Ąžuolai primena kruvinąjį Adventą

Radučio kankinių rauda

Pravirko Mielagėnų varpas.

Sušaudytus pagerbkime malda,

Kad amžiais neišnykt jų vardas...

Šio širdies ritmu parašyto ketureilio autorius – Jonas Černiauskas. Neatsitiktinai skausmingas širdies aidas išsiliejo eilėmis. Prieš aštuonis dešimtmečius, 1944 metų gruodžio 17 dieną,  Radučio kaime NKVD kariuomenė nužudė Jono tėvo brolius Alfonsą ir Leoną Černiauskus. Kartu buvo sušaudyti arba gyvi sudeginti dar penki niekuo nekalti Lietuvos piliečiai.

...Keliaujantį iš Mielagėnų link Tverečiaus, pravažiavus Miečionis, prie keliuko į Radučio kaimą pasitinka didingas Kančios ir Tikėjimo memorialas 1944 metų gruodžio 17 dieną žuvusiems Radučio kaimo gyventojams atminti. Laikas negailestingai retina tikrųjų tragedijos liudininkų gretas. Gyvųjų jau nebeliko nė vieno. Apie Kruvinąjį adventą prisimena tik jų vaikai ir anūkai iš tėvų ir senelių pasakojimų. Deja, tie prisiminimai kaskart darosi vis blankesni, vis labiau aptraukti negailestingo laiko migla.

Prieš penkerius metus Amžinybėn jau iškeliavo paskutinis tiesioginis šios kraupios tragedijos liudininkas, NKVD ir „smerš-o“ (smertj špionam – mirtis šnipams) smogikų sušaudyto Alfonso Černiausko sūnus Edmundas Černiauskas – pagrindinis ant lauko granito akmenų postamento dangų remiančio ąžuolinio kryžiaus statytojas. Jis amžinai ilsėtis atsigulė greta savo tėvo.

…1944 metų vasaros viduryje, traukiantis vokiečių pajėgoms, raudonosios armijos III Baltarusijos fronto kareiviai, slinkdami nuo Breslaujos ir Vydžių, okupavo Tverečiaus, Mielagėnų bažnytkaimius, Ignaliną (liepos 4 d.), Švenčionis ir kitas gyvenvietes. Nesutikdamas didelio pasipriešinimo, frontas ritosi į vakarus. Užnugaryje, kaip gyvoji užtvara, slinko NKVD divizijos ir NKGB karo kontržvalgybos „smerš-o“ daliniai. Jų pagrindinė užduotis buvo šaudyti nelegaliai frontą paliekančius karius, gaudyti mobilizacijos vengiančius Lietuvos piliečius. Taip pat ši užnugario kariuomenė slopino bet kokį vietinių gyventojų nepasitenkinimą, bet kokį partizaninį pasipriešinimą. Naikino viską, kas tik buvo nesuderinama su vėl įvedama sovietine tvarka.

Lietuvoje veikė žiaurumu pagarsėjusi gen. mjr. P. Vetrovo vadovaujama 4-oji NKVD divizija. Kaip nebūtų apmaudu, „smerš-o“ daliniams padėjo ne tik vietiniai kolaborantai, bet ir tie, kas norėjo su kaimynais suvesti asmenines sąskaitas. Koks dalinys siautėjo Radučio kaime, atsekti nepavyko. Aišku tik viena, be vietinių gyventojų „pagalbos“ jis neapsėjo.

...1944 metų gruodžio 16 dieną (šeštadienį) broliai Jonas ir Juozas Černiauskai kartu su pusbroliu Leonu Černiausku (visi iš Radučio kaimo) bei draugu Leonardu Grikiniu iš Bernotų vakarojo netoliese esančiame Miečionių kaime. Į namus išėjo vos ne vidurnaktį, net neįtardami, jog  paskui juos slenka „smerš-o“ galvažudžiai. Juos lydi, rodo kelią keli aktyvūs Mielagėnų stribai.

Vaikinai nieko blogo nenujausdami užsuko į Jono ir Juozo Černiauskų namus. Prižadino jų seseris Bronę bei Michaliną ir vėl tęsė vakaronę. Netrukus pasigirdo grubus beldimas į duris ir piktas reikalavimas vyrams išeiti į lauką. Suprato vaikinai, kokie „svečiai“ atėjo ir puolė slėptis. Deja, nebuvo kur dingti kaimo troboje. Į vidų įsiveržę ginkluoti enkavedistai Joną Černiauską ir Leonardą Grikinį durtuvais nužudė vietoje. Galiausiai užrėmė duris ir padegė namus. Į ugnies gniaužtus pateko gyvi pusbroliai Leonas ir Juozas Černiauskai, pasislėpę ant aukšto pastogėje. Gretimose sodybose žmonės girdėjo nežmonišką degančiųjų priešmirtinį klyksmą. Daugelis vėliau tvirtino, kad aiškiausias buvęs Leono Černiausko balsas... Namo šeimininkai Valerija ir Stasys Černiauskai iš ugnies gniaužtų išsivadavo tik pradėjus degti durims. Dukroms Bronei ir Michalinai pavyko iššokti per langą.

