- Tegu šiandien širdis sušyla nuo gražiausių žodžių ir nuoširdžių linkėjimų, tegul akys džiaugiasi mielais žmonėmis, - perduodamas Ignalinos rajono savivaldybės mero Justo Rasiko sveikinimus sakė Juozas Rokas, linkėdamas jubiliatei ramių ir malonių dienų, stiprios sveikatos ir šviesių minčių. Prie sveikinimų prisijungė ir Ceikinių seniūnas Saulius Zabolevičius, primindamas, kad ji nepamirštų, jog seniūnija pasirengusi pagelbėti kasdienos darbuose, tereikia tik to paprašyti.

Patys svarbiausi Genovefos, visų artimųjų tiesiog Genute vadintos, svečiai jau lankėsi savaitgalį. To tiesiog negali neatspėti, nenumanyti: kambariuose – tulpių, rožių, frezijų puokštės...

Patikslinam ir kitą „neteisybę“: nors Ceikinių seniūnas tvirtina, kad Genutė gyvena Mėšlių kaime, pati Genutė nė už ką nesutinka. Sako, kad tai - Ceikiniai ir tik Ceikiniai. Kad Kipro Petrausko gatvėje jos namas – to jau niekaip nenuginčysi. Ir dar 13-uoju numeriu pažymėtas.

Išsiaiškinę tiesas/netiesas, sėdame į laiko vežimą, nes tik juo galima pasiekti tolimą praeitį. Bent jau devynetą dešimtmečių atgalios.

Gimė Genutė Gaureliuose septynių vaikų šeimoje. Ne juokas tokią šeimą išmaitinti, tad mama, palikusi tėvui sūnų ir šešias dukras, leidosi į darbo paieškas už Lietuvos. Iš Latvijoje mamos sunkiai uždirbtų pinigų šeimai pavyko nusipirkti dar 2 hektarus žemės prie jau turėtų 5 hektarų. Bet ir tai sotaus kąsnio visai šeimai negarantavo, todėl ir Genutės jaunystės prisiminimuose pirmiau nei smagios kaimo vakaruškos iškyla gyvenimas vagonuose, darbas Kaliningrade prie geležinkelio. Genutė suskaičiavo: dvylika kartų važiavo į tokias darbines „komandiruotes“, kurių kiekviena užtrukdavo po pusantro mėnesio. Prisimena, kad dirbo sunkiai, bet, to meto supratimu, uždirbdavo nemažai. Parvažiavusi į kaimą, jautėsi užtikrinčiau. O čia ir Zigmantas Rolys apsisuko ir galvą susuko. Nutekėjo Genutė į Čižiškius. Ne į dvarą – jos Zigmantas augęs dešimties vaikų šeimoj.

Jauni buvo, darbo nebijojo, o nuo tokių ir vargas atstoja.  O čia ir metas pasitaikė, kai iš vienkiemių ėmė kelti į gyvenvietes.  Mintis įsikurti Ceikiniuose (ne mėšliuose!) Genutei buvo miela ir labai laukiama. Ne mažiau tuo persikėlimu į gyvenvietę džiaugėsi Rolių vaikai Arvydas ir Gintautas.

Taigi nuo 1977-ųjų Roliai apsigyveno jaukiame namelyje Ceikiniuose. Genutė visą gyvenimą dirbo kolūkyje lauko darbininke, jos vyras patarnavo veterinarijos gydytojui, o laikui bėgant, ir pats pramoko gyvulių ligas atpažinti, mielai patarimus dalydavo, žmonių pagarbą užsitarnavo. Rodės, kyla Rolių gyvenimas į kalną, sūnūs gražiai auga. Ir staiga – žinia: nuskendo šešiolikos tesulaukęs Arvydas!

Dabar tiek – jaunesniajai Gintauto dukrai Gabijai. O ir pats Gintautas neilgai tėvų namuose užsibuvo – baigęs aštuonias klases Ceikiniuose, išvyko mokytis į Vilnių. Ten ir „prilipo“.  Jo gyvenimas kitaip kilo. Viena, gyvena net „septintam dangui“ (septintame aukšte), dvi dukras užaugino. Vyresnioji, Egidija, jau kurį laiką darbuojasi Vilniaus miesto savivaldybėje. Tuo didžiuojasi ir močiutė. Žinoma, labai jau lauktų Genutė ir proanūkių, tik argi jos kas klauso...

Jau dvidešimt metų Genutė Ceikiniuose gyvena viena. Su vyru Zenonu keturiasdešimt metų nugyveno. Turi ką prisiminti. Tai ir daro pati viena dienas leisdama. Vienatvė jos nebaugina. Niekur ji neina, ir pas ją niekas neatsibeldžia. Kartais tenka pagalbos pasiprašyti. Dabar jau ir kaime kaimynas kaimynui ne padeda, o paslaugas teikia. O už paslaugų teikimą, kaip žinia, reikia atsiskaityti. Šitaip Genutei ir malkos „susiskaldo“, ir į namus „ateina“.   Ne savo kojomis ji jau ir iki parduotuvės nueina. Dėl savo nestiprumo  Genutė labai nedejuoja, tik va, bažnyčion dar norėtų nueiti.  Pasiklauso namuose radijo, televizorių įsijungia – taip ir praeina diena.

Valgio ruošimu Genutė savęs nevargina. Sako, seniai jau nevalgo nei mėsos, nei sviesto, nei grietinės. Labiau bandeles mėgsta. Ko reikia, sūnus iš Vilniaus atveža, jei ko pritrūksta, randa, kas jos kojas užvaduoja. Bet pavasario laukdama jau neplanuoja nei bulvių, nei morkų, nei agurkų sodinti... Neturi ir jokios gyvos dvasios namuose, mat kartais tenka ligoninėn atsigulti – kur tada dėti katinėlį ar šunelį.

Paskutinė gera žinia Genutei ta, kad sūnus baigia statyti namą Avižieniuose, prie Vilniaus. Slapta tikisi, kad gal sūnus ir jai kokį kambarėlį tuose namuose paskirs. Žinoma, eitų, sutiktų šalia būti. Su marčia Sandra tikisi gražiai sutarsianti. Juk ir jos jubiliejiniame gimtadienyje Sandra buvo pagrindinė šventės organizatorė.

Bet Velykas Genutė švęs viena.

- O man ir gerai, - nelaukdama klausimo atsako. – Vaikai darbuos užimti, jiems nėr kada. Aš ir jiems pasakau, kad tuščiai nevažinėtų. Jei kas – telefonas po ranka.  Pasikalbam, susižinom vieni apie kitus. Ko gi daugiau reikia...

Ir tada pagalvoji, kad išties didžioji išmintis slypi posakyje, kad laimingas ne tas, kuris turi viską, ko įsigeidžia, o tas, kuris moka džiaugtis tuo, ką turi.

Ilgiausių metų visi linkėjo Genutei. Ir žinoma, šviesių Velykų!

Vida Gasparavičienė