Rudens vėjai ir darganos dar nenudraskė nuo medžių lapų aukso. Tie auksiniai lapai – tarsi Tverečiaus krašto dukters Bronės Seliukaitės, atšventusios gražią devyniasdešimtmečio sukaktį, gyvenimo simbolis. Gimusi ir užaugusi Erzvėto vienkiemyje, prigludusiame prie miško, baigė Tverečiaus mokyklą sunkiaisiais pokario metais kaip pirmosios vidurinės mokyklos laidos abiturientė. Teko mokytis antroje pamainoje ir bristi namo iš Tverečiaus per mišką. Dažnai patamsy su moksladrauge Julija Pundyte nepataikydavo ant lieptelio per balą Tverečiakely (taip vadinosi per mišką ėjęs keliukas), prisemdavo batus, drebėdavo ir gąsčiodavosi dėl kiekvienos sutraškėjusios šakelės. O žiemą, kad nereikėtų klampoti per neišbrendamas pusnis, gyvendavo Tverečiuje „ant buto“: vienam kambariuke du berniukai (vienas iš jų klasės draugas Česlovas Kudaba), aštuonios mergaitės ir dar bobutė, tą kambariuką nuomojanti – iš viso vienuolika žmonių! Bet jaunystė ir noras mokytis įveikia visus vargus.
Ir štai – mokykla baigta. Vyriausias brolis tuo laiku jau buvo įsikūręs Anykščiuose ir pasiūlė jauniausiai sesei atvažiuoti pas jį. Kaip tik tuo metu Kultūros ministerija įsteigė bibliotekininkų mokyklą. Galima buvo mokytis tiek Vilniuje, tiek rajonuose. Ją baigusi, Bronė gavo paskyrimą į Trumbatiškio biblioteką. Tačiau po pustrečių metų biblioteką nuspręsta perkelti į kitą kolūkį, o jauną bibliotekininkę įdarbinti kultūros namuose, kuriuose kaip tik nebuvo kam dirbti. Čia Bronė ir darbavosi iki pensijos, atradusi savo tikrąjį pašaukimą. Ilgus metus „ant buto“ gyveno pas Povilanskus, kurių gausiai šeimai tapo dar viena dukra, ir tik paskutinius porą metų turėjo valdišką būstą – porą kambariukų prie kultūros namų. Iškalbi, nuoširdi, kūrybinga mergina greitai rado kelią į žmonių širdis: kultūros namuose veikė gausybė saviveiklos kolektyvų, nuolat buvo pilna žmonių, repetavo dramos kolektyvas, agitbrigada, jaunimo ir pagyvenusių žmonių šokių kolektyvai, vaikų ansamblis. Nuolat vyko įdomūs renginiai, per juos kultūros namų salė būdavo sausakimša. Viskas čia sukosi aplink žmonių bendrystę: kultūros namai organizavo ir vardynas, ir sidabrines bei auksines vestuves, ir užgavėnes, ir derliaus šventes... Į renginius susirinkdavo ir aplinkinių, ir tolimesnių apylinkių jaunimas ir senimas iš Mačionių, iš Leliūnų. Bronyte meiliai visų šaukiama kultūros darbuotoja pėsčia apeidavo didžiulę teritoriją, kad surinktų žmones į repeticijas. Ir žmonės susirinkdavo. Į šokius Trumbatiškio kultūros namuose iš Antalgės kaimo ateidavo ir būsimasis rašytojas bei kultūros ministras Saulius Šaltenis. Kaip su šiluma ir nostalgija prisimena pati Bronė, jos darbu džiaugėsi ir su ja šiltai, paprastai bendravo ir garsūs kraštiečiai: nusipelnęs inžinierius ir garbės geležinkelietis Alfonsas Povilanskas, habilituotas daktaras Algirdas Banys, kiti žinomi krašto žmonės. Apie Bronės darbą „Kultūros baruose“ gražiai yra rašiusi garsi anykštėnė žurnalistė, rašytoja Milda Telksnytė: „Nežinau Anykščių rajone kito tokio kultūros darbuotojo, kuris būtų tiek sutapęs su žmonėmis, tiek pasinėręs į jų gyvenimą, į jų reikalus.“
Ir šiandien Bronės veikla Anykščiuose yra prisimenama. Rašinyje apie Trumbatiškio geležinkelio istoriją pastebima: „kaimo kultūros namai garsėjo kultūriniais renginiais, parodomis, susitikimais su įdomiais žmonėmis, spektakliais, kurių čia dirbusi kultūros entuziastė Bronė Sėliukaitė, subūrusi aplinkinių kaimų gyventojus, pastatė apie šimtą.“ (Jonas Junevičius, www.panskliautas.lt 2022 gegužės 17 d.) Kraštotyrininkas Jonas Sriubas knygelėje „Senovė ir Leliūnų valsčius“ (Utena, 2013) rašo: „Bibliotekoje, o vėliau kultūros namuose dirbo aktyvi kultūros skleidėja B. Sėliukaitė.“
Labai gražiai, nors ir neįvardydamas, Bronės darbą aprašė garsus poetas, gimęs netolimame Strazdiškio kaime, Algimantas Baltakis savo 1979 m. išleistose „Strazdiškio elegijose“. Tas laikas – kaimų nykimo dėl melioracijos banga. Eilėraštyje „Kaimai, kuriems pasisekė“ rašoma:
Štai kam pasisekė:
Gečionims ir Trumbatiškiui!
(...)
Kai vakaras sutemsta, žiburiai visi
susirenka taipogi į Gečionis ir Trumbatiškį.
Ir, plyšaujant rokmuzikai, jaunimas
pasturgalius džinsuotus kraipo šauniai
Trumbatiškio kultūros namuose.
(Beje, šioje salikėje ir mudu
su kompozitoriumi Karosu,
gražiai devintą dešimtį bevarančiu,
prieš porą metų buvom pagerbti
kaip šito kampo šiokios tokios įžymybės:
mus iškilmingai apjuosė aukštaitiškais abrūsais
ir įteikė gėlių – jam priskintų Spraguičio, man Strazdiškio pievose.
Ir dabar Bronė kone kasdien sulaukia skambučių iš savo mylimo Anykščių krašto, dažnai ją aplanko ne tik jaunystės draugės (nors dažna jau sveikatos nebeturi), bet ir tie, kurie, jai paliekant darbovietę, buvo dar vaikai. Šiltų sveikinimų gražios sukakties proga negailėjo artimieji – sesers Lionės, neseniai atšventusios 95-ąjį jubiliejų, šeima, kaimynai, pradžiugino ir Tverečiaus seniūnijos darbuotojai. Tverečiaus bendruomenės pirmininkė Janina Paulavičienė atskubėjo su pačios keptu pyragu ir savo gamybos tautine juosta. Gražius sveikinimo žodžius nuo mero Laimučio Ragaišio perdavė ir savivaldybės dovanas įteikė mero patarėjas Darius Lukoševičius. Sveikatos ir artimųjų meilės linkėjo Tverečiaus seniūnas Aivaras Lozda su pavaduotoja Dangute Petkevičiene.
Taip gėlėmis pražydo ūkanota spalio pabaiga jaukiuose, tvarkinguose nameliuose. Ir nors materialinių turtų iš savo pasiaukojamo darbo Bronė nesusikrovė, bet patį didžiausią lobį – žmonių meilę ir pagarbą tikrai užsitarnavo. Tai ir padeda įveikti gyvenimo kelyje pasitaikančias negandas.

Nijolė Keraitienė