In Memoriam Elenai Umbražiūnienei (1943-01-02–2022-11-16)

Sudie, išėjusiai ilsėtis...

Staiga netekome ilgametės kolegės, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, ELENOS UMBRAŽIŪNIENĖS

Naujaisiais metais rengėmės pasveikinti ją gražaus jubiliejaus proga. Dar trūko pusantro mėnesio. Nepalaukė. Išėjo.

JI buvo Zarasų krašto žmogus. Nuolat kalbėdavo, kaip ilgisi gimtųjų vietų. Kokie įdomūs ten buvę žmonės...

JI anksti patyrė našlaitės dalią. Vos dešimties JAI sulaukus išėjo į Anapus Motina. Jas su seserimi užaugino Tėvas. Vertingus Tėvo patarimus prisimindavo visą gyvenimą. Minėdavo jį su didžiule pagarba.

JI buvo mokinė ir studentė. Kurso draugai net ir senatvėje buvo geriausi bičiuliai. Su kokiu ilgesiu Ji apie juos kalbėdavo. Apie visus – gyvus ir mirusius.

JI buvo gimtosios kalbos mokytoja. Bendravo su daugybe mokinių. Skaitė ir vertino šimtus jų rašinių, džiaugdavosi radusi mokinio tekste nestandartinę mintį ar vaizdingą pasakymą. Gerbė mokinius ir jų kūrybą. Pati jautėsi jiems reikalinga ir gerbiama.

Likimas taip patvarkė JOS gyvenimą, kad visus darbingus metus JI atidavė Ignalinos kraštui.

Ji buvo ne tik mokytoja, bet ir administratorė, švietimo skyriaus inspektorė, direktoriaus pavaduotoja ir direktorė. Ir visur visada žmoniškai, maloniai, pagarbiai. Nepiktnaudžiavo viršesniojo pozicija.

Bet pirmiausia JI buvo šeimos žmogus, moteris, vyro žmona. Pasididžiuodavo savo žmogaus humoro jausmu, jo gebėjimu linksmai bendrauti. Vadindavo – MANO ŽMOGUS. Tai kur kas aukštesnis įvertinimas nei mano vyras ar mano šeimininkas.

JI buvo dviejų vaikų motina.

JI buvo Močiutė ir Promočiutė. Visiems širdyje užteko vietos ir meilės.

JI buvo kultūros žmogus. Kai nebešaukė mokyklinis skambutis, domėjosi knyga. Skubėdavo į viešąją biblioteką. Čia mielai dalindavosi su kitais skaitytojais įspūdžiais apie naujausią literatūrą, reiškė argumentuotą nuomonę, taktiškai diskutuodavo. JI buvo labai patenkinta bibliotekos veikla, nes čia rasdavo ne tik knygų, bet ir įdomių žmonių pokalbiams.

JI buvo Taikos žmogus. Gimusi per karą ir išėjusi sprogstant raketoms ir beprasmiškai liejantis žmonių kraujui. Matyt, toks mūsų kartos likimas.

 JI buvo buto ir sodo kaimynė. Beprotiškai laukdavo atgimstančios gamtos. Gražūs buvo JOS sodo gėlynai ir daržovių lysvės. Ir dabar vis stengėsi sodą paruošti žiemai, nors neretai suabejodavo: ,,Gal jau reikėtų jo atsisakyti?“

Paruošė sodą žiemai, kad sulauktų pavasario. Atjos ,,tas pavasaris“, bet JOS...,, neberas jau“.

Dieve, koks pilnas JOS gyvenimas. Ir praeita juo per daug niekam neužkliūnant, dažnai daug ką nutylint, nuryjant ašarą , bet širdis ir rankos dar vis tiesėsi į Viltį gyventi.

Bijojo prieš mirtį skausmo ir vienatvės. Dievas apsaugojo nuo abiejų. Išėjo sėdint šalia JOS ŽMOGUI.

Esam dėkingi Likimui, kad mums teko gyventi šalia JOS, semtis JOS išminties, mokytis moteriško orumo ir kantrybės.

Ačiū Tau, ELENUTE, už dorą ir prasmingą Tavo gyvenimą.

JI buvo tikintis žmogus, gerbė tikėjimo ir bažnyčios tradicijas, meldėsi prašydama išminties savo vaikams ir anūkams. Meldėsi ir už Taiką žemėje. Tikime, kad dabar JI laiminga suklupus ,, prie Dievo slenksčio ir širdies“.

Sudie, išėjusiai namolio

Baltais takeliais angelų...

<...>

Tarp tūkstančių mažų žvaigždelių

Nebūna kelio atgalios.

(Pagal Dają Gaurę)                                          

Draugai, kolegos, bendradarbiai