Ignalinos rajono savivaldybėje vyksta „Metų žemdirbio“ konkursas. Konkurso tikslas – skatinti Ignalinos rajono savivaldybės žemdirbius, vykdančius veiklą žemės ūkio srityse, pažangiau ūkininkauti, siekti inovacijų ir gamybos efektyvumo, skleisti gerąją ūkininkavimo patirtį, stiprinti bendruomeniškumą, populiarinti žemės ūkio profesiją, gerinti jos įvaizdį. Per pora dienų buvo aplankyti seniūnijų atrinkti 7 rajono ūkiai, iš kurių komisija išrinks galutinį konkurso laimėtoją. Rugsėjo 19 d. Rudens mugėje Ignalinoje visi konkurso dalyviai bus apdovanoti mero padėkos raštais, o laimėtojas gaus piniginę premiją (500 Eur).

Meilė žemei ir darbui

Ignalinos seniūnijos Panižiškės kaime aplankyti jauni ūkininkai Gitana ir Nerijus Jockai. Tai šeima, apie kurią galima pasakyti paprastai – žmonės labai daug dirba, nestokoja užsispyrimo ir, nepaisydami kasdienybės rūpesčių, gyvenimą kuria savo rankomis. Jockų ūkis – augalininkystės ir gyvulininkystės. Nerijus – iš Žemaitijos, o Gitana – Ignalinos krašto dukra. Ūkininkauja jau septintus metus. Šeima dirba apie 270 hektarų žemės – 23 hektarai nuosavi, o likusi dalis nuomojama. Tai nemažas ūkis, reikalaujantis ne tik žinių, investicijų, bet ir viso laiko bei fizinių jėgų.

Samdomų darbuotojų Jockai neturi. Viską stengiasi atlikti patys. Vienas didelis minusas, pasak ūkininko, kad jo dirbami žemės plotai išsidėstę skirtingose vietose. Tad nemažai laiko tenka praleisti kelyje. Tačiau vien savo ūkio darbais Nerijus neapsiriboja. Kadangi turi technikos ir patirties, jis teikia paslaugas ir kitiems ūkiams. Dar vienas Nerijaus užsiėmimas – langų plovimo verslas. Jo paslaugomis naudojasi ir gyventojai, ir įvairios įstaigos.

Abu yra ragavę ir emigranto duonos – kelerius metus dirbo Šiaurės Airijoje. Ta patirtis, matyt, taip pat prisidėjo prie jų požiūrio į darbą ir gyvenimo vertybes. Šeimoje auga keturi vaikai, dar vis remontuojama sena dviejų galų troba. Taigi, tik spėk suktis. Gitana yra studijavusi biologiją. Ji augina ir parduoda braškes. Moteris dirbo parduotuvėje, dabar prižiūri jauniausią, vos septynių mėnesių sūnelį. Tačiau motinystė jos ūkio darbų ritmo nesustabdė.

„Darbo yra pilna, tik norinčių dirbti neatsiranda.“,– sako Nerijus, kalbėdamas apie darbuotojų trūkumą. Jo nuomone, kaime vis sunkiau rasti žmogų, kuris norėtų dirbti nuolat ir atsakingai. „Toks vaizdas, kad Ignalinos rajone nėra bedarbių. Jei ir atsiranda koks žmogelis, tai jį matai tik iki pašalpos gavimo dienos, paskui dingsta savaitei ar dviem. Pašalpos gadina žmones. Jas reikėtų apriboti tiems, kurie gali dirbti...“, – savo nuomonę išsakė Nerijus. Gitana pritaria, kad noras dirbti šiandien jau tampa retenybe.

Jockų šeima – puikus pavyzdys, kad gyvenimas kaime nėra vien ramybė ir lėtas laiko tėkmės pojūtis. Tai ankstyvi rytai, ilgos darbo dienos, kartais iki vidurnakčių, rūpestis, kaip laiku atsiskaityti su bankais, bei dar visi namų buities rūpesčiai. Ir nors kartais norėtųsi, kad dienoje būtų daugiau valandų, Gitana ir Nerijus viltingai eina pirmyn. Po truputėlį. Savo jėgomis. Vienas kitą palaikydami. Kurdami ne tik ūkį, bet ir savo šeimos ateitį.

