Kad devyniasdešimt metų daug – sutiks daugelis. O dešimt?  Per tiek galima pastatyti ne vieną namą, nutiesti ne vieną tiltą, aplėkti kone visą pasaulį. Per dešimt metų iš vaiko užauga jaunuolis, per tiek metų galima įgyti ne vieną aukštojo mokslo diplomą... Pervirtus į antrąją gyvenimo pusę, tie metai vis dažniau tampa našta, jų dovanos būna jau ne tokios žavios. Devyniasdešimtąjį savo gimtadienį pasitikusi Stefanija Juknevičienė paskutiniojo dešimtmečio buvo skaudžiai „apvogta“. Nors, ir kiti nebuvo jai itin mielaširdingi.

Dimbeliai – Stefanijos gimtinė. Gimė ji Ievos ir Mykolo Šiaudinių šeimoje. Stefanija buvo penktas, bet ne paskutinis vaikas. Per viduriuką. Malvina, Bronė, Julė, Bronius buvo už ją vyresni, Romas, Vladas, Stasė ir Alfonsiukas – jaunesni. Tiesa, Alfonsiukas mirė, vos pusės metų sulaukęs. O šiuo metu iš didelės Šiaudinių šeimynos tik Stefanija ir jos sesuo  Stasė gyvenimo rudeniu džiaugiasi.

Sunkiais ir sudėtingais karo ir pokario metais Stefanija tebuvo vaikas, paauglė. Bet džiaugsmo šitame laike daug nepatyrė. Tėvams su aštuoniais vaikais buvo sudėtinga. 1945-ųjų ruduo išsivedė tėvą. Liko Ieva Šiaudinienė su aštuoniais vaikais vienui viena. Stefanija visą gyvenimą kuo toliau vijo šalin to laiko prisiminimus, Nes juose – tik vargas, kurį teko jiems visiems patirti. Nuo bado gelbėjosi tarnaudami svetimiems. Vos praaugę vaikai vienas po kito išėjo kurti savo gyvenimo.

Dar visai jauna Dimbelius paliko ir Stefanija. Važiavo dirbti į Šiaulius, prie geležinkelio. Ten susipažino su Arnoldu, nors jis vos už kelių kilometrų, Paragiškėj, Juknevičių šeimoje buvo gimęs ir augęs. Pradžioj bendravo kaip vieno krašto žmonės, vėliau susitikdavo ne vien apie savo kaimus ir jų žmones pakalbėti. Bet tik į šeštus draugystės metus Arnoldas pasipiršo Stefanijai, o ji – sutiko tekėti. Buvo 1960-ieji. Abu sutarė kurti bendrą gyvenimą, statyti savo svajonių rūmus.

Bet grįžę į savo gimtąjį rajoną apsigyveno pas Arnoldo tėvus, Paragiškėje. Po metų gimė dukra, kurią pavadino Stefanijos vardu, po šešerių – Kęstutis. Šis jau ėjo į pirmąją klasę, kai Stefanija, su vaikais paviešėjusi pas savo mamą Dimbeliuose, grįžo į Paragiškę ir – nerado savo namų. Gaisras viską sudegino iki pamatų. Liko, kaip iš Dimbelių su vaikais parėjusi.

Tada visi kalbėjo, kad - nuo elektros užsidegė. Bet Stefanijos dukra šiandien tvirtina, jog tai buvo tyčinis padegimas. Tik ką jau dabar...

Taip jau nutiko, kad prieš dešimtį metų, tokį patį auksinį rudenį, sėdėjom su Stefanija ant Paragiškės kalvelės prie jos namų ir ji man pasakojo, kokie mielaširdingi jai, jos šeimai, tada buvo žmonės. Visi kas kuo galėdami padėjo – paaukotų pinigų užteko šiokiai tokiai sodybai nusipirkti. Suko savo lizdą kaip išmanydami, darbams laiką iš nakties vogdami. O čia ir trečias vaikas gimė – Gintaras. Nebuvo kada tėvams savu poilsiu pasirūpinti.

Bet po dvidešimt metų vėl įsisuko liepsnos į Juknevičių namus. Tarsi koks prakeiksmas. Kai Stefanija, šįkart aplankiusi savo dukrą Stefaniją ir sūnų Kęstutį, gyvenančius Utenoje, sugrįžo į Paragiškę, namų vietoje vėl rado tik smilkstančių degėsių krūvą. Stefanijos dukra vėl sakanti, jog galėtų net įvardyti padegėją. Bet net antrasis gaisras – tolimoje praeityje. Tuo labiau, kad Juknevičiams ir antrą kartą pavyko pakilti iš pelenų.  Metas nebuvo niekam lengvas, pagalbos niekas taip dosniai nedalijo. Vėl teko lipdyti naują lizdą. Savo jėgomis. Aukso tuose pelenuose sužibėjo šeimos darbštumas ir susitelkimas. Tai prie to dailaus namo ir kalbėjomės su Stefanija prieš dešimtį metų.

