Į pradžią IGNALINOS
RAJONO
SAVIVALDYBĖ
biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
Faks. (8 386) 53 148
El. paštas info@ignalina.lt
 Struktūra ir kontaktai  Teisinė informacija  Veiklos sritys  Korupcijos prevencija  Administracinė informacija  Paslaugos
Versija neįgaliesiems
KIPRAS PETRAUSKAS (1885- 1968)

Ignalinos kraštas padovanojo Lietuvai dainių, tapusį nacionalinio teatro legenda – Kiprą Petrauską (1885- 1968). Gimė jis Ceikinių kaime 1885 metų pabaigoje liaudies dailininko, vargonininko, muzikos instrumentų meistro Jono Petrausko ir skardžiabalsės Palūšės parapijos giesmininkės Juozapotos Rastenytės šeimoje. Kipras pradžios mokslo įgijo iš kaimo daraktorių, o iš tėvo ir vyresniojo brolio Miko – muzikos ir dainavimo pradmenų. Broliui Mikui tapus Obelių bažnyčios vargonininku, Kipras dalyvavo jo vadovaujamame orkestre. Kai Mikas išvyko į Sankt Peterburgą studijuoti, jo vietoje liko Kipras. Vargonininkauti jam dar teko Gervėčiuose, Labanore, Onuškyje, Dusmenyse.

 

Neramiais 1905 m. Kipras buvo aktyvus platintojas Didžiojo Vilniaus Seimo dokumentų, kuriuose buvo reikalaujama Lietuvos autonomijos, lietuviškų mokyklų, lietuvių kalbos valdiškose įstaigose ir kt. Už tai carinės valdžios pusmečiui puvo pasodintas į Trakų kalėjimą.

1906 m. brolis Mikas Vilniuje statė savo muzikinę dramą „Birutė“. Jaunutis Kipras dainavo Birutės brolio partiją. Spektaklis turėjo nepaprastą pasisekimą. Veikiausiai tai ir įžiebė Kiprui toli siekiančią svajonę ir viltį.

Tų pačių metu „Vilniaus žiniose“ buvo paskelbtas atsišaukimas „Šelpkime talentus“, kurį pasirašė D.Malinauskas, kun. V.Mironas ir A.Smetona. Geri žmonės sumetė šiek tiek pinigų, kuriais buvo sušelptas Kipras. 1907 m. pradžioje jis išvyko studijuoti į Sankt Peterburgo konservatoriją. Egzaminavo pats konservatorijos direktorius, garsus kompozitorius A.Glasunovas. Kipras iškart buvo priimtas į kurso aukštąjį skyrių. Studijuodamas dainavo konservatorijos statomose operose ir spektakliuose. Dar dalyvavo simfoniniuose koncertuose ir taip užsidirbdavo.

1907 m. K. Petrauskas jau Peterburgo konservatorijos prof. S. Gabelio dainavimo klasės mokinys. Studijuodamas dalyvavo rusų pianisto profesoriaus A. Ziločio rengiamuose koncertuose, dainavo grafo Šeremetjevo koncertuose ir kt. Atostogų metu K. Petrauskas kartu su kompozitoriumi S. Šimkumi surengė koncertus Seinuose, Kaune, Rygoje. 1911 m. debiutuoja Maskvos Didžiajame teatre. Akyse vieni rūkai, galvoje – triukšmas. Bet kai spektaklį baigiau, pajutau, kad esu stumiamas į sceną. Ir buvau džiaugsmingai nustebintas, kad publika mane taip nuoširdžiai, džiaugsmingai priėmė. Sugrįžęs į Petrapilį, nuo gegužės 1 d. pasirašiau sutartį kaip Marijos teatro artistas, gavau avansą, nusipirkau pora kostiumų ir dideliu ponaičiu atvažiavau į Lietuvą vasaroti“ (iš K. Petrausko atsiminimų).

Jau 1910 m. Marijos teatro vadovybė laikė jį tinkamu dainininku, bet nepriėmė dėl jauno amžiaus. Kitų metų pradžioje Kipras buvo paskirtas į Maskvos didįjį teatrą, kur dainavo Š.Guno operoje „Romeo ir Džuljeta“ Romeo partiją. Debiutas pavyko labai gerai. Tais metais baigė konservatoriją. 1911 m. gegužės 1 dieną buvo priimtas Marijos teatrą solistu. Metų gale naujokas solistas jau dainavo Dž. Verdžio operoje „Rigoletas“ Hercogo partiją.