Vilnietis apsigyveno Rubelninkų kaime

Konkurso komisiją savo ūkyje sutikęs Tomas Kajėnas sakė, kad niekada neplanavo tapti ūkininku. Su šeima gyveno Vilniuje, dirbo Krašto apsaugos ministerijoje. Rubelninkuose gyveno jo seneliai. Tomo mama ir dabar gyvena Vilniuje, o jis jau persikraustė į kaimą. Viskas prasidėjo nuo to, kad kartą kaimynai pasiskundė dėl apleistos senelių žemės. Anūkas tuomet sutvarkė laukus, susmulkino augalus, deklaravo žemę. Dabar Tomas turi 200 ha žemės, dalį jos nuomojasi, augina grūdines kultūras ir ekologinius mėsinius galvijus. Galvijų priežiūra yra automatizuota. Šiuolaikinės technologijos ūkyje leidžia sumažinti rankų darbo ir kasdienės priežiūros naštą, o kartu suteikia daugiau galimybių viską efektyviai organizuoti. Ūkininkavimas šiandien jau gerokai skiriasi nuo to, kokį jį galėjo pažinoti ankstesnės kartos. Technikos ir automatizacijos ūkyje vis daugiau, tačiau be žmogaus sprendimų, atsakomybės ir nuolatinės priežiūros vis tiek neapsieinama. Tomas pats turi finansininko išsilavinimą, todėl ūkyje jam netrūksta ir finansinio bei ekonominio supratimo. Vis dėlto buhalterijos pats netvarko – kaip sako, tiesiog nebespėja. Ūkis plečiasi, daugėja darbų, todėl samdomi du darbuotojai. Tomas apie savo ūkio ateitį jau turi aiškių planų. Jis ketina statyti naujas fermas, didinti galvijų skaičių ir kartu mažinti sėjamų plotų. Toks sprendimas susijęs ne tik su noru plėsti gyvulininkystę, bet ir su dabartine grūdų rinkos situacija. Pasak Tomo, grūdų augintojams šiuo metu tikrai nėra lengva – išauginti derlių neužtenka, svarbu, kad jo pardavimas leistų uždirbti tikėtiną pelną.

Gėlių ūkis Naujajame Daugėliškyje

Jolantos ir Jurijaus Aleksejevų sodyba Naujojo Daugėliškio kaime tikrai išsiskiria – čia taip gražiai sutvarkyta aplinka, o gėlynai žydi nuo pavasario iki vėlaus rudens. Iškart matosi, kad šiems žmonėms labai svarbūs grožis, kūryba, džiaugimasis gamta ir savo šeima. Jolanta rodo stiklinę pavėsinę, kurioje galima jaukiai leisti laiką bet kokiu oru, nedidelį baseiniuką, tampantį tikra atgaiva šiltomis vasaros dienomis, vaikams pastatytą mažą namelį, daugiamečių gėlių ir dekoratyvinių augalų sodą. O šalia namo stovi šiltnamis – jos darbas, hobis ir verslas. Čia jau nuo kovo mėnesio kūrenama krosnelė ir sunešami gėlių sodinukai. Jolanta augina daugybę žydinčių gėlių, kurios papuošia sodybas, įstaigas, namų aplinką. Iš pradžių jas veždavo parduoti į Švenčionis, Ignaliną, Visaginą. Tačiau pamažu apie jos auginamas gėles ir darbą sužinojo vis daugiau žmonių. Šiandien situacija pasikeitusi – nebe Jolantai tenka važiuoti pas pirkėjus, o žmonės patys atvyksta į Naująjį Daugėliškį, ieškodami gražių ir kruopščiai išaugintų augalų. Šiuo metu šiltnamis beveik tuščias, atėjo laikas kapinių gėlėms ir kompozicijoms, kurias moteris kuria lapkričio šventėms. Ir dar viena nauja veikla – mėtų, levandų ir kitų kvapiųjų augalų hidrolatų gamyba. Žinoma, Jolanta dirba ne viena. Visur jai padeda vyras Jurijus. Sodyboje abu dirba kaip komanda – vienas kitą papildo ir kartu rūpinasi vaikais, namais ir augalų ūkiu.

