Ignalinos rajono savivaldybė

Grožėkis, ilsėkis, pramogauk...
Biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
El. paštas info@ignalina.lt

Ignalinos rajono laikraštis "Nauja vaga"

"Nauja vaga" Nr. 85, 2019 m. lapkričio 9  d.



  • Plius - minus 

Trečiadienį Lietuva gyveno laukimu. Iš JAV parskraidinta bene žinomiasia Lietuvos Teta. Neringa Venckienė pargabenta taip slaptai, kaip koks CŽV agentas - niekas nepamatė. Apie tai vėlų  vakarą pranešė Generalinė prokuratūra. Praplyšo „teisės specialistai“ – jiems jau dabar viskas aišku. Ir – taškas! O iš tikro, manau, dar ilgai bus svarstoma, kur padėt kablelį sakinyje „Pasigailėti negalima sodinti“. Neringą Venckienę palaikantieji jau dabar džiūgauja, jog iš jai Lietuvos teisėsaugos pareikštų 13 (kai kur minima net 38) kaltinimų, teliko keturi. Neringą “supūdyti kalėjime” geidžiantys ir be teismo sprendimų galėtų jaustis laimingi. Juk žmogiškąja prasme Neringa Venckienė jau nubaudė save: teisininkės karjera sužlugdyta, išsiskyrusi su vyru, sūnus likęs vienas Amerikoje, tėvai nuskurdinti ir be sveikatos, brolis palaidotas, ryšys su jo dukra neįmanomas… To, kaip padorus žmogus pasakytų, ir priešui nepalinkėsi….

Sukruto šią savaitę ir politologai. Priminė, jog šalis ir be Neringos Venckienės turi problemų. Kadangi pirmieji “susirėmimai” vyko trečiadienį, Pyragų dieną, griebiamės pyrago įvaizdžio. Ir čia juk aišku, kad sotus tas, kuris dalija arba arti dalijančio sėdi. Seimo Švietimo ir mokslo komitete daugumą turintys valdantieji, remiami opozicijos, Vyriausybės iškeptą kitų metų valstybės biudžeto pyragą šveitė į šiukšlių dėžę. Komiteto nariai bemaž vieningai nusprendė, kad turi būti atriekta daugiau ne tik vėl streikais grasinantiems mokytojams (iš viso paprašyta švietimui papildomai skirti beveik 180 mln. eurų). Mokantis skaičiuoti pinigus  ,,valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis iškart pareiškė, kad tokia suma yra nereali ir valstybės iždui nepakeliama. Atsirado jam prieštaraujančių: girdi, pažadus reikia tęsėti. Iš viso to tik tampa aišku, kad politikai jau ruošiasi rinkimams, nori būti geri (pažadais) ir dosnūs (biudžeto pinigais).

Kovodamas su liga savo pareigų neapleidžia ir Vyriausybės vadovas. Jam irgi reikia rūpintis pozicija po rinkimų. Užtat šią vasarą išrinktas ir turintis laiko limitą Prezidentas Gitanas Nausėda skraido po pasaulį, lanko savo dukrą, mėgaujasi gyvenimu ir rūpinasi, kad rezidencija Turniškėse nebūtų prastenė už jo stiklo rūmus regioniniame parke Pūčkoriuose.

Į padanges nesidairantiems, su paukščiais neskraidantiems patarimas: dar dygsta baravykai, voveraitės. Eikit grybauti, kol dar visų miškų neapsitvėrė danielių augintojai.

 

Vida Žukauskaitė

  • Apie geras žinias, problemas ir autobusą į Uteną

Ignalinos rajono meras Justas RASIKAS  atsako į žurnalistės Laimos Miliuvienės klausimus.

 

- Praėjusi darbo savaitė – šiek tiek trumpesnė nei įprasta. Ar per ją spėjo atsirasti gerų žinių rajono gyventojams?

- Yra gera žinia Ignalinos miesto gyventojams. Turbūt esate pastebėję, kad buvo atsiradusi įgriova tarp „Žuvėdros“ restorano ir „Šaltinėlio“ mokyklėlės netoli Paplovinio ežero. Vasarą trūkęs lietaus nuotekų vamzdis išplovė skardį. Praėjusią savaitę „Ignalinos vandens“ žmonės baigė tvarkyti nepageidautiną griovį: užvežė grunto, įrengė du šulinius, kad nebūtų tiesioginio lietaus vandens bėgimo. Manau, reikia džiaugtis, kad Ignalinoje radosi dar viena sutvarkyta vieta.

