Ilgas žmogaus gyvenimas – tai tarsi dovana, patirties ir išminties kelias, unikali istorija su savo išbandymais, džiaugsmų ir rūpesčių akimirkomis, išdalintais meilės grūdais ir užaugintu derliumi. Rugsėjo 4 dieną garbingo 90-ojo gimtadienio proga sveikinta Ignalinos seniūnijos Petriškės kaimo gyventoja Julė Mudėnienė. Ją aplankę savivaldybės meras Laimutis Ragaišis ir seniūnas Jonas Polito džiaugėsi gražia šeima, išpuoselėtais namais, na, o puikiai atrodančiai žvaliai jubiliatei linkėjo mėgautis gyvenimu ir toliau rūpestingai vadovauti šeimynai, būti jos mylinčia siela.  ,,Tegul šiandien širdis sušyla nuo gražiausių žodžių ir nuoširdžių linkėjimų, tegul akys džiaugiasi mielais žmonėmis. Ramių ir malonių Jums dienų, šviesių minčių, sveikatos ir Dievo palaimos...“,– linkėjo meras.   

Mamos švente džiaugėsi jos sūnūs Arvydas ir Žydrūnas, marčios Virginija ir Neringa. Julė laiminga mama, senelė ir prosenelė. Jos širdį džiugina 5 anūkai, du proanūkiai. Sūnų šeimos gyvena Ignalinoje, sodyboje įkurta šeimos medienos apdirbimo įmonė, taigi moteris, nors ir viena gyvena, niekada nesijaučia vieniša, visi kartu draugiškai sugyvena, rūpesčiu ir meile dalijasi. O pagarba motinai tiesiog sklando ore.  

Julės Vitkauskaitės gimtinė – Kilatrakio kaimas, visai netoli nuo Petriškės. Šeimoje buvo trys seserys ir trys broliai. Vaikystėje labai siautė ligos, jos pasiglemžė net keturis gyvenimus. Užaugo tik dviese su broliu Stasiu. Ir pati Julė labai sirgo, mama net baltą rūbelį jau buvo paruošusi. Bet lemtis ilgą amžių nugyventi leido. Šeimai teko išgyventi namų gaisrą, naujo namo statybas. Julė pasakoja, kaip tėvas  Pašvoginėje iš senutės Daniukienės namelį nupirko ir jį išardęs arkliuku susivežiojo. Tėtis dirbo prie geležinkelio, dažnai tekdavo jam pagelbėti, prižiūrimame ruože žoles išravėti. Sudėtingi buvę pokario metai, bet moteris nelinkusi apie blogus dalykus kalbėti, visada buvusi optimistė, drąsiai ėjo į priekį.

Julė mokėsi Balteniškės Kėkštų pradinėje mokykloje, vėliau mokykla perkelta į Velniadvarį. Vidurinę 1958 m. baigė Ignalinoje (senajame pastate, kur dabar pasienio tarnyba), įstojo į Vilniaus kooperacijos technikumą, įgijo maisto ir pramoninių prekių žinovės specialybę. Dirbo Švenčionyse, paskui apie 20 metų buhaltere žuvininkystės ūkyje Strigailiškyje, vėliau rajono savivaldybės finansų skyriuje, o iki pensijos dar išbandė draudėjos veiklą. Visur jai sekdavosi, gaudavo pagyrimų, apdovanojimų. Laimė šypsojosi ir asmeniniame gyvenime. Vyras Balys, kaip pasakoja, buvo labai patikimas, ramus žmogus, ją mylėjęs ir globojęs, išleisdavęs į visas keliones. Pats keliauti nemėgo, rūpinosi namais, žmonių buvo vadinamas ,,gelažų daktaru“, nes viską mokėjo suremontuoti, sutaisyti, sukonstruoti. Nuo mokyklinių metų Julė ir Balys buvo pažįstami, su jaunimu į šokius eidavo. Iš kariuomenės Balys jai tris metus laiškus rašė, o paskui vieną dieną kai atsivežė motociklu į Petriškę, taip ir sutarė kelti vestuves. Jau dveji metai, kai savo Baliuką moteris kapeliuose aplanko ir malda jį palaimina.

Ponia Julė visus savo gyvenimo įvykius ir sutiktus žmones puikiai atsimena. Vardija mokytojų, klasiokų, kaimynų vardus ir pavardes, pasakoja apie gerąją ponią Krekinienę, kuri vaikus iš mokyklos einančius sutikdavo, duodavo atsigerti, pyragu pavaišindavo, gražiai prisimena buvusią klasės auklėtoją Stasę Giedraitytę-Sidarienę, griežtą ir teisingą mokytoją. Dar atsimena, kaip vaikai miške nukritusį lėktuvą rado, o iš parašiuto medžiagos mama jai suknytę pasiuvo... Tų vardų, tų įvykių – vienas kitą veja. Gali tik stebėtis tokia aiškia ilgametės atmintimi ir šviesiu protu.  

Visą gyvenimą daug dirbusi ir dabar ponia Julė nesėdi rankų sudėjusi, turi ji ir daržą, ir šiltnamį, pati savimi sugeba pasirūpinti. Moteriai viskas įdomu, žingeidu, ji skaito laikraščius, žiūri televizijos laidas, bendrauja su artimaisiais ir kaimynais. Gražus ir prasmingas moters gyvenimas vertas didžiausios pagarbos ir susižavėjimo.