Jaukiame vieno Ateities gatvės daugiabučio namo bute dabar Aleksėjus Koverovas gyvena su žmona Irute. Nors ir pasiguodžia, kad sveikatos ne kažin kiek turi, bet pas gydytojus beldžiasi, tik kai rinta bėda prispiria, o nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens sveikatos semiasi iš darbo „Ažuolo“ sodininkų bendrijos sode. Ir ši vasara gal pirma, kai Aleksėjus nesėda prie automobilio vairo. Džiaugiasi, kad iki sodo jį ir žmoną Irute dabar mielai paveža kaimynas – ir Ignalinoje, ir sode – Jonas Mickevičius. O jau sode abu Koverovai be pagalbininkų verčiasi. Ne dėl to, ten nugaras lenkia, kad išgyventi negalėtų. Pensijas, kaip sako, gauna pakankamas, bet pomidorus, agurkus, morkas, kopūstus augina kaip nuo seno įpratę. Kita vertus, kas užginčys, kad savas agurkas ar morka skanesni ir tiek. O dar kiek džiaugsmo atneša jų auginimo procesas! Matai kaip dygsta, auga, bręsta, turi apie ką galvoti, kuo rūpintis, malonu, kai kiti patarimo paklausia, kaip tokius kopūstus ar kitas daržoves užauginti. Ir visai smagiai Aleksėjus jaučiais iš statybininko tapęs sodininku-daržininku.

Abu Koverovai prisimena ir dar vieną abiejų pomėgį – žvejybą. Būdavo ir tada, kad Irutei laimikio pavydėdavo net patyrę žvejai. Su metais vis siauresnis tampa pomėgių sąrašas. Daug kas jau tik prisiminimų stalčiuose.

Kaip ir Aleksėjaus vaikystė Molėtuose. Ten jis gimė ir augo su penkeriais metais vyresne seseria Proskovja. Molėtuose liko tik tėvų Georgijaus ir  Jevfrosinijos kapeliai. Pats Aleksėjus iš Molėtų dar jaunystėje patraukė į Vilnių, mokėsi Statybos technikume, o vėliau prasidėjo jo klajonės po statybas Jonavoje, Ukmergėje, galiausiai – Ignalinoje. Darbas Jonavoje gal vienas iš įsimintinesnių – statė Jonavos azotinių trąšų gamyklą.

Trejus metus Aleksėjus rėžė sparną aplink Molėtuose dirbusią kupiškietę Irutę, kolei 1960 metų gruodžio mėnesį sumainė su ja aukso žiedus. Per klajoklišką statybininko darbą gavos taip, kad Koverovų Paulius gimė Jonavoje, Valentas – Molėtuose. Augo abu jau Ignalinoje. Valento, deja, jau 15 metų kai nėra. Tai – pats didžiausias abiejų Koverovų širdies skausmas. Čia prisimeni, kad Dievas žmogui uždeda tokią naštą, kiek jis gali panešti. Tik kaži, ar žinojo Dievas, kad Aleksėjaus širdis  jau iki tos nelemtos dienos kėlė nerimo medikams? Gal, jei Aleksėjus, ir devyniasdešimties sulaukęs, dar dairosi į ateitį ir nėra linkęs kabintis į prisiminimus.

Saugoti vyrą nuo liūdnų prisiminimų, kalbų apie ligas Irutė laiko savo šventa pareiga, tad dažnai pakreipia pokalbį džiaugsmingesne linkme. Taigi ir kalbame ne apie skausmą, praradimus, bet apie žvejybos malonumus, darbą buvusioje Kilnojamoje mechanizuotoje kolonoje (Aleksėjui teko net vadovauti šiai organizacijai), Ignalinos neįgaliųjų draugijos ansamblį „Putinas“, kuriame Aleksėjus dainavo. Tik, sako, iš buvusio dainininkų pulko, kokį dar prisimena, gal du beliko. Ir Aleksėjus jau nebedainuoja...

Aleksėjaus devyniasdešimtmečio proga didelių iškilmių Koverovų šeimoje  nebuvo  - nedidelis pulkas sveikintojų: žmona Irutė, sūnus Paulius, jo vaikai Benas ir Gabrielė. Valento dukra Austėja... Bet ko gi daugiau benorėti, jei dar pagal metus sveikata skųstis netenka, kai gražiai auga anūkai. Labai mielos Koverovams tos akimirkos, kai patys artimiausi, brangiausi žmonės pasibeldžia į jų buto duris.

Tokio gražaus jubiliejaus proga sulaukta ir valdžios dėmesio. Ignalinos rajono savivaldybės vicemeras Imantas Umbražiūnas, perdavęs mero Laimučio Ragaišio sveikinimus, dėkojo Aleksėjui už gražiais darbais paženklintą gyvenimo kelią, linkėjo stiprios sveikatos, artimųjų meilės, pagarbos, supratimo ir pagalbos. Prie linkėjimų prisijungė ir Ignalinos miesto seniūnas Valentinas Rumbutis. Žinoma, palinkėta ir šimto metų. Ir dar daugiau...

Vida Gasparavičienė