Įsikūrė gimtajame kaime

Didžiasalyje aplankyta Julijos ir Virginijaus Burokų sodyba. Pabendrauti pavyko tik su Julija, vyras tuo metu dirbo. Julija ir Virginijus savo namus kuria gimtajame kaime, čia jie užaugo, mokėsi, bebaigdami mokyklą įsimylėjo. Jų profesinė veikla – medicina. Abu dirba Greitosios pagalbos tarnyboje.

Ūkininkauja vyro senelių žemėje. Virginijus žemę dirba kartu su broliu. Ūkį plėsti pradėjo 2014 m. Iš gautos paramos jaunų ūkininkų įsikūrimui įsigyta technikos. Burokų ūkio kryptys – daržininkystė ir grūdinės kultūros. Šeima augina įvairias daržoves, o jų derlius priklauso ne tik nuo įdėto darbo, bet ir nuo gamtos malonės. Kaip pasakojo Julija, šiemet džiugina geras bulvių, morkų derlius.

Gražiai tvarkomi ir šeimos namai. Renovuotas gyvenamasis namas, prižiūrima aplinka, apželdintas kiemas byloja apie šeimininkų norą savo aplinką kurti tokią, kurioje būtų gera gyventi. Galbūt gyvenimas kaime ir nėra lengvo kelio pasirinkimas, o darbai čia niekada nesibaigia. Tačiau kai žinai, dėl ko dirbi, kai džiaugiesi savo žeme, kraštu ir žmonėmis, net ir kasdieniai rūpesčiai įgauna kitą prasmę.

Gėrio ūkyje tikrai gera

Jau kitą dieną aplankytas Kazitiškio seniūnijoje, Joniškio kaime įsikūręs „Gėrio ūkis“. Čia jau septintą vasarą savo sukurtoje sodyboje gyvena iš Kauno atsikėlę Rita ir Saulius Plukiai. Miesto šurmulio pora, rodos, nė kiek nepasiilgsta. Priešingai – jie džiaugiasi gamtos apsuptimi, ramybe, tyla ir galimybe gyventi taip, kaip patys nori: būti arčiau žemės, augalų ir natūralios gamtos. Ir net ištikusi nelaimė – gaisras – jų optimizmo neužgesino. Ant kalvelės dabar stovi naujas gražus namelis.

„Gyvename čia su meškomis...“ – juokauja Saulius. Ir tai ne vien vaizdingas posakis – savo kieme jis yra iš tiesų sutikęs mešką. Ją, matyt, sudomino sode stovintys aviliai. Šiandien sodyba – ne tik šeimos namai, bet ir vieta, kurioje kaupiamos žinios apie augalus, jų savybes ir panaudojimo galimybes. Rita Plukienė su didele meile ir entuziazmu rodė savo augalų namelį, kuriame gimsta įvairūs gamtos produktai. Ji pasakojo apie gaminamus hidrolatus, žolelių arbatas, gydomųjų augalų kapsules, pirties ir kitus iš augalų bei miško gėrybių kuriamus produktus. Taip pat parodė jų su vyru pastatytą ir nuomojamą indėnišką palapinę-namelį tipį. Jame tikrai labai jauku.

„Kiekvienas augalas yra vertingas, reikia tik jį pažinti ir mokėti panaudoti“, – sako Rita. Šis požiūris ir, ko gero, yra viena svarbiausių „Gėrio ūkio“ idėjų – sustoti, įsižiūrėti į tai, kas auga šalia mūsų, ir iš naujo atrasti gamtos teikiamas galimybes. ,,Gėrio ūkyje“ paragavome tokių įdomybių kaip eglių pumpurų vitaminingojo skanėsto, džiovintų raugintų kopūstų, bruknių juostelių, bet ir sužinojom, kaip atrodo ir kam naudingos dilgėlių sėklos, drebulių žievė ar ant eglių auganti kerpė Usnėja...

