

Šv. Mišios buvo pradėtos Arkivyskupo emerito, Kardinolo Audriaus Juozo Bačkio kalba. Liūdintiems parapijiečiams jis sakė, jog laidotuvės yra ne tik laikas atsisveikinti, bet kartu ir laikas padėkoti už dovanas ir malones, kurias gavome iš to žmogaus.

- Turtas – ne tai, ką žmogus sukaupia, o tai, ką jis palieka kitiems, - sakė Kardinolas. – Kunigas Ignas paliko ignaliniečiams tikėjimo šviesą. Ignalinai liko ir jo statyta bažnyčia.

Kardinolas prisiminė, kad, lankydamas kunigą Igną Jakutį Ignalinos ligoninėje, matė, kaip rūpestingai jis globojamas. Prisiminė jis ir pokalbį su jį slaugiusio personalo darbuotojomis, kurios su meile pasakojo apie kunigą, prisiminė, kad jis krikštijo jų vaikus, ruošė juos Pirmajai komunijai, tuokė, lydėjo į paskutinę kelionę tėvus, artimuosius... Žodžiu, buvo šalia ignaliniečių pačiomis įsimintiniausiomis, svarbiausiomis jiems dienomis.

- Jis pažinojo visus ignaliniečius, buvo jiems visiems dvasinis tėvas, mylėjo ir lankė ligonius, nelaukdamas, kol pakvies, - tęsė Kardinolas. –   Kunigas mylėjo vaikus, mokė juos tikėjimo tiesų, žaidė su jais – net sovietmečiu Ignalinos bažnyčia buvo pilna vaikų. Vyresniuosius kartais ir pabardavo – daug kas prisimena jį kaip griežtą kunigą. Bet  kartu visi prisimena, kaip prie jo buvo saugu ir gera. Negalėjai netikėti jo žodžiais, nematyti jo darbų, nesidžiaugti jo poelgiais. Jis niekados neapkalbėdavo savo brolių kunigų, o jei kurio poelgis būdavo išties vertas svarstymo, Ignas Jakutis  tik atsidusdavo ir ištardavo: „Reikia už jį pasimelsti”. Sielovada užpildė visą jo gyvenimą. Kunigas Ignas parodė, kaip meilė Dievui įsikūnija meilėje artimam. Jis net iš parapijos neišvažiuodavo, sakydamas, jog „gal kam manęs prireiks“. Ignas Jakutis nesivaikė prabangos – jam buvo būdingas neturtas. Ir automobilį nusipirko tik paragintas, kai motociklu važinėdamas į Vidiškių bažnyčią  įsigijo radikulitą, - prisiminė Audrys Juozas Bačkis ir pridūrė: - Užtat – pastatė bažnyčią! Sugebėjo rasti pinigų, organizuoti darbus. Tai – didelė dovana Ignalinos tikintiesiems.

O kadangi buvo pasakyta, jog laidotuvės yra tinkamas laikas padėkoms, padėkota ir visiems, buvusiems šalia Monsinjoro Igno Jakučio paskutinėmis jo gyvenimo savaitėmis – Ignalinos parapijos klebonui, kunigui Vidui Smagurauskui, gydytojams, jį lankiusiems ir globojusiems parapijiečiams.

- Šiandien pildosi Dievo pažadas – jis gyvens per amžius, mes atiduodame jį į gailestingojo Dievo rankas, - sakė Kardinolas ir linkėjo visiems: - Tegu Dievas suteikia jums jėgų neatsiskirti nuo jo meilės.

Dėkojimus papildė ir Ignalinos dekanas Vidas Smagurauskas:

- Dėkoju už laiką, kurį teko praleisti su kunigu, kai jis čia vėl sugrįžo jau būdamas rezidentu. Dėkoju šeiminikėms Marytei ir Danutei. Dėkoju Mielagėnų parapijos klebonui Marijonui Savickui už supratimą ir paramą. Dėkoju visiems, lankiusiems kunigą ligoninėje, nešusiems jam uogas, vaisus, medų ir – viltį,.. Dėkoju giminėms, rajono valdžiai, giesmininkėms, bažnyčios chorui, Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos kolektyvui, zakristijonui, patarnautojams. Visiems – už maldas.

