Ignalinoje, viename iš Miško gatvės namų, šiandien – šventė. Savo 90-ąjį gimtadienį pasitiko Valentinas Jackevičius. Jau pravėrus kiemo vartelius, gali suprasti, kad čia yra šeimininkas, kuris pasirūpina tvarka, puoselėja aplinką. Jauku ir erdviuose namuose.

Jubiliatas tikėjosi ateinančių svečių: arbatinuke kaista vanduo, stalas apdengtas balta staltiese... Bet pirmiausia – sveikinimai. Ignalinos miesto seniūnas Valentinas Rumbutis pasidžiaugia bendravardžio sveikata, optimistiniu nusiteikimu. Jubiliatas apjuosiamas juosta, jam įteikiamos Ignalinos rajono savivaldybės mero Laimučio Ragaišio dovanos, gėlės, sveikinimo raštas. Jame -palinkėjimai: ilgų ir šviesių gyvenimo metų, stiprios sveikatos, artimųjų meilės, aplinkinių pagarbos.

Gimė Valentinas Liudvinios ir Martyno Jackevičių šeimoje, Utenos rajono Meneiškiemio kaime (Saldutiškio seniūnija), kuriame tuomet gyveno daugiau nei pustrečio šimto gyventojų. Dabar  gal ir penkiolikos ten gyvenančių neliko. O ir Jackevičiai dar su savo vaikais Valentinu, Pranu ir Albina persikėlė gyventi į Švenčionėlius. Ten Valentino tėvai ir palaidoti. Tėvukui, kaip dabar sako Valentinas, buvo j104-eri metai, mama mirė, 93-ejų sulaukus. Bet Jackevičių ilgo gyvenimo genus, greičiausiai, vyresnėlis bus surinkęs, nes už save jaunesnę seserį Valentinas jau prieš gerą dešimtį metų apraudojo, o dėl jaunesnio brolio mirties dar ašaros nenudžiuvusios – per šių metų Jonines palaidojo.

Kartą ar du kartus per savaitę jau ketvirtus metus Valentinas eina į Ignalinos miesto kapines, kur ilsisi jo žmona Danutė. Netrumpą laiką su ja nugyveno, dukrą Rasą ir sūnų Dalių užaugino, drauge dar ir anūkais, Beatriče ir Mažvydu, pasidžiaugė. Proanūkių Danutė nesulaukė, bet ir Valentinas jais dar nesidžiaugia, mat dabar su vaikais niekas nesiskubina - pirmiau nori karjeros aukštumas pasiekti, pasaulį apkeliauti...

anksčiau buvo kitaip. Valentinas pasakoja, kaip susipažino su Danute Laukagalyje, netoli Labanoro, kur ji dirbo mokykloje. Septynis kilometrus jauna mokytoja kasdien pėsčiomis eidavo į mokyklą, būdavo, kad gūdžiam miške ir vilkas kelią pastodavo... Iš tos gūdumos Danutę išgelbėjo meilė Valentinui. Susituokė, pradėjo kurti bendro gyvenimo planus, įsikūrė Ignalinoje. Čia ir vaikai gimė. Danutė dirbo mokykloje, tuometinėje milicijoje, vaikų kambario inspektore, didžią gyvenimo dalį atidavė darbui vaikų darželyje, bet savo vaikus namuose užaugino.

Valentinas gi visą laiką nelengvus, vyrui tinkančius, darbus dirbo: melioracijoje, statybose. Paskutinieji jo darbai – staliaus. Tam turėjo iš tėvelio perimtą talentą. Kiek pamena Valentinas, jo tėvelis visą laiką meistravo, o laisvalaikiu irgi ką nors prasimanydavo. Visą kaimą buvo šaukštais apdalijęs! Būdavo, prisėda krosnį kūrenti ir čia pat skiedrų pridrožia, šaukštą skobdamas. Valentinas šaukštų neskobia, bet staliaus amatą išmanė. Ir namuose šiems darbams svetimų samdyti nereikėjo. Viską – savomis rankomis.

Ir dabar tos rankos be darbo nebūna. Kolei sveikata leidžia, Valentinas užsiima daržininkyste, auginasi daržoves, šiltnamį prižiūri, aplink namus dairosi. Nueina į parduotuvę, sėda į automobilį - ir į mišką per samanas pasileidžia. Anksčiau labai mėgo žvejoti, bet kai jo valtį nuo Lūšių kažkas pavogė, teko ir meškeres susivynioti. Dabar pailsi, per Ažvinčių girią klaidžiodamas, grybus rinkdamas. Kolei krepšio iš jo niekas "nepavogė"...

Jau kurį laiką tėvuko vieno į tas girių gūdumas vieno neišleidžia sūnus Dalius: maža kas.  Tai ir suka, dabar jau dviese, į Ažvinčius. Nors Valentinas sako, nė meškos nebijantis, bet Dalius dar prisimena susitikimą šioje girioje su vilku. Šiaip jau Dalius ne vien dėl tėvuko pomėgio į girią važiuoja - ir pats mėgsta grybus rinkti, o, vien Miško gatve eidamas, grybų juk nerasi. Grybai Daliui- dar ir verslas, mat jis užimtas jų supirkimu. (Išsiilgusiems grybų - žinia: jų supirktuvėse dar nepasirodė, taigi miškuose jų irgi dar nėra.)

Dalius jau dešimtį metų gyvena Ignalinoje, į tėvų namus grįžęs dar tada, kai pasiligojo mama. Mamos jau nebėra, o sūnus – užsiliko, darbą rado, su tėvuku gražiai dienas ir vakarus leidžia, kartu mėgsta krepšinio varžybas žiūrėti, mažumėlę papolitikuoti.

Aplink Valentiną sūnui šokinėti dar nereikia. Kai paklausiu, kas šiuos namuos šeimininkas, kaip susitarę vienas į kitą pirštu rodo: „Jis!“.  Dalius sako, jog tėvukas dar ir kaip mėgsta komanduoti, o darbuose dar sunkiai pavejamas. Vyriška Jackevičių komanda akivaizdžiai pademonstruoja, kad namuose ir aplink juos jie puikiai susitvarko.

Šiandien toji diena, kai Valentinas priima sveikinimus. Vienas iš pirmųjų paskambino svainis Zenonas, gyvenantis Ignalinoje. Pažadėjo užsukti. Atvažiuoti! Turint omeny, kad svainiui jau 97-eri, o jis dar vairuoja, aktyviai gyvena, Valentinui jis – uždegantis pavyzdys.

Žinoma, bus ir šeimos susibėgimas. Atvažiuos dukra iš Kauno, anūkai aplankys. Šimto metų (ir dar daugiau) linkės. Apkabins, prisiglaus, prisės ir kalbės. Nugyvenus devynias dešimtis, yra ką prisiminti, ką pasakoti. Valentinas dar pilnas gyvenimo džiaugsmo. „Pensiją gaunu, sveikata nesiskundžiu, pats savimi dar galiu pasirūpinti, visko man užtenka‘, - sako. Tai ir linkėjimas būtų, kad visa tai tęstųsi ilgus metus, kad žydėtų gėlės namo palangėje, kad širdies neskaudintų liūdesys. Ir, žinoma, kad Ažvinčių girioje greičiau imtų dygti baravykai!

Vida Gasparavičienė