Tiek „valdiškų“ žmonių, suvirtusių į jos kiemą, Leonora Kondratavičiūtė gal nė neregėjo. Apskritai, „valdiški“ žmonės jai sukelia įtarimų, mat ne vienas jai jau siūlė „geresnį gyvenimą“. Bet Leonora iš tolo nenori girdėti apie kitokį gyvenimą, nei tą, kuris jai nuo gimimo duotas. Visiems ji turi vieną atsakymą: „Aš čia gimiau, čia ir mirsiu“.

Gimė ir jaunystės dienas leido ji tame pačiame Navikų kaime, tik – kitoj kelio pusėj. Dabar virš jos gimtinės galima nebent praplaukti: jos gimtuose laukuose nardo „Birvėtos“ karpiai. Bet ir šioj kelio pusėj Leonora gyvena ne vieną dešimtmetį.

Elena ir Blažys Kondratavičiai užaugino du vaikus: dukrą Leonorą ir sūnų Edmundą. Edmundas patraukė Vilniaus pusėn laimės ieškoti, ten šeimą sukūrė, vaikus augino. O Leonora liko, liko ir užsiliko tėvų namuose. Juos nukaršino, Navikų kapinėse palaidojo. Pati savo gyvenimu tarsi užmiršo pasirūpinti. Visas jos pasaulio pažinimas baigiasi ties Ignalina, bet net į ją atvažiuodavo tik didelių valdiškų reikalų prispirta. Užtai kone kasdien ji eina į Navikų kapines, kur lanko, tvarko savo tėvelių kapus. Kapinės – kitoj kelio pusėj, kur ir povandeninė Leonoros gimtinė. Taigi Leonoros gyvenimas tarsi suskirstytas į šiapus ir anapus kelio. Anapus – visa, kas ją džiugino, guodė – tėveliai, vaikystės, jaunystės prisiminimai. Šiapus – vis dar budinantys gyvenimui rytai, nepabaigiami darbai darbeliai.

Kai 1989-aisiais mirė mama, Leonora nameliuose Navikuose liko vienui viena. Visą darbingą savo amžiaus tarpsnį darbavosi laukininkystėje, fermose, gauna pensiją, kurios kaime gyvenant tikrai pakanka. Todėl, atvažiavus į Navikus autoparduotuvei, Leonora pamalonina save ne tik būtiniausias maisto produktais, bet ir skanėstais.

Nors jokiomis ligomis Leonora nesiskundžia, pas gydytojus nesilanko, jokių vaistų nevartoja, nuo praėjusių metų kovo mėnesio seniūnijos pasiūlytų socialinio darbuotojo paslaugų moteris neatsisakė. Ir dabar triskart per savaitę ją aplanko individualios priežiūros darbuotoja Dalia Mačkinienė. Ji pasirūpina mokesčiais, padeda Leonorai tvarkytis namuose, žiemą krosnį iškūrena, eina su ja apsipirkti. Kartu pavasarį ir jurginus po Leonoros namų langais sodino, šiltnamy tvarkos, būna, kad ir iki kapinių palydi. O štai bulves Leonora šiemet viena pati pasisodino, nenorėdama varginti Dalios.

Kaip sekasi kaimynei pasidomi ir visai šalia gyvenantis Aldonas Lukšėnas. Artimųjų, galima sakyti, Leonora turi tik „teoriškai“: brolis miręs, o štai jo vaiki tetą Navikuose kaip ir užmiršę. Bet Leonora per ilgą laiką jau išmoko gyventi pati sau viena. Jai gana tų žmonių, kurie  jai iš seno pažįstami, naujus sunkiai į savo gyvenimą įsileidžia. Pratinosi ir prie Dalios, o dabar net laukia jos, nori, kad ši ilgiau užsibūtų.

O vakar, kai neeilinio gimtadienio proga ją aplankė Ignalinos rajono savivaldybės vicemeras Imantas Umbražiūnas, Tverečiaus seniūnas, laikinai atliekantis Didžiasalio seniūnijos seniūno funkcijas Aivaras Lozda, Didžiasalio seniūnijos dokumentų tvarkytoja Stasė Ramelienė, socialinių paslaugų koordinatorė Irena Rakštelienė, turėjo palaukti net autoparduotuvė, kol jubiliatei bus išsakyti sveikinimai, įteiktos dovanos, gėlės. Ignalinos rajono savivaldybės mero Laimučio Ragaišio vardu Leonorai linkėta, kad ir toliau jos dienos būtų pripildytos šviesos, džiaugsmo, jai mielų įspūdžių ir mažų darbelių. Linkėta stiprios sveikatos ir aplinkinių supratimo, dėmesio, pagalbos.

Ir tik visiems išvažiavus, Leonora Daliai prisipažins, kad tai - pirmos jos gyvenime gautos gėlės...

Vida Gasparavičienė