- Ruduo. Lyja. Gali atsirasti ir daugiau tokių vandens paplautų vietų...

- Skaudžiausia, kai panašios vietos „įlenda“ į žmonių pinigines. Jau ne kartą esu minėjęs, jog mieste iš gelmių išgaunamas vanduo ne visas pasiekia vartotojus ir yra neapskaitomas. Dėl to kenčia niekuo nekalti gyventojai, mokantys nemažus mokesčius. Noriu padėkoti vienam pilietiškam ignaliniečiui, kuris, eidamas grybauti, Ažušilės gatvės pabaigoje miške įgriuvo į vandens išplautą duobę ir pranešė apie tai vandentiekio įmonei. Gaila, kad mes net nežinome jo vardo, kad galėtume už informaciją padėkoti asmeniškai. Pasirodo, buvo trūkęs geriamojo vandens vamzdis, kuris, beje, jau seniai nenaudojamas, nes yra nutiestas naujas į Girminius, ir vanduo iš senojo sunkėsi į žemę. Pašalinus avariją, ženkliai sumažėjo vandens nuostoliai, artėjame prie Lietuvos vidurkio pagal neapskaičiuoto vandens nuostolius. Bet vis tiek dar esama kažkur netvarkos. Todėl ir prašau ignaliniečių ir kitų rajono gyventojų: jei kas pamatytų ne vietoje besisunkiantį vandenį, kuo greičiau apie tai praneškite uždarajai akcinei bendrovei „Ignalinos vanduo“.

- Avarijos pataisomos, tačiau gali būti ir nesąžiningų vandens vartotojų, kurie yra nelegaliai prisijungę prie vandentiekio tinklų. Tokius pamatyti nelengva.

- Nelegaliai prisijungę turėtų pajusti sąžinės graužatį ir neskriausti kaimynų bei kitų miesto ir rajono gyventojų. Anksčiau ar vėliau vagystės vis tiek paaiškės. O jeigu visi sąžiningai mokės mokesčius, jeigu nuostoliai tinkluose sumažės iki šalies normų, tada ir vandens įkainis galėtų sumažėti. Todėl kviečiu legaliai prisijungti prie vandentiekio ir ramiai miegoti, o ne krūpčioti išgirdus ateinant tikrintojus.

- Didieji Lietuvos miestai jau skelbia drastiškai didinantys atliekų išvežimo įkainius. Tokia bėda atslenka ir į mūsų rajoną?

- Mūsų savivaldybės įmonė „Kompata“ vis dar neišbrenda iš skolų. Gaila, bet, matyt, ir mes neišvengsime mokesčio didinimo, tačiau šį mokestį galime reguliuoti. Bėda ta, kad jau girdisi kalbų, jog nuo Naujųjų metų bus ženkliai padidintas Utenos regiono atliekų tvarkymo centro vartų mokestis, kuriam įtakos mes neturime. O jeigu dar bus pradėtas šiukšlių deginimas, atsiras dar vienas mokestis. Bet nesigąsdinkime iš anksto, palaukime konkrečių sprendimų.

- Susitikime su gyventojais Vidiškėse administracijos direktorė Jūratė Balinskienė minėjo, jog ignaliniečiai, taip norėję autobuso į Uteną, neskuba pasinaudoti paslauga – į Uteną ir iš jos važiuoja pustuščiai autobusai. Kiek dar Autobusų parkui ir savivaldybei užteks kantrybės laukti keleivių?

- Kaip sakė Autobusų parko vadovas, reikia pusmečio, kad žmonės priprastų esant tokį maršrutą. Laukiame ir tikimės, kad atsiras daugiau keleivių. Ignaliniečiai ypač pageidavo autobuso trečiadienį, kad galėtų nuvažiuoti į neįgalumo komisiją ar šiaip pas gydytojus, tačiau važiuoja juo tik vienas kitas. Apskritai Ignalinos rajone beveik visi vietiniai maršrutai yra nuostolingi, tik į Didžiasalį važiuojantis autobusas užsidirba pakankamai pinigų. Palikti žmones be valdiško transporto nebūtų gera išeitis, todėl kas mėnesį Autobusų parkui iš savivaldybės skiriame apie 30 tūkstančių eurų nuostoliams padengti. Keičiame autobusų važiavimo maršrutus ir grafikus, ieškome opimaliausių variantų, kad būtų paranku ir žmonėms, ir savivaldybei tai kainuotų mažiau.

- Dėkoju už pokalbį.

