Gruodžio 16 dieną sukako 80 metų, kai Butyrkų kalėjimo ligoninėje Maskvoje mirė tarpukario Lietuvos politinis veikėjas, istorikas, pirmosios Vyriausybės vadovas profesorius Augustinas Voldemaras (1883-1942). Jo kapas nėra žinomas. 2012 metais Kauno Petrašiūnų kapinių panteone buvo atidengtas kenotafas – simbolinis antkapinis paminklas, statomas pagerbti mirusįjį, kurio kapas arba palaidojimo vieta nėra žinoma. Prie jo ir šiemet vyko minėjimas, kuriame dalyvavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos ir sąjungos atstovai, šauliai bei LGGRTC darbuotojas. Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, dim. kpt. Algirdas Petrusevičius priminė prof. Augustino Voldemaro gyvenimo ir kovos istorijas, kurių reikšmė daug kam mažai žinoma, bet yra aktuali ir šiandien.

Garsus kraštietis buvo prisimintas ir Dysnos kaime. Prie gimtosios Voldemarų sodybos, kur 1996 metais buvo pastatytas paminklinis akmuo, susirinko grupė žmonių. Mokytoja Valentina Sinkevič  trumpai priminė įžymiojo kraštiečio biografiją, pasakojo, kokį įspūdį mokiniams daro istorinių vietų lankymas, gyvosios istorijos pamokos. Didžiasalio seniūno pareigas vykdanti Nina Keturkienė patikino, kad seniūnijos žmonės saugo savo iškilaus kraštiečio atminimą.

Augustino Voldemaro mirties metinių paminėjime Dysnoje dalyvavo ir Augustino Voldemaro brolio proanūkis Augustinas Voldemaras. Jis dėkojo šio krašto žmonėms, saugantiems jo giminaičio atminimą, džiaugėsi, kad po daugelio metų jis atpirko Voldemarų namus ir nuo šiol pats vasaromis čia šeimininkauja, gražina aplinką. Augustinas Voldemaras penktadienį atvežė susirinkusiems lauktuvių – žmonos keptų meduolių.

Ignalinos rajono savivaldybės meras Justas Rasikas išsakė viltį, kad Augustino Voldemaro pavyzdys turėtų įkvėpti mokinius siekti savų tikslų, nesuverčiant kaltės aplinkybėms. Iš atokaus krašto, neturtingų valstiečių sūnus savo pastangų, didelio darbo dėka padarė stulbinančią karjerą, tapo viena garsiausių politinių asmenybių Lietuvos istorijoje.

Prie paminklinio akmens buvo padėta gėlių, uždegtos žvakės Augustino Voldemaro atminimui ir sugiedota „Tautiška giesmė“.

Įvairių šaltinių duomenimis paskutinį kartą Dysnoje Augustinas Voldemaras lankėsi 1913-aisiais.Ateinančių metų balandžio 16-ąją minėsime 140-ąsias jo gimimo metines, tad, tikėtina, vėl istorikų, vietos gyventojų, mokinių, Augustino Voldemaro giminaičių keliai atves į Dysną.

Vida Gasparavičienė

Iš Augustino Voldemaro biografijos

Augustinas Voldemaras gimė neturtingų valstiečių šeimoje. Prosenelis buvo prancūzų kilmės Varšuvos bajoras, per Napoleono žygį likęs Švenčionių apskrityje ir vedęs lietuvaitę.

Baigė Tverečiaus liaudies, 1899 m. Švenčionių miesto triklasę mokyklą. Dirbo Daugėliškio valsčiaus raštinėje.

1900 m. išvyko pas Sankt Peterburge gyvenantį brolį. Kalbantį lietuviškai Augustiną teisingai rašyti gimtąją kalba išmokė Kazimieras Būga, o egzaminams į gimnaziją rengti 1901 m. pasamdytas būsimasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, su kuriuo vėliau susidraugavo, o dar vėliau tapo jo priešininku.

1904 m. aukso medaliu baigė Peterburgo gimnaziją. 1909 m. baigė Peterburgo universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1910 m. už magistro darbą apie Romos imperatoriaus Adriano agrarinius įstatymus pelnė aukso medalį. 1911 m. Peterburgo universitetas jam suteikė docento laipsnį. 1914–1915 m. stažavo Italijoje ir Švedijoje. 1916–1917 m. Permės universiteto ekstraordinarinis profesorius.

1916 m. įstojo į Tautos pažangos partiją ir kaip jos delegacijos vadovas dalyvavo 1917 m. birželio mėn. vykusiame Rusijos lietuvių seime. 1917 m. rugsėjo mėn. dalyvavo Rusijos tautų kongrese Kijeve. Buvo vienas iš pagrindinių visiško atsiskyrimo nuo Rusijos imperijos propaguotojų. 1918 m. atstovavo Ukrainos delegacijai Brest-Litovsko taikos derybose tarp Sovietų Rusijos ir Vokietijos.

1918 m. kovo mėn. grįžo į Lietuvą, liepos mėn. buvo kooptuotas į Valstybės Tarybą. 1918 m. lapkričio 11 d. – gruodžio 26 d. vadovavo I Ministrų kabinetui, kartu buvo Užsienio reikalų ministras ir kurį laiką – Krašto apsaugos ministras. 1918 m. lapkričio 23 d. pasirašė pirmąjį įsakymą dėl Lietuvos kariuomenės kūrimo.

