Į tuos tolius bežiūrėdama Leonora Malinauskienė, pavasariui įpusėjus, devyniasdešimtojo gimtadienio sulaukė. O kad didelės puotos vienu kartu kelti nenorėjo, solidų gimtadienį ji nusprendė švęsti ištisus metus. Ir dabar vardija, kad pirmieji jos metus pagerbė Paringio klebonas Bernardas Augaitis su zakristijonu.  Tarp pirmųjų buvo ir jos vaikai su šeimomis.

- Turiu du, - taip Leonora apie savo vaikus sako ir pratęsia: - Vienas aukštaitis, kitas – žemaitis.

Pastebėjusi kad ir neišsakytą klausimą, kaip čia taip galėjo nutikti, informaciją apie sūnus papildo:

- Gintautas, aukštaitis, gyvena Ignalinoje, o va, Virginijus paskui saviškę į Plungę išsidangino. Taigi – žemaitis.

Turi Leonora penkis anūkus; tris aukštaičius, du žemaičius, ir jau keturis proanūkius, kurių jauniausiam Martynukui vos du mėnesiai, užtat vyriausiajai Deimantei greit aštuoniolika sukaks. Dar metai, kiti – ir Leonora propromočiute gali būti tituluota. Jau dabar ji savo šeima didžiuojasi. Iš retos šio krašto trobos į bažnyčią ateina net keturios tos pačios šeimos kartos. Paringio bažnyčia Leonorai išties šventa vieta – juk čia ji krikštyta, čia tuokėsi, iš čia kyla jos maldos už gyvuosius ir mirusius. Tai dėl to ir kunigėlis jai žemai lenkėsi.

Leonora džiaugiasi, kad visi jos vaikai, anūkai, proanūkiai gyvena Lietuvoj ir visi darbo ir duonos turi. Bet didelis pulkas Viršupio Malinauskų sodyboje – tik per šventes. Jau ketvirtis amžiaus, kai Leonora nulydėjo savo Juozą į Aukštąjį kalnelį. Dar anksčiau ji savo sūnus į gyvenimą išleido, jiems sėkmės ir laimės linkėdama. Liko vienui viena dideliame dviejų galų name, į kuriuos kadais iš netolimos Vencloviškės ją atsivedė Juozas, pažadėjęs ir savo ranką, ir širdį.  Išties žmogus ir geras rankas turėjo, ir širdį gerą. Per tai, kaip dabar sako Leonora, ir pražuvo: „Buvo nagingas, visiems reikalingas, o už darbą dažnas puslitriu atsilygindavo...“

Tik nemanykit, kad Leonora dabar sėdi prie lango ir dūsauja, į tolius žiūrėdama. Taip, paverkti, praeitį prisiminus, priežasčių būtų šimtas ir dar viena. Juk Leonora buvo ketvirta šešis vaikus auginusioje šeimoje, būdama dvylikos neteko tėvo, taigi visi ūkio darbai gulė ant mamos ir visų vaikų pečių. Ir jei kadais Juozas būtų paklausęs; „Ar tu moki verpti,. Ar tu moki austi,. Ar moki, mergele,. Kalne rugius pjauti?“, į visus klausimus Leonora būtų atsakiusi: „Taip“. Ir ne tik tai. Gyvenimas privertė dar jaunystėje išmokti ne tik visų namų ruošos darbų, bet ir arti, akėti, sėti, tad ir arklį pakinkyti, jį važnyčioti. 1932-aisiais gimusiai vaikystėje teko patirti karo, jaunystėje – pokario siaubą. Gal dėl to ir tekėjo, jau gerokai per dvidešimt pervirtus.

Iš Malinauskų trobos taip ir nepasitraukė, kai čia marčiomis buvo atvesta. Namas tik geru dešimtmečiu už Leonorą jaunesnis, dar tvirtas. Didžiajame kambaryje ant sienos Leonora pagarbiai pakabinusi savo anytos Genoefos ir šešuro Petro, pirmųjų šio namo šeimininkų, nuotrauką. Kai šeimos samtis į Leonoros rankas perėjo, kaip gera šeimininkė tą samtį tvirtai rankoj laikė. Buvo jos gyvenime laikas, kai ne tik namiškiams, bet ir visiems kolūkio darbininkams košę virė. Kas valgė – vis gyrė. Moterys ir receptų prašė. Šiūlėnų kaimo bendruomenės pirmininkė Marijona Lukaševičienė, ir dabar vis pasikviečianti Leonorą į kaimo bendruomenės susibūrimus, prisimena, kaip kartą visi, Leonoros girą ragaudami, gyrė, o moterys tuoj suskato prašyti atskleisti giros gaminimo paslaptis. Leonora tada ir pasakė: „Ėgi atidarai šėpely, pasižiūri, kas da nesugedi, sudedi viskų, kų radis – i gaunas gira“.

