75-eri. Šis skaičius pasitiko Ignalinos rajono kultūros centro salės scenos dekoracijoje, šis skaičius ne kartą buvo ištartas, verčiant Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijos istorijos puslapius, sveikinant bendruomenę su švente. Ši mokymo įstaiga istorijos kelyje keitė savo pavadinimus, turėjo net 17 vadovų (ilgiausiai, net 27 metus, mokyklai vadovavo Juozas Repšys), o į gyvenimo kelią išleido tūkstančius abiturientų. Šių metų gimnazistai, galėję būti Ignalinos gimnazijos dvidešimtoji laida, vėl sujungus kadais viena buvusias mokymo įstaigas, bus 75-oji Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijos laida.

Šventinį renginį vedė Ignalinoa Česlovo Kudabos  gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Jolanta Dasytė ir  abiturientas Matas Kovalevskis.

- Mokykla - ne pasiruošimas gyvenimui, kaip dažnai girdime sakant, o pats gyvenimas. Ir ne rusenantis, o liepsnojantis, kaip fakelas, - sakė Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijos direktorė Valentina Čeponienė, prisipažinusi, jog darbas gimnazijoje yra jos tikroji lemtis: - Perėmiau  vadovavimą iš Janinos Gimževskienės. Niekur kitur man taip ir neteko dirbti. O šiandien džiaugiuosi, kad mūsų čia tiek daug.

- Žinau, kaip svarbi yra gimnazija visai bendruomenei, visam miestui, - sakė direktorę ir visą gimnazijos bendruomenę šventės proga sveikindamas Ignalinos rajono savivaldybės meras Justas Rasikas.- Jokia paslaptis, kad gimnazijos rūpesčiais gyvena ir rajono vadovai. Nuveikėme drauge ne vieną svarbų darbą, žengėme nelengvus, bet teisingus žingsnius. Dabarties siekis – Tūkstantmečio gimnazija. Bet didžiausias iššūkis – mokinių skaičius. Juk kam mokykla, jei nėra mokinių?

Linkėdamas gimnazijos direktorei Valentinai Čeponienei stiprybės ir kantrybės, meras padovanojo jai bonsą, kuriam užauginti irgi reikia ne tik išminties, bet ir kantrybės. Visai švenčiančiai bendruomenei –į sceną buvo įvežtas jubiliejaus vertas tortas (kad visiems užtektų!).

Šventės dieną drauge su gimnazijos bendruomene buvo ir Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Lina Gladkauskienė, Švietimo ir kultūros skyriaus vedėja Gražina Mackonienė, skyriaus darbuotojai.

– Sveiki, maniškiai, - taip į susirinkusius kreipėsi kraštietis Nepriklausomybės akto signataras, Ignalinos ir Švenčionių rajonų garbės pilietis Ignalinos gimnazijos 7-tos laidos abiturientas Česlovas Juršėnas.

Gal net nereikėjo stebėtis, kad tokią svarbią gimnazijai dieną jis vėl buvo tarp svečių. Mokslus Ignalinoje Česlovas Juršėnas baigė 1955-aisiais, bet tikrai dažniau negu kuris nors gimnazijos mokinys lankėsi jos šventėse, vežė knygas, ne vienai gimnazistų laidai teikė Brandos atestatus, linkėdamas siekti mokslo, būti pilietiškiems. Česlovo Juršėno mokykliniuose prisiminimuose – skausmingi pokario metai, tiesiog iš klasės išvedami mokiniai, mokytojai... Su didele meile jis prisiminė savo mokytoją Tomą Glodą, mokytojus Leleikas.

- Jei kas nors iš manęs išėjo – dėkui mokytojams, Ignalinai, mokyklos bendruomenei, visiems žmonėms, kurie po to, kai įvyko virsmas Lietuvoje, manimi patikėjo, kai rinko į tautos atstovybę. Visadois stengiausi ką nors padaryti savo kraštui, savo mokyklai. Ir šiandien žemai lenkiuosi mokyklai, - sakė Česlovas Juršėnas, linkėdamas visai gimnazijos bendruomenei tvirtais žingsniais žengti pirmyn.

Prisiminimais apie savo mokyklinius metus pasidalijo ir buvęs šios mokymo įstaigos mokinys, šiuo metu - LR Seimo narys Gintautas Kindurys.J o atminime ir stebuklu buvusi asfalto danga mokyklos stadione, neišdildomas įspūdis – šviesi ir erdvi klasė naujajame mokyklos priestate ir, žinoma, legendinės mokyklos bandelės, o ypač – spurgos. 

