Naujųjų metų pradžioje Dūkšte pasveikintos dvi garbios 90-metės. Sausio 1-ąją  šventė nušvito Leokadijai Jaurienei, sausio 4-ąją – Anai Jonaitienei. Abi jubiliates jų namuose aplankė ir maloniai pabendravo savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas ir Dūkšto seniūnas Antanas Šakalys.  Moterims linkėta sveikatos, širdžių ramybės, dėkota už gražius darbus, sukauptą išmintį ir patirtį.

Abi jubiliatės pasidalijo savo prisiminimais. Jų gyvenimo patirtis ir likimo vingiai gana skirtingi, tačiau abi gyvenime patyrė skaudžių išbandymų ir daug sunkaus darbo. Mažame namelyje gyvenanti Leokadija Jaurienė šiandien negali pasigirti gera sveikata, tačiau jai daug kas galėtų pavydėti stipraus noro gyventi ir džiaugtis kiekviena diena. Po insulto jėgas atgaunanti moteris visgi pakilo iš patalo ir gali palengva judėti, paprastus darbelius pasidaryti. Ją prižiūri sesers sūnus Lešekas (Lechas), pas tetą atvykęs pagyventi iš Vilniaus. Leokadija gimė Magūnų kaime. Šeimoje augo trys seserys ir 3 broliai.  Dabar ji viena belikusi. Treji metai našlauja. Vyras Algimantas buvo net 19-ka metų jaunesnis, tačiau ir jį pragyveno. Vaikų pora nesusilaukė. Moteris sakė sunkiai dirbusi fermose, vėliau, apie 1980-uosius – valytoja Dūkšto mokykloje. Tuomet buvę jau lengviau. Prisimena, kad mokykla tais laikais klegėdavo, mokėsi apie 500 mokinių.  

Leokadija kartais pažiūri televizorių, radijo paklauso, mėgsta laikraščius pavartyti. ,,Nors niekur neišeinu, bet man reikia žinoti, kas ir kur vyksta“,– sako moteris. Sutikusi Naujuosius ir savo jubiliejų ji jau pradėjo laukti pavasario. Šiltesnėmis dienomis išeis į lauką ir pasidžiaugs saulute. Tai jai tikrai priduos jėgų...

Pačiame Dūkšto centre gyvenanti Ana Jonaitienė gimė Rusijoje, kažkur Sibire, tiksliai ir ji pati negali pasakyti, nes patys pirmieji atmenami dalykai – elgetaujančio vaiko bastymasis siaubingoje karo nualintoje žemėje. Anos mama mirė nuo bado, tėvas žuvo. Jai buvo lemta išgyventi, tačiau tų dienų dabar nė  prisiminti nenori ir  sako, kad baisiausias dalykas, kuris gali ištikti žmogų – tai karas. Tačiau ir Anai gyvenimas vieną dieną nusišypsojo. Aplankė meilė, ištekėjo už gero vaikino Viktoro, užaugino 3 sūnus. Vyras buvo kariškis, todėl teko gyventi įvairiuose miestuose, kol pagaliau apsistojo Lietuvoje, Dūkšte. Moteriai mokslo taip ir neteko ragauti, rašyti ir skaityti ji kartu su savo vaikais mokėsi. Dirbo kuro aparatūros gamykloje, vėliau iki pensijos –  Dūkšto seniūnijoje valytoja. Gerai jai buvo, su visais sutarė. Likusi našle moteris dar kartą bandė laimingą šeimą sukurti, tačiau nepavyko, nusprendė, kad gana kentėti ir vyrui duris parodė, tik pavardę jo pasiliko... Šiandien Ana džiaugiasi savo jaukiu ir tvarkingu butu, daugybe gėlių, rankdarbiais, gerais kaimynais ir sveikata. Moteris kasdien išeina ilgokai pasivaikščioti, nes žino, kad judėjimas labai svarbus ir naudingas.

parengė Lina Kovalevskienė,