Melanija buvo dar vaikas, kai jos tėvai, seneliai, trys tėvo broliai su šeimomis pasiprašė darbui į Notrynės dvarą, buvusį prie Dūkšto. Ten visiems Butrimams davė ir darbo, ir namus visam pulkui. Vėliau Melanijos tėvai, Anastazija ir Jurgis Butrimai, persikėlė gyventi į Vinciškę. Iš jos Melanija ėjo į Rimšėnus, kur baigė dvi pradinės mokyklos klases. Visą pradinę baigė jau Kazitiškyje, mat į ten buvo arčiau iš Pašvoginės, kur persikėlė gyventi jų šeima. Be Melanijos Butrimai jau buvo susilaukę ir sūnaus Česlovo. Tas septyneriais metais už Melaniją jaunesnis, bet šiemet apraudotas ir palydėtas.

Buvo Butrimų Melanijai jau 26-eri, kai vienose vestuvėse Mikalinėj sutiko Joną Čeponį iš Rimšėnų. Tas buvo dvylika metų vyresnis, tad pusmetį vienas kitą „patyrinėję“, sukūrė šeimą ir apsigyveno Jono namuose, Rimšėnuose. 1959-aisiais porai gimė sūnus. Pavadino jį tėvo vardu. Jonukui buvo gal treji, kai Čeponiai persikėlė gyventi į nuosavą namą. Tuose pačiuose Rimšėnuose. Įsikėlė į dar nebaigtus įrengti namus – taip norėjos savame lizde tvarkytis. Taigi dabarMelanija juokauja, kad Jonukas gal tų namų įrengimo darbų dar vaikystėje prisižiūrėjęs, šiuo metu visus darbus puikiai išmano, geras rankas turi.

Neužgavo Jonas jaunesnysis tėvų širdies ir kitur: mokykloje tėvams visada buvo pagirtas, nors patys Čeponiai didelių mokslų nebaigė, visą gyvenimą dirbo ūkyje: Jonas traktorininku, ji – lauko darbininke. Sūnaus sėkmė mokykloje žinoma, džiugino. Vėliau jų Jonukas Vilniuje mokėsi. Ten ir dabar su žmona Irute (ji – iš Naujojo Daugėliškio) gyvena. Ten vaikus – Darių ir Deimantę – užaugino. Buvo į Vilnių ir Melaniją išvežę. Bet mieste  tik vieną žiemą ši teištvėrė.

- Negaliu aš ten, - sako moteris. – Ne miesto žmogus aš. Ten gi ir į tualetą eilė, o aš – su vaikštyne...

Puikią atmintį, sklandžią mintį, sveiką jumorą išsaugojusi moteris išties be neįgaliesiems pritaikytų vaikštynių – nė iš vietos. Tik dėl to Melanija nei ištisom dienom guli lovoje, nei sėdi prie lango, visam pasauliui grūmodama. Du kartus per dieną – treniruotė: rytą su vaikštynėmis dešimt kartų nueina nuo stalo iki slenksčio, o po pietų tą patį maršrutą įveikia dvidešimt kartų.

Slenksčiai dabar – didžioji kliūtis. Norėdama išeiti į lauką, turėtų įveikti tris tokias kliūtis. Bet Jonas jaunesnysis, tas visų galų meistras, viską ir mamos namuose sutvarkė taip, kad jai nė nereikia tų slenksčių žargyti. Nuo kelio pusės įprastas kaimo namas šiuo metu virto „išmaniuoju“: rakinamas elektronine spyna, stebimas vaizdo kamerų, šildomas irgi elektra. Vandentiekis įvestas, už tvarto taip pat bėgioti nereikia...

- Bet nusipraust man talka reikalinga, - atvirauja Melanija.

Moteris net nepagalvoja, kad pagalbon tikrai ateitų socialiniai darbuotojai. Net seniūnui apie tai prakalbus, krato galvą.

- Kaip svetimus kviestis, juos trukdyti, kai savi yra, - taip samprotauja į dešimtą dešimtį įkopusi rimšėniškė. – Kol galiu – pati.