  • Ignalina palydėjo pretendentes į “Aukso vainikus”. Jos – iš Zarasų ir Utenos

Visą mėnesį Ignalinos krašto muziejuje veikė neeilinė paroda: darbus čia demonstravo ne profesionalūs menininkai, bet liaudies kūrėjai. Utenos regiono konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“ buvo eksponuota per tris šimtus darbų, viltimi papuošti savo galvą „aukso vainiku“ iki šventės dienos  gyveno 66 regiono kūrėjai iš Ignalinos, Utenos, Visagino. Molėtų, Zarasų rajonų. Parodos uždarymo diena išties tapo jiems švente, o geriausius darbus, talentingiausius jų kūrėjus konkurso vertinimo komisija palydėjo į respublikinę „Aukso vainiko“ parodą, kur iki šlovės – jau tik vienas žingsnelis. Didi garbė ne tik „Aukso vainiku“ galvą papuošti, bet kartu būti nominuotam geriausiu metų liaudies meistru. 

Pradžia

Siekdamas atskleisti dabartinę liaudies meistrų kūrybą, bei tinkamai ją įvertinti, palaikyti gyvybingas ir gaivinti nykstančias tradicines liaudies dailės šakas, tuometinis  Lietuvos liaudies kultūros centras (dabar –Lietuvos nacionalinis kultūros centras) dar 2005 metais inicijavo geriausių šalies liaudies meistrų išaiškinimą, jų darbų parodos-konkurso organizavimą ir šio konkurso nugalėtojų nominavimą simboliniu „Aukso vainiku“. Šiuo konkursu norima parodyti, jog Lietuvoje liaudies menas tebėra gyvas, kad iš šio neišsenkančio šaltinio idėjų semiasi ir talentingi šiandienos liaudies meistrai, tęsiantys vietinių senųjų amatų tradicijas, atgaivinantys užmirštas technikas bei technologijas, pritaikantys jas šiandienos poreikiams: Kartu yra akcentuojama, jog, norint ir toliau išlaikyti bei plėtoti šią etninės kultūros sritį, reikalinga valstybės globa ir parama.

Dėl galimybės pasidabinti gražiausiu Lietuvos tautodailininkų apdovanojimu jau antrą dešimtmetį kasmet varžosi šimtai Respublikos tautodailininkų. Į „Aukso vainiką“ savo spalvingą kūrybą kasmet įpina ir Ignalinos krašto tautodailininkai, tarp kurių ir gerai pažįstami ir kasmet vis naujai atrandami, dar nematyti, bet stebinantys, daug vilčių teikiantys. Šiemet bus nupintas jau penkioliktas „Aukso vainikas“. Ignalina auksu kol kas nesužibo. Tokia galimybė ir šiemet ignaliniečiams nenusišypsojo.

Bet buvo šventė

Juk galima ir kitų darbais pasidžiaugti. Atėjusius į šventę pasitiko ne tik išskirtinio meistriškumo, meniškumo darbai, bet ir gausus būrys juos kūrusių žmonių. Suvažiavo atstovai iš visų regiono rajonų, juos lydėjo liaudies menininkus globojantys kultūrininkai. Paroda Ignalinoje – dar vienas laiptelis link „Aukso vainiko“. Nemenka atsakomybė teko konkurso vertinimo komisijai: pirmininkei -Lietuvos nacionalinio kultūros centro (LNKC)  tautodailės specialistei dr. Teresei Jurkuvienei, narėms - LNKC tautodailės specialistei Astai Valiukevičienei, Ignalinos krašto muziejaus direktorei Renatai Veličkienei, Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko vyresniajai specialistei-kultūrologei Sigutei Mudinienei, Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus  bendrijos pirmininkei , projekto vadovei Ramutei Kraujalienei. Joms teko iš geriausių išrinkti geriausius, pajėgius kovoti respublikiniame konkurso „Aukso vainikas“ ture.

Regioninei parodai rajonai pristatė geriausių savo krašto kūrėjų darbus. Eilinis parodos lankytojas galėjo tiesiog pasidžiaugti čia eksponuojamais paveikslais, keramikos dirbiniais, šiaudiniais sodais, margučiais, subtiliais karpiniais, medžio drožiniais, kalvystės darbais, megztais, nertais, veltais, austais eksponatais, žolynų kompozicijomis.

Ignalinos krašto muziejaus direktorė Renata Veličkienė sakė esanti laiminga, kad muziejuje džiaugtasi geriausių Ignalinos rajono ir viso Utenos regiono  liaudies kūrėjų darbais, kad netrūko jais besidominčių.

