Didžiasalio „Ryto“ gimnazijoje, kaip ir daugelyje šalies mokyklų, kasmet vis mažesnis abiturientų pulkas. Šiemet Didžiasalyje ši diena buvo ypatinga šešiolikai abiturientų: keturioms merginoms ir net dvylikai vaikinų! Bet gal – ne tik jiems? Nuo ankstyvo ryto apie paskutinio skambučio šventę Didžiasaliui skelbė garsūs spalvingais balionais papuoštų automobilių signalai, nerimo buvo abiturientus išlydinčiose šeimose, į šventę susiruošusių mokytojų namuose. Nuo paprasčiausio rūpesčio – kuo apsirengti, iki filosofiškai prasmingo – ką tokią ypatingą dieną pasakyti susirinkusiems.

Šįryt dvyliktokai ėjo į savo klasę gėlių žiedlapiais nubarstytu taku. Darkart prisėdo savo suoluose, darkart išklausė auklėtojos Sigitos Panavienės padrąsinimų. O vėliau, kaip niekad įsimintinai skambant mokykliniam skambučiui, lydimi pirmokėlių žengė į į pilnutėlę salę. Plojimais sutikti abiturientai susėdo scenoje, nes jie juk - pagrindiniai šios dienos veikėjai, į juos sutelktas visas dėmesys. Į juos pirmiausia kreipėsi ir Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos direktorė Jelena Tumanovienė, skelbdama, kad kažkada abiturientų labai laukta diena šiandien pasitikta su liūdesio gaidele: juk – paskutinis... Bet tai kartu ir viltinga šventė, nes, kaip po dienos ateina naktis, lygiai taip pat po nakties aušta nauja diena. O juk Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos auklėtiniai  kiekvieną dieną pasitinka anksčiau nei bet kurios kitos Lietuvos mokymo įstaigos mokiniai!

Gyvenime nesustoti mokantis abiturientams linkėjo LR Seimo narys Gintautas Kindurys. Jis priminė abiturientams, jog gyvenime ne viskas vertinama pažymiu ar pinigais, jog žmogaus vertė apima ir jo nuveiktus darbus, užsitarnautą pagarbą. Dėkojo jis mokytojams, ugdžiusiems mokinius,  tėveliams, užauginusiems tokį gražų pulką jaunimo, išreikšdamas viltį, kad jie visi bus darbštūs, atsakingi šalies darbuotojai, piliečiai.

Padėkota didžiasaliečiams moksleiviams, nacionalinio mokinių kūrybos darbų konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija” nugalėtojams. Jiems LR Seimo narys įteikė Padėkos raštus ir dovanėles.

Ignalinos rajono savivaldybės vicemeras Vaidotas Židanavičius sveikinimą abiturientams pradėjo savo paskutinio skambučio šventės eilėraščiu. Tai tik dar vienas įrodymas, kaip giliai kiekvienam, paliekančiam mokyklą, įsirėžia atmintin čia praleistos dienos. Vaidotas Židanavičius linkėjo abiturientams sėkmės. Pirmiausia – laikant brandos egzaminus, renkantis gyvenimui kelią.

Švente su liūdesio ženklu šią dieną įvardijo ir Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos tarybos pirmininkė, dosni rėmėja, Ignalinos rajono savivaldybės tarybos narė Edita Brukštuvienė.

Tverečiaus pasienio rinktinės atstovė gimnazijoje veikiančio Pasieniečių būrelio vadovo Andrejaus Matvejevo vardu įteikė Padėkas aktyviausiems jauniesiems pasieniečiams.

Gimnazijos direktorė Jelena Tumanovienė, paskelbusi, kad visiems gimnazijos abiturientams leista laikyti brandos egzaminus,  teikdama Padėkos raštus, dovanodama jiems gėles ir atminimo medalius, rado už ką padėkoti kiekvienam, gimnaziją baigiančiam mokiniui: Deimantei, Viktorijai, Amelijai, Maksimui, Darijai, Martynui, Laurynui, Deividui, Pauliui, Lukui, Laimiui, Mariui, Edvinui, Mindaugui, dar vienam Lukui ir, žinoma, Algirdui. Pastarasis, Algirdas Pauliukėnas, puikiai mokydamasis, spėjo dalyvauti įvairiuose konkursuose, olimpiadose, tad paskutinio skambučio šventėje susižėrė krūvą garbingai užtarnautų Padėkos raštų, medalių.

Jautriai į savo mokinius kreipėsi abiturientų pirmoji mokytoja Danutė Misienė, drąsindama dabar jau užaugusius, bet į naują kelią išeinančius savo mokinius skristi, važiuoti, bėgti, eiti, šliaužti ar bent rankas tiesti link svajonės, nes tik taip ji gali tapti realybe.

Jaudinosi ir abiturientų tėvelių vardu kalbėję Janina Seliukienė ir Antanas Pauliukėnas. Jų palinkėjimai vaikams ir padėka mokytojams – patys nuoširdžiausi. Kaip labai dabar svarbus jiems mokytojos Danutės Misienės palinkėjimas – išmokti laukti savo vaikų.

Prisiminimais dalijosi ir vienuoliktokai, kadais metais už  juos vyresnių palikti darželyje, paskui – kai dabartiniai dvyliktokai pradėjo mokytis penktoje klasėje... Dabar ir vėl vienuoliktokai pasijuto vyresnių, bet gerais draugais per tiek metų tapusių dvyliktokų palikti. Bet – liūdesį šalin! Atsisveikino įspūdingu šokiu ir gero kelio palinkėjimais. Dabar jau vienuoliktokai bus vyriausi gimnazijoje, o tikriems šeimininkams ir raktą privalu turėti. Nuo šiol jis – būsimųjų dvyliktokų rankose.  

Nors abiturientų – tik šešiolika, linkėjimus jiems, apsikabinimus galima šimtais skaičiuoti. O ir abiturientai kuo nuoširdžiausiai dėkojo už visus mokslo metus gimnazijos direktorei Jelenai Tumanovienei, pavaduotojai Jūratei Sereičikienei, klasės auklėtojai Sigitai Panavienei,  mokytojoms, visiems gimnazijos darbuotojams. Kam – už suteiktas žinias, kam – už padrąsinantį žodį, laiku išsakytą patarimą, gerą žodį, kam – už skanų maistą ar paskolintą vinį ir plaktuką.

„Čia liko jūsų paslaptys ir klaidos,

Laimingi šypsniai, ašarų lašai,

Čia liko pats gražiausias jūsų laikas,

Kurio, atrodo, buvo tiek mažai.“

Valentinos Sinkevič daina ne vieną sugraudino – ir dabar mokyklą paliekančius, ir prieš dešimtis metų iš jos išėjusius.

Su liūdesio ženklu ši šventė. Bet reikia džiaugtis, kad užaugo dar viena graži abiturientų laida. Ir tegu tik vejasi jie kiekvienas savo svajonę, tegu visų jų Angelai sargai spėja paskui jaunus, greitus, veržlius.

Vida Gasparavičienė