To galėjimo aiškiai nedaug, bet ir čia ji nutraukia:

- Vaistus aš tik miegui ir nuo kraujo spaudimo imu. Dar pati valgyt susiruošiu, pasimeldžiu, radijo klausau. Sūnus kiekvieną savaitgalį iš Vilniaus atvažiuoja, man nusiprausti padeda, kambarius aptvarko, skanesnės sriubos išverda – kiek man bereikia... Kiekvieną ketvirtadienį pro kaimą pravažiuoja autoparduotuvė, tad vairuotojas, sutartu ženklu pasibeldžia ir  man į namus atneša viską, ko paprašau.

Ar daug tokių kantrių, sau dėmesio nereikalaujančių, visais ir viskuo patenkintų šiandien berastume? Prieš tris dešimtmečius ji liko viena.  Bet kol sveikatos turėjo, ir viena laikė gyvulius, paskui karvę ėjo, jau ir be lazdos neišsiversdama. Sunku kaimo žmogui vien pro langą į kelią žiūrėti. Iš Melanijos dabar ir tas džiaugsmas atimtas – akelės silpnos. Tad neliko jos gyvenime nei knygų, nei laikraščių, nei televizoriaus... Ir apie ant sienos kabančias šeimos nuotraukas ji dabar pasakoja, tik prisimindama, kas, kada, kur fotografuotas.

Užtat  kiekvienu ateinančiu ji nuoširdžiai džiaugiasi. Nedejuoja ir dėl to, kad tų, užeinančių, kaskart vis mažiau.  Moteris skaičiuoja sodybas Rimšėnuose:

- Čičelių nėra, Menčinskų, Belousovų nėra, Cicėnų gryčia dyka... Gerai, kad Kugaudų namus jauni nupirko. Dabar ten net penki berniukai auga, - džiaugiasi. Melanija kaimynų vaikais kaip savais.

Kartais pas ją užsuka Albina Pilipavičienė iš Vidiškių, netoliese gyvenantys Cicėnai, pasibeldžia ir dar vienas kitas iš gyvų, kaime likusių.

Apsidžiaugė ji ir Ignalinos rajono savivaldybės mero pavaduotoju Juozu Roku, Vidiškių seniūnu Alfredu Aškelėnu. Juozas Rokas perdavė jubiliatei mero Justo Rasiko linkėjimus, pradžiugino gėlėmis ir dovanomis. Alfredas Aškelėnas be linkėjimų priminė ir apie galimybę jai pagelbėti, nes seniūnijos darbuotojams iki Rimšėnų iš Vidiškių arčiau nei jos sūnui iš Vilniaus.

...Melanijai, kaip ji sako, sunkesnės dienos tik pirmadienis ir antradienis. Trečiadienį atvažiuoja autoparduotuvė, o paskui jau ima laukti savaitgalio. Sūnaus. Vakarais moteris įsijungia radiją. Paklauso pasakos vaikams, mėgsta „Pūko“ radiją, įdėmiai išklauso „Radijo turgelį“, kur vieni perka, kiti - parduoda. Jei nugirsta apie kokį įdomesnį pasiūlymą, sūnui apie tai pasako. Šis tik juokiasi iš jos pomėgio. Bet mama vis tiek stebi „rinką“: neseniai savo Jonui apie parduodamas žiemines padangas automobiliui pranešė. Maža kas, gal reikia. Pasakoja savo istorijas ir juokiasi.

Iš to, kokiu dėmesiu ir, drįsiu pasakyti, meile apgaubta motina, galiu spėti (gal – tvirtinti!), kokia ji brangi savo vaikui, jau gal trečius metus savaitgaliais skubančiam pas savo motiną. Melanija po sūnaus įrengta saule (taip vadina šildymo elementus palubėj) viskuo aprūpinta ir kaip didžiausia brangenybė septyniom spynom užrakinta šią žiemą savo namuose pasitiko. Ji čia jaučiasi tikra šeimininke, ji rikiuoja savo dieną ir dėl to nuoširdžiai šypsosi, sutikdama ir palydėdama labai lauktus ir netyčia užklydusius svečius.

Vida Gasparavičienė