Bendruomenės gimtadienis

Ignalinos Budrių bendruomenė šiemet paminėjo septynerių metų sukaktį. Gimtadienis – ne jubiliejinis, bet didysis pretekstas sukviesti bendruomenę į šventę ir kartu pasidžiaugti buvo ne kas kita, o drauge padaryti darbai.

„Saulėtekio“ kaimo turizmo sodyba prisipildė šventinės nuotaikos, Ignalinos krašto folkloro ansamblio „Čiulbutė“ dainų ir jaukaus klegesio. Buvo pristatyti nauji projektai, pasakojama apie krašto vietovardžius ir rodomos projekto vykdymo skaidrės.

Iš Budrių metraštininko pasakojimų

Budrių bendruomenė pagrįstai gali didžiuotis turinti savo metraštininką. Kęstutis Čeponis yra tas žmogus, kuris apie Budrius žino viską. Na, beveik viską. Mat čia jo giminės šaknys, čia, kaip jis sako, keturi jos giminės namai ir yra buvusio Budrių kaimo buvęs centras. Tik 1969 m. Budrių kaimas buvo prijungtas prie besiplečiančios Ignalinos, kuri 19 amžiuje, iki nutiesiant Varšuvos - Sankt Peterburgo geležinkelį 1858-1862 m., buvo tik Vidiškių dvaro nedidelis palivarkas, 19 amžiaus pirmoje pusėje pavadintas Vidiškių dvaro savininko Ignaco Kaminskio (Kamienskio) vardu.

Kaip teigia Kęstutis Čeponis, Budrių kaimas yra labai senas - gali būti, kad jo istorija siekia 8-9 amžius (tai rodo pilkapiai buvusioje kaimo teritorijoje, prie miesto vasaros estrados Ilgio ežero pakrantėje).

Sprendžiant iš kaimo pavadinimo, jame gyveno budriai, tai yra pilies sargybiniai. Netoliese, jau Girminių kaime, yra mažytis ežeriukas vardu Budaraistis, o kiek toliau esančioje Ažušilėje - piliakalnis, vardu Budakalnis.

Margas Budrių ir aplinkinių vietovių vardų audinys. Kai kurie vardai nublukę, kiti – laiko dulkėmis užkloti, buvo ir „perkrikštytų“.  Ar visi, Ignalinoje, o ir pačiuose Budriuose gyvenantys, žino, kad Ilgio ežere (jo tikras vardas Ilgys) priešais pilkapius yra pusiasalis Rudakumpis, o už jo esančios šlapios pievos  turėjo Bieciškių vardą?

Vėlgi, pasak Kęstučio Čeponio, Budrių kalnas (kurio viršuje yra TV bokštas ir gaisrininkų bokštas), iš tikro vadintas Vilkakalniu. Šituo vardu vėliau, nors irgi gana seniai (gal dar 15-17 amžiuose) buvo pavadintas ir kaimas šalia dabartinės Vilniaus gatvės.

Vilkakalnio viršuje esančioje įduboje kažkada buvusi sodyba, po karo dar buvo išlikęs šulinys mediniu rentiniu. Kaip  Kęstučiui Čeponiui yra pasakojęs jo senelis, sodyboje 19 amžiuje gyveno ponia Švinckienė.

Netoliese, Vilkakalnio viršuje, stovėjo didžiulis akmuo su iškaltu nemažu kryžiumi ir dar kažkokiais ženklais ar užrašu. Deja, akmenį suskaldė 1940 m., kada tarybinė armija supirkinėjo akmenis naujiems gynybiniams pasienio įtvirtinimams įrengti.

Prisiminti senieji vardai

Narpliodami vardų prasmes, budriškiai pastebėjo, kad Vilkakalnio gatvė (dabartinė, esanti Budrių mikrorajone, atsiremianti į Vilkakalnio pakraštyje einančią Sporto gatvę) buvo pavadinta ne visai teisingai, kadangi su kalnu tiesioginio ryšio neturi. O štai Vilniaus gatvę arba Bokšto gatvę (einančią į Vilkakalnio viršų iš Budrių gatvės pusės) pervadinti Vilkakalnio gatve savivaldybės valdžia anuomet nepanoro.

Miškas Vilkakalnio pakraštyje (šalia Budrių gatvės) vadinasi Trukamiškis (čia augo „trukas“ - tokia žolė).

