Duona kur kas daugiau nei tik kadaise buvęs kasdieninis maistas: namai, kuriuose pakako duonos, buvę pilni namai, o duona – šventas valgis,  įkvėpimo šaltinis ir parama. Jos kvapas – vienas iš pagrindinių ir mieliausių kvapų, iškylančių mūsų  vaikystės prisiminimuose. Senasis tikėjimas deivės Gabijos apsauginėmis galiomis sklandžiai įsiliejo į šventosios Agotos duonos istoriją.

Vasario 5-ąją Šiūlėnų ir aplinkinių kaimų gyventojai rinkosi į  tradicine jau tapusią šventę „Šv. Agota – Duonos diena“, kuri šiemet vyko Kačergiškėje, šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.  Kiekvienais metais „Šv. Agotos - Duonos dienai“ visa bendruomenė kruopščiai ruošiasi gerokai iš anksto. Tikėdami, kad jei turės Šv. Agotos duonos trupinėlį, išvengs daugelio negandų.

Bažnytinės apeigas šv. Agotos garbei pradėjo Naujojo Daugėliškio parapijos klebonas Rimas Kalmatavičius. Plačiai papasakojo, ką byloja legendos, priminė, kad Agota (iš graikų kalbos išvertus – geroji) gimė turtingoje ir kilmingoje romėnų šeimoje Sicilijos mieste Katanijoje. Tėvas Rao ir motina Apola turėję nuosavus namus ir dirbamos žemės plotų tiek mieste, tiek apylinkėse. Būdami krikščionys ir Agotą auklėjo pagal savo religiją. Tais laikais Sicilijoje, kaip ir visoje milžiniškoje Romos imperijoje, krikščionys buvo žiauriai persekiojami. Jie bet kada  galėjo būti apskųsti valdžiai, po to kviečiami viešai būdavo verčiami išsižadėti naujojo tikėjimo. Jei sutikdavo grįžti prie pagonybės, gaudavo dokumentą, kuris patvirtindavo jų priklausomybę pagonių religijai. Priešingu atveju, jei atsisakydavo aukoti dievams, būdavo kankinami, o paskui nužudomi. Labai žiauriai buvo pasielgta ir su Agota. Ji sudeginta ant laužo, tačiau galvos apdangalas nedegė liepsnoje...

Per Šv. Mišių auką buvo nešama  žvakė,  naminė ruginė duona, vanduo, vynas ir nerauginta duona. Duona, kaip simbolis, gana sudėtinga ir turi daug prasmių. Puikias eiles apie duoną, skaitė Bronė Česliokienė. Pasėtas grūdas turi numirti, kad vėl atgytų ir iš jo išaugtų daigelis. Duona, anot liaudies išminties, simbolizuoja protą, susivaldymą, stiprybę, gerumą, ištikimybę, nuolankumą. Sapnuoti duoną, pasak išminčių, visada geras ženklas. Apie tai pasakojo tradicinių amatų meistrė, Šiūlėnų  kaimo bendruomenės pirmininkė ir šventės sumanytoja Marijona  Lukaševičienė.  ,,Žmogus, ragaudamas duonos, sakė ji, savo burnoje jaučia ir gyvenimo skonį. Nuo stalo nukritusi duona – nelaimės ženklas, teks sulaukti nesantaikos ir barnių. Kepamos duonos kepalas žymėtas kryžiaus ženklu, todėl valgyti kryžium paženklintą duoną, pačiam priimti palaiminimą“.

Daug įdomių istorinių momentų buvo pateikta apie Šv. Agotą, kaip globėją ir sergėtoją nuo gaisrų.

Tradiciniai duonos receptai atgimsta naujais skoniais. „Ta tikroji mūsų skalsi, saldi duona su raugu,  liko mūsų racione, tik senasis receptas pasipildė naujomis madomis – grūdais, sėklomis ir vaisiais.

Duonos kepimo tradicijas tęsia šiūlėniškė Aldona. Iškepta ruginė duona šventėje buvo atnešta prie altoriaus ir pašventinta. Aldona ruginės duonos receptą yra padalijusi jaunoms kepėjoms, skatindama netingėti ir kepti duoną kiekvienuose namuose. Duonos su vaisiais prikepė ir ją dovanojo muzikantams visų kepimo subtilybių žinovė,  kepėja Zita iš Gilūtų kaimo. Su šventės ritualiniu duonos kepimu ugdoma pagarba darbui, šiltam tarpusavio bendravimui ir  meile gimtajam kraštui.

Šventėje buvo visko: dainų, liaudiškos muzikos, posmų, pasakojimų, patarimų. Už gražias dainas ir muzikinius kūrinius nuoširdžiai dėkojame šauniai Ignalinos rajono kultūros centro kapelai „Ringė“ ir jos  vadovei Frančiškai Stačkauskienei.

Džiaugiamės tradicine švente  ,,Šv. Agota – Duonos diena“ ir  visiems linkime, kad duonos niekada netrūktų ir  būtų jos ant kiekvieno stalo visose šeimose.

 

Šiūlėnų kaimo bendruomenės informacija