1973metais Ignalinoje Brandos atestatas buvo įteiktas ir Europos Parlamento nario Bronio Ropės padėjėjui, buvusiam ilgamečiam vicemerui, vėliau – merui Henrikui Šiaudiniui. Šventės dieną jis linkėjo gimnazijai būti stipriai ir nuosekliai siekiančiai savo tikslų. Henrikas Šiaudinis perdavė gimnazijos direktorei europarlamentaro Bronio Ropės linkėjimą tapti europietiška gimnazija ir dovaną.

Gimnazijos taryba, priminusi, kad mokslo šaknys karčios, o vaisiai – saldūs, šventės dieną dovanojo obelį. Augs gimnazijos sodas! Po metų kitų jau galima bus patikrinti,  ar tikrai vaisiai saldūs.

Gimtadienį švenčiančiai gimnazijai sveikinimus išsakė ir dovanas teikė rajono švietimo ir kultūros įstaigos, policijos atstovai, su gimnazija bendradarbiaujančių Visagino, Švenčionių švietimo įstaigų vadovai, eilėmis savo sveikinimus išsakė 14-tos laidos abiturientas Vytautas Gaidelis. Šmaikčių sveikinimų bendruomenei pažėrė ir iš "ministerijos" atvykusi Panelė mokytoja.

Daug padėkų išsakė ir išdalijo ir Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijos direktorė Valentina Čeponienė. Pastebėti, įvertinti mokytojai, gimnazijos darbuotojai, virtuvės virėjos, nes kiekvieno darbas gimnazijos bendruomenėje, kaip bičių avily kiekvienos bitelės – svarbus ir medaus gamybai reikalingas. Ypatingai padėkota kūrybiniam kolektyvui, surinkusiam istorinę medžiagą, nuotraukas ir sulipdžiusiam 251 puslapio knygą apie Ignalinos gimnazijos 75-erių metų kelią. Sveikindama didelį darbą atlikusius, direktorė kreipėsi ir į tos knygos skaitytojus, kad šie būtų atlaidesni, jei ras klaidų, netikslumų, jei neras jiems svarbių pavardžių. Bent jau elektroninė knygos versija pasirengusi keistis pagal išsakytas argumentuotas pastabas. Daug toje knygoje reikšmingų gimnazijos įvykių, daug žmonių, kūrusių jos istoriją. Išėjusiųjų atminimas buvo pagerbtas tylos minute.

Švenčianti 75-erių metų sukaktį gimnazija akivaizdžiai pademonstravo, kad jai nereikia net tokią dieną samdyti nei muzikantų, nei dainininkų, nei šokėjų. Visa, ko reikia, gimnazija... užsiaugina! Čia prisimintos šokėjus ugdžiusios mokytojos Renė Jakubėnienė, Irena Leleikienė, Danutė Juodkienė, Eglė Ragaišienė, Nijolė Žygienė, Elena Skripkauskienė. Už atrastus dainininkus, už išugdytus talentus dėkota Birutei Misiūnienei, Vidai Ksenzovienei, Loretai Kuksėnienei. Irena Cicėnienė šventės proga subūrė kapelą, tuo primindama apie muzikinį gimnazijos gyvenimą. Vėl drauge su gimnazija scenoje ir buvę gimnazistai Marius Vilčinskas, Gintarė Lukijanskaitė, su „Pumpurais“ vėl dainuoja Ignaliną jau palikę gimnazistai... Jei reikia – reikia! Kai gimnazija švenčia, ar gali nebūti su ja, neprisidėti prie jos šventės tuo, kuo gali.

Graži ir skambi buvo dainų, šokių pynė: scenoje vienu metu ir dainavo, ir šoko buvę gimnazijos mokiniai ir mokytojai, dabar čia skambučiais savo laiką matuojantys. Visai kaip istorijoje: pasiimi iš jos kas geriausia ir kuri ateitį, kuri turi būti dar geresnė. Jaudinančiai skambėjo gimnazijos himnas, jausmų bangas kėlė šiais metais gimnaziją` paliksiančių abiturientų valsas.

O paskui – prisiminimų vakaras: pulkeliais, po kelis, draugiškai apsikabinant, fotografuojantis, smagiai besišnekučiuojant. Atvira buvo ir mokykla, tad galima buvo po kelerių ar keliasdešimt metų vėl į ją sugrįžti.

Po šventės – darbai. Abiturientų laukia Brandos egzaminai. Laikas sėti, laikas – vaisius rinkti. Tebus lengva juos skinti, tebus jie saldūs.

Vida Gasparavičienė