Atgimimo priešaušryje ne kartą teko susitikti su tragedijos liudininke Michalina Černiauskaite-Girdziušiene. Stebėtis ir grožėtis jos medžio drožiniais. Tada moteris vieną popietę, skarelės kampučiu nusišluostydama akis, papasakojo, ką patyrė tą kraupią naktį:

– Kai su Bronele iššokome per langą, apdujusios nuo siaubo puolėme į mišką. Tolyn nuo ugnies pragaro. Deja, kulkos buvo greitesnės. Pamiškėje parpuolė enkavedistų sužeista Bronė. Sustojau prie jos. Tą naktį pirmą kartą gruodą gausiai padengė sniegas. Nieko nesuvokdama žiūrėjau, kaip iš žaizdų bėgantis šiltas kraujas geriasi ir dažo šviežią purų sniegą. Buvome tik su suknutėmis ir basos. Nejaučiau, nei kaip gruodas kausto kojas, nei kaip šaltis persmelkia kūną, Nė nepajutau, kada greta atsirado kareiviai. Ragindami durtuvais, žudikai mane nusivarė į Šiulgų mišką. Sesuo vaitodama liko gulėti sniege. Gyvos jos jau nemačiai – mirė kitą dieną. Varinėdami po mišką, kareiviai reikalavo parodyti, kur bunkeris, kur slapstosi Lietuvos partizanai. Drebėdama iš baimės ir šalčio nesupratau, nei kiek laiko, nei kur vaikščiojome. Galop nusivarė į Vabališkės kaimą kitoje miško pusėje. Dėkoju Dievui ir geriems žmonėms. Nuo mirties išgelbėjo tik čia gyvenantys rusų sentikiai. Jie kareiviams išaiškino, jog nesu kažkokia „banditų ryšininkė“, o tik žąsų piemenė iš kaimyninio pamiškės kaimo.

Aną rytmetį Michalinos Černiauskaitės gyvybė gerų žmonių dėka buvo išgelbėta. Tačiau visą sovietlaikį ją lydėjo valdžios pataikūnų prilipinta „liaudies priešo“ etiketė. Laimei moteriai Dievas nepagailėjo darbštaus ir nuoširdaus vyro, su kuriuo visą gyvenimą petys petyn sunkiai dirbo kolūkio fermoje.

– Niekas negali suprasti, kaip jaučiasi tarsi šuo ujamas, nekaltai kaltinamas ir niekinamas žmogus, ką jis pergyvena sieloje, – pasakodama apie savo gyvenimą, kalbėjo Michalina. – Kai vienais metais kartu su vyru kreipėmės į Bernotų ir aplinkiniuose kaimuose įkurto Černiachovskio kolūkio pirmininką paramos namui susiremontuoti, gavau tarsi durklo dūrį atsakymą: „Tavo valdžia po eglėm. Ten ir kreipkis...“ Neapsakomas skausmas suspaudė krūtinę. Nieko nesuvokiau, nieko aplink nemačiau. Vyras lyg ligonę nuvedė prie vežimo. Tarsi suprasdamas mano būseną, arkliukas net neragintas risnojo į namus, kuo greičiau nuo šių beširdžių žmonių...

Apie Radučio tragediją žmonės po įvykio ir vėliau mažai kalbėjo. Bet žinojo, kad krauju yra susitepę ir vietiniai gyventojai. Buvo kalbama, kad taip sąskaitas su Jonu Černiausku tariamai suvedęs Miečionių kaimo gyventojas D. B. Vienu metu Jonas saugojo lenkų okupacijos metu iškirstą ir netoli Černiauskų namų suvežta sandėliuoti medieną. Jis kelis kartus nuvijo D. B., atvažiavusį pasivogti malkų. Todėl daugeliui ir kilo įtarimas, kad galimai D. B., norėdamas atkeršyti Jonui, melagingai pranešė Mielagėnuose, Muravankoje, dislokuotiems enkavedistams, jog Radutyje, Stasio Černiausko sodyboje, susirinkę vengiantys mobilizacijos ir Lietuvos partizanų gretas papildyti pasiruošę vyrai.

