Į Bronislavos Skorinkevič buto duris pirmadienį pasibeldė ne tik Ignalinos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas, nešęs mero Justo Rasiko sveikinimus ir linkėjimus, ne tik Ignalinos seniūnas Jonas Polita, gerai pažįstantis savo seniūnijos gyventoją... Mažutis kambarėlis Palaukojės kaimo daugiabutyje vienu metu vos sutalpino atėjusius pasidžiaugti šios moters švente. Ir todėl ryškiausiais žiedais skleidėsi meilės ir gerumo gėlės.

Pirmiausia – jos pačių artimiausių, dukrų, apkabinimas. Prisimindama savo gyvenimo metus, Bronė glaudžiasi prie ją tokią gražią dieną aplankiusių dukterų ir leidžiasi į prisiminimus. Gimė Bronė kaimyninio Švenčionių rajono Pliauškių kaime, netoli medelyno. Nebuvo ji su džiaugsmu šeimoje lauktas vaikas, tėvo taip ir nepažino. Dabar supranta, kad ir mamai nebuvo lengva ne tik ją auginti, bet ir nuo piktų žmonių kalbų gintis. Gal dėl to ji, palikusi Bronytę savo tėvams, leidosi į darbus Latvijoje. Vėliau ten šeimą sukūrė, kitos dukros susilaukė, o paliktą Bronytę vis rečiau aplankydavo. Nebuvo Bronytė, matyt, ir patėvio geidžiama, nerodė noro draugauti su ja ir sesuo. Taip ir augo pas senelius palikta. Jau buvo praaugusi, kai ir močiutė Veronika pasimirė. Tuomet motinos pareigų ėmėsi tikrosios motinos sesuo Konstancija, savos šeimos taip ir nesukūrusi, visą gyvenimą prie tėvų, taigi ir su Bronyte nugyvenusi. Tėviška meile teko įvardyti senelio Prano  rūpestį. Priėmė tai kaip jai skirtą lemtį, kaip jai duotą kryželį. Šių metų devyniasdešimtmečių vaikystę visiems karas perbraukė, tad didelių džiaugsmų ir aplinkui nebūta. O kai visiems sunku, argi dejuosi?

Kai paaugo, reikėjo pačiai savo gyvenimu pasirūpinti. Tai ir Bronė su tuometiniu jaunimu metėsi į darbus Rusijoje, Vokietijoje. Dirbo prie geležinkelio, labiau vyrams tinkantį darbą. Niekas neklausė, ar sunku.

Kai grįždavo namo, vis dažniau medelyno pusėn pasidairydavo. O ten dirbo Česlovas, su kurio seseria Onute Bronė draugavo. Paskui jaunuoliai drauge leidosi į darbus, dirbo Kaliningrade, Murmanske. Onutė labai stengėsi, kad Česlovas ir Bronė į porą sueitų. Taip ir nutiko. Vienas po kito ritosi vaikai. Abu buvo jauni, darbštūs. Išgirdę, kad Jonalaukyje reikia melžėjų, ryžosi persikelti čia gyventi. Atvyko į Ignalinos rajoną su kukliu kraičiu, užtat jau su keturiais vaikais: Jonu, Janina, Genute ir Tadu. Prie šių Jonalaukyje paežerėm ėmė bėgioti ir jau čia gimę Marytė, Arvydas ir Juozukas. 

Bronė visą pulką gražiai sužiūrėjo, rengė, maitino, pati nelengvai fermose dirbdama. Jos Česlovas darbavosi statybose. Ir kai rodės, kad reikalai pamažėle tvarkosi, kad gražiai stiebiasi atžalynas, nuo Dringio atsirito baisioji žinia: nuskendo trys vaikai! Du iš jų buvo Bronės ir Česlovo šešerių Arvydukas ir penkerių Juozukas. Tik pati motina gali apsakyti tą sielvartą, bet gal net ji tinkamų žodžių tam nerastų...Nebemiela tapo Dringio pakrantė, negaivino jo vandenys...

Ir kai šeimai buvo pasiūlytas patogus butas Palaukojės kaime, nesvarstydami sutiko persikelti. Nuo 1972 metų jie čia. Manė gal, kad ir nuo skaudžios praeities pasislėps, kad pušyno ošimas širdį nuramins. Pareiga auginti likusius prikeldavo dienos darbams, o nuovargis pakišdavo po galva pagalvę. Ar galėjo Bronė numanyti, kad Aukščiausiasis jai dar buvo parengęs ne vieną išbandymą. Bronei nebuvo nė 50, kai teko apsigobti juoda našlės skara. Jos Česlovas, norėdamas jai padėti, atėjo į fermą, o ten netikėtai prie jo metėsi bulius. Puolė, parvertė, trypė... Dar gyvą Bronė nulydėjo su greituke savo vyrą į ligoninę, bet atgalios jau pargrįžo viena. Jos Česlovas, tik penkiasdešimt penktuosius eidamas atgulė šalia savo vaikų.