O dabar ji – Dimbeliuose. Ne, gimtųjų namų jau nelikę. Bet tėviškė visados Stefanijai buvo brangi, tad kiek prakutę Juknevičiai nusipirko čia namus. Gal kokį planą ateičiai turėjo. Tik, 2005-aisiais mirė jos Arnoldas, su kuriuo Stefanija patyrė ir džiaugsmo, ir skausmo, drauge kilo iš pelenų.

Likusi viena Paragiškėje Stefanija darbavosi savo ūkyje, laikė karves, paršelius, didelį vištų pulką, žąsis... Jos dienos buvo užpildytos darbu, rūpesčiu kitais. Ji važinėjo dviračiu, rudenį išeidavo į miškus grybauti... Su nerimu laukdavo žiemos, kai iki jos trobos jokia mašina negalėdavo privažiuoti. Jau tada svarstė, ar tik nereikėtų tos sodybos parduoti. Apie Dimbelius galvojo.

Kol mąstė, likimas greit viską sudėliojo į vietas. Jis ir labai greitus, tiesiog nepavejamus, sustabdo.  Prieš kone trejetą metų dukters akivaizdoje Stefaniją ištiko insultas. Stefanijos dukra savo broliams pasakė: „Mamos į jokias slaugas neatiduosiu“. Pasakė, paliko savo darbą, butą Utenoj ir atvažiavo į Dimbelius. Senučius tėvų pirktus namus šiame kaime dukra pavertė jaukiais, patogiais namais, kur yra visi patogumai. Dabar jau dėl paliktos Utenos verkia jaunoji Stefanija. Užtat labai supranta mamos norą dar būti nuvežtai į Paragiškę, kur per tiek metų jos širdis priaugo. Namas Paragiškėje likimo valiai nepaliktas: ten dabar, subyrėjus šeimai, gyvena Stefanijos sūnus Gintaras. Dėl jo, dėl jo dukrų Lauros ir Sandros dar prieš dešimtį metų guodėsi Stefanija. Močiutė labai norėtų anūkes apkabinti. Dažniau dabar mato tik Kęstučio Žydrūną, Stefanijos Renaldą. Norėtų dar ir proanūkių sulaukti.

Stefanija, jei ne ta širdies sopė dėl sūnaus šeimos, jei jos nesveikata, šiandien galėtų džiaugtis gyvenimu. Dukters prižiūrima, aptarnauta, pakalbinta. Jei tik kas, ir medikų pagalba prisistato. Stefanija jaunesnioji juokiasi, kad per tuos jau kone trejetą metų, kai gyvena su mama, pati gerokai prakuto medicinos žiniomis. Juk ir su gydytojais, ir su vaistininkais vis konsultuojasi, kad tik mamai pagelbėtų kuo ilgiau išlikti žvaliai. Stefanija Juknevičienė iškalbingumu dabar nepasižymi, bet jos dukra tvirtina, kad šiaip jau mama labai mėgsta dainuoti ir labai daug dainų moka.

„Mano jau atvargta, atverkta. Ir vargą vargau, ir dukart degiau. Ir vis negaliu sustot, vis mane darbai skubina“, - prieš dešimtį metų dūsavo Stefanija. Dabar jau darbai neskubina. Atėjo laikas leisti kitiems parodyti dėmesį, meilę, atsidėkoti už visa, ką iš dosnių mamos rankų per visą gyvenimą gavo. Už begalinį rūpestį nusilenkti. Todėl ir linkėta Stefanijai sulaukti šimto metų, o paskui mielaširdingas likimas gal dar nuo savęs pridės. Dešimtmečiai vienus apdovanoja, kitus – apvagia. Niekados nesi tikras, kas beldžia į tavo duris. Ir šitam svečiui negali pasakyti, kad tavęs nėra namie.

Sulaukti šimto ir dar daugiau Stefanijai Juknevičienei šiandien linkėjo Ignalinos rajono savivaldybės vicemeras Vaidotas Židanavičius, perdavęs mero Laimučio Ragaišio sveikinimus. Prisiminimais apie vis nepavargstančią savo seniūnijos gyventoją dalijosi ir ją sveikinęs Ceikinių seniūnas Saulius Zabolevičius, pasidžiaugęs, kad Stefanijos gyvenimu šiandien taip gražiai pasirūpinta.

Vida Gasparavičienė