Pas jauną žemdirbį

Kitas sustojimas – Dūkšto seniūnijos Ritkūniškės kaimas. Čia, senoje sodyboje, kartu su savo tėvais gyvena ir ūkininkauja šaunus vaikinas Sigitas Černiauskas. Jis turi savo asmeninį ūkį su 115 ha žemės ir keturiomis mėsinėmis karvėmis. Sigitas – tikras žemdirbys. Jis augina grūdines kultūras: kviečius, žirnius, pupas, taigi yra priklausomas nuo oro, derliaus ir rinkos sąlygų. Vienais metais gamta būna palanki, kitais tenka gerokai daugiau rūpintis, kad įdėtas darbas atsipirktų. Šiemet ūkininkas galėjo pasidžiaugti ir kukurūzų lauku. Kaip pats sakė, kukurūzai labai gerai užaugo ir džiugina akį.

Sigitas dirba Ignalinos priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje. Taigi jo kasdienybėje tenka derinti dvi skirtingas veiklas: ūkį ir tarnybą, kurioje turi būti pasirengęs padėti žmonėms. Ūkininkas minėjo, kad išsiverčia be paskolų, todėl jo nespaudžia dideli įsipareigojimai, o ir dėl ateities jis nekuria ypatingų planų, nes nežino, kaip viskas gyvenime gali pasisukti. Juk reikės šeimą kurti.

Didelis ūkis ir platus žvilgsnis

Rimšės seniūnijoje, Bieniūnų kaime, aplankytas ūkininko Viktoro Ežersko mėsinių galvijų ūkis. Kažkada čia atvykęs padirbėti dviems mėnesiams, energingas vaikinas 2014 m. pats ėmėsi pats vadovauti ūkiui, kuris nuo 30 karvių ir 50 ha išaugo iki 160 galvijų ir 450 ha žemės. Gyvulius ir laukus prižiūrėti jam padeda 3 darbuotojai, 3 mechanizatoriai bei buhalterė. Ūkininkas nuolat ieško naujų galimybių, nes, kaip sako, Lietuvoje su gamyba kuo toliau, tuo liūdniau. Mėsinė galvijininkystė reikalauja kantrybės ir ilgalaikio planavimo. Kitaip nei intensyvesnėse žemės ūkio šakose, čia rezultatas nepasiekiamas per vieną sezoną. Reikia rūpintis bandos genetika, gyvulių sveikatingumu, pašarais, ganyklomis, veislininkyste ir realizacija. Lietuvoje mėsinių veislių galvijų produktyvumo kontrolė ir veislininkystės apskaita yra reglamentuojama specialiomis taisyklėmis, kurios apima gyvulių vertinimą, svėrimą ir kitus veislinės vertės nustatymo procesus.

Viktoras sužavi savo energija, pozityvumu. Jis daug kuo domisi, mokosi, turi įvairios patirties ir realių pasiūlymų valstybinėms institucijoms, pvz. kad ir dėl pasėlių deklaravimo tvarkos. Dabar Viktoras ypač susidomėjęs Europinės svarbos natūralių pievų ir buveinių atkūrimo parama ir bendradarbiaudamas su vienu mokslininku rengia projektą. Tai aktuali kryptis, nes šiuolaikiniame žemės ūkyje vis daugiau dėmesio skiriama ne vien pagaminamos produkcijos kiekiui, bet ir dirvožemio, pievų, biologinės įvairovės bei kraštovaizdžio išsaugojimui.

 

Lina Kovalevskienė,

vyr. specialistė ryšiams su visuomene,

Tel. (0 386) 51 824, el. p. lina.kovalevskiene@ignalina.lt