Paskui Aukščiausiasis išsivedė į tą aukštąjį kalnelį Bronės Genutę, po trejų metų – Tadą, dar po ketverių metų našle tapo ir Bronės dukra Marytė, dar po ketverių mirė sūnus Jonas... Ir liko iš didelio pulko tik Janina ir Marytė, kurios ir pirmadienį laikė glėby savo motiną ir šluostė jos ašaras. Kur čia neverksi, kai gyvenimas taip apvagia, taip neteisingai tuos išeinančių sąrašus sudėlioja.

Bet mes juk apie meilės ir gerumo gėles kalbėjom. Jonas paliko Bronei anūkus Ingą ir Andrių, Genutė – Remigijų ir Deimantą, Tadas – Aistę... Marytė atvažiuoja su Agne ir Gediminu, o Janinos vaikai Sigitas ir Kęstutis – visos giminės pasididžiavimas. Sigitas – biochemikas, o Kęstutis (Palikša) – Vilniaus Arkikatedros kancleris,. Jau rikiuojasi ir proanūkiai: Ignas, Dovydas, Domantas, Matas, Justas, Lukas, Donatas, Jokūbas Augustas, Aurimas ir vienintelė proanūkė Viltė.

Pirmadienį su sveikinimais Bronę aplankė ir jos kaimynės seserys Zoja ir Fenia Sasnauskaitės. Joms Bronė – geroji teta, prie kurios jos augo dar Jonalaukyje, kartu ir į Palaukoję persikėlė. Kur gi artimesnius berasi. Tame pačiame daugiabutyje gyvena ir Bronės anūkas Remigijus. Atėjo ir jis į močiutės šventę. Kiek pavėlavo, mat dideliu choru „Ilgiausių metų“ Bronei jau buvo sudainuota. Sveikintojų būryje buvo ir marti Birutė, jono žmona,

Bronė dabar gyvena viena. Nors – kaip čia pasakius... Dukra Marytė kone kiekvieną savaitgalį parlekia pas mamą iš Vilniaus, mėgsta čia vasaroti. Dažna Palaukojės kaime ir Linkmenyse gyvenanti Janina. Dar – anūkas, gyvenantis bute virš močiutės... Tad jei kas, Bronei tektų tik su šluota į lubas pabelsti. Bet net be jų Bronė turi kuo užsiimti, su kuo pasikalbėti. Jos bute prisiglaudė šuo Rudis, vis besisukantis palei Bronės kojas, kone pusę pensijos ji sušeria devynioms katėms, kurios kažkokiu keistu būdu iš kažkur pavarytos rado kelią link jos buto durų. Negi alkstantį, vargstantį pavarysi... Kai kurias kates ir iš kiemo parsivedė. Dar Bronė laiko 7 višteles, taigi kiaušinių Velykoms ir jai, ir dukroms užteks.

Jėgos, žinoma, jau ne tos, bet kaimynės vis dar pašnabžda dukroms, kad matė jų mamą kirviu malkas pakuroms kapojančią, lauke besidarbuojančią. Pabara dukros mamą, bet šioji, žiūrėk, ir vėl kokį darbą prasimano. O štai, kad visi ligi šiol jos megztomis kojinėmis kojas šildo – tuo ir džiaugiasi, ir didžiuojasi.

Būna, kad kažkam pasiseka gyvenimo loterijoje laimingą bilietą ištraukti. To gyvenimas  - vis į kalną, to kelyje – vienas kitas smulkus akmenėlis... Bronei gi teko keliais į tą kalną kopti, skaros kampais ašaras šluostant. Gal dabar jos širdis aprims. Juk tiek ją mylinčių, jos buvimu besidžiaugiančių, prie jos prisėsti norinčių. Kančia neužsimiršta, bet pavasaris džiaugsmą, žydėjimą, visų paukštelių čiulbėjimą teneša. Tad „tegu visi sunkumai užsimiršta, o širdį sušildo tik patys gražiausi ir šviesiausi prisiminimai“, kaip palinkėta mero Justo Rasiko sveikinime.

Vida Gasparavičienė