- Laike, kai kartais Kūčių stalas iškeičiamas į egzotiškas keliones, kai emigracija nutraukia saitus su sava tauta, jos kultūra, nepaprastai džiugu matyti kuriančius, tautos atmintį ir jos tradicijas išsaugančius žmones. Dėkoju jums už tai. Ir toliau kurkite: lipdykite, tapykite, auskite, drožinėkite, - ragino Renata Veličkienė.

Susirinkusius sveikindamas Ignalinos rajono vicemeras Manfredas Žymantas, pastebėjęs, kad ir renginio vedėjos, ir renginį daina pradėjusios Didžiasalio „Vėtrungės“  dainininkės apsirengusios juodai („O ir aš pats, kaip matot, ne baltas“), vis dėlto  sakė, jog  „tai tikrai nereiškia, jog  susirinkta į etninės kultūros pakasynas“.

- Tai veikiau prabangi, ilgaamžiškumo ir pilnatvės šventė, o juodas drabužis visada tam pritinka. Su juoda spalva niekur nesuklysi, tereikia pritaikyti aksesuarus, o jų ir čia mačiau itin subtilių ir kūrybiškų,  - sakė vicemeras ir linkėdamas kūrėjams stiprios sveikatos ir ilgų kūrybingų metų,  kvietė: – Neužsidarykite savo nameliuose, kurkite, džiaukitės vieni kitų darbais, mokykitės vieni iš kitų. Labai džiaugiuosi, kad liaudies kūrybos tradicijos turi tęstinumą – matau jaunų kūrėjų darbus. Pastebiu ir naujas tendencijas, dėl to labai viliuosi, kad tai, kas atėjo iš praeities, gražiai susisies su naujomis technologijomis, naujomis kryptimis. Ir liaudies menas turi turėti galimybę kisti.

Garbės pakyla

Susirinkusius menininkus ir parodos svečius sveikino Molėtų, Utenos, Visagino kūrėjus atlydėję kultūrininkai. Konkurso vertinimo komisijos pirmininkė Teresė Jurkuvienė pripažino, kad paroda Ignalinoje „stulbinamai graži“. Ypač, jos nuomone, gera taikomosios dailės kūrinių „pasiūla“.

- Gaila, kad iš šios gausos į respublikinį konkurso turą galime siųsti tik vieno kūrėjo darbus, nors ten galėtų rungtis, gal net „Aukso vainiku“ pasipuošti, dar mažiausiai trys-keturi menininkai, - sakė ji. – Apvažiavusi dešimt regioninių „Aukso vainiko“ parodų, galiu drąsiai sakyti, kas vis daugiau žmonių atsisako kurti „į spintą“, vis plačiau eksponuoja savo darbus. Kita vertus, vis daugiau žmonių domisi jų darbais.  Vieni žavisi, kiti – mokosi, patys imasi kūrybos. Jau dabar žinau, kad Alytuje laukia ypatingai gerų darbų paroda. Ten šiemet vyks respublikinis parodos turas, ten „Aukso vainikais“ bus papuoštos geriausių metų menininkų galvos.

Dar prieš paskelbiant geriausius regiono menininkus, LNKC specialiais diplomais buvo apdovanoti uteniškis Domantas Žilėnas (už juostas) ir ignalinietė Jolita Bužinskienė (už puikų  debiutą). Nustebinta ir nudžiuginta tokios gausos gerų darbų, komisija skyrė kūrėjams trečias, antras vietas. Įteikti dar aštuoni Padėkos raštui. Tarp apdovanotųjų: trečia vieta taikomosios dailės kategorijoe skirta Nijolei Trinkūnienei (už margučius),  antroji vieta vaizduojamosios tautodailės kategorijoje  paskirta Verai Smirnovai. (tapyba).

O ant šlovės pakylos Ignalinoje kopė  du parodos-konkurso “Aukso vainikas” regioninio turo nugalėtojai: vertinimo komisijos sprendimu į respublikinį turą Alytuje vyks zarasiškė Birutė Andrijauskienė su unikaliiais austais tautiniais kostiumais ir uteniškė Anelė Araminienė su tapybos darbais.

Padėkojimai

Konkurso vertinimo komisijos pirmininkė Teresė Jurkuvienė dar kartą dėkojo Ignalinai už jau trečią surengtą regioninę „Aukso vainiko“ parodą, o projekto vadovė Ramutė Kraujalienė ypač daug pagyrų išsakė ir dovanėlę įteikė muziejininkei Agnei Skunčikaitei. Už labai gražiai pristatytą parodą  R. Kraujalienė dėkojo ir specialų stiklo suvenyrą („Stiklo vainiką“) įteikė muziejaus direktorei Renatai Veličkienei.

