Nuo Naujojo Daugėliškio iki  Taujūnų – keletas kilometrų. Bet iki pačios Ramanauskų sodybos automobiliu patogu nuvažiuoti, tik kai kelias po lietaus nepažliugęs ar žiemos pūgų neužpustytas. Užtat pro namų langus ne tik kaimynų trobos matyti, bet ir laukų platuma atsiveria. Prie lango rymantį jubiliatą rado ir jo namų duris pravėrę svečiai. Į didįjį kambarį kelią jiems rodė Kazio žmona Genė – guvi, greita namų šeimininkė.

Žinoma, susijaudino Kazys, sulaukęs svečių, braukdamas ašaras išklausė Ignalinos rajono savivaldybės mero Laimučio Ragaišio jam siunčiamus sveikinimus, palinkėjimus, kuriuos jam perdavė vicemeras Vaidotas Židanavičius..Neeilinį gimtadienį švenčiantis Kazys buvo apjuostas jubiliejine juosta, jam įteiktos gėlės, dovanos. Linkėjimus sulaukti šimto ir dar daugiau metų seniūnijos gyventojui išsakė ir Naujojo Daugėliškio seniūnas Gintautas Ruseckas bei seniūnijos socialinė darbuotoja Janina Kačkienė.

Jau seniai Kazys gyvena ant šio kalnelio. Tai – jo tetos Elžbietos Blaškauskaitės namai. Gimė ir augo Kazys Pivoriškėj. Ramanauskų troba buvo pilna gyvybės: keturi sūnūs ir dukra. Bet jiems teko išgyventi karo, pokario laiką. Kaziui buvo gal 13, kai jo broliai Bernardas ir Mamertas parsinešė iš laukų granatą. Matė ją ir Kazys, bet tuo metu, kai broliai sumanė išardyti atsineštą „trofėjų“, jis su tėvu buvo kitame kambaryje, mama sukosi aplink krosnį, kepė šeimynai blynus... Ir staiga – driokstelėjo. Tokie vaizdai iš atminties neišsitrina. Čia mygtukas „Delete“ neveikia... Bernardas, kuriam tebuvo 15 metų, žuvo vietoje, septyniolikmetį Mamertą, pakinkius arklį, vežimu dar bandyta vežti į ligoninę, bet po paros mirė ir jis. Ir broliai, ir tėvai dabar ilsisi Taujūnų kapinėse. Skausmu pažymėtą sodybą Kazys paliko seseriai, pats su mama (tėvas mirė, tik penkiasdešimties sulaukęs) persikėlęs gyventi į Taujūnus pas tetą. Šiandien tarp gyvųjų nebėra jau ir Kazio brolio Jono, ir sesers Melanijos. Vienui vienas Kazys iš didelės šeimynos beliko.

Užtat jo paties atžalynas gražiai žaliuoja! Nors  Genutę iš Ceikinių parsivedė į Taujūnus jau ketvirtą dešimtį bebaigdamas, keturis vaikus užaugino: tris dukras kaip liepas, o prieš tris dešimtis metų gimė ir kiekvieno tėvo labai laukiamas sūnus. Linas, kuriam dar tik 30, ir šiandien gyvena su tėvais.

- Be jo mes pražūtume, - vos ne vienu balsu atsidūsta Kazys ir Genutė. – Jis ir šienu pasirūpindavo, kol ūkį laikėm, ir be malkų tik jo dėka dabar nesėdim. O ir visokių ūkio darbų – į valias. Svetimo žmogaus ne visada prisiprašysi. Tuštėja kaimas...

Dar prieš porą metų gyvybės buvo pilnas Ramanauskų tvartas, bet jaunyliui Linui pavyko tėvus nuo ūkio atkalbėti. Šiandien net vištų nelaiko, bet jų ne todėl kad palesinti nepagalėtų - lapės įniko kaime lankytis. Aplink kojas sukasi tik katytė. Bet ir Kazys, ir Genė vis dar veikloje! Vasarą visą laiką atima daržų priežiūra. Genė namų ruoša užimta, vis palepina savo jaunylį, kuris dažnai net be poilsio dienų darbuojasi autoservise. Dabar kaip tik tas metas, kai Linas „suka lizdą“ Strigailiškyje. Ir gyvenimui, ir darbui, Kazys net ašarą nubraukia, išsakydamas savo didįjį norą: „Dar labai norėčiau marčią savo namuose pamatyti“. Žentų – pilna gryčia.

Visi Ramanauskų lizdo paukščiai žada dar šiandien suskristi į  Taujūnus. Zitai ir Onutei bepigu – jos Ignalinoje gyvena. O štai Rimai teks iš Marijampolės atvažiuoti. Bet jos indėlis į Ramanauskų atžalyną – didžiausias: užaugino dvi dukras, Miglę ir Akvilę, o Miglė Kazį jau ir iki prosenelio statuso kilstelėjo (jos sūnus Arūnas šiemet eis į pirmą klasę). Su sūnumi Kajumi tėvo pasveikinti turėtų atvykti ir Onutė. Tiek (kol kas) Ramanauskų.

Didieji gyvenimo darbai jau padaryti. Visus savo darbingus metus Kazys atidavė Naujojo Daugėliškio tuometinio tarybinio ūkio laukams. Visus juos traktoriumi išvagojo. Genė tuose laukuose lauko darbininke dirbo,. Prabėgo metai, rūkuose ištirpo, tik prisiminimus palikę.

Kad ir ko tame gyvenime buvę, Kazys yra tikras, kad jam pasisekė sutikti gerus žmones. Net pirmininkas (tarybinio ūkio direktorius) jam nebuvo baubas,

- Reikia pačiam būti geram, tai ir visi tau bus geri, - žeria savo išmintį Kazys.

Nuo sienų žvelgia šventųjų paveikslai, liudydami apie šeimos palankumą tikėjimui ir bažnyčiai. Dar praėjusiais metais Kazys pėsčias iki Naujojo Daugėliškio nueidavo Šv. Mišių išklausyti, pasimelsti. Bet per praėjusių metų Kūčias jį pakirto liga. Čia ir vėl Ramanauskai prisimena savo jaunylį Liną, nes jei ne jis... Jis ir greitąją iškvietė, ir tėvą, įsodinęs į rogutes, iki viešo kelio vežė, ir ligoninėje, ir namuose juo rūpinosi. Ir tas rūpestis, parodytas dėmesys prikėlė Kazį iš lovos. Bet į bažnyčią pėsčias jau neina. Labai dėkojo Jonui Paukštei, neseniai jį iki bažnyčios automobiliu pavėžėjusiam.

- Baigias jau Taujūnai, - neslėpdamas liūdesio sako Kazys. Keliuose namuose gyvybė tebėra. Ragaišio, Misiūno sodybos dykos,-  sako, žiūrėdamas pro langą.

 Į kai kuriuos namus Taujūnuose dar buvusių šeimynų vaikai vasaroti sugrįžta, o kitų, jau parduodamų, pusėn ir svetimas niekas nepažiūri.

Bet dar viltingai šviečia Ramanauskų namų langai. Dar čia taip gražiai panamėj žydi gėlės. O šiandien, apskritai, reikia vyti liūdesį iš šito kiemo. Juk šių namų šeimininkui – 90! Teneapleidžia tikėjimas, kad išauš dar daug šviesių, laimingų, sveikatos ir džiaugsmo kupinų dienų. Ir Lino vestuvėse tebus lemta Kaziui su Genute  sušokti, ir dar jo vaikais augančiais pasidžiaugti.

Vida Gasparavičienė