Jaukų ketvirtadienio vakarą ignaliniečiai rinkosi kiemelyje už Ignalinos rajono kultūros namų, kur jau nuo 19 valandos buvo ką veikti. Kvietė įvairiausios edukacijos. Gal ir ne kiekvienas išdrįso medį skaptuoti, net krepšelį žemuogėms nusipinti, bet norinčių vantą susirišti – netrūko. Kita tiek susidomėjusių ir pasipuošti vainikais panorėjusių susirinko prie pievų žolynų. Parūpinta buvo tiek, kad visoms galvelėms lauko žiedų nepritrūktų, kad ramunėmis, dobilėliais, smilgomis vainikai sumirgėtų. Nemokantys čia pat buvo pamokyti, kai kas ir dovanai jau nupintą vainiką ant galvos užsidėjo.

Į smagų šventės šurmulį įsiliejo muzikantų grojamos melodijos, atliekamos dainos. Kai kas ir šokti išsiskubino. O kai Jonai, Janinos, Jonukai ir Janytės (taip pat ir Rasos) buvo varduvių proga pasveikinti ir ąžuolo vainikais vainikuoti, kai buvo įkurtas Joninių laužas, panirta į Joninių vakaro paslaptis: vainikai į Paplovinį nuleisti ir su viltimi bei dainomis palydėti, gal kas ir paparčio žiedą toj nakty surado. Tuo girtis nevalia...

Stabtelėjo diena, trumpiausiai vasaros nakčiai ranką ištiesusi, ir leido jai šviesos minutes vogti. Iš Joninių – jau tik prisiminimai. Ir nors vasara – pačiame žydėjime, pačiame gražume, dienos vis mažyn.

Vida Gasparavičienė.