Klebonas Vidas Smagurauskas pranešė tikintiesiems, kad po mėnesio, spalio 14 dieną, 14 valandą, vėl bus aukojamos Šv. Mišios  už Igną Jakutį, tad tą dieną lauktų visų, kam brangus jo atminimas.

Po Šv. Mišių, kurias aukojo Kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Vilniaus Arkivyskupas metropolitas  Gintaras Grušas, Vilniaus Vyskupas Arūnas Poniškaitis, Šiaulių Vyskupas Eugenijus Bartulis, kunigai, karstas su Monsinjoro Igno Jakučio palaikais buvo išneštas iš bažnyčios. Jos prieigose, šventoriuje,  laukė nemažas  pulkas ignaliniečių, atėjusių pagerbti Ganytojo.

Karstas, lydimas kone pusės šimto dvasininkų, giminių pulkelio, gausaus parapijiečių būrio, buvo apneštas aplink bažnyčią. Visi sustojo prie šventoriuje jau iškastos kapo duobės, apkaišytos eglišakiais ir gėlėmis. Prisimintas ir įvykdytas Monsinjoro priesakas: „Kunigas turi būti palaidotas prie bažnyčios“. Kitaip būti ir negalėjo: Ignalinos bažnyčia tiesiog neatsiejama nuo Igno Jakučio. Net vardas taip simboliškai su Ignalina susietas... O ir tituliniai parapijos atlaidai – Šv.Ignaco... Bet svarbiausia, neabejotinai, tas ryšys, kuris siejo Monsinjorą su parapijiečiais. Kelios kartos ignaliniečių užaugo jo žodžių šviesoje – keturiasdešimt metų jis kvietė juos Šv. Mišioms, laimino juos, ragino ir būrė geriems darbams, tėviškai globojo, per išpažintis valė jų sielas ir sėjo tikėjimą. Kad toji sėkla dygo, rodė atėjusiųjų jo palydėti į paskutiniąją kelionę gausa.

Jau prie kapo duobės atsisveikinimo (ir – padėkos) žodžius tarė ir Ignalinoje dirbęs kunigas Deimantas Braziulis, dabar -  Pabradės Švč. Mergelės Marijos, Šeimos Karalienės, parapijos klebonas.

- Ačiū tau, Ignai, už tas pamokas, kurias gavau, dirbdamas šalia tavęs vikaru, - sakė jis. – Tu išmokei mane kalbėti brevijorių, tu padovanojai man Jėzų... Turėčiau džiaugtis – esi Dievo namuose, bet prisimenu tave kaip kančios žmogų... – jaudindamasis kalbėjo Deimantas Braziulis.

Pamenu, prieš penketą metų lankiau kunigą Igną Jakutį jo 75-ojo gimtadienio proga. Tuomet jis, Dūkšto parapijos klebonas, pasitiko mane šypsodamasis, bet man pasirodė... labai liūdnas ir vienišas. Daug kas iš to mūsų pasikalbėjimo pasiliko atminty. Ramus kalbėjimas, rankos paspaudimas, filosofiškas požiūris į bėgantį laiką, atlaidus – į pro jį skubančius žmones... Jis ilgėjosi tėviškės, sudegusios Senojo Dūkšto bažnyčios, Ignalinos ir ignaliniečių. Į Ignaliną, pas ignaliniečius Ignui buvo lemta sugrįžti. Ir – čia amžiams pasilikti.

Viešpats pakvietė, žemė priglaudė. Po tris saujas žemių ant nuleisto karsto beria Kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Arkivyskupas Metropolitas Gintaras Grušas, vyskupai, kunigai, laidotuvėse dalyvaujantys Igno Jakučio broliai, seserys, kiti giminaičiai, artimieji. Giesmėmis Monsinjoras palydėtas į Amžinybę, kur regės Dievo veidą, kuo visą gyvenimą šventai tikėjo.

Kapą papuošia vainikai, gėlių kompozicijos. Uždegamos žvakės. Jų švieselės teapšvies išėjusiam kelią Anapilin. Ir tesipildo giesmės žodžiai: „Ir amžinoji šviesa jam tešviečia...“

Vida Žukauskaitė

Projektas “Aš – ignalinietis! ”. Projektą iš dalies remia SRTRF.