„Stiklo vainiku“  buvo  atsidėkota ir Ignalinos rajono savivaldybės vicemerui Manfredui Žymantui. Marijonai Lukaševičienei „Stiklo vainikas“ įteiktas už liaudies kūrėjų tapybos plenero organizavimą. Atskirai padėkota ir tautodailininkų globėjams, kultūros žmonėms, kurie juos „atranda“, suburia, pasirūpina darbų atvežimu, eksponavimu.

*  *  *  *  *  *  *

Jaukų ir gražų renginį nuostabiomis dainomis papuošė Didžiasalio vokalinis ansamblis „Vėtrungė“, vadovaujamas Valentinos Sinkevič. Po apdovanojimų visi pabiro po sales dar kartą pasidžiaugti kūrėjų darbais, o  laureatai rikiavosi bendrai nuotraukai. Visi renginio dalyviai buvo pakviesti į muziejaus vestuvių ekspozicijų salę pabendrauti ir pasivaišinti.

Ateinantys metai – Tautodailės. Lauksime dar galingesnės kūrėjų bangos ir dar gražesnių jų darbų.

Vida Žukauskaitė

 

  • Projektas “Kultūros tiltai”. Projektą iš dalies remia SRTRF.
Dvigubas jubiliejus: “Bildučiams” – 25 – eri, teatrui “Iki”- 30!

Visaip nutinka su iniciatyvomis: plyksteli kaip žvaigždė, nuskraidina garsą nuo vieno krašto ligi kito, pažeria nepamatuotų vilčių ir... užgęsta. Su Ignalinoje plykstelėjusia teatro kibirkštimi galėjo juk nutikti lygiai taip. Bet tinkamai susiklostė aplinkybės, ir šiandien švenčiame gražius jubiliejus: Vaikų ir jaunimo teatrų festivaliui „Bildučiai“ – 25-eri, o teatrui „Iki” – 30! Šiandien galime kalbėti apie susiklosčiusią teatrinę tradiciją, išaugintus teatro mylėtojus ir net – plačiai žinomus profesionalius scenos žmones. Kasmet plečiasi festivalio geografija, garsas apie „Bildučius“ vis toliau girdimas.

Kai nurimsta vasaros šurmulys, kai nulydime išskrendančių paukščių pulkus, kai su krintančiais medžių lapais ir rudens lietumi atslenka rudeninis liūdesys, jau žinome, kad toji tyla bus bent dviems dienoms nutraukta šurmulingu “Bildučių” bildėjimu, vaikystės klegesiu, jaunimo juoku, bildutiška dainele ir teatro mylėtojų aplodismentais.

Kadangi šiemet  Vaikų ir jaunimo teatrų festivalis Ignalinoje – neeilinis, tai ir bildėta ypatingai, Šventė pradėta po spalvingais vaivorykštiniais skėčiais. Juk po skėčiu galima pasislėpti ne tik nuo lietaus ir atšiauraus vėjo. Bildučiai tikina, kad jie apsaugo ir nuo liūdesio, ir nuo nuobodulio, ir nuo draugų stygiaus. To patvirtinimas: į 25-uosius „Bildučius“ atvyko teatro draugai iš Vilniaus, Kauno, Kretingos, Ukmergės, Troškūnų, Alytaus, Plungės, Jurbarko, Šiaulių, Pasvalio. Beveik du šimtai jaunųjų teatralų susibūrė po spalvingu „Bildučių“ skėčiu, pasirengę drauge linksmai pabildėti ir žiūrovus tuo bildėjimu pralinksminti.

- Ačiū renginio organizatoriams, festivalio rėmėjams, globėjams, šventės svečiams, žiūrovams, jaunųjų aktorių tėveliams, visiems, be kurių pastangų nebūtų tokių emocijų. Smagu matyti džiaugsmu spindinčias vaikų akis, matyti, kaip jie auga su teatru. Linkiu organizatoriams neprarasti noro ir jėgų toliau kurti, – sveikindamas festivalį sakė Ignalinos rajono meras Justas Rasikas.

Visiems festivalyje dalyvaujančių teatrų vadovams meras įteikė didžiausius šakočius, linkėdamas sėkmės. Atskirai pasveikintas Ignalinos vaikų ir jaunimo teatras „Iki“, švenčiantis savo trisdešimtmetį, dėkojant jo vadovei Jolantai Narbutaitienei už ilgametę kūrybinę veiklą, nepailstantį darbą su vaikais ir jaunimu. Teatrui skirta ir Kultūros ministerijos padėka. Ją perskaitė ir režisierei perdavė savivaldybės administracijos direktorė Jūratė Balinsklienė. 