Vilkakalnio papėdėje yra ežeras Šiekštys, kurį klaidingai vis dar pavadina Žaliuoju, nors tai tėra  vertinys iš Zeliony. Tarpukaryje šalia Šiekščio ežero dažnai vasaromis stovyklaudavo lenkų harceriai (skautai). Būtent jie ir pavadino ežerą lenkiškai Zieliony (Žaliuoju), kadangi aplink ežerą augusių milžiniškų pušų ir eglių atspindžiai „nudažydavo“ ežerą žalia spalva, o lietuviško pavadinimo Šiekštys jie ištarti nesugebėdavo.

Pokario metais Budriuose jau kasmet atostogaudavo tūkstančiai vasarotojų iš Leningrado – „dačnikai“, kaip juos čia vadindavo. Jie irgi tęsė „lenkišką tradiciją“ - vadino Šiekščio ežerą Zielionyj.

Šiekščio gale, priešingame nei Budriai, iš ežero išteka upelis Šiekštelė (Šiekšta). O miškas, esantis ežero kitoje pusėje nei Vilkakalnis, vadinasi Pašiekštės mišku.

Tai jau Girminių kaimo dalis - Girminių „chutorai“ (viensėdžiai). Visas milžiniškas kalnas su Girminių kaimo sodžiais iki pat Krakinio, Viksvojaus, Paviksvojaus ir Daržinėlių ežerų, vadinasi Vociakalnis. Ant jo, netoli slidžių, riedučių trasos, miškelio pakraštyje guli milžiniškas plokščias mitologinis akmuo. Prieškaryje vietinis jaunimas šalia to akmens dar rengdavo šokius ir kalendorines šventes.

Kalbant apie senąją Budrių istoriją, prisimintas ir alkakalnis Šiekščio pakrantėje. Tai pušimis apaugusi kalva tarp Labinės pievos (ji šalia dabartinės Vilkakalnio gatvės), Šiekščio ir abiejų paplūdimių - aplink ją ratu eina slidžių-riedučių takas. Jo viršuje, centre, ir dabar guli nemažas plokščias akmuo.

Greta yra naujoji Lietuvos žiemos sporto centro šaudykla - visas čia esantis milžiniškas sporto kompleksas yra pastatytas ant kažkada čia buvusios pievos, vardu Didžiuliaraistis. Dar tarybiniais metais ją visą per keletą metų užpylė smėliu, moliu ir statybinėmis atliekomis, o po to įrengė stadioną.

Dar vienas įdomus objektas yra Vilkakalnio šlaite, link Šiekščio ežero - mišku apaugęs šlaitas. Jis keistos laiptuotos formos ir nuo senovės vadintas Krėslu. Archeologas ir mitologinių objektų tyrinėtojas Vykintas Vaitkevičius jį apžiūrėjęs nutarė, kad tai yra dar pagonybės laikų reliktas. Tokių Lietuvoje vos keletas.

Budrių kaime 19 amžiuje ir 20 amžiaus pradžioje gyveno trys smulkiųjų bajorų giminės – Čeponiai, Bernatavičiai ir Basijokai. Po Antrojo pasaulinio karo beveik visi Bernatavičiai ir Basijokai, nors buvo gryni lietuviai, išvažiavo į Lenkiją, o jų palikuonys jau visiškai sulenkėjo. Liko tik Čeponiai.

Yra liudijimų, kad Budrių kaime kažkada gyveno ir Budrevičių giminė - dvi seserys Budrevičiūtės, kurios po Pirmojo pasaulinio karo dar atvažiuodavo į Budrius, į svečius pas Čeponius.

Visi senieji Čeponiai, Bernatavičiai ir Basijokai yra palaidoti senosiose Budrių kaimo kapinėse, kurios yra miškelyje ant kalvos kitoje Ilgio ežero pusėje, už pievos, vardu Bieciškis (dar toliau-  jau kolektyviniai sodai). Kapinės buvo uždarytos maždaug 1961 metais, tačiau dabar jos sutvarkytos, ir jose vėl retkarčiais laidoja.

