Gedulo ir vilties diena Ignalinoje
Birželio 14-ąją, minint Gedulo ir vilties dieną Ignalinoje, po Šv. Mišių žmonės rinkosi prie Kryžiaus tremtiniams. Kultūros centro organizuota pilietinė akcija ,,Viltis pražysta net nelaisvėje“ kvietė prisiminti tremtimi paženklintą laiką ir nukentėjusius mūsų tautos šviesiausius žmones. Skaityti Ignalinos rajono tremtinių pavardės ir likimai, tylos minute ir bažnyčios varpų skambesiu pagerbti iš tremties negrįžusieji, apie laisvę svajojusieji, už ją žuvusieji. Skambėjo jaudinančios ansamblio ,,Brėkšta“ dainos. Visi norintys galėjo užrašyti atminimo atvirukus.
Ignalinos rajono savivaldybės meras Laimutis Ragaišis, vicemerai Imantas Umbražiūnas, Vaidotas Židanavičius, mero patarėjas Darius Lukoševičius ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ignalinos skyriaus vadovas Vytautas Gimžauskas prie paminklo padėjo gėlių, uždegė atminimo žvakelės, o vėliau dalyvavo akcijoje ir skaitė tremtinių vardus bei likimus. Skaitė juos ir kiti renginio dalyviai, tremtinių giminaičiai, Ignalinos gyventojai, gimnazistai. ,,Grįžo iš tremties, negrįžo, likimas nežinomas...“,– po kiekvienu žodžiu – tragiška istorija ir stipri dvasia, kančia ir didelė viltis.
Šiemet sukanka 85-eri metai nuo kraupių pirmosios tremties bangos išgyvenimų. 1941-ųjų birželio 14-ąją, 3 val. ryto pradėti masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai į atokiausius Sibiro regionus. Lyg juodas debesis, lyg baisi neganda uždengė be kaltės pasmerktųjų namus. Ir ši neganda truko daugiau nei dešimt metų. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, iki 1953 m. tremtį ir jos žiaurumus Lietuvoje patyrė apie 130 tūkst. žmonių: inteligentų, šviesuolių, dvasininkų, ūkininkų. Dar apie 156 tūkst. lietuvių buvo įkalinta. Tą juodąją naktį iš Ignalinos rajono ištremta keliolika šeimų – apie 50 žmonių iš Ignalinos, Dūkšto, Paberžės, Rimšėnų, Krivasalio, Šulgų, o iki 1953 metų – apie 1260 gyventojų.
,,Tie laikai buvo sunkūs. Norėta ištrinti valstybingumą, atmintį, pašalinti pačius šviesiausius, aktyviausius žmones. Lietuvoje nėra šeimos, giminės, kuriose kažkas nebūtų patyręs tremties. Ir tiems, kurie sugrįžo, buvo taikomos įvairios sankcijos, draudimai, persekiojimai. O Rusija išliko tokia pati. Šiandien tą aiškiai matome ir suprantame. Todėl galvokime apie stiprią, gražią, darnią Lietuvą, o praeities kančios tegul dovanoja viltį...“,– minėjime kalbėjo meras Laimutis Ragaišis.
,,Tremtiniams buvo likusi tik viltis, kad kada nors Lietuva bus laisva. Juos palaikė tikėjimas, malda, daina ir bendrystė...“– sakė Vytautas Gimžauskas, kalbėjęs apie susitelkimą, vienybę ir vienas kito palaikymą. Šiandien tai ypač svarbu.
Minėjimo dalyviai prie Tremtinių kryžiaus paliko ne tik gėles ir žvakeles, bet ir tylų pažadą saugoti istorinę atmintį. Tremtinių ir politinių kalinių likimai kalba apie laisvės kainą ir apie tai, kokia stipri gali būti žmogaus dvasia net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis. Jų gyvenimų istorijos įkvepia mus būti vieningus, atsakingus už savo valstybę ir neabejingus jos ateičiai.
parengė Lina Kovalevskienė,
Tel. (0 386) 51 824, mob. +370 656 70 424
