Devynios dešimtys metų – ne kiekvienam žmogui duota dovana. Tiek sulaukusi Aldona Stasė Šimkūnienė tai neabejotinai laiko Dievo jai suteikta galimybe kuo ilgiau būti tarp savų, matyti augančius anūkus, proanūkius. Dievo dovana ir tai, kad sulaukusi tokio amžiaus, Aldona (šiuo vardu ją linkę vadinti jos giminaičiai ir ją pažįstantys) dar ne tik nori, bet ir gali gyventi viena, būti savo laiko, savo erdvės šeimininke, pagal save rikiuoti dienos darbelius.

Aldona – šio krašto vaikas. Gimė ji Ažušilėje, gausioje Teklės ir Juozo Čeponių šeimoje. Iš šešių vaikų ji buvo penkta. Kai mirė mama, jai tebuvo 12, jaunesnei seseriai Elvyrai – vos treji. Tad rūpestis ja buvo patikėtas būtent Aldonai. Šiandien jos abi iš viso Čeponių pulko ir belikusios. Bet ryšių ir su savo brolių, seserų vaikais, anūkais  neprarado.

Vargas kartais pasitarnauja šlifuodamas giminaičių tarpusavio santykius. Palaidoję savo motiną, Čeponiai po penketo metų nulydėjo į aukštąjį kalnelį ir savo tėvą. Tai gal nereikėtų stebėtis, kad Aldona ištekėjo ir dvidešimties nesulaukusi. Reikėjo ūkiui vyriškos rankos, jaunai merginai -draugiško peties.

Joną Šimkūną iš netolimo Pekoriškės kaimo Aldona pažinojo, tad greit buvo atšoktos vestuvės. Netruko ir duonos valgytojų pagausėjimas. Vienas po kito gimė Stasys, Juozas, Antanas, Algimantas... Dukters užvadelės Aldona, kad ir labai uoliai Dievui melsdamasi, neišprašė.

- Užtat tris marčias turiu, - sako su neslepiamu pasididžiavimu ir prideda: - Ir šešis anūkus, tris proanūkius. Galėčiau džiaugtis...

Bet. Gyvenimo kalneliai – ne be pakalnių, ne be gilių ašarų slėnių. Gal 1976 metais Šimkūnai iš Ažušilės persikėlė gyventi į Ignaliną, kur Aldona su vyru Jonu pasistatė namus... Ažušilės gatvėje. Namai, statyti šeimos laimei ir džiaugsmui, staiga atvėrė duris skausmui: 1983 metais iš tarybinės armijos gauta žinia apie ten tarnavusio Šimkūnų jaunylio Algimanto mirtį, po dvejų metų – žinia apie tragiškai žuvusį Juozą. 2014-aisiais mirė Stasys... Keisčiausia, kad Šimkūnus šitos netektys vis aplankydavo pačiame vasaros gražume, birželio mėnesį. Jie ir šiandien birželio nelaukia, vis baimindamiesi, kad jis pasibels su bloga žinia.

2001-aisiais amžinojo poilsio atgulė ir Aldonos vyras Jonas. Viena liko ji erdviuose šeimos namuose. Ir ilgainiui jai ten tapo nejauku, o ir sunku vienai viską prižiūrėti. Prieš ketvertą metų  pardavė Aldona namus Ažušilės gatvėje, užvėrė vartelius į visą skausmingą laiką ir apsigyveno Aukštaičių gatvėje. Nepanoro tada prie vaikų glaustis, nenori ir dabar. Gyvena viena jaukiame gražiai sutvarkytame bute ir džiaugiasi kiekviena diena. Ji turi savo dienos planą, o kad jis būtų įvykdytas, tam reikalinga tyla ir susikaupimas. Ji – meldžiasi. Išklauso visas transliuojamas  Šv.Mišias, taip save sustiprindama.  

