Ignalinos krašto muziejuje visą liepos mėnesį lankytojus džiugina dvi parodos. Labai skirtingos, tad bet kuri ras jas pagiriančių, jomis besižavinčių žiūrovų.

Daivos Balevičiūtės spalvų šėlsmas

Kaip, kreipdamasi į parodos lankytojus, rašo pati Daiva Balevičiūtė, dalis muziejaus erdvėse eksponuojamų paveikslų buvo sukurti dar pandemijos metu. Tapyba šiuo laikotarpiu jai tapo savotiška galimybe prasiblaškyti, užsimiršti ir atsitraukti nuo karantino kasdienybės slogulio. Gal dėl to jos paveiksluose tiek spalvų siautulio ir minties chaoso.

Bet verta stabtelėti ties kiekvienu darbu: gal sutaps autorės ir į jos darbą žiūrinčio širdies dūžiai, gal mintis nuplauks ta pačia kryptimi, gal ką nors išplėš iš jį šiuo metu supančios pilkumos.

Daiva Balevičiūtė kviečia ne tik pasidairyti, patirti, įsijausti, bet siūlo net sugalvoti jos paveikslams pavadinimus. Tai – savotiškas žaidimas. Priimkit siūlomas žaidimo taisykles.

Kerintis Laimos Dzigaitės žolynų   prisilietimas

Tai – paroda atradimas. Tam tikra prasme – kultūrinis blyksnis. Ignalinoje. Ji apstulbina, sužavi, nuskaidrina, nuramina. To, kas anksčiau girdėta apie ukmergiškę tautodailininkę Laimą Dzigaitę, to, kas matyta internetinėse erdvėse, negali lyginti su įspūdžiu, kuris apima, stebint šios menininkės darbus iš arti.

Būtų prasminga šioje parodoje lankytis prieš Kalėdas, Velykas, labai ji tiktų Žolinei. Bet būkime dėkingi, kad apskritai turime tokią retą, sakyčiau, išimtinę galimybę prisiliesti prie to, kas labai labai paprasta ir dėl to sakralu ir didinga.

Laima Dzigaitė gimė ir augo Ukmergėje. 1972 m. išvyko į Kauną, kur baigė Antano Martinaičio dailės mokyklą. Po studijų baigimo dirbo Stepo Žuko aukštesniojoje meno mokykloje. 1982 m. grįžo į gimtąją Ukmergę, kur ir šiuo metu gyvena ir kuria.

Autorė yra išbandžiusi įvairias dailės technikas, nuo grafikos, akvarelės, batikos iki drožybos. Tačiau, jau daugiau kaip 30 metų kuria neįprasta technika, kurią dailininkas Vaidoto Žukas yra pavadinęs „žolynų grafika“: menininkė įkvėpimo semiasi iš gamtos, darbams naudoja džiovintus augalus, žolynus. 

Apie savo kūrybą ji taip rašo: „Mano kūrybos įrankiu ir įkvėpimo šaltiniu yra žolynai. Jie – kaip neregimojo Kūrėjo regimi ženklai, atveriantys Rojų žemėje. Savo paveikslais noriu kalbėti, kaip svarbu mylėti ir stebėtis mums dovanota nuostabia gamta. Kuriu tik žiemą, kai gamtoje gyvybė užgęsta – mano dirbtuvėje žolynai prisikelia kitokiam gyvenimui”.

Nuo 1993 m. autorė yra surengusi daugiau nei 40 personalinių parodų įvairiose Lietuvos vietovėse, darbus pristatė ir užsienyje – Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Izraelyje, Škotijoje, Čekijoje, Belgijoje. Dalyvavo bendruose parodose Vengrijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir kitose valstybėse. Jos žolynų grafika pasiekė Kanadą, Ameriką. O vienas paveikslas padovanotas Popiežiui ir yra  Vatikane, tame kambaryje, kur vyskupas tvarko susitikimų su Popiežiumi reikalus. 2003-2004 m. Laimos Dzigaitės darbai buvo pristatyti japonų ir lietuvių kūrybos parodoje. Tekančios Saulės šalyje tokie minimalistinėmis priemonėmis kuriami darbai ypač vertinami. Sugebėjimas žavėtis paprastu žiedeliu, žolynu yra ir Laimos Dzigaitės kūrybos išskirtinumas. Jos pasirinktą kūrybos iš džiovintų augalų metodą japonai vadina ošibana - suspausto augalo menu.

Menininkė apipavidalino nemažai knygų. 2007 m. Laimai  Dzigaitei suteiktas meno kūrėjos statusas. Apie jos išskirtinį ir savitą gyvenimo būdą yra sukurtos ne viena televizijos laida. Darbai prizinėmis vietomis yra įvertinti konkurse „Aukso vainikas“.

2008 m. Laima savo namuose Ukmergėje įkūrė galeriją-studiją „Žolynų kampas“. Joje vyksta edukacinės pamokėlės vaikams ir suaugusiems, vasarą organizuojami muzikos, poezijos ir senovinio giedojimo vakarai. 2020 m. Laima Dzigaitė, apdovanota Ukmergės mero Padėkos ženklu.

