Vis mažiau mūsų kaimuose žmonių. O didžiai garbingų jubiliejų sulaukiančius gali ant pirštų suskaičiuoti. Meškėnų kaimas – ne išimtis. Kadais sodybas, pilnas vaikų klegesio, dešimtimis skaičiuodavo, dabar kely žmogų sutikęs apsidžiaugi.

Algirdas Henrikas Zataveckas dabar Meškėnuose vyriausias. Ir jau dvylikti metai, kai namuose liko vienas. Jo Malvina – Palūšės kapinėse atgulusi. Ten ir trys Zataveckų vaikai. Valdas ir Dangutė mirė nė dvejų nesulaukę, dar viena mergaitė ir dienos neišgyveno... Antras šeimoje turėjęs būti ir keturių vaikų šeimoje galėjęs augti Danius užaugo kaip vienturtėlis. Visą tėvų meilę susėmęs, vienas ją ir tėvams dalija. Dabar jau tas laikas, kai tėvui reikia ir dėmesio, ir konkrečios pagalbos. Gerai, kad Danius toli nuo Meškėnų nepasitraukė: gyvena ir darbuojasi Ignalinoje. Va tik to apie savo vaikus pasakyti jau negali: sūnus Mantas gyvena Vilniuje, o dukra Žydrūnė - Anglijoje, kur ir Daniaus anūkė, Algirdo proanūkė Živilė Austėja auga.

Ir nors sūnus Danius kasdien, kartais net ne vieną kartą, tėvą aplanko, visados šalia – artimiausi Algirdo kaimynai  Danutė Petkūnienė su sūnumi Evaldu, Aldona ir Imantas Bukauskai. Tad Danius žino, kad yra tų, kas jo tėvo dieną mato, jei bus bėda, bet kokiu atveju suskubs į Meškėnus atvažiuoti. O kol kas tiesiog pasirūpina, kad tėvas nepristigtų maisto, kad namuose būtų jauku, o kieme tvarkinga. Bet net tada, kai Danius trimeriu nutrumpina viso kiemo žolę, tėvas išsitraukia iš pašalės dalgį ir randa kur juo pamojuoti. Tiesiog rankos dar prašosi darbo. Visą gyvenimą, kaip Algirdas sako, dirbo paprastus darbus. O tokie lengvi nebūna.

Vis dėlto gražiausiais gyvenimo metais Algirdas laiko tuos, kai galėjo rūpintis arkliais. Jodinėjo jais, skriedavo vežimaityje ar rogėse, net varžybose dalyvaudavo ir prizus parveždavo. Lėkė metai, dešimtmečiai – kaip eiklieji Algirdo žirgai. Tik prieš penketą metų paskutinį arkliuką pardavė. Verkė su juo atsisveikindamas. Dabar jam draugiją palaiko tik šunelis, kuris Algirdo sūnų su džiaugsmu pasitinka, o apie svetimą garsiai šeimininkui praneša.

Greičiausiai, pažįsta šunelis ir artimiausius Algirdo kaimynus. Be kad ir garsiai neišsakyto pažado, jog bėdoj Algirdo nepaliks, jo džiaugsmo dieną irgi visi buvo su juo. „Vilhelmina, Danutė, Aldona, Imantas, Alytė, Algis...“ - skaičiuojam prie vaišių stalo susėdusius. „Aldona ir Marius“, - kažkas priduria. Šie kad ir neatėjo, bet prie Algirdo šventės prisidėjo ir kartu su visais jam laimės linkėjo. Prie tų neatėjusių, bet labai prie šventės prisidėjusių dar reikėtų ir Daniaus žmoną Nijolę pridėti. „Gera marti“, - gyrė ją Algirdas. „Puiki šeimininkė“, - papildė prie stalo susėdusieji ir jos vaišes ragavusieji.

Garsiai ir darniai nuskambėjo Algirdui „Ilgiausių metų“. Jubiliatas net susigraudino, taip pagerbtas. Prie sūnaus, kaimynų sveikinimų ir linkėjimų prisijungė ir Ignalinos rajono savivaldybės meras Justas Rasikas, mero pavaduotojas Juozas Rokas, Ignalinos seniūnijos seniūnas Jonas Polita. Linkėta širdim nesenti, ligi šimto ir dar daugiau gyventi.

Vida Gasparavičienė