...Radutis – gimtasis mano mamos Paulinos Černiauskaitės-Meilienės kaimas. Tą kraujuje paskendusį sekmadienio rytą ji, viską metusi, iš Kalviškės kaimo išskubėjo į tėviškę. Gerai prisimenu, kaip visą dieną sėdėdamas prie lango laukiau sugrįžtančios. Nesulaukiau. Užmigau ant palangės. Nesulaukiau ir dar porą dienų. Mama laidojo savo brolius, mano dėdes Alfonsą ir Leoną Černiauskus bei jų pusbrolius, žiauriai enkavedistų nužudytus per tą kruvinąją Radučio naktį.

Mamai grįžus iš laidotuvių, susirinko kaimynai. Kas, kaip, kodėl? Mama kalbėjo puse lūpų. Visiems egzekucijos liudininkams enkavedistai griežtai prigrasino niekam nieko nekalbėti apie matytus žiaurumus. Lūpas užčiaupė dar ir kita priežastis. Mūsų šeima buvo padidinto NKVD ir NKGB dėmesio akiratyje. 1940 metų vasarą tuometinio Adutiškio rajono enkavedistai areštavo mano tėvą Leoną Meilų ir pagal BSSR BK 72 str. už pasipriešinimą okupaciniam režimui nuteisė kalėti ir išvežė į garsiojo gulago Vorkutos politinių kalinių lagerį. Iš nekaltai tada vadintos perauklėjamojo darbo stovyklos tėvas jau nebegrįžo. Išsekintas nepakeliamai sunkaus darbo ir bado, mirė po trejų metų. Todėl bent vienas mūsų šeimos narių neatsargus žodis galėjo tapti kelialapiu pas „baltąsias meškas“.

Paaugęs nepamenu kuriame kaime, Kukutėlių ar Ryžiškės, pas gimines nugirdau, jog kai kurie Miečionių gyventojai protestavo, kad jų kaimo kapinaitėse būtų laidojamos Radučio žudynių aukos. O tos kapinaitės – nužudytųjų galudaržyje. Pritaikęs momentą, apie tai paklausiau mamą. Ilgai tylėjo, tarsi negirdėjo klausimo. Pagaliau pratarė:

 – Kas nuo to pasikeis, jei žinosi? Kaip buvo, taip buvo...

Daugiau nieko neišpešiau. Mama ir vėliau liguistai vengė pokalbių šia tema. Tik kai atslūgo trėmimų grėsmė, „tautų tėvas Stalinas“ nugarmėjo į pragarą, šiek tiek praskleidė juodąją tragedijos maršką. Vieną Advento sekmadienio vakarą, degant žvakutei ant stalo, po maldos už Radučio kaime nužudytųjų sielas, mama šį tą papasakojo:

–Kai tą kraupų rytą atbėgau į gimtinę, jau baigė degti Stasio Černiausko troba. Liepsnojo tik tvartas, kluonas ir kiti ūkiniai pastatai. Jau negirdėjau liepsnose gyvo degančio jauniausiojo brolio Leono klyksmo – Dievo ir žmonių pagalbos šauksmo. Deja... Tas, kuris aukštai, negirdėjo, o greta esantys niekuo negalėjo padėti. Kareiviai neleido nei gaisro gesinti, nei turto ir gyvulių gelbėti. Netgi peiliais ir durtuvais subadė gaisro gesinti atbėgusį Kostą Telyčėną iš Pošiūnų kaimo. Apskritai žudikai tą dieną draudė bet kokį žmonių judėjimą Radučio kaimo teritorijoje.

Dar visiškai nesudegus Stasio Černiausko sodybai, „smerš-o“ kareiviai su didžiausiu triukšmu įsiveržė į netoliese gaisravietės dunksančią mano mamos gimtąją sodybą. Joje gyveno Alfonsas Černiauskas, žūstančiojo liepsnose Leono Černiausko ir mamos brolis. Alfonsas prieš metus buvo palaidojęs žmoną ir likęs su sūneliu Edmundu, kuriam tada tik ketvirti metukai ėjo į pabaigą.

Keturiasdešimt ketvirtųjų metų ruduo Alfonsui buvo lemtingas. Be moters rankų užsitęsė bulviakasis. Vargais negalais su jaunėliu broliu Leonu prie namų baigė kasti paskutines vagas. Vyrai slapstėsi, kad išvengtų mobilizacijos į frontą. Dirbo apsirengę moterų drabužiais. Deja... Netoli daržų vieškeliu sunkvežimiu važiuojantys „smerš-o“ kareiviai pradėjo šaudyti. Matyt įtarimą sukėlė tai, kad moterys didelius bulvių maišus neša į sodybą. Sužeistas Alfonsas atgulė į lovą. Kreiptis į gydytoją bijojo. Kaip vėliau paaiškėjo, slapta jį gydė netolimame Kukutėlių kaime gyvenanti medicinos seselė Alma Ulozaitė.

