Ignalinos rajono savivaldybė

Grožėkis, ilsėkis, pramogauk...
Biudžetinė įstaiga
Laisvės a. 70, LT-30122 Ignalina
Įstaigos kodas 2887 68350
Juridinių asmenų registras
PVM mokėtojo kodas LT887683515
Tel. (8 386) 52 096
El. paštas info@ignalina.lt
- NAUJIENOS -
2020.04.09
Šv. Velykų belaukiant

Dienos prieš šv. Velykas vadinamos svarbiausiomis metų dienomis. Tai pasninko, susikaupimo, sielos ir namų apsivalymo, Jėzaus prisikėlimo laukimo laikas. Svarbu, kad jo gili prasmė neišsitrintų iš mūsų sąmonės, kad sugebėtume ją perduoti savo vaikams. 


Anot etnologų, paskutinės dienos iki Velykų – itin spalvingas metas, kuriame gausu ir krikščionybės simbolių, ir lygiadieniui būdingų stebuklų, ir niūrios nuotaikos, ir didelio gyvenimo džiaugsmo. Šiuo metu, kaip sakydavo ir tikėdavo mūsų senoliai, negalima pyktis, vaidytis, nieko iš namų nešti, skolinti ir pačiam skolintis. Reikia būti vieni kitiems maloniems, atlaidiems.

Anot etnologo Liberto Klimkos, paskutinė savaitė prieš Velykas, vadinama Didžiąja savaite ir labai sureikšminta, ypač nuo ketvirtadienio – kunigystės įsteigimo dienos, primenančios Jėzaus Kristaus paskutinę vakarienę. Ketvirtadienis vadinamas didžiuoju, švariuoju, arba žaliuoju. Tai priminimas, kad po žiemos reikia apsitvarkyti – viską išvalyti, išvėdinti, visas dulkes išpurtyti. Taip iš namų tarsi išvaromi ir visi per žiemą susikaupę negerumai. Netgi buvęs paprotys ketvirtadienio rytą, saulei tekant, susirasti upelį, kurio vanduo teka nuo saulės pusės, ir šiuo saulės nuauksintu vandeniu nusiprausi. Taip visiems metams pasisemsi sveikatos, stiprybės ir džiaugsmingos nuotaikos. Manyta, kad didįjį ketvirtadienį labai tinkamas laikas gėlėms persodinti, tuomet jos bus gražios visus metus. Žmonės prisiskindavo miško žolynų: bruknienojų, meškauogių, pataisų. Žaliomis šakelėmis išpuošdavo sutvarkytus namus. Šeimininkas sode tądien išpjaudavo apšalusias, nudžiuvusias obelų šakas – sodas bus derlingesnis. Bitininkai aplankydavo biteles, pakilodavo avilių dangčius. Na o vaikai jau trečiadienį iš medžio lentelės išsipjaudavo žuvį ar tiesiog ją nusipiešdavo ant lentelės, pririšdavo prie jos virvutę ir traukdavo plakdami rykštėmis. Taip varydavo pasninką.

Penktadienis būdavo ramybės ir tylos diena, kai bažnyčioje nutildavo varpai ir būdavo negrojama vargonais. Žmonės lankydavo kapus, vesdavosi į juos mažus vaikus. Šeštadienį bažnyčioje būdavo šventinamas vanduo ir ugnis: šventoriuje zakristijonas sukurdavo lauželį, jame sudegindavo senus apipuvusius kryžius, kunigas ugnį pašventindavo ir žmonės iš to lauželio pasiimdavo ugnies į namus. Ant naujos ugnies pirmiausia būdavo kepami velykiniai pyragai, taip pat ant krosnies pastatydavo puodynėlę druskos ir palikdavo iki Velykų ryto. Buvo tikima, kad ši druska tampa stipriu vaistu, saugančiu ir nuo visų ligų ir negandų. Šventinto vandens parsinešę žmonės šiek tiek jo pildavo į šulinį, į upelį ar kūdrą, kad saugotų nuo nelaimės, taip pat pašlakstydavo namus ir dirbamus laukus.

Didįjį šeštadienį bažnyčiose šventinami šv. Velykų stalo valgiai, o vakare, nusileidus saulei, prasideda Velyknakčio pamaldos: uždegamos žvakės ir skaitomi Šventojo Rašto skaitiniai. Velyknaktį baigiasi tylos metas, uždegamos šviesos, suskamba varpai ir vargonai, o tikintieji atnaujina Krikšto pažadus. Taip pat krikštijami suaugusieji, norintys priimti tikėjimą. Sekmadienį šventose Velykų ryto Mišiose tikintieji džiaugiasi ir mini Dievo Sūnaus prisikėlimą. Sulaukę Prisikėlimo mišių, žmonės procesija keliaudavo aplink bažnyčią saulės judėjimo dangaus skliautu kryptimi. Sakoma, Velykų rytą net saulė tekėdama šokinėja iš džiaugsmo, tačiau tai gali pamatyti tik tyros sąžinės žmogus. Iš bažnyčios visi skubindavosi namo, nes tikėjo: kas pirmas parvažiuos, tas ir darbus pirmas nudirbs... O jau pavakare per kaimą patraukdavo lalautojai. Tai vaikinai lankydavo kaimynus su gerais palinkėjimais, palydimais dainomis ir muzika.

Parengta pagal Libertą Klimką

 

 
Atgal   Spausdinti  
Naujienų prenumerata