  • Jei ne grybai, jei ne uogos…

Šią dažnutę nuo seno žino grybų krašto – Varėnos rajono gyventojai. Ji populiari ir mūsų krašte, nes grybai ir uogos nuo seno maitino ignalinietį, leido jam prisidurti prie atlyginimo ar pensijos, išleisti vaikus į mokyklą ar nusipirkti skanesnį kąsnelį pietų stalui. Tad ignaliniečiai visada su nekantrumu laukia grybavimo sezono...

Praėjusį savaitgalį atrodė, kad visas Ignalinos miestas ir aplinkinių kaimų gyventojai, rajono svečiai išsiruošė į mišką. Miškai Vaišniūnų, Ginučių, Palūšės ar Puziniškio link atrodė tarsi išskirtinė automobilių paroda: išsukę iš kelio į takelį, prie  pušelių stovėjo mersedesai, BMV, audinės, įvairūs džipai. Vieni grybautojai drąsiai narstė po mišką, kiti, atsargesni, suko ratus netoli savo automobilių. Bet visi į pintines krovėsi ne tik voveraites, paberžiukus, raudonikius, makavykus ar meilučius, bet ir šūkavo radę pulkus baravykų. Matyt, ne tik Ignalinos miškuose taip buvo, nes draudimo bendrovės BTA užsakymu tyrimų bendrovės RAIT atlikta reprezentatyvi apklausa patvirtino, kad bent kartą per metus grybauti išsiruošia beveik pusė Lietuvos gyventojų (uogavimu užsiima kas ketvirtas, žvejyba – kas penktas žmogus). Feisbuke grybautojams paviešinus savo laimikius, neiškentė net patys pasyviausi išmėginti miške savo sėkmę. Apklausos duomenimis, būtent grybavimas populiarumu nenusileidžia jokiai kitai veiklai gamtoje ir gali būti laikomas nacionaliniu hobiu. Tai ir praktinė nauda, ir tam tikra terapija, ištrinanti ribas tarp skirtingo socialinio statuso žmonių – bedarbių ir įmonių vadovų. Pastarieji, beje, grybauti išsiruošia bene dažniausiai iš visų – beveik du iš trijų, kai bedarbiai ar pensininkai – maždaug kas antras.

Ignalinos krašto žmonės grybavimo sezono jau laukia nuo viduvasario. Kai pietinės šalies dalies gyventojai jau gyrėsi prisikrovę pilnus krepšius baravykų, ignaliniečiai džiaugėsi prisirinkę voveraičių. Bet rugpjūčio pabaiga – rugsėjo pradžia ištaisė šią gamtos klaidą. Vieni gyrėsi radę 60 rudakepurių baravykų, kiti net iki 100 priskaičiuodavo. Bet neteko girdėti, kad kas nors iš ignaliniečių būtų sumušęs Pabradės miškuose rugsėjo 4 dieną grybavusio Mireko Vitkovskio rekordą – jis rado net 283 baravykus!

Pernai grybavimo sezonas, kaip teigia žinovai, tęsėsi nuo liepos vidurio iki spalio pabaigos, tačiau paskutiniai grybai nebuvę skanūs. Kiek laiko miškai leis mėgautis jų gėrybėmis šiemet, visiškai neaišku, todėl ir skuba žmonės į miškus: vieni grybus ruošia šeimos pietums, kiti – marinuoja ar džiovina. Bet labiausiai džiaugiasi grybavimo sezonu tie, kuriuos miškas maitina. Kaip sakė viena grybautoja, buvo metų, kai ji užsidirbdavo iš miško visai žiemai išgyventi.

“Šiemet ir grybai vėliau pradėjo dygti, ir, galima manyti, kad žmonės juos pasilieka sau, nes į grybų supirktuvę atneša kur kas mažiau, nei ankstesniais metais, - sako grybus Ignalinoje, Turistų gatvėje,  superkanti Genovaitė Žemaitienė. – Aš jau nekalbu apie mėlynes, kurių šiemet beveik nebuvo. Man tiesiog gaila Didžiasalio žmonių, kurie atveždavo parduoti  ne tik grybų, bet ypač daug spanguolių”.