Atmintis iškalta akmenyse

Šiais metais Budrių bendruomenė rito akmenis. Tiesiogine to žodžio prasme. Prisimenant mintį, kad to, kas akmenyje iškalta, šimtmečiai nesunaikina, Budrių bendruomenė ėmėsi atristuose akmenyse įamžinti vietovardžius. (Oficialiai tai buvo projektas „Ignalinos Budrių bendruomenės viešųjų erdvių ir aplinkos kokybės gerinimas“, kurį finansavo Ignalinos rajono savivaldybė pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos programą „Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse".) Šiai gražiai iniciatyvai paremti penkis akmens riedulius bendruomenei padovanojo kaimyniniame, kadais karališkuoju vadintame Girminių kaime gyvenantys Mačiuliai. Užrašus iškalė menininkas Vidmantas Raugas. Dabar tokių, vietoves žyminčių ir jų vardus įamžinusių, akmenų Budriuose yra septyni: ALKAKALNIS (šalia Šiekščio ežero, prie naujos Lietuvos žiemos sporto centro šaudyklos, ant pietinės Alkakalnio kalvos dalies). KRĖSLAS (pietinėje Vilkakalnio pusėje), BUDRIŲ KALVA (poilsio-apžvalgos aikštelėje šalia Saulėtekio gatvės), VILKAKALNIS (šalia Vilkakalnio apžvalgos bokšto), UPELIS ŠIEKŠTA (prie upelio, ištekančio iš rytinės Šiekščio ežero dalies, šalia dabar tiesiamo dviračių-pėsčiųjų tako), PAŠIEKŠTĖS MIŠKAS (šalia Šiekščio ežero, Pašiekštės miške, prie tako į sodų bendriją „Ąžuolas“), EŽERAS ŠIEKŠTYS (paplūdimyje, šalia pontoninio liepto).

Šių metų vasara (ypač – miesto jubiliejaus šventė) ne vienam ignaliniečiui ar miesto svečiui parodė kelią link Šiekščio, kur visi tarsi „atrado“ netikėto grožio ir galimybių erdves. Budriai – arčiausiai to grožio ir jiems rūpi tai, kas čia vyksta, kas planuojama.

Nuo minčių – prie darbų

Veikli bendruomenė, žinoma, neapsiribojo vien akmenų ritimu ir vietovardžių įamžinimu. Atidavę duoklę praeičiai, Budrių gyventojai ir šiandien nori gyventi jaukiai, saugiai, gražiai ir patogiai. Būna, kad norus išsako rajono savivaldybės administracijai, bet daug darbų ir patys padaro, suderinę mintis, surėmę pečius.

Kai nuo minčių einama prie darbų, ateina ir džiaugsmo valanda. Didžiosios šių metų Budrių bendruomenės svajonės buvo pristatytos bendruomenės gimtadienio susiėjime. Juk toks lauktas būtų paplūdimio prie Šiekščio įrengimas, apžvalgos-poilsio aikštelės ant Budrių kalvos aplinkos tvarkymas, pakalnėje įrengiant taką su vaikų kliūčių ruožu, vaikų žaidimo aikštele, sūpuoklėmis ir maža pavėsine tėvams tarp liepų, lauko kino-teatru, šokių aikštele su aukuru, pavėsine ir suoliukais, dvejomis sūpuoklėmis suaugusiems, „ugnies vartais“ aukurui uždegti ir t.t, ir t.t. Bendruomenės pirmininkas Artūras Kacevičius mintyse mato ir aplink Šiekštį gamtos taku žygiuojančius ignaliniečius ir užsieniečius, nes ypač pastarieji jau seniai išsiilgę natūralios gamtos, neasfaltuotų takų, išvirtusių ant jų medžių. Viso to natūralumo aplink Šiekštį – į valias.

Atkreipiant dėmesį į tai, kad Ignalinos miesto Budrių seniūnaitiją supa senovės piliavietė Ilgio ežero Rudakumpio pusiasalyje, Mažulonių, Vėlionių, Senojo Daugėliškio, Ažušilės, Antagavės piliakalniai, Budakalnis, Vilkakalnis, Ignalinos, Poviliškės, Ažušilės, Kalviasalio, Bališkių pilkapynai, netoli yra Rėkučių senovės gynybinis įtvirtinimas, didingi Kačėniškės, Ginučių gynybiniai piliakalniai, Budrių seniūnaitijos aplinkos tvarkymo gairės gali būti siejamos su Lietuvos senovės istorinio palikimo išsaugojimu. Tai tik dar labiau pakursto norą svajoti ir veikti.

Vida Gasparavičienė

Nuotraukos iš asmeninių bendruomenės narių archyvų