Nepasakysi, kad Leonas nelaukė svečių. Užsibuvo pirmadienį ir rytais jį lankanti Zita. Pavadinęs į kambarį, šeimininko mostu pakvietė visus prisėsti prie stalo. Savaitgalį savo jubiliejų prisipažino šventęs su vaikais, tad pirmadienį – gimtadienis tęsiasi! Ir tortas buvo. Ir ne tik jis…

Kaip ir dera tikram šeimininkui, ir pokalbio toną uždavė pats Leonas. Beliko kantriai klausyti jo rišlaus pasakojimo apie nelengvą, stebėtinai permainingą ir įdomų gyvenimą.

Pradėjo pasakojimą savo vaikystės prisiminimais. O devyniasdešimtmečių vaikystė juk karu paženklinta. Gal būtų ji užmaršties skraiste apgaubta, jei ne šių dienų realijos.

- Kaip aš suprantu tai, kas vyksta Ukrainoje...- atsidūsta Leonas.

Ir pasakoja kaip jų šeimą gimtajame Ligūnų kaime ar ne 1944-ųjų liepa paliko be namų. Tuomet kaime dar šeimininkavo vokiečiai, bet liepos 7-ąją motina, nusivedusi vaikus į bažnyčią, į namus grįžo su žinia apie besiartinančią rusų kariuomenę. Kai kas iš kaimo pasitraukė su vokiečiais, o Ona ir Petras Umbrai su penkiais sūnumis ir dukra nutarė slėptis iškastose bulvėms duobėse. Kol jie tose duobėse glaudėsi, virš jų galvų per kaimą praūžė karo viesulas. Kai nuėjo į kaimą apsidairyti, rado vokiečius, jų karves melžiančius, grietinę semiančius. Karo liepsnose  pradingo Umbrų kluonas su grūdais, kitu turtu. Kai du mušasi, nebūtinai trečias laimi. Kovose tarp rusų ir vokiečių kulka kliudė kaimyną Antaną Butrimą.

Kurį laiką nelaimių suvienytos Butrimų ir Umbrų šeimynos glaudėsi pirty, nuošaliau kaimo. Leonas pamena, kad jau nebegyvas Antanas Butrimas kelias dienas dar gulėjo pirtelėje, kol užsukę vokiečiai neprisakė jo palaidoti. Iškasė kaimynui duobę prie pirties... Neilgai trukus, visi išgirdo ir rusų „Katiušą“. Iš kur atskriejo sviedinys – net tada nesuprato, bet vos spėjo visi išbėgti iš užsidegusios pirties. Šliaužte visi pasiekė ežerą ir dabar jau sulindo į kaimyno rūsius. Ten juos surado rusų kareiviai, pasakę, kad vokiečiai iš kaimo išvaryti, kad jie gali grįžti namo.

Parėjo namo, o namų – tai nėr. Sudegė. Kuriam laikui Onos ir Petro Umbrų šeimyną priglaudė našlė Gureckienė. Kolei susimūrijo pirty krosnį. Po visų sukrėtimų rado dar ir savo arklį, tad jautėsi didžiai likimo apdovanoti. Kitiems gi ir tiek neliko.

Leono vaikystė prabėgo su piemens botagu rankoje. Ganė pas Vaitkevičius balose, pas Švilpas kazitiškiniuose Bajoruose, prižiūrėjo ir kunigo Igno Jakučio dėdės gyvulius. Šeimoj Leonas iš vaikų buvo antras. Po Nikodemo. O toliau rikiavosi mažieji duonos valgytojai – Albertas, Janina, Jonas, Petras. Dabar iš viso pulko tik Leonas ir jaunylis Petras belikę. Brolis Grybėnuose gyvena.