Palankiais metais ignaliniečiai daugiausia pririnkdavo mėlynių. Jų Genovaitė Žemaitienė supirkdavo iki 1,5 tonos. Kai būdavo baravykų augimo bumas,  ignaliniečiai ir aplinkinių kaimų gyventojai į supirkimo punktą  per dieną atnešdavo apie 100, net 200 kilogramų. Šiemet ignalinietė džiaugiasi supirkdama per dieną apie 30 kilogramų. Yra Ignalinoje viena šeima, kuri sugeba ir per dieną tiek grybų pririnkti. Be abejo, reikia gerai žinoti baravykų augimo vietas, o šiemet jie, sako grybautojai, auga ten, kur nė nepamanysi jų rasti: kemsynuose, šlapiose vietose, o kartais net ant kelio pasitaiko. Voveraičių randama daugiau. Grybauti ne malonumui, bet uždarbiui – nėra lengvas darbas. Pririnkus grybų, juos reikia apvalyti, o meilučių ir šilbaravykių priimamos tik galvutės.

Apie trečią valandą dienos į supirkimo punktą atnešusi daugiau nei 6 kilogramus voveraičių, ignalinietė, nenorėjusi sakyti savo pavardės,  prisipažino grybavusi nuo pat ryto, o paskui dar reikėjo pasirūpinti grybų prekine išvaizda. Tad visa diena buvo paskirta šiam darbui, už kurį gavo beveik 11 eurų.

Grybų kainos, kaip šių dienų oras: tai lyja, tai saulė šviečia: per dieną jos keičiasi net kelis kartus. Viskas priklauso nuo pasiūlos: prasidėjo augimas – kaina sumažėjo. Kai antradienį lankiausi grybų ir uogų supirktuvėje, už gražių   jaunų baravykų kilogramą buvo mokama 2,50 euro, pageltonyjusių – 1,50 euro, o gerokai “pagyvenusių” – 0,50 euro. Voveraičių kilogramas buvo superkamas po 1,70 euro.

“Kiekvieną vakarą iš Kaune įregistruotos Viktorijos Miliauskaitės-Ivanovienės individualios įmonės  atvažiuoja paimti supirktų grybų. Su voveraitėmis paprasčiau. Jos nei kirmija, nei greitai pasensta. Tačiau baravykai kartais pridaro kiaulysčių: superku kaip aukščiausios rūšies, o į dienos pabaigą jie jau pageltonuoja ir tenka priduoti įmonei kaip prastesnės rūšies grybus, - apie šio darbo subtilumus pasakoja Genovaitė Žemaitienė. – Kuriozinis atvejis buvo su bruknėmis: atnešė pusžales – nupirkau. Man patarė dėžes su uogomis pastatyti kieme ant saulės – ir jos greitai prinoks. O vakarop visos uogos jau buvo supuvusios. Gal jos buvo rinktos jau senokai ir tik tada atneštos į supirkimo punktą…”.

Ignalinoje yra ne vienas grybų ir uogų supirkimo punktas. Kiek jų iš viso yra, sunku suskaičiuoti. Mat vieni supirkėjai dirba įregistravę individualią įmonę, kiti, kaip ir Genovaitė Žemaitienė, yra grybų tiekėja Kaune veikiančiai individualiai įmonei. Arčiausiai Ignalinos - Švenčionyse veikianti grybų rūšiavimo ir pakavimo įmonė “Grybora”. Matyt, jos supirkėjų Ignalinoje irgi esama.

O jei kas patingi ar tiesiog neturi sąlygų pats prisigrybauti, grybų gali nusipirkti turguje arba Kęstučio Žemaičio “Krautuvėlėje”. (Tai jis sugundė mamą prieš 24-erius metus  vasarą užsiimti grybų supirkimu). Ten grybai superkami, ten ir parduodami. Pirkėjams voveraičių kilogramas kainuoja 2,50 euro.

Tad eikim grybauti, baravykų rauti! Kol jie dygsta, nes, kaip teigia grybų tyrinėtojai – mikologai, dažnai vienos rūšies grybų gausesnį derėjimą keičia kitos rūšies grybai. Jei orai atšaltų, atsirastų vėsesnius orus mėgstančios vėlyvo rudens grybų rūšys: žaliuokės, rudmėsės, šalninės guotės – per savaitę situacija gali smarkiai pasikeisti. Kai kurie žinovai teigia, kad baravykų  augimas priklauso ir nuo mėnulio fazės. Bet tuo galite patys įsitikinti, išsiruošę grybauti.

