Artėjant rugsėjui, vieni ruošiasi naujiems mokslo metams, kiti bent mintimis stabteli ties mokykla, mokytojais. Bene svarbiausias šiame prisiminimų kaleidoskope žmogus – pirmoji mokytoja (mokytojas). Ir kaip simboliška, kad rugsėjį pranašaujančias gėles Genovefa Šiaudinienė visados gauna anksčiau už visus mokytojus. Mat rugpjūčio 29-ąją ji švenčia savo gimtadienį, ir tie, kam ji yra brangi, mylima, į jos buto duris pasibeldžia, rugsėjui dar tik dairantis kieme. Čia tarytum kokia gėlių repeticija. Šiemet mokytoja Genovefa Šiaudinienė švenčia savo 90-metį, todėl sulaukė ir rajono savivaldybės mero Laimučio Ragaišio siunčiamų sveikinimų, palinkėjimų. Apjuosta jubiliejine juosta, glausdama gėles, priimdama dovanas, Genovefa neslėpė jaudulio ir dėkingumo .ją prisiminusiems ir taip ją pagerbusiems. Linkėjimais jubiliatę apibėrė ir ją ta proga aplankę vicemeras Vaidotas Židanavičius, ir Ignalinos miesto seniūnas Valentinas Rumbutis.

- Ne pagal eilę gavos, - bando ginčytis su Aukščiausiuoju Genovefa, mat penkių vaikų šeimoj buvusi vyriausia, kadais palaidojo trejų ir dvylikos tesulaukusias sesutes, nulydėjo į kapelius ir tris jaunesnius už save brolius – Albertą, Algirdą ir Zenoną. Dar 1999-aisiais palaidojo ir savo vyrą Alfonsą.

Kad visą gyvenimą atidavė mokytojos darbui, stebėtis gal netenka. Gausios Apolonijos ir Joakimo Kaukėnų šeimos  troboje Senajame Daugėliškyje kadais rados vietos pradžios mokyklai. Taigi Genovefa tiesiog užaugo mokykloje. Baigusi savo „namų“ mokyklą, mokėsi Naujajame Daugėliškyje, o paskui išvažiavo mokytis į Švenčionėlius. Ten buvo padėti pagrindai pedagoginei veiklai. Jauna mokytoja buvo paskirta dirbti į Ignalinos rajono pakraštyje buvusią Kukučių mokyklą, kurios direktoriumi dirbo Alfonsas Šiaudinis. „Tarnybinis romanas“ baigėsi šeimos sukūrimu ir dviejų dukrų gimimu. Tiesa, dukros – Vida ir Jolanta -  jau gimė Ignalinoje, kai Alfonsas Šiaudinis tapo Ignalinos vakarinės mokyklos direktoriumi ir su Genovefa apsigyveno rajono centre. Šitas džiaugsmas turėjo savo kainą: gimus Jolantai, Genovefai teko atsisakyti minties toliau studijuoti Vilniaus pedagoginiame institute lietuvių kalbą ir literatūrą, nors jau buvo baigusi tris kursus.

Net tie mokslai jai leisdavo pavaduoti lietuvių kalbos ir literatūros mokytojus, kai šių dėl ligos ar ilgalaikių atostogų nebūdavo darbe. (Būtent šias Genovefos Šiaudinienės pamokas prisiminė ir vicemeras Vaidotas Židanavičius.) bet tai tebuvo smagūs savo gebėjimų patvirtinimai. Užtat Genovefa visa paniro į pradinukų gyvenimą. Surinkusi nedrąsių, nemokytų pirmokėlių klasę, po ketverių metų jau lydėdavo ne tik paaugusius, bet ir tvirtus žinių pagrindus įgijusius mokinius. Ir jokia čia naujiena, kad pirmoji mokytoja daug kam tapdavo antrąja mama, kantriai mokančia rašto, skaičiavimo, doros. Jei pamatai tvirti, namas atlaiko audras. Jei pradinių klasių mokytojas kvalifikuotas, dėmesingas, nuovokus, jis sugebės vaikui parodyti jo kelią, padės žengti juo pirmuosius žingsnius. Mokytoja Genovefa tai mokėjo. Tėveliai veržėsi, kad jų vaikus mokytų būtent ji. Savotiška reklama buvo tai, kad Genovefai Šiaudinienei vis tekdavo mokyti a klases. O a – visais laikais buvo a (!): pirmoji, geriausia, sportiškiausia. Čia dažnai susirinkdavo vietinės valdžios atžalos. Kaip dabar prisimena mokytoja, vaikai buvo geri, bet neslepia ir to, kad pati ji buvo jiems reikli ir net griežta. Juk klasėje būdavo ir 30 vaikų. Nusijuokia ir prisipažįsta: teko ne vieną kampu auklėti. O jame nurimdavo net labiausiai padykęs. Ir nieko čia keisto, kad mokytoja dabar prisimena ne tik pačius stropiausius, bet ir labiausiai triukšmą kėlusius. Ir nebūtinai iš pastarųjų užaugo niekam tikę!

