Rugpjūčiui pervirtus į antrąją pusę, dažnas atsidūsta: „Kaip greitai prabėgo vasara. Nespėjom ja pasidžiaugti...“ O Dūkšte savo jubiliejinį gimtadienį švenčiantis Aleksandras Baltušis sako, kad jis nepastebėjo, kaip jo devyniasdešimt metų pralėkė. Ilgas gyvenimas – neabejotinai, Dievo dovana. Bet juk net dovanos būna išsvajotos ir nelabai tinkamos, netikėtai pradžiuginančios ir – įpareigojančios. Per tuos devyniasdešimt metų Aleksandras sulaukė visokių Dievo ir žmonių „pasveikinimų“. Apie tai jis dabar sako: „Buvo visko. Ir juodo, ir balto.“

Aleksandro gimtinė – Kupiškio rajone. O jei jau net dainoj dainuojama, kad „Kupiškėnai geri žmonės...“, manau, šią krašto žmonių savybę per gyvenimą nešė ir Aleksandras. Aleksandro karta yra tarsi išskirtinė: jų vaikystei ir paauglystei teko patirti karo negandas, išgyventi sudėtingą pokario laikotarpį, bet jie kėlė ir laisvės vėliavas Lietuvos miestuose ir kaimuose, džiaugiasi atsivėrusiomis galimybėmis savo vaikams, anūkams. Jie, stebuklu laikę radijo aparatų, televizorių atsiradimą namuose, šiandien bendrauja su vaikais, anūkais išmaniaisiais telefonais. O juk sako, jog kolei žmogus gali stebėtis ir džiaugtis gyvenimo pokyčiais, aplinka, tol jis gyvas ir laimingas.

Noras matyti toliau, žinoti daugiau buvo artimas Aleksandrui iš jaunystės. Pirmieji „žygiai“ į tolumas buvo ne jo valia: pašauktas į armiją, jaunuolis atsidūrė prie Sachalino. Tarnavo jūreiviu ketverius metus. Už gerą tarnybą buvo išleistas atostogų dviems mėnesiams. Tiek ten tų atostogų, kaip dabar prisimena, juk vieno mėnesio prireikė kelionei, ten ir atgal suvažinėti. Užtat ir dabar Aleksandrui sapnuojasi gražios Kurilų salos, o kelionę į tolimuosius Rytus jis per savo gyvenimą pakartojo dar tris kartus! Apsilankė ir Irkutske, tose vietose, kur pokariu buvo ištremti jo teta ir močiutė.

Vėliau mokėsi Rygoje. “Užsienyje mokslus baigiau,” – patikslina Aleksandras. Iš tų mokslų užsienyje jaunuolis grįžo su pienininko diplomu ir tai leido jam užimti vadovaujančias pozicijas pienininkystės srityje. Taip kupiškietis atsidūrė Joniškyje. Valdžia sutvarkė paskyrimą, Dievas  pareguliavo likimą. Joniškyje sviesto gamykloje jis buvo paskirtas direktoriumi. Gamykloje dirbančios panelės suskubo aptarinėti „naujo berno“. „Gal kam ir bernas, tik ne man,“ – kritiškai naująjį viršininką įvertino Genovaitė. O dabar sako: „Prisikalbėjau. Gi man Aleksandras ir teko...“ Baltušiams jau sunku prisiminti, kada gi jie šventė savas vestuves, nes net auksinės jau seniai buvo. „Viena iš dukterų – jau pensinio amžiaus sulaukusi...“-  kaip metų atskaitos tašką nurodo. Baltušiai, 1970-aisiais atsikėlė gyventi į Ignaliną, kur abu pradėjo dirbti Ignalinos sviesto gamykloje, Gėlių gatvėje iškilo ir jų dviaukštis mūrinukas. Pradžioje Aleksandras dirbo gamykloje Sviesto gamybos cecho meistru (direktorius tuomet buvo A.Soroka), o vėliau pats vadovavo gamyklai, statė įmonę Dūkšte, kūrė joje sūrių cechą. Tuos laikus jis prisimena kaip sudėtingus, bet kartu ir labai produktyvius, prasmingus. Su pastatyta gamykla ir visa Baltušių šeima persikėlė į Dūkštą, tad Asta ir Audra vidurinę mokyklą jau baigė Dūkšte.