Laima Miliuvienė

  • Tautiniais kostiumais labiausiai domėjosi jaunieji ignaliniečiai

Praėjusį ketvirtadienį Ignalinos krašto muziejuje atidaryta paroda „Tautinis kostiumas. Interpretacijos“. Į atidarymą atėjo nedaug suaugusiųjų, bet gausiai apsilankė pradinių klasių mokiniai.

Šį Kultūros tarybos remiamą projektą inicijavo Lietuvos švietimo istorijos muziejus. Į Ignaliną atvežta tautinių kostiumų iš Lietuvos liaudies buities muziejaus, Kauno miesto muziejaus, Lietuvos švietimo istorijos muziejuje saugomos Mikalinos Glemžaitės rinkinio, šiuo metu kuriančių dizainerių Ievos Ševiakovaitės ir Jolantos Rimkutės kolekcijų. Kaip sakė projekto vadovė Rasa Vaikutytė, daugiausia tarpukario Lietuvos tautinių rūbų turi Krašto apsaugos ministerija, tačiau jos griežti reglamentai neleidžia skolinti drabužių ir vežioti jų po Lietuvą. Iš viso parodai parengta apie 90 komplektų,  į Ignaliną atvežta kur kas mažiau, tačiau stengiantis, kad kostiumai atstovautų visiems regionams. Parodoje taip pat eksponuojami 6 dailininko Stasio Ušinsko eskizai, piešti 1935 metais. Esama ir stilizuotų kostiumų piešinių. Seniausias eksponatas – Alytaus krašto tautinis kostiumas.

„Anksčiau tai buvo išeiginiai liaudies rūbai, kuriais vyrai ir moterys pasipuošdavo ypatinga proga, eidami į bažnyčią. Ir tik tarpukariu dailininkai atkreipė dėmesį į šių drabužių išskirtinumą ir ėmėsi juos išsaugoti ateities kartoms: važinėjo po kaimus, stebėjo raštus, dėliojo spalvas, - parodos atidaryme sakė Lietuvos švietimo istorijos muziejaus projektų vadovė Rasa Vaikutytė. – Vėliau vis dažnau žmonės pradėjo dėvėti tautinius rūbus per šventes, kad pristatytų save kaip lietuvį“.

Pradėjus švęsti tautą vienijančias visuotines Dainų šventes, pirmoji vyko 1924 m. Kaune. Tada pastebėta, kad iš įvairiausių Lietuvos vietų atvykusių dalyvių apranga labai skirtinga ir atrodo skurdžiai, nedarniai. Tad dar tarpukariu siekta sukurti unifikuotą, bet išlaikantį subtilų regioninį etnografinį atspalvį proginį lietuvišką tautinio kostiumo variantą. Tautinio kostiumo raida ir rekonstrukcija tarpukariu itin domėjosi tekstilininkas, grafikas ir tapytojas Antanas Tamošaitis ir Anastazija Tamošaitienė bei pedagogė ir etnografė Mikalina Glemžaitė. Siekdama tautinio kostiumo dėvėjimo tarp miesto gyventojų, Mikalina Glemžaitė rašė: „Tautinis drabužis pažymi tautos būdą, parodo tautos meną, skirtingą jos kultūrą. Tokių drabužių dėvėjimas turi didelės reikšmės ir tautiniam auklėjimui. Tautinis drabužis negali būti uniforma, nes jis turi būti daugiau ar mažiau individualus. Jis yra iškilmių aprėdas. Jis tinka dėvėti teatre, vakare ar baliuose. Ir kai mes norime ypatingai pagerbti kokią nors šventę, tada rėdomės tautiniais drabužiais“. Pasitelkus tiek profesionalias, tiek mėgėjiškas kūrėjų pajėgas, ji surinko gausią įvairių Lietuvos regionų tautinių kostiumų pavyzdžių kolekciją, skatino savo mokinius, studentus fiksuoti etnografinius aprangos bruožus jų aplinkoje ir net paprašė žymų to meto lietuvių dailininką, monumentalistą Stasį Ušinską skurti stilizuotus lietuvaitės kostiumo pavyzdžius. Tautinis kostiumas buvo reklamuotas net tarpukario lietuviškos mados žurnaluose.