Tai ne pirmas šios talentingos režisierės darbo įvertinimas. Režisierė Jolanta Narbutaitienė jau daugiau kaip 10 metų yra Lietuvos nacionalinio kultūros centro Utenos apskrities teatro ekspertė konsultantė. Jos veikla įvertinta Lietuvos šviesuolio apdovanojimu. 2004 m.  režisierė apdovanota  Ignalinos rajono savivaldybės įsteigta Miko ir Kipro Petrauskų premija, 2016 m. jos darbas įvertintas „Sidabrinė lelija”. 2016 m. „Bildučių“ festivalis kasmetinėje Lietuvos mėgėjų teatrų šventėje „Tegyvuoja teatras“ buvo nominuotas kategorijoje „Geriausias vaikų ir jaunimo teatrų festivalis Lietuvoje“.

Prieš pasirodant teatrų kolektyvams, buvo priminta, kad vieno teatro šiame festivalyje laukia ir išskirtinė nominacija – mūsų garsiojo kraštiečio Giedriaus Mackevičiaus vardo prizas, kuris pagal nuostatus bus skiriamas plastiškiausią spektaklį sukūrusiam teatrui.

Taigi: „Tsss“...

Festivalis pradėtas  profesionalaus ir vienintelio tokio Lietuvoje rankų šešėlių teatro ,,Budrugana Lietuva’’ pasirodymu. Tai - Sakartvele mokslus baigusi ir dvejus metus oficialiai gyvuojanti profesionalių aktorių trupė, kurią subūrė  rašytojas Vytautas V. Landsbergis.  

Režisieriaus J.Tertelio „Obuolių pasakos“ sužavėjo ir mažus, ir didelius – kiekvienas rado sau mielą dainelę, patarlę, pamokymą. Scenoje dūko vardais vienas kitą vadinantys obuoliai, salėje džiūgavo žiūrovai. Papasakota ne viena istorija, kur galėjai atrasti ir būties kasdienybės mirksnių ir pasakojimus iš Biblijos. Visa suausta, tiksliau – sumegzta (nes mezginys buvo ir pagrindinė scenos dekoracija) į  vientisą darinį ir žavėjo kalbos spalvomis, judesio išraiškingumu.

Tesidžiaugia vaikai

Nepabostanti klasika. Taip galima būtų pavadinti Alytaus „Drevinuko“ (režisieriai Ieva Ivanauskienė ir Jonas Gaižauskas) atvežtą „Čipoliną“. Kiekviena vaikų karta jį priima savaip. Bet net „kompiuteriniai“ vaikai trykšta emocijomis, išgyvena herojų nesėkmes ir džiaugiasi gėrio pergale. Alytiškiai visada išraiškingi, spalvingi. Taip buvo ir šįkart. Tad džiaugsmo buvo ir mintims, ir akims.

Ne mažiau vaikus sužavėjo ir Ukmergės teatras „Nykštukas“ (režisierė T.Kvieskienė), atvežęs Ignalinon spektaklį „Drąsuolis peliukas“. Netrūko veiksmo, smagių tekstų, tad net mažiausieji įdėmiai sekė siužetą ir karštai plojo mažiesiems savo draugams.

N-10

Nepaprastai smagų spektaklį žiūrovams padovanojo Troškūnų teatro „Mes” (režisierė Jolanta Pupkienė) aktoriai. Istorijos „Iš kvailių kaimo gyvenimo” buvo pažymėtos ženklu N-10, tad patys mažiausieji jau pajuto šiokią tokią intrigą, o tie, kam jau dešimt – išdidžiai žengė į žiūrovų salę. Jaunieji Troškūnų aktoriai, ne kartą džiuginę ignaliniečius savo spalvingais pasirodymais, ir šįkart nepaliko abejingų. 

Romantiškas paveikslas scenos gilumoje nukėlė į kaimą. O ten, kaip ko gero dabar dažname Lietuvos kaime – trylika bobų ir... du diedai. Taikliomis patarlėmis, smagiomis dainomis, pasitelkiant įžvalgų liaudies humorą, švelnią ironiją piešiamas kaimo gyvenimas, į įvairias keblias situacijas įkliūvančios bobos ir jas gelbstintys diedai. Žiūrovai neliko abejingi: juokėsi, džiūgavo, žavėjosi darniai dirbančiais aktoriais, jų meistriškumu.