 

Prasidėjo sunki, bet labai sėkminga tarnyba operos menui. Kipras Petrauskas gana greitai tapo pirmaeiliu solistu, greta rusų scenos žvaigždžių L.Sobinovo Smirnovo, F.Šeliapino (bosas), kuris visada pageidaudavo dainuoti su K.Petrausku. Teatro direktorius Telekovskis K.Petrauskui kartą pasakęs: „Jūs darote tokį progresą, kad aš nespėju jums algos kelti“.

Sankt Peterburge K.Petrauską užklupo ir 1917 metų revoliucijos suirutė. Teatro irgi neaplenkė didelė krizė. Sykį per spektaklį nešildomame teatre Kipras persišaldė ir susirgo sunkiu plaučių uždegimu.Po dešimties metų Marijos teatre 1920 m. vasarą K.Petrauskas pasiryžo grįžti į Lietuvą, bet bolševikai neleido. Teko išvykti slapčia: pabėgo į Maskvą, kur pavyko įsėsti į lietuvių tremtinių ešeloną. Sugrįžęs į Vilnių su Lietuvos meno draugijos nariais Kipras entuziastingai ėmėsi operos teatro steigimo. Bet tada jaunai Lietuvai visko trūko: pinigų, ginklų, patyrusių kultūros ir meno darbuotojų. Netrūko tiktai priešų.

1920 m. spalio mėn. 7 d. Lenkija pasirašiusi su Lietuva Suvalkų sutartį, pagal kurią Vilniaus kraštą pripažino Lietuvai, po poros dienų sutartį sulaužė, užgrobė Vilnių, o netrukus ir visą Vilniaus kraštą. Lietuvos nepriklausomybei iškilo pavojus. K.Petrauskas, A.Sodeika, St.Šimkus ir K.Binkis nedelsdami atvyko į Generalinį štabą, pasiprašė priimami savanoriais ir reikalavo pasiųsti į pirmąsias linijas. Bet štabas pavedė jiems sudaryti „menininkų batalioną“. Kitą dieną menininkai, apsivilkę naujomis eilinių uniformomis, buvo pasirengę. Gavę automobilį jie keturiese tris mėnesius su dideliu pasisekimu gastroliavo pafrontėje, miestuose, miesteliuose, ligoninėse, kur gydėsi kariai. A.Sodeika savo atsiminimuose rašė: „Mudu su Kipru buvome solistai, Šimkus – oratorius ir koncertmeisteris, Binkis skaitė eilėraščius“. Repertuarą papildė Šimkaus ir Binkio sukurtomis dainomis („Geležinio vilko“ maršas“, „Ei, kareivėli“, Žiba mūsų kardai prie šono“ ir kt.).

 

K.Binkis pažymėjo, kad K.Petrauskas visada dainuodavo įkvėpimo pagautas, atiduodamas visą sielą. Ypač įsimintinas koncertas buvęs Utenoj. Pulko vado įsakymu į koncertą iš apkasų buvo atvežta po 10 vyrų iš kiekvienos kuopos. Pilna salė karių su šalmais, su ginklais. Dainuoja Kipras, dainuoja Sodeika – salėje tyla. Pagaliau pabaigai išeina abu dainininkai ir užtraukia „Kareivėlius“, „Juodbėriai, galvas aukštyn“, „Žiba mums kardai prie šono“. Baigė. Tyla. Ir staiga salė sudundo tarsi griaustinis. Darda langai, dreba sienos. Kariai į grindis muša šautuvų buožėmis. Sugriaudėja „Valio!“. Pasigirsta komanda. Kariai sėda į sunkvežimius ir išvažiuoja į pirmąsias linijas. Užkulisiuose Kipras sujaudintas iki ašarų taria: „Niekada aš šio koncerto nepamiršiu“.

