Visada malonu belstis į duris, jei neši žmogui gerą žinią. Dar smagiau, jei už tų durų  esi  laukiamas, jei dovana ir sveikinimas suteikia juos priimančiam džiaugsmo. Lankydamas vienišą, ligos, patirtų gyvenimo neteisybių, materialinių nepriteklių išvargintą, niekados negali būti tikras, kaip tave sutiks, už ką padėkos, ko paprašys, o gal net pareikalaus. Ignalinos rajono socialinių paslaugų centro socialinės darbuotojos išklauso visų jų rūpestėlius, tiesia kasdienius gerumo tiltus, traukia iš nevilties, liūdesio, vienatvės. Jų lankomi rajono gyventojai suprato, koks didelis ir svarbus yra šis darbas.

Apie tai daugelis kalbėjo ir sulaukę svečiuose mero Justo Rasiko su dovanomis. Varganame gyvenime bėdų netrūksta: vieniems vanduo toli, kitiems krosnis griūva, tretiems - kaimynai ar jų vaikai triukšmingi. O kitas, žiūrėk, ir didesnį vargą vargdamas, nuoširdžiai dėkoja už mažiausius gerus darbelius, džiaugiasi galimybe pasilabinti su meru, atvežtomis dovanomis, kurios praturtins jų Kūčių ir Kalėdų stalą. Gėrio pūga apgaubia. Ir joje... sušyli.

Šiandien Justas Rasikas aplankė Dūkšte gyvenančius prižiūrimus senolius. Kelią pas juos rodė lankomosios priežiūros darbuotoja Natalija Develienė. Visur išklausyti jų pageidavimai, įteikti maisto rinkiniai. Meras visiems linkėjo sveikatos, sočių švenčių, aplinkinių dėmesio ir paramos. Kartu su Dūkšto seniūnu Antanu Šakaliu aplankyta ir daugiavaikė Deriuginų šeima.

Lankėsi meras ir Kazitiškyje, Žaliosios viensėdyje. Ne visus galima buvo palabinti dėl ligų, izoliacijos. Kai kur lauknešėliai palikti prie durų, kitus čia perduos Asta Šerėnienė. Tokie pat šventiniai maisto rinkiniai perduoti ir Ignalinos rajono ligoninės slaugos skyriuje šiuo metu besigydantiems.

Po pietų suspėta nuvykti ir į Didžiasalį, net toliausią rajono pakraštį -  Pajuodupio  kaimą, kur mero dėmesiu ir dovana kuo nuoširdžiausiai džiaugėsi dešimtą dešimtį skaičiuojanti Adelfina. Didžiasalyje merą Justą Rasiką ir Ignalinos rajono socialinių paslaugų centro direktorę Romą Ksenzovienę pas savo prižiūrimus gyventojus lydėjo lankomosios priežiūros darbuotoja Ona Smilginienė.

Dietkauščiznoje užsukta pas Verutę, kuriai svečiai buvo tikrai netikėti, bet maloniai priimti, dėkingumo žodžiais apdovanoti. Tai leidžia suprasti, kaip reikalingas žmogui dėmesys, koks svarbus bendravimas.

Per dvi dienas išdalyta kone septyniasdešimt dovanų kūnui pasotinti, apsikeista kuo nuoširdžiausiais palinkėjimais dvasiai pakylėti.  Kiekvienas norėjo savo istoriją papasakoti, savo bėdelėmis pasiguosti, džiaugsmais pasidalyti. Dažnas kvietė prisėsti, taigi kalbos būtų radęsi ne penkioms minutėms. Jų, vienatvėje laiką leidžiančių, tas laikas teka neišpasakytai lėtai. Daug kas sakė gyvenąs „po truputį“. Todėl kiekvienas atėjęs žmogus priimamas kaip galimybė pasijusti reikalingam, įdomiam, svarbiam, išklausytam. Tik tam laiko buvo tiek mažai... Juk merui per dvi dienas reikėjo išsakyti palinkėjimus kelioms dešimtims – jo laikas tiesiog bėgo šuoliais.

Išlieka tai, kas sušildo, kas duoda impulsą nepaliauti dalijus gerumą. Danutė sakė lenkianti savo žilą galvą prieš jaunystę, kuri turi tiek atjautos ir supratimo, Aldona linkėjo žmonių paramos ir Dievo palaimos darbuose, Julija dėkojo už dėmesį, Gertrūda stebėjosi tokia gražia iniciatyva, Apolionija išsakė palinkėjimus, kurie pritiktų visiems šiame skubančiame, nerimastingame laike: „Stiprybės, ramybės, kantrybės!“

Vida Gasparavičienė