Net dabar, praėjus geriems trims dešimtmečiams, kai Genovefa jau nemina tako į mokyklą, jos butą Ignalinoje, Atgimimo gatvėje, vis dar atranda jos buvę mokiniai. Vis dar  randa už ką padėkoti savo pirmajai mokytojai. Daugelis iš jų mokėsi iš „Saulutės“, ir ta šviesa parodo jiems kelią.

- Man visi tie kone keturi dešimtmečiai mokykloje buvo kaip nesibaigianti šventė, - sako mokytoja.

Ir ja netikėti negalima. Mat yra gražaus sugrįžtamojo ryšio, neleidžiančio prasibrauti minčiai, kad tavo darbas buvo bereikšmis.

- Mano vaikai (čia ji taip apie savo mokinius – aut. past.) jau seniai suaugę, o vis mane atpažįsta, mano gyvenimu domisi.

Tai gal būtų įdomu Genovefos Šiaudinienės mokiniams sužinoti, kad ir šiandien jų pirmoji mokytoja dar kupina jėgų ir gerų emocijų. Net savas dukras ji stebina savo kasdienėmis kelionėmis aplink Ignalinos miestą, ką jau kalbėti apie šių metų liepos žygį. Tada Genovefa sumanė aplankyti savo Senąjį Daugėliškį, kur amžinojo poilsio atgulę jos tėvai, dvi seserys, brolis. Sumanė ir – išėjo. Pėsčia, tik jai žinomu, jos įsitikinimu, trumpiausiu keliu. Aplankiusi saviškius, jiems nusilenkusi, maldą už juos sukalbėjusi, pasiskaičiavo, kad spės į autobusą, kuris važiuoja į Ignaliną per Naująjį Daugėliškį. Taigi ir iki ten pėsčia nužingsniavo. Va taip! Sportiškos klasės mokytoja vis dar aktyviai sportuoja. Tai, kad kiekvieną (!) savaitgalį ji aplanko Ignalinos kapinėse palaidoto Alfonso kapą, dideliu žygiu Genovefa nelaiko. O ir į Ignalinos kapines eina ne asfaltuotu keliu, kur galima pakeliui net keliose vietose ant suoliukų prisėsti. Ji patraukia miško takeliu, kopia per geležinkelio sankasas, leidžiasi mišku pakalnėn... Nuėjusi iki kapinių, vyro (kartais ir kurį kitą, mažiau prižiūrimą) kapą aptvarko, kibiru  gėlėms vandens atsineša. Ir kibirą semia pilną, kad nereikėtų daugsyk vaikščioti. Sako, kad taip daro, daktarų paskatinta. „Sakė man, jei nenori lovon atgulti, vaikščiok. Va, ir einu,“ – tarsi pasiteisina.

Mamos stiprybe net dukra Jolanta džiaugiasi. Vida gyvena Vilniuje, o jaunylė Jolanta – visai šalia. Mama dar apseina be jos pagalbos. Maža to – net neleidžia dukrai jos darbų dirbti. Pati į parduotuvę apsipirkti nueina, pati valgį išsiverda, pati kambarius susitvarko, grindis išsiplauna. Dukrai dėkui, kad aplanko, ką skanesnio išvirus, iškepus atneša... Kai namuos veiklos pristinga, eina Genovefa į daugiabučio kiemą, jį šluoja, laiptinėj pasistačiusi kopėčias lipa laistyti ant viršutinio lango auginamų gėlių... O jei jau viskas apeita, padaryta, tada išsitraukia kryžiažodžius, kuriuos gliaudo kaip riešutus. Dar laisvas valandas leidžia su tame pačiame name gyvenančia sena drauge Onute Gyliene, buvusio Ignalinos muzikos mokyklos direktoriaus, chorvedžio Leono Gylio našle.

Nors, nugyvenus devynias dešimtis, dažnas labiau panyra į prisiminimus, Genovefa Šiaudinienė domisi viskuo, kas šiandien vyksta šalyje ir pasaulyje. Prisiminimai pasiveja dažniausiai tada, kai ji, sukdama savo kasdienos ratą, praeina pro mokyklą. Čia tiek džiaugtasi, tiek širdies palikta. Tai ir suspaudžia širdį...

Užaugo jau ne tik Genovefos mokinai. Užaugo jau net savi anūkai: Vidos - Ieva ir Martynas, Jolantos – Diana, Mantas, Rūta. Močiutė jau ne tik Genovefa, bet ir abi jos dukros. Nojus ir Gediminas – štai tos viltingos giminės atžalos.

Genovefos gimtadienis, kaip juokavo dukra Jolanta, prasidėjo dar savaitgalį ir, spėjo, kad šiandien dar nesibaigs. Juk Genovefa – mokytoja. Pirmoji mokytoja. O jos neužmiršta nė vienas, kam brangi visa ko pradžia.

Vida Gasparavičienė