Kvietimas įžvelgti gilesnius dalykus

Vis dėlto didžioji į „Bildučius“ atvykusių teatrų gal derinosi prie solidaus „Bildučų“ amžiaus ir atvežė dramas. O jose, kaip žinia, kvietimas įžvelgti gilesnius dalykus. Viskas iš gyvenimo: alkoholizmas, pasileidimas, abejingumas, prievarta. Tų skaudulių nepaslėpsi. Turi mokytis juos atpažinti, mokėti gyventi šalia jų, rodyti ryžtą kreipti gyvenimą tinkamesne kryptimi.

Pernai per „Bildučius“ žiūrovus pasaka apie drąsuolį berną nudžiuginę, liaudišką išmintį žarstę  ir smagiai pralinksminę žiūrovus žemaičiai - Plungėskultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Saula“  (režisieriai – Sigita ir Romas Matuliai) - šiemet spektaklyje „Mylėk mus, mama“ nagrinėjo skaudžias socialines problemas. Tema atrodytų iki skausmo pažįstama: tėvų alkoholizmas ir dėl to kenčiantys vaikai. Bet prie temos prieita jautriai ir profesionaliai. 

„Pragertų“ vaikų temą tarsi pratęsė pernai taip pat su nuotaikinga komedija „Padūkėlė” į saulėtą Italiją žiūrovus kvietusiŠiaulių moksleivių namų vaikų ir jaunimo teatro studija „Kompanija šauni“ (režisieriai Dalė ir Virginijus Dargiai). Šiemet šiauliečių drama „Stoglangis“ pasakojo apie skaudų dviejų seserų gyvenimą, jų kovą su aplinka ir savimi.  

Nekasdienių socialinių problemų vėl ėmėsi Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Vaivorykštė” (režisierė Birutė Šneiderienė). Pernai ignaliniečiams parodę J. Glinskio dramą „Šokantys berniukai” (joje pasakojama apie specialiosios berniukų mokyklos vasaros stovyklą, kur galioja jėgos ir pykčio įstatymai), šiemet dramoje „Pykšt pokšt, tu negyvas“.ėmėsi narplioti žudynes įvykdžiusio paauglio  vidinę dramą. Vaikiną  persekioja jo aukų sielos, jis ir toliau tebekariauja savo vidines kovas. Ir tai – visam likusiam jo gyvenimui.

Naujųjų laikų „Veronikos“ temos ėmėsi Kauno „Kubas“ (režisierius T.Erbrėderis) spektaklyje „Šauksmas“. Vaikelio besilaukiančių paauglių ir šiais laikais laukia gilūs išgyvenimai, nevienareikšmis ir visuomenės vertinimas. Per santykį su aplinka pažįsti pasaulį ir žmones.

Į pasąmonės vizijas kvietė Vilniaus „Fakto“ (režisieriai – V.Fijalkauskas ir M.Razauskienė) mistinė drama „Sapnai“. Kai sapnuoji laisvę, meilę, Dievą, kaifą ir patį gyvenimą, svarbu susivokti: sapnuoji ar gyveni?

Apie šešėlius ir šviesą

Įsimintiną spektaklį ignaliniečiams atvežė Kretingosrajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Atžalynas“ (režisierė Auksė Antulienė). Praėjusiais metais „viliojęs“ pabėgti į Akropolį (L. Juknos dramą „Pabėgimas į Akropolį” ), šiemet paniro į legendas, pasakas ir tikrus pasakojimus apie savo gimtąjį  miestą. „Kretingos istorija vaikų pasakose“ šešėlių teatru įtaigiai pasakojo apie Kretingą ją nuoširdžiai mylinčių vaikų lūpomis.

Tikrovišką pasakojimą scenoje kūrė ir Pasvalio teatras „DrAma“ (rež. A. Simonaitė) spektaklyje „Nesibaigiantis kelias“. Tai teatro kalba atgijusi Juozo ir Aleksandros Kazickų meilės istorija. Labai jautriai prisiliesta prie dviejų žmonių gyvenimo, kūrybingai pristatyti jų susitikimai, meilės laiškai. Tai kaip pavyzdys šių dienų jaunimui, kliedinčiam apie laisvą pasirinkimą, laisvą meilę ir panašius dalykus. Yra juk ir tai, kas niekados nesibaigia. Kaip kelias, kaip šių Lietuvai gerai žinomų žmonių meilė.

