Vasiuliuose kuriasi jau mažiausiai trečia Cicėnų karta. Saulius Cicėnas, 2017-aisiais metais ant kalnelio padėjęs pamatus savo namams, sako pamena, kai buvo melioracijos verčiami jo senelių Anastazijos ir Adomo namai. Jo paties tėvai Agota ir Alfonsas namus šeimynai rentė arčiau kelio, to paties kalnelio papėdėje. Čia susilaukė ir į gyvenimą išlydėjo šešis vaikus: keturias dukras ir du sūnus. Visi, kaip susitarę, apsistojo Vilniuje. Visi, išskyrus Saulių, kuriam tėviškė buvo tiek brangi, kad nusprendė čia kurti ir savo gyvenimą. Tėvų troboje vietos būtų užtekę, bet tai – ir brolio, seserų pastogė, kur jiems vis noris sugrįžti. Senelių namais šitą sodybą vadina dešimt Agotos ir Alfonso Cicėnų anūkų.

Nutarė tad Saulius nuo visos didelės giminės atsiskirti, mat jam Vasiulių ne savaitgaliams, ne atostogoms, o gyvenimui reikia. Tik toli nesidairė: grįžo į senelių sodybos vietą.  Čia dabar jaukus ir talpus šeimos namas, kur užtenka vietos Sauliui, Jolantai, dukrai Kristinai, jos aštuonių mėnesių sūneliui Oliveriui, ilgai užsibūnančiai ir darbuose Jolantai (o dabar ir Kristinai) pagelbstinčiai jos mamai Onutei. Jolanta šiuose namuose įsirengė ir darbo kambarį, kur užsidaro, jei prireikia, dirbdama nuotoliniu būdu.

Rastųsi čia vietos ir svečiams. Bet tai jau jų šeimos namai, jie čia – šeimininkai/ Gyvenimas kaime dabar surenka visus miesto patogumus ir tampa daugelio svajone. Saulėta Cicėnų svajonė išsipildė.

Bet pas Cicėnus konkurso „Metų ūkis“ vertinimo komisija  vyko ne jų namais pasidžiaugti (nors – ir jais, ir jais!), o pasidairyti po jų  vis platėjantį, didėjantį, gausėjantį augalininkystės ūkį. Viso to pradžia buvo 16 hektarų žemės: 12 hektarų – iš tėvų paveldėtos, kiti – nusipirkti. O paskui: kaip siūlelis prie siūlelio – marškiniai, taip hektaras prie hektaro – akimis neaprėpiami plotai. Ir dabar jau savos žemės Cicėnai turi 140 hektarų, 120 hektarų – nuomoja. Visuose šituose plotuose dabar dygsta, žaliuoja, bręsta miežiai, kviečiai, rapsai. Ūkis registruotas Sauliaus vardu, bet ir Jolanta  nuo 2006 metų – tikra ūkininkė.

Ruduo – tas laikas, kai visa jau sukrauta aruoduose arba jau spėta parduoti. Taigi ūkininkams atėjo pilnatvės metas. Ūkio šeimininkai plačiai atlapoja visų savo angarų, kluono duris ir rodo, ką šių metų vasara jiems užaugino. Rūpestis vienas – kad darbas, laikas ir išlaidos būtų kompensuoti, neštų pelną, o su juo ir viltį plėsti, modernizuoti ūkį. Nemažai jau dabar padaryta: technikos įsigyta, dideli angarai pastatyti. Net kuro talpos pilnos. Ūkininkai nuo  seno mėgo su atsarga gyventi, rytojui atsidėti.

Ne be paramos ir tai, ką šiai dienai Cicėnai jau turi. Bet kaip ir kiekvienas pirkinys, kiekvienas sprendimas – ne be rizikos. Tad reikia ne tik horoskopais ar sapnais kliautis, bet ir skaičiuoti. Žinių yra. Jolanta dirba Ignalinos rajono savivaldybės Socialinės paramos ir kaimo reikalų skyriaus vedėjo pavaduotoja, tad dažnai patarimus dalija ir kitiems rajono ūkininkams. Tuo, kuo patys dabar užsiėmę, niekados nesigailėjo. Kai yra gebėjimų, jėgų, žemė moka už rūpestį atsilyginti.

Dar tik pradžia viskam ant šito Sauliaus senelių kalnelio:. Sodas dar lengvai vėjo siūbuojamas, daržai tik keliais derliais spėjo pradžiuginti. Bet praeiti pro Cicėnų šiltnamį ir nesustoti iš nuostabos  niekaip negalima. Jolanta nuopelnų neprisiima. „Tai - mamos rūpestis, jos nuolatinis darbas“, - skuba pasidžiaugti mamos pagalba. Šalia puikiai dera paprika, o lauko darže rasi visko, ko troškiniui, sriubai reikia, ką galima žiemai, į rūsį pasidėti ar užkonservuoti. Neseniai iškastuose tvenkiniuose  ir geros žuvies galima pasigauti, netikėtiems svečiams užgriuvus. Užklysta į Cicėnų namų valdas ir kiškiai, stirnos. Bet į juos tik pro langus pasižiūri. Pro tuos langus, o išėjus iš namų, nuo kalnelio, regis, neaprėpiama platybė atsiveria. Kad tik laiko būtų šituo akis ilsinti, širdį džiuginti.

Ir Jolantos mama neretai šeimos samtį laiko ne iš neturėjimo ką Ignalinoje veikti, o iš noro padėti dukters šeimai. Tądien, kai lankėmės, Onutę Sauliuvienę irgi užtikome prie puodų, su tuo didžiuoju šeimos samčiu. O Saulius ir pavalgyti nespėjo. Šaukštą padėjo, išgirdęs telefono skambutį. Žinia džiugi: atvažiavo grūdų supirkėjai, tad ūkininkas nusiskubino prie aruodų. Tuštėjantys aruodai irgi kai kada – geras ženklas!

Šiuose šviesiuose namuose išties daug saulės. Gal šeimos nariams laikytis draugėj ir išvaikyti bet kokius besikaupiančius debesis padeda bei savotiškai disciplinuoja koridoriuje pakabintos šeimos taisyklės, gal dėl to, kad Saulius kadais paėmė į žmonas Sauliūtę, gal tiesiog, kad naujakurystė visad siejama su svajonėmis ir išsipildžiusiomis viltimi.

Vida Gasparavičienė