Šiandien iš Aleksandro statytos gamyklos Dūkšte – tik likučiai. Apmaudžiausia, žinoma, kad ji – vos ne Baltušių kieme, tik užaugę medžiai slepia buvusią gyvastį. Į buvusį laiką  Aleksandrą sugrąžina tik senos nuotraukos ir daugybė padėkos raštų už gerą darbą, iniciatyvas.   Tik negirdėti ten darbinio triukšmo, nebeteka jau iš ten pieno upės sviesto krantais...

Bet ir šiandien Baltušiai, laukdami svečių, ant stalo šalia saldumynų padeda lėkštę su sūriu. Didžioji jubiliejinė puota jau buvus. Vaikai pasikvietė į Ignaliną, į tą pačią Gėlių gatvę, į dar jaunystėje statytus namus. Čia dabar gyvena dukra Asta su šeima. Bet Aleksandro ir Genovaitės laukė dar vienas siurprizas – tikra puota „Žuvėdroje“! „Susirinko per dvidešimt žmonių, - skaičiuoja Aleksandras. - Buvau labai pagerbtas.“

Buvo dukra Asta su šeima, iš Vilniaus atvažiavo Audra su šeima. Buvo Astos sūnūs Sniegius ir Ugnius, Audros  Edvinas. O štai anūko Martyno lauks atvažiuojančio, mat jis gyvena su šeima Norvegijoje. Ten ir du Baltušių proanūkiai. Dar viena proanūkė gyvena Vilniuje.  Taigi plečiasi Baltušių giminė.

Šitoj šventėj, be abejonės prisiminti Aleksandro tėveliai Valentina ir Povilas (abu mirė peržengę aštuoniasdešimtmečius), pagerbtas ir prieš trisdešimt metų miręs vienintelis Aleksandro brolis Petras.  Bet vakaro karalius, žinoma, buvo Aleksandras. Ne tik buvo, bet dar ir taurę už savo metus ir atėjusius jo pagerbti pakėlė, ir šokiui pakilo.

Išlaikyti puikią sveikatą, optimizmą šiandien Aleksandrui Baltušiui linkėjo ir Ignalinos rajono savivaldybės mero Laimučio Ragaišio sveikinimus perdavęs vicemeras Vaidotas Židanavičius. Linkėta ir šimto metų sulaukti smagiai darbuojantis daržuose, minant dviratį, domintis pasaulio, šalies naujienomis, džiaugiantis vaikų, anūkų, augančių proanūkių gyvenimais.

Sveikinimus išsakė ir Dūkšto seniūnas Antanas Šakalys, pasidžiaugęs tokiais darbščiais, energingais miesto gyventojais.

Vaišingieji šeimininkai pakvietė svečius prie stalo, apie savo gyvenimą pasakojo. Paprastai, tokio amžiaus sulaukusių paklausiama ir apie sveikatą. Aleksandras nedejuoja, nesiskundžia. Ir ne vien dėl to, kad skųstis kaip ir nebūtų vyriška. Tiesiog  jis jaučiasi puikiai, jam niekas neskauda, jis per savo gyvenimą tik tris dienas buvo ligoninėje, kai buvo atlikta smulki operacija. Nuo to laiko daktarų nevargina. Vaistai? Nebent kada galva suskausta. O šiaip – tik vitaminai! Ir nebūtinai tik piliulės. Sveikatą reikia užsidirbti! Baltušiai ir šiandien dar augina daržus, prižiūri gražiai žydinčius gėlynus. Kad išlaikytų gerą sveikatą, paeiliui mina elipsinį dviratį. Nėra kada be darbo sėdėti. Šeimininkės rūpesčiu namuose, kaip pasakytų vyresni – lyg bažnyčioj. Dukra užprenumeravo tėvams laikraščių, žurnalų, tad abu įninka į vakaro skaitymus. Tai kur čia pastebėsi, kaip vasara praeina, kaip ištisi dešimtmečiai pralekia.

Vida Gasparavičienė