Tiek oficialios informacijos. O toliau - kiekvieną parodos lankytoją permerkia Malonių lietus. Jis priverčia stabtelėti ties kiekvienu paveikslu, sugrįžti prie jau apžiūrėto, žvelgti į jį iš tolo ir smalsiai apžiūrėti iš arti. Ir nepajunti, kai žolynai tave pakeri. Imi tikėti, kad nėra mirties. Lygiai kaip sudžiuvęs žolynas tampa šventuoju, laumėmis, motinomis-globėjomis, užtarėjomis, stebukladarėmis, taip lygiai kiekviena gyvybė gali (turi) transformuotis ir tęstis. Paveikslai – tarsi to pažadas.

Ir nors Laimos Dzigaitės paveikslai kuriami iį augalų, pats augalas jai svarbus ne kaip kūrybos priemonė, bet kaip informaciją nešantis šaltinis. Jai duota tą informaciją perskaityti, perkelti augalo šviesą. Dėl to jos paveiksluose visai kitaip suskamba laibas asiūklio stiebelis, permatomi dagio, pienių pūkai, gruboka medžio atplaiša, rudbekijos, jurgino, kinrožės, kanos, našlaičių žiedeliai. Pristatydama savo darbus vienoje parodoje Laima Dzigaitė yra prisipažinusi, kad didžioji dalis gėlių į jos paveikslus atkeliauja iš jos darželio, kuriame ji augalams duoda visišką laisvę: gėlės ten auga natūraliai, kartu su laukiniais augalais. Menininkė natūraliai nudžiūvusius augalus surenka tada, kai jie patys nubyra. Niekada nedrasko žydinčių ir žaliuojančių augalų. Jei reikia žiedų, palaukia augalo žydėjimo pabaigos ir surenka jau byrančius žiedlapius.  Tik vėliau kūrybiniame procese visa tampa simboliais, laiko ženklais, dvasios kerėtojais.

Pasakyti, kad Laimos Dzigaitės darbai profesionalūs, kruopščiai atlikti, reiškia nieko nepasakyti. Yra jos darbuose to, ką matai ne akimis. Jie labai subtilūs, kupini harmonijos, estetiškai trapūs, įtaigūs, liudijantys gamtos tobulumą ir nepaprastą žmogaus ir gamtos ryšį, Kiekvienas žolynėlis paveiksle turi ne tik savo vietą, bet ir jam skirtą misiją. Pakeri spalvų dermė, proporcijų pajutimas. Mįslingi paveikslai, pasteliniai šešėliai, rūko skraistės, kalnai, laivai, paukščiai, žydintys medžiai, žmonių siluetai. Visa tai užburia, skatina meditacijai, taigi, žvelgdamas į Laimos Dzigaitės paveikslus, esi priverstas pažvelgti į... save.

 „Augalas turi tave įsileisti, todėl turi augti kartu su juo, surasti bendrą kalbą. Kaip atsiskyrėlis, kad išmoktum paukščių ir žvėrių kalbą. Pasiimu augalus ir dėlioju. Žmonės, piligrimai, priminimai, kodėl keliaujame į kalnus, savo šventą svarbią vietą? Kas verčia mesti kasdienius darbus? – yra sakiusi autorė. - Girdžiu, kaip kalba žolynai, ir ta kalba neturi pabaigos, tik laiko pritrūksta. Apie savo darbus nieko negaliu pasakyti. Reikia į juos žiūrėti. Tai impulsyvi kūryba. Niekada neturiu jokių planų. Tai tik mano rankų judesiai, kurie sudėlioja augalus. Paveikslai ateina patys, keliauja laisvai, kaip sapnas. Tarsi nemiegu, bet sapnuoju.“

Geriau nei kuriantis to ir nesupras. Išties jos paveikslai iškyla tarsi iš sapno, iš miglos. Ir noris būti tame sapne, toje migloje, tyloje, ramybėje, kur nėra spalvinio ir kitokio triukšmo, kur nėra blaškymosi, kur gali užmiršti visa, kas šią dieną tave drasko į gabalus, kas neleidžia užmigti naktimis. Žolyno prisikėlimas kitam gyvenimui neša nusiraminimą ir viltį. Kiekvienas bus apdovanotas asmeninėmis nuojautomis, pamatys savojo dvasinio kelio ženklus. Tik labai svarbu nepamiršti dar vieno Laimos Dzigaitės patarimo: „Nepakilti aukščiau žolės. Tuomet ji perduos savo paslaptis.“

Telefonu pakalbinta Laima Dzigaitė džiaugėsi, galėdama pristatyti savo kūrybą ignaliniečiams, linkėjo parodos lankytojams šviesių įspūdžių, kvietė atvykti į jos galeriją Ukmergėje, žadėdama pamokyti augalų kalbos.

O kol kas tegu lyja Ignalinoje lietus. Malonės lietus.

Vida Gasparavičienė