„Aną kraupų gruodžio rytą į apsuptą mano gimtąją sodybą enkavedistai įleisdavo visus, iš jos – nieko, – kalbėjo toliau mama. – Troboje niekam neleido bendrauti tarpusavyje. Mane pasodino tarp langų ant zoslano prie šoninės sienos. Seserį Ceciliją Karačionkienę, atbėgusią iš Mešonių kaimo, – krikšte. Kitus buvusius troboje susodino atokiau vieną nuo kito. Prie kiekvieno atsisėdo arba atsistojo po kareivį su atvirais durtuvais ant šautuvų. Įspėjo, kad bet koks judesys ar žodis – dūris į krūtinę...

Galvažudžiai išgriozdė visus namus. Durtuvais išmaišė paloves. Iš patalo pakėlė sužeistą mano brolį Alfonsą Černiauską ir ištempė į kiemą. Į tėvo ranką įsikabino mažasis sūnelis. Nuo pykčio įraudęs galvažudys įrėmė šautuvą į balto kaip drobė vaiko krutinę. Sučerškėjo šautuvo užraktas... Šį kartą Edmundėlio Angelas Sargas buvo greta. Kitas kariškis nustūmė šautuvo vamzdį į šalį ir, atplėšęs vaiką nuo tėvo, nubloškė ant lovos.

Po kelių minučių kieme sutratėjo šūviai. Troboje esantys iškart supratome, kam jie skirti. Visi sujudome troboje. Puolėme į ašaras. Bandėme išeiti į lauką. Budeliai nieko neišleido iš namo prie nužudytojo. Draudė jam uždegti grabnyčią, net užmerkti akių ir nušluostyti iš žaizdų srūvančio kraujo. Kai galėjome išeiti į lauką, brolį radome pasruvusį kraujais, nuvirtusį į apsnigtą daržo arimą prie trobos...“

Dauguma „smerš-o“ dalinio karių, siautėjusių Radučio kaime, kaip vėliau tvirtino likę gyvi tragedijos liudininkai, buvo iš Vidurinės Azijos. Jiems anuo metu žudyti krikščionis galimai buvo garbės reikalas. Rusų generalitetas gerai žinojo, kokius karius parinkti į Pabaltijį dislokuotas siaubo divizijas. Iš tokių galvažudžių rankų ištrūkti gyvas nesitikėjo nė vienas troboje esantis. Visi laukė blogiausio – kada pradės šaudyti ir deginti sodybą. Vis dėlto likimas buvo jiems palankus. Kareiviai pasikapstę Stasio Černiausko sodybos gaisravietės pelenuose, pasitraukė. Ko jie ten ieškojo? Tikriausiai ginklų ar ko nors panašaus, kad galėtų pateisinti savo kruvinus darbus.

„Tą kruvinąjį Adventą daugelį Radučio žudynių aukų giminės laidojo uždaruose karstuose, – mirgant žvakutei ant stalo, kalbėjo mama. – Stasio Černiausko name keturių sudegusiųjų palaikus sunku buvo atpažinti – vien anglis. Žuvusiųjų tapatybes artimiesiems pavyko nustatyti tik pagal drabužių skiautes, išlikusias nesudegusias po kūnais...“

Labai gaila, kad mano mama Paulina Černiauskaitė-Meilienė nesulaukė nepriklausomos Lietuvos. Atgavusioje laisvę šalyje žmonėms atsirado galimybė ir pareiga atvirai kalbėti apie okupantų juodus darbelius, nežmonišką elgesį su tais, kurie nepritarė visokiais būdais peršamai sovietinei ideologijai, išgalvotai klasių kovai. Deja, mama to padaryti jau negalėjo.

...Pasinaudodami melioracijos teikiama parama, daugelis Radučio kaimo vienkiemių šeimininkų persikėlė į didesnes gyvenvietes, išvažinėjo į miestus. Melioratoriai užkasė sodybų pamatus, išlygino ir sukultūrino pamiškės vienkiemių laukus. Visame masyve, Stasio Černiausko anūkės, Michalinos dukros Elenos Gaidelienės prašomi, paliko neliestą tik sodybos gaisravietėje išlikusį vienintelį ąžuolą.