Juoda-balta

Nėra abejonės, kad Ignalinoje labiausiai lauktas buvo ignaliniečių pasirodymas. Savo trisdešimtmetį švenčiantis Ignalinos gimnazijos teatras „Iki“ vėl į „Bildučius“ atėjo su dovanomis žiūrovams. Šįkart scenoje pamatėme  dramatišką komediją „#faustas“. Ikiečiai išskirtinei progai spektaklį kūrė kartu su šokių kolektyvu „Jorutis“ (vadovė Elena Skripkauskienė), padėjusiu kuriant masines scenas. Šįkart scenoje buvo ne Gėtės Faustas, o mokytojos Genės sūnus, tingokas vaikinukas Faustas. Už jo sielą kovėsi pats nelabasis Mefistofelis. Bet buvo ir gėrio jėgų. Komiškų situacijų kupinas spektaklis vis dėlto vertė rimtai pamąstyti apie žemiškus gundymus ir tvirtybę jiems atsispirti, suvokti laimės esmę. Kitaip tariant, tarp baltos ir juodos, ką atvirai demonstravo scena, aktorių apranga, pasiūlyta ieškoti spalvų, nepamirštant, jog blogis visada pasirengęs pagriebti jam pasiduodantį.

Spalvos pasirodė, jau nutilus audringiems aplodismentams. Mat po ignaliniečių spektaklio į sceną buvo įneštas jubiliejinis tortas, o bendrai nuotraukai pakviesti visi esami ir buvę „Iki“ teatro nariai. Režisierę Jolantą Narbutaitienę ir ikiečius sveikino Europos parlamento narys Bronis Ropė, LR Seimo narys Gintautas Kindurys, Ignalinos gimnazijos, kuri „įsivaikino“ tai vienur, tai kitur vis prisiglaudžiantį teatrą „Iki“, direktorė Valentina Čeponienė. Nuoširdūs apsikabinimai, sveikinimai, linkėjimai virto kaip lavina. Linkėta kolektyvui kūrybinių minčių, naujų premjerų ir dėkingų žiūrovų.

- Džiaugiuosi, kad Ignalina tapo teatro miestu, o mes išugdėme labai gerą žiūrovą,– dėkodama už sveikinimus, pagalbą ir draugystę sakė Jolanta Narbutaitienė.

Jolantos teatras yra tas pavyzdys, kai idėja neužgęsta, kai mintis plėtojama, kai randama jai pritariančių, kai kūrybinis polėkis įgyja sparnus ir kyla aukštai, skrenda toli.

Šis tas pabaigai

Per dvi festivalio dienas buvo parodyta dvylika spektaklių vaikams ir vyresniems žiūrovams. Pabaigoje tarp daugelio sveikinimų teatrui „Iki“ ir padėkų už „Bildučius“ nepamirštas ir Giedriaus Mackevičiaus vardo prizas. Jono Grundos sukurtą skulptūrėlę Jolanta Narbutaitienė šiemet įteikė išskirtinai pasirodžiusiam Kretingos teatrui „Atžalynas“ už plastiškiausią šešėlių teatro spektaklį.

Pasakojimas apie jubiliejinius „Bildučius“ nebūtų pilnas, nepadėkojus visiems, kas net pertraukų tarp spektaklių metu nepaleido žiūrovų į gatvę. Ignalinos kultūros ir sporto centro fojė dainavo, šoko Ignalinos jaunimas, mažieji atlikėjai,  Jaunimui buvo skirtas išskirtinis grupės „Good Time Boys“ koncertas.

Atsisveikinta „Bildučių“ dainele, kurią greičiausiai moka jau visi Lietuvos vaikų ir jaunimo teatrai. Tie, kurie bent kartą buvo „Bildučių“ dalyviai – tai jau tikrai.

„Bildučiai“ vėl pasakė „Atia“, bet jie pažadėjo sugrįžti. Susitikimo laikas ir vieta žinomi: kitąmet, rudenį, Ignalinoje.

Vida Žukauskaitė


Ignalinos rajono laikraštis "Nauja vaga"
spausdinti visus
 
аš 2019-10-12 15:35 spausdinti
Vida, laikykl ir taip toliau.Tylu, ramu, informatymu. Pagarba Tau.
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
Įveskite patvirtinimo kodą, kurį matote paveikslėlyje  
AntiSpam
komentarų: 1
Paskutinis atnaujinimas: 2019-11-11 10:45:47
Naujienų prenumerata

Savaitės klausimas
Ar esate patenkinti Ignalinos autobusų parko vietinio susisiekimo maršrutais, ar teikiate pasiūlymus?
Taip
Ne, teikiu pasiūlymus dėl jų keitimo
Ne, neteikiu pasiūlymų
Nesinaudoju šiomis paslaugomis
Rezultatai
Balsų: 37 žmonių
Pasiūlykite savo klausimą