Praėjusiais metais į panašią kelionę Ignalinos rajono savivaldybės meras Justas Rasikas leidosi prieš Kalėdas. Ir tada su socialiniais darbuotojais pasibeldė daugiau nei į šimtą durų. Prieš Velykas buvo tartasi su rajono seniūnais, kad jie nurodytų adresus, kur šiuo metu labiausiai laukiama ir paramos, ir pagalbos.

Praėjusį penktadienį ir šeštadienį meras aplankė Didžiasalio, Tverečiaus, Naujojo Daugėliškio.  Dūkšto, Meikštų seniūnijose gyvenančius, vakar  su dovanomis apvažiavo Ceikinių, Mielagėnų, Vidiškių ir Kazitiškio seniūnijas, šiandien kalbino Linkmenų ir Ignalinos seniūnijų bei Ignalinos miesto gyventojus.

Kelionėse po seniūnijas merą lydėjo seniūnai, Naujajame Daugėliškyje po kiemus lydėjo ir kelią rodė Marijona Lukaševičienė, Mielagėnuose – socialinė darbuotoja Alma Pachomova. Juk jie pirmieji ateina į pagalbą bėdon patekusiems, nepriteklių spaudžiamiems, ligos palaužtiems, vienatvės sugniuždytiems. Juos ir seniūnijų žmonės iš tolo atpažįsta. Mat jei kuris pristinga malkų, kuriam iki poliklinikos sunku nuvažiuoti ar maisto produktais pasirūpinti – visiems po ranka seniūnijos telefonai. Seniūnai, socialiniai darbuotojai jau ne po vieną kartą yra išklausę dažno iš jų gyvenimo istorijas, žino jų ligas ir poreikius. Pagal galimybes, o kai kada ir daugiau nei jos leidžia, rūpinamasi kiekvienu. Užtat ne vienas seniūnas ir socialinis darbuotojas buvo tiesiog angelu sargu pavadintas, merui asmeniškai buvo labai pagirtas už nuolatinę pagalbą, rūpestį ir globą.

Aplankytieji nuoširdžiai džiaugėsi atvykusiais svečiais. Gal net labiau nei jų atvežtomis dovanomis. Mat lankyti šįkart labiau vienatvėje dienas leidžiantys, sunkūs ligoniai. Dažno pašnekovas ištisomis dienomis, savaitėmis tėra katinas ar šunelis, kartais – tik televizorius. Vienišam kiekvienas užsukęs žmogus yra didžiausia dovana, dėl to ne vienas braukė ašaras, teisindamasis, jog jos – iš džiaugsmo. Meras su dovanomis – ypatinga staigmena. Dažnas Justą Rasiką atpažino: kai kas sakė ne pirmąkart merą savo namuose matantis, kitas iš lankytos šventės, susitikimo prisiminęs, „iš laikraščio“ atpažinęs. Kai kam meras – pirmąkart pamatytas. Visi džiaugėsi jį galėdami savo namuose priimti, kalbino, savo bėdas ir džiaugsmus išpasakojo, visur prisėsti kvietė... Tik to laiko – trupiniai.

Nuvažiuota per keturias dienas šimtai kilometrų. Lėkta tvirtais asfaltuotais keliais, žvyrkeliais, lauko keliukais ir kone bekele. (Už paslaugą tenka dėkoti ir Arūnui Narauskui iš Margavonės, ne šiaip kely iš Švedriškės į Rokėnus sutiktam, o ir pagalbą suteikusiam.) Lankyti seniūnijų centrai ir atokiausi kaimai, už kurių – tai Švenčionių, tai Zarasų, tai Utenos rajonų kaimai buvo ranka pasiekiami, net šalia tiesiamos koncertinos pasieny su Baltarusija buvo nuvažiuota, lankant ten gyvenančius vienišius.

Kelių žmonių, pas kuriuos skubėta, namuose nerasta. Jiems mero Justo Rasiko dovanas ir palinkėjimus iki Šv. Velykų pasižadėjo perduoti seniūnai. Savo bičiulei maisto produktų nešulį nuneš ir Marytė Popova, sutikusi pagelbėti merui.

Šiame gerumo ir dovanų kelyje meras Justas Rasikas sutiko, pakalbino ir apkabino daugiau nei šimtą rajono gyventoją. Linkėjo jiems sveikatos ir stiprybės, taikos ir ramybės. Visiems ir „namų darbų“ paliko: maisto produktų ryšulyje buvo ir kiaušinių, kuriuos prisakyta Velykoms ne tik išsivirti, bet ir gražiai nudažyti. Juk kokios Velykos – be margučių? Labiausiai meras linkėjo visiems nepamesti ryšio su seniūnais, skatino drąsiai kreiptis į juos ir drauge gesinti įsiplieskiančius bėdų laužus.

Aplankytieji taip pat žėrė linkėjimus merui Justui Rasikui: vieni užjautė jį sunkiame ir atsakingame darbe, dėl to  linkėjo stiprybės ir kantrybės, kiti, tiesiog džiaugdamiesi tokiu netikėtu svečiu, linkėjo merui, savivaldybės darbuotojams susiklausymo ir sėkmės visuose darbuose. Ir visi kuo nuoširdžiausiai dėkojo atvykusiems ir visiems kuo nors jiems gyvenime pagelbėjusiems. Visi linkėjo viso rajono žmonėms linksmų, gražių Velykų.

- Nepaprastai šviesūs tokie susitikimai, - sakė rajono meras Justas Rasikas. – Miela sutikti žmones, kalbėtis su jais, būti jų laukiamam. Suprantu, kad dovanos, kurias palikau, neišgelbės nuo visų susikaupusių problemų, tik mažumėlę paįvairins jų šventinį stalą. Kartu norėčiau, kad šie susitikimai ir lauktuvės tiesiog būtų kaip priminimas, kaip ženklas, kad nepamirštame ir nepamiršime savo žmonių. Noriu, kad jie žinotų, jog net ir pats vienišiausias neturėtų jaustis paliktas pats sau. Noriu akcentuoti valstybės teikiamą pagalbą kiekvienam visuomenės nariui, noriu skatinti žmonių tarpusavio bendrystę. Ne tik per šventes, bet ir kasdienoje.

Būkite visi sveiki ir laimingi, į visų namus teatrieda su Velykų margučiais džiaugsmas ir sėkmė!

Vida Gasparavičienė