Kai ūgtelėjo, pradėjo dirbti, kaip jis sako, prie geležinkelio. Buvo net į Kaliningradą komandiruotas. Kartą nuo gimto kaimo atsiplėšęs, vėliau pasiekė net Archangelską, kur buvo galima ir užsidirbti. Bet kai vyresnysis brolis grįžo iš karinės tarnyvbos, kario milinę teko vilktis ir Leonui. Atsidūrė net Vorkutoje. „Saugojau savo brolius“, - taip tą laiką trumpai įvardija trejus tarnybos metus. Bet ir po tarnybos  į  Lietuvą nesiskubino. Žinojo, kad sunku bus namuose įsikurti, o metai jau ir poros ieškoti vertė, tad užsiliko, kur buvęs. Penkeriems metams nusileido į Vorkutos anglies kasyklas. Dirbo sunkiai, apie tai net pasakoti nebuvo linkęs, bet užtat grįžęs buvo geidžiamiausias jaunikis! Toli žmonos nesidairė: gretimame Grikiapelių kaime nusižiūrėjo Aidukų Anelę. Sakė, norėję kurį laiką su Anele vienu du pagyventi, tad tik į trečius santuokos metus, 1961-aisais, gimė sūnus Vytautas. O tada Leonas vėl į Vorkutą patraukė, žmoną su mažu vaikeliu brolio globai palikęs. Gal kad žinojo, jog šįkart yra labai šeimos laukiamas, gal paskaičiavęs, kad jau gali ateities planus kurti, šįkart Leonas neilgai Vorkutoje dirbo.

Grįžęs pradėjo dirbti Antanave lauko darbininku. Pajuto skirtumą tarp pinigų, kuriuos gaudavo Vorkutoje ir tėviškės laukuose. Vėl grįžo prie geležinkelio, kur už darbą mokėjo. Bent jau tiek, kad šeimynai valgio nestigo. O už kasyklose užsidirbtus pinigus nusipirko Dūkšte namus, kuriuose jis ir šiandien gyvena. Jau Dūkšte gimė antrasis sūnus Romas.

Ieškodamas geresnio, labiau apmokamo darbo, Leonas pradėjo dirbti melioracijos įmonėje.

- Kai didesnis pinigas – lengviau gyvent, - žarsto gyvenimišką išmintį.

Kurį laiką dirbo ekskavatorininko padėjėju, o vėliau ir pats tapo ekskavatorininku. Dabar jau išduoda, kad jokių mokslų nebaigė, teisių dirbti ekskavatoriumi neturėjo, bet praktikos įgijo. Ir dar prisipažįsta, kad reikalingą pažymėjimą jam išrašė Angelės brolis Petras, lemtingo atsitiktinumo dėka tada ruošęs ekskavatorininkus. Petro Leonas nenuvylė. Kas, kad mokslų nebaigęs. Tada be diplomų ne tokius darbus dirbo. Leonas tam turi pavyzdį. Rusijoje, kai dirbo kasyklose, tvarkydami dokumentus jam, Umbraso vaikui, Umbrasienės vyrui ir net Umbrasų tėvui (!) atėmė galūnę! (“Mes tai rusams galūnę pridėdavom”, - juokiasi Leonas.) Bet sutrumpino juk tik pavardę, o ne gyvenimą! Kitas gal ne tiek raidžių iš savo pavardės sutiktų į metus mainyti. O ir Umbras – graži, nors gal kiek ir neįprasta šiame krašte pavardė. (Šiais laikais ir lietuviai ne tokius monus su savo pavardėmis išdarinėja, mokyčiausi raštininkai tam neprieštarauja.)

Kasė Leonas Umbras melioracijos griovius, tvenkinius. Dirbo atsakingai, sąžiningai, tad neliko valdžios nepastebėtas. Kai buvo kolektyve svarstoma, kam skirti paskyrą „Žiguliams“ (šitai supras tik tarybiniais metais gyvenę), buvo nuspręsta ja atsidėkoti Leonui.  

Visą gyvenimą Leonas su Anele dirbo, stengėsi, kad sūnums nieko netrūktų. Užaugo tie, šeimas sukūrė, Umbrus anūkais pradžiugino. Romo ir Daivos šeimoje gimė Justas ir Indrė. Vytauto ir Danutės – Julius ir Ieva. Vytautas jau ir pats – senelis. Taigi ir Leonas džiaugiasi proanūkiais: Juliaus Mindaugu ir Ievutės Joniuku. Sukas gyvenimo ratas. Džiaugsmus atrita, už skausmo akmens užkliūva. 2019-ųjų žiemą Leonas savo Anelę į Atminties kalnelį nulydėjo. Tik ši, net mirdama, Leonu pasirūpino: prisakė savo krikšto dukrai Zitai Dievelienei jo neapleisti. Tai Zita ir klauso. Šiaip jau ji jokia ne giminė Leonui. Ir Anelei – ne giminė. Tik jos mama su Anele kadais fermoj veršelius šėrė, draugavo, o gimus Zitai, Anelė jos krikštamote tapo.