II Mykolo Sleževičiaus (1918 m. gruodžio 26 d. – 1919 m. kovo 12 d.), III Prano Dovydaičio (1919 m. kovo 12 d. – 1919 m. balandžio 12 d.), IV Mykolo Sleževičiaus (1919 m. balandžio 12 d. – 1919 m. spalio 7 d.), V Ernesto Galvanausko (1919 m. spalio 7 d. – 1920 m. birželio 19 d.) Ministrų kabinetuose buvo Užsienio reikalų ministras. 1919–1920 m. Paryžiaus taikos konferencijoje buvo Lietuvos delegacijos vadovas.

1920–1922 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose. 1922–1926 m. Lietuvos universiteto profesorius. 1923 m. už politinį straipsnį mėnesį kalėjo Varnių darbo stovykloje.

1924 m. įkūrė Lietuvių tautininkų sąjungą. 1926 m. išrinktas III Seimo atstovu nuo Lietuvių tautininkų sąjungos (kartu su Antanu Smetona ir Vladu Mironu). 1926 m. - vienas iš valstybinio perversmo organizatorių.

1926 m. gruodžio 17 d. – 1929 m. rugsėjo 23 d. vadovavo XIV Ministrų kabinetui, kartu buvo Užsienio reikalų ministras, nuo 1928 m. lapkričio 22 d. laikinai ėjo Krašto apsaugos ministro pareigas. Jo veikla šiuo laikotarpiu vertinama prieštaringai. 1929 m. gegužės 6 d. į A. Voldemarą, tuometinį premjerą, buvo pasikėsinta, nušautas jį pridengęs adjutantas Pranas Gudynas (1900–1929). 

Pasižymėjo arogancija ir valdingumu. Įsitraukė į radikalios sukarintos organizacijos „Geležinis vilkas“ organizavimą. 1929 m. rugsėjo 23 d. A. Smetonos nušalintas nuo ministro pirmininko bei užsienio reikalų ministro pareigų. 1930 m. liepos mėn. internuotas Plateliuose. Vėliau policijos prižiūrimas gyveno Zarasuose. Pogrindyje rengė valstybinį perversmą.

1934 m. birželio 7-8 d. nepavykusio karinio pučo dalyvis, nuteistas 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. 1938 m. paleistas iš kalėjimo su sąlyga, kad išvyks į užsienį. Išvyko į Prancūziją, bet 1939 m. rugpjūčio 27 d. nusprendė grįžti į Lietuvą. Tik kirtęs Lietuvos sieną buvo sulaikytas ir apgyvendintas Zarasų mieste bei prižiūrimas policijos. 1940 m. sausio mėn. vėl ištremtas į užsienį.

1940 m. birželio 19 d. naktiniu traukiniu iš Berlyno su žmona grįžo į Lietuvą ir tuoj pat komunistinės valdžios buvo suimtas, birželio 22 d. išsiųstas į Maskvą, kur netrukus išsiųsta ir jo žmona. NKVD kalėjime Maskvoje buvo kalinamas iki liepos 23 d. Tą pačią dieną A. Voldemaras su žmona ištremti į Šiaurės Osetiją, Ordžonikidzės miestą. Čia jam sovietinė valdžia sudarė išimtines sąlygas: miesto centre suteikė trijų kambarių butą, apstatytą naujais baldais, paskirta namų darbininkė, kas mėnesį buvo mokama 2000 rublių. 

1941 m., naktį iš birželio 26 į 27 d., Voldemarai buvo suimti, tardomi. A. Voldemaras buvo verčiamas prisipažinti, kad yra Vokietijos žvalgybos agentas. 1941 m. lapkričio mėn. jo tardymas buvo baigtas, byla perduota NKVD Ypatingajam pasitarimui. A. Voldemaras laukė nuosprendžio Ordžonikidzės kalėjime, tačiau frontui artėjant prie Šiaurės Kaukazo, 1942 m. rugpjūčio mėn. jis pervežtas į Maskvos Butyrkų kalėjimą. 1942 m. gruodžio 16 d. A. Voldemaras išsekęs mirė Butyrkų kalėjimo ligoninėje.

Bendradarbiavo spaudoje, parašė mokslo darbų socialinėmis, istorinėmis, kultūrinėmis temomis, politinių straipsnių, vertė grožinę literatūrą. Kai kurie jo darbai buvo vertinami prieštaringai, netgi uždrausti. Laisvai kalbėjo prancūzų, vokiečių, anglų, rusų, švedų, italų, lenkų kalbomis, be to, mokėjo senąsias lotynų, graikų ir hebrajų kalbas, galėjo skaityti ir kitomis Europos kalbomis.

Apdovanojimai: Gedimino 1 laipsnio, Vyties Kryžiaus II rūšies 1 laipsnio ordinas (abu 1928). Šv. Stanislovo 3 laipsnio (Rusija, 1917), Šventųjų Mauricijaus ir Lazario, Italijos karūnos (abu Italija), Šv. Grigaliaus (Vatikanas, visi 1927) 1 laipsnio ordinai.