Kai Lietuvos nepriklausomybei grėsmės jau nebebuvo, K.Petrauskas grįžo prie tiesioginio savo pašaukimo. 1920 m. gruodžio 31 d. buvo pastatyta Dž.Verdžio opera „Traviata“. Tai profesionalaus lietuvių operos teatro gimimo data. Be K. Petrausko patirties, ryžto ir energijos to nebūtų pavykę taip greitai padaryti. Kuriant operą, Kipras buvo ne tik dainininkas, bet ir režisierius, dirigentas, chormeisteris, net baleto mokytojas. Nuo to laiko visą savo gyvenimą K. Petrauskas buvo ištikimas savo teatro ir Tėvynės patriotas. Paklaustas, kodėl dažniau nevažiuoja į užsienius, atsakęs, kad jo nevilioja svetimųjų siūlomas užmokestis ir garbės pagunda, kad jam užtenka ir namie garbės, kurią įgijo tarp savųjų. Nežiūrint to, jis pirmasis plačiai išgarsino lietuvių dainavimo meną, gastroliuodamas (daugiausia su rusų emigrantų trupėmis, F.Šaliapinu) Milane (La Scala teatre), Stokholme, Rygoje, Taline, Helsinkyje, Paryžiuje, Barselonoje, Buenos Airėse, Berlyne ir kituose Vokietijos miestuose.

1926 m. K. Petrauskas sukuria šeimą. Kažkada Peterburge lietuvių vakaro-koncerto metu pastebėta žavi Elenutė Žalinkevičaitė išaugo į gražiąją Eleną, tapo Valstybės teatro Kauno dramos teatro artiste. Jos polėkiai buvo dideli – mokėsi baleto, dainavimo, rašė eiles, pjeses Alės Sidabraitės slapyvardžiu, vertė libretus, režisavo. Sovietmečiu K.Petrauskas nebuvo lepinamas gastrolėmis į užsienius. Juolab, kad nebuvo TSKP narys. Nuo 1949 m. dėstė, profesoriavo konservatorijoje. Jo išugdyti dainininkai V.Adamkevičius, J.Misiūraitė, L.Muraška, V.Noreika, E.Saulevičiūtė, J.Urvelis ir kt. Operos teatre dainavo iki 1958 m. Iš viso sukūrė 80 operų ir operečių vaidmenų. O kai jau nedainavo, vis ir vis per spektaklius būdavo teatre, parterio pirmoje eilėje, jam skirtoje vietoje. Žiūrėjo. Klausėsi. Džiaugėsi. 

Po įtempto darbo teatre, varginančių gastrolių K.Petrauskas mokėdavo puikiai atsipalaiduoti ir pailsėti gamtoje. Jis buvo aistringas žvejys ir medžiotojas, dalyvaudavo stendinio šaudymo varžybose ir jose yra pelnęs nemažai apdovanojimų. K.Petrauskas labai mėgo stebėti futbolo, ledo ritulio varžybas, buvo daugelio besikuriančių sporto organizacijų rėmėjas, prizų ir apdovanojimų steigėjas.

K.Petrauskas su žmona užaugino 3 vaikus : Leoną, Guodą ir Aušrą, įsūnijo Marių Juozą; susilaukė 9 anūkų. Antrojo pasaulinio karo metais Petrauskai priglaudė ir užaugino žydaitę Danutę Pomerancaitę (žymi smuikininkė ir pedagogė). Už žydų gelbėjimą jie Petrauskai (po mirties) buvo apdovanoti Lietuvos respublikos „Žūvančiųjų gelbėjimo“ kryžiumi ir Jeruzalėje įsteigtu Tautų teisuolio medaliu (1999 m.). K.Petrauskas mirė 1968 m sausio 17d., palaidotas Rasų kapinėse. K.Petrausko nuopelnai menui ir Tėvynei buvo aukštai įvertinti Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu. Jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III, II ir I laipsnio ordinais.

Parengta pagal Juozo Juodagalvio, muziejininkės Vidos Bingelienės publikacijas

 www.ignalina.lt

 

 

 

Paskutinis atnaujinimas: 2018-01-29 16:20:50
Spausdinti
El.paštas Į pradžią Svetainės žemelapis


Naujienų prenumerata
 

  

 

 


 







 


 

 



  


 

 
 

  
 

 
 




 

 

 

 
© 2005 Ignalinos rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Į viršų (Left Alt+z Enter) Sprendimas: Idamas, naudojama Smart Web sistema.