Sūnus Antanas juokauja, kad per maldas mama neturi laiko kitiems, mažiau reikšmingiems, darbams. Pati Aldona sako, kad kelią į bažnyčią (jos vaikystės, jaunystės bažnyčia buvo Vidiškėse) jai parodė mama. Ir net patyrusi tiek netekčių, kurios, regis, leistų suabejoti Dievo galybe ir globa, Aldona tiki, kad jai gyvenime gelbsti Viešpats. Jo globėjišką ranką ji mato savo vaikuose, anūkuose, proanūkiuose. Visų keturių jos sūnų darbus nudirba ir už visus keturis meilę dabar jai dalija Antanas. Antaniukas, kaip jį švelniai Aldona vadina. Motina didžiuojasi, kad jos Antaniukas išaugo labai pamaldus, kad bažnyčioje jis – kaip ir dešinioji kunigo ranka.

Sekmadienį Antaniukas nuvežė mamą į Šv.Mišias Ignalinos bažnyčioje. Ir nereikėjo mamai geresnės šventės, geresnių dovanų, kokiomis ji buvo ten apdovanota. Ignalinos dekanas kunigas Vidas Smagurauskas visai tikinčiųjų bendruomenei pranešė apie garbingą jubiliatę, dėkojo jai už išaugintus vaikus, nuoširdžią tarnystę Dievui, atskirai dėkojo ir už Antaną, ištikimą bažnyčios patarnautoją. Dovanų Aldona gavo šventintą paveikslėlį ir rožinį su relikvijomis. O bažnytinis choras sugiedojo jai „Ilgiausių metų“.  Be ašarų šito prisiminti Aldona negali.

Prieš tokį pagerbimą bažnyčioje nublanko ir Antaniuko šeimos surengta gimtadienio šventė, į kurią susirinko patys artimiausi. Ne, nepeikia ir šito susitikimo Aldona. Čia irgi randa priežastį šluostyti ašaras – labai jau gražiai jai pianinu pagrojo anūkė Agnė.

Tos ašaros išdavikės pasirodo, kai ji kalba apie sunkiai miškuose dirbusį vyrą Joną, apie nelengvą savo dalią, kai teko auginti berniukus, išlaikyti ūkį, dirbti statybose pagalbine darbininke, vėliau imtis vyriškoms rankoms labiau pritinkančių darbų Ignalinos miškų ūkyje. Akys sudrėksta, kai kalba ir apie džiaugsmingą šios dienos gyvenimą. Mat jos Antaniukas kone kiekvieną rytą užsuka su pilnais krepšiais, vis atveža, ką skanaus tą dieną buvo išvirusi, iškepusi marti Rita. Jie dabar yra tie, kurie gerumu užpildo Aldonos dienas. O ji tik meldžiasi, meldžiasi... Visiems sveikatos, laimės, meilės, pasisekimo prašo. O už savo gyvenimą vis dėkoja. Džiaugiasi net tuo, kad jos gimtadienis sutampa su Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidais ir laiko tai dieviška dovana. Kas, kad tiek netekčių išgyvenusi, kad vis dažniau įsibrauna liūdna mintis, kad šalia lovos vis daugiau vaistų dėžučių. Į džiaugsmą, kurį patiria kasdienėje maldoje, bendravime su savo artimaisiais, draugėmis, gręžiasi ir juo savo dienas pripildo. O kuo save pripildai, tuo tik ir gali dalytis.

- Smagu matyti, kad žmogus, sulaukęs tokio gražaus amžiaus, dar turi dienos, taigi – ir ateities, planą, kad nepaliauja tikėti ir dalyti šviesias emocijas visiems aplinkui, - sveikindamas jubiliatę ir perduodamas Ignalinos rajono mero Laimučio Ragaišio linkėjimus, kalbėjo vicemeras Imantas Umbražiūnas.

Ilgų  ir sveikatingų gyvenimo metų ignalinietei linkėjo ir Ignalinos miesto seniūnas Valentinas Rumbutis.

Tebus išklausytos visos Aldonos maldos. Tegu jos gyvenimo ruduo džiugina viso gyvenimo vaisiais ir saulėtomis spalvomis. Jame juk nėra birželių.

Vida Gasparavičienė