Žinoma, juokavo. Jumoro jausmo ji ir šiandien nepraradus. Tai ją gelbėjo visą gyvenimą, padeda ir dabar. Gal ir dėl to ji lig šiolei ne pagal metus stipri, žvali, pozityviai nusiteikusi.

Daugiau nei dešimtį metų Leonora dirbo „Pergalės“ kolūkyje virėja, jaunystėje – apskaitininke. Teko ir laukuose triūsti, ir ūkio veršelius auginti. „Iš motinos žemės stiprybės sėmiausi, - sako ji šiandien, ir juokiasi: - Daug dirbau. Gal proto mažai turėjau...“ Na, dėl to galima būtų r pasiginčyti. Keturias  Paringio pradinės mokyklos klases baigė per dvejus metus, o vėliau uoliai skaitė knygas, iš jų gyvenimo patirties ir išminties pasisemdama. Ir dabar tebeskaito, akinių neieškodama. Iš visų pomėgių – megzti, austi, siūti, siuvinėti – dabar beliko siuvimas. Leonora rodo savo „darbo“ kampą, kuriame telpa jos „altorėlis, biblioteka, siuvykla ir vaistinė“.

Neapleido ir kitų darbų. Prie žemės ir dabar lenkiasi: aplink namą – gėlynai, už namo – šiltnamis, daržai. Yra ką veikti. O jei/kai liūdesio kirminas širdį ima graužti (būna gi, būna...), Leonora kuria eilėraščius. Jie kaip istorijos, kaip testamentai, kurių klausydami braukia ašaras vaikai ir anūkai.

Kai dažnas galva palinguoja, tarsi užjausdamas klausia, kaip ji čia viena ant to kalno gyvenanti, kaip nebijanti, Leonora sako, kad tai kitiems reikia jos bijoti. Vagims, ji tuo tikra, jos namai per toli nuo viešo kelio (“pavargs, kol iki manęs ateis”), o ir nieko neras. Leonora turi savo asmeninį buhalterį ir kasininką. Tos pareigos patikėtos aukštaičiui Gintautui, kuris visus mokesčius sumoka, maisto produktais mamą aprūpina, o pagal jos išrašytus “čekius” dar ir dovanas visai giminei dalija. Leonora juokiasi, kad “čekį” ji išrašo ant paprasto lapelio, kur nurodo, kam ir kokią sumą iš jos pensijos pervesti.

Daug nereikia, kad suprastum, jog Leonora vieniša nesijaučia. Kad mamai būtų smagiau, vaikai ir Karslsoną ant stogo užkėlė, ir drugeliais išpuošė. Ant kluono stogo – ir žiemą neišskrendantis gandras, palei pirtį – kurmis, ant sandėliuko – katinas, pelėda... Tik spėk dairytis, kiek čia Leonoros draugų visose pakampėse. Šiaip jau draugystę jai palaiko tik balta katytė. Toks dabar Leonoros ūkis. Bet veiklos ji nepristinga. Kaip jau minėjau, šie metai Leonorai jubiliejiniai. Ji šiemet svečiais užimta. Radosi diena ir mero audiencijai.

Ignalinos rajono savivaldybės meras Justas Rasikas džiaugėsi Leonoros sveiku požiūriu į gyvenimą, domėjosi jos pomėgiais ir gyrė jos keptas bandeles. O ji tik juokavo, džiaugėsi atvykusiais, dėkojo už gėles, dovanas, sveikinimus ir linkėjimus.

Gimtadienis tęsiasi. Leonora jau dabar žino, kad jo “pabaigtuves|” švęs gruody, kai bus sukviesti Šiūlėnų bendruomenės nariai, kai bus sveikinami jubiliejinius metus šiemet šventusieji. Bus ir jai palinkėta ilgų ilgų gyvenimo metų. Kaip viename eilėraštyje pati Leonora prasitarė: “Kiek čia liko iki šimto metų”.

O juk gyvenimas gali tęstis, ir šimto sulaukus!

Vida Gasparavičienė