Akivaizdu, kad pagal spalvų derinius įmanoma identifikuoti, kuriam regionui priklauso drabužiai. Pavyzdžiui, dvi atrodytų nesuderinamas spalvas – raudoną ir violetinę – mėgo suvalkiečiai, bet tautiniame kostiume jos puikiai dera. Spalvingi ir kitų regionų drabužiai. Viename parodos stende pateikti raštai ir spalvų deriniai, kuriuos drabužyje įausdavo tarpukario Lietuvos gyventojai.

Penktajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje moterys pradėjo pačios siūtis stilizuotus tautinius drabužius. Sovietmečiu tautiniai rūbai buvo dėvimi respublikinių Dainų švenčių metu, įvairiuose koncertuose. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo atkurti autentiški tautiniai rūbai.

„Šia paroda stengiamasi parodyti ne tik tai, ką yra sukaupę muziejai, bet ir paskatinti žmones naujai pažvelgti į tautinio kostiumo istoriją ir pabandyti tautiška dvasia kurti sau rūbus, - sakė Rasa Vaikutytė. – Tikimės, kad tai paskatins Lietuvos vyrus ir moteris atsakyti į aktualų klausimą: ką dėvėti šiandien, kad per rūbą būtų įmanoma atskleisti tautinę tapatybę“.

Parodos atidaryme apsilankęs rajono meras Henrikas Šiaudinis priminė, kad tuo metu, kai Lietuvoje žmonės galėjo laisvai dėvėti tautinius rūbus, Ignalinos krašte lietuvybė buvo persekiojama. Ir tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, išgyvenus lenkų ir rusų okupaciją, krašto žmonės pasijuto esantys laisvi ir galintys rinktis, kaip gyventi. Jis dėkojo parodos organizatoriams ir projekto vadovei už atvežtą unikalią parodą ir išreiškė viltį, kad ignaliniečiai ja susidomės.

Kadangi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko Ramūno Karbauskio idėja pasiūti visiems Lietuvos pradinukams tautinius rūbus žlugo, meras kreipėsi į mažiausius parodos lankytojus, kviesdamas juos būti tikrais lietuviais ir paprašyti tėvų, kad pasiūtų jiems tautinius drabužius, kuriais jie galėtų pasipuikuoti įvairių švenčių metu. Juk matėme net Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę apsirengusią tautiniais rūbais. Šiemet tautinius rūbus pasisiuvo ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai atstovaujantys Seimo nariai. Juk gėrimės, kai koncertų metu šoka ir dainuoja saviveiklininkai, pasipuošę tautiniais rūbais.

Po parodos pristatymo mokinukai buvo pakviesti ne tik saldainiais pasivaišinti, bet ir į kūrybines dirbtuves, kur galėjo kurti paveikslėlius, žaisdami tautinių kostiumų spalvomis, raštais.

Laima Miliuvienė



  • TV programa. Skelbimai. Reklama 
  • Kitus rašinius skaitykite “Naujos vagos” laikraštyje
  • Skelbimai ir reklama priimami
Ateities g. 17, LT-30123 Ignalina
Tel. (8 386) 5 29 83
El. paštas naujavaga@ignet.ltnv.laima@ignet.ltnv.vida@ignet.lt
Paskutinis atnaujinimas: 2017-09-19 11:17:11
Spausdinti
El.paštas Į pradžią Svetainės žemelapis


Naujienų prenumerata


Savaitės klausimas
Kaip dažnai valgote viešojo maitinimo įstaigose?
Kasdien
Kartą per savaitę
Dažniau nei kartą per savaitę
Kartą per mėnesį
Dažniau nei kartą per mėnesį
Nevalgau
Rezultatai
Balsų: 93 žmonių
Pasiūlykite savo klausimą

 
 





 


 






 
 
 




 
 


 


  
 
 
 

 




 

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

 

 
© 2005 Ignalinos rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Į viršų (Left Alt+z Enter) Sprendimas: Idamas, naudojama Smart Web sistema.