Šitas rūpestis Leonu Zitai nėra sunkus. Iki Leono namų jai – ranka paduot. Nepamiršta Zita pasigirti, kad gyvena „Ropės bute“, pro langą Leono kiemą mato. Ir juokias, kad jos butas visai eilinis, tiesiog, buvusiems šeimininkams išsikėlus gyventi į Ignaliną, butas buvo paskirtas Dieveliams (tai irgi supras tik aname amžiuje gyvenę).

Zita Leonui, kaip Anelės paprašyta, tapo Angelu sargu: ateina kiekvieną rytą tiesiog pasiteirauti, kaip šis jaučiasi, paklausia, ar Leonui ko nereikia, tiesiog prisėda pasikalbėti (kaip gal jau supratot, Leonas turi ką papasakoti). Kartais Zita atneša, ką  skanesnio pasigaminus, bet šiaip valgiu dar pats Leonas pasirūpina. Dienas leidžia knygas, laikraščius skaitydamas, televizorių žiūrėdamas. Kiekvieną vakarą – šventa sūnų valanda: 18 valandą skambina jaunėlis, 18.15 - tiesia teletiltą vyresnysis. Kiekvienas savaitgalis Leonui – vėlgi šventė. Vieną šeštadienį iš Vilniaus atvažiuoja Vytautas, kitą – net iš Kėdainių prisistato Romas. Tie ir padaro visus darbus: kambarius sutvarko, malkų į namus prineša, valgiu pasirūpina.

- Ir mane nuprausia, - nepamiršta pasidžiaugti Leonas, kartu dėkodamas valdžiai už nutiestą Dūkšte vandentiekį, o sūnums - už įvestus patogumus.

Tai  jų rūpesčiu gražus geltonas namas prasiplėtė priestatu, kuriame radosi vietos ir tualetui, ir voniai, dušui.

- Galiu namuose gyventi, iš jų neišeidamas, - sako Leonas ir prisipažįsta, kad kitaip gyventi dabar, vargu, ar begalėtų. Kojos, per gyvenimą tiek nukeliavusios, dabar sunkiai leidžia apie keliones galvoti.

Gal jau ir nenorėtų Leonas iš savų namų pasitraukti, mat kartą kieme nepažįstamų svečių sulaukęs, jų kaitrią dieną į pavėsį pakviestas prisėsti, pasikalbėti, grįžęs į namus trijų šimtų eurų pasigedo. Buvo ir labiau apvogtas. Tada dar su Anele gyveno. Abu pramiegojo vagį. Tas tūkstantį šiltučių eurų nuo krosnies nudžiovė. Pakeliui į šaldytuvą užsuko, tuno konservų ir brendžio butelį prigriebė sėkmei aplaistyti. Tik štai kitą dieną, lyg tyčia, Zita vagį parduotuvėje pamatė stambiomis eurų kupiūromis besišvaistantį. Ant pinigo neparašyta, kieno ir iš kur jie, bet nevykėlį išdavė jo namuose policijos surastas brendis ir tuno konservai. Tuo kartu pinigai sugrįžo į juos uždirbusių rankas. Dabar Leonas nuo panašių bėdų kaip ir apsaugotas: sūnūs įrengė namuose vaizdo kameras.

Tokių tad būta gyvenime dienų, kurios Leono atmintin įsirėžė. Jei ne tas karas Ukrainoje, dėl kurio Leonui širdį skauda ir kuris jį į jo paties sunkią vaikystę sugrąžina, gyventų dabar ir gyvenimu džiaugtųsi. Juk tokius gerus sūnus užaugino, anūkai užaugo, proanūkiai stiebiasi.

Taigi tik sveikatos ir dar ilgų tokio gražaus gyvenimo metų jubiliatui linkėjo Ignalinos rajono mero Justo Rasiko sveikinimus, gėles ir dovanas atvežęs mero pavaduotojas Juozas Rokas, Dūkšto seniūnas Antanas Šakalys.

Kad ir visą savo gyvenimą „iš eilės“ papasakojęs, žinau, kad Leonas dar turėtų ką prisiminti. Viliuos, kad vaikai daug ką iš savo tėvo jau išgirdo, daug ką Leonas jiems dar papasakos per šventas vakaro valandas ir per šventinius savaitgalius. Tegu jų bus daug.

Vida Gasparavičienė