Laikas ir visagalė gamta pagydė medį. Ąžuolas nusimetė galvažudžių sukelto gaisro nudegintas šakas. Vietoje jų susprogo ir dar su didesne energija sužaliavo ir suvešėjo naujos. Taip, laikas gydo žaizdas. Deja, tik kūno. Sielos ir moralinės žaizdos lieka amžiams. Per daugelį metų gal tik šiek tiek nuščiūva, prisilpsta deginti širdį.

...Stovi ąžuolo kryžius prie vieškelio ir ąžuolas vidury lauko. Jie kasdien primena kruvinąjį Radučio kaimo Adventą. Tai gyvųjų rankomis ir gamtos sukurti paminklai tiems, kurie niekam ir niekuo nenusikaltę 1944 metų pabaigoje iškeliavo į Amžinybę. Tegul kankiniai žvelgia iš aukštybių ir mato – jų patirtos kančios nepamirštos. Jie liko amžinai gyvi tarp artimųjų ir pažįstamų…

 Leonas MEILUS (1941-2024)

 

Radučio kaimo tragedijos 80 metinėms atminti

Šalta naktis...tik menkas žiburėlis

Negęsta vis vienam senam name...

Sūnelių savo laukia- nesulaukia

Skarelę apsigobus motina sena.

Jaunėliai turi grįžti- vyresniosios sesutės

Seniai sukūrė jau savas šeimas.

Širdis nerimsta vis senos motulės-

Kamuoja ją pastoviai nuojauta bloga.

Bet sugirgždėjo sniegas, žingsniai pasigirdo-

Jaunimas tai po vakarėlio grįžo į namus.

Kaip visada- linksmi, balsingi susirinko

Su jaunėlėm sesutėm aptarti būsimus darbus.

Tiktai nelemta buvo...Likimas pasišaipė...

Tie sunkūs žingsniai, beldimas į duris...

Ir kulkų zvimbesys- namai liepsnoj paskendo,

Kodėl, dėl ko- nebuvo klausiami išvis...

Jie žuvo- kraujuos paskendę okupantai

Du brolius ir sesutę skandino liepsnose.

O mažąją sesutę, dar pusnuogę ir basą,

Į mišką nusivarė, parklupdė pusnyse...

Jie buvo partizanai- broliukai ir jų sesės?

Oi ne...Tai tik pavydas bailių ir niekšiškų žmonių...

Užsiundė okupantus- mat broliai dirbo, arė,

Ir sesės netingėjo, nebuvo be darbų.

Apakino pavydas tingias ir juodas sielas-

Kažkas, kažką juk turi- nors sunkiai dirbdami...

Geriau gal ant suoliuko prisėdus patingėti

Ir laukt- gal viską ir atneš jiems aitvarai svetimi.

Matyt  malonu buvo žiūrėt namai kaip dega,

Klausyt kaip klykia žmonės gyvi dar liepsnose...

Tiktai nepagalvojo- atseikės juk likimas

Gal ir po daugel metų, o gal jau dausose...

Taip sudegė namai, be kaltės žuvo žmonės,

Taip mūsų žemę trypė batai kruvini...

Nežinau, ką galvojo, ar jautėsi laimingi-

Taip deginę ir žudę - besieliai okupantai, kraują gerdami...

Iš keturių vaikų gyva jauniausioji tik liko

(Kitų vaikų jau nebebuvo gimtajame lizde).

Prie jos ir tegalėjo raudodama  priglusti,

Parklupus ant žarijų motina sena...

Likimas pagailėjo- jaunėlė išgyveno-

Gerų žmonių pasauly dar buvo ir tada.

Tariu aš ačiū jiems, žemai žemai lenkiuosi,

Lai būna jie laimingi kažkur jau dausose...

O ta maža mergaitė- nors vargo, bet užaugo-

Tik jos dėka pasaulin ir aš atkeliavau.

Aš atėjau tam, kad atmintis nemirtų,

Priminti kad galėčiau- niekšybių jau pakanka, negalima daugiau.

O dabar aš prie kryžiaus priklaupus pasimelsiu,

Uždegsiu jiems žvakutę, sušildysiu delnuos...

Ir visad, kol gyvensiu, jausiu tą begalinį skausmą

Ir ašaras sūriausias Motinos savos.

***

Susimąstykit, žmonės, ko vertas šis pasaulis,

Jei vienas kitą žudot beprasmiškuos karuos.

Ir patikėkit, kad nekaltai pralietas kraujas

Ramybės neatneš- nerasit jos nei turtuose, ir nei savuos sapnuos...

Elena Gaidelienė

 

Nuotraukos Radučio tragedijos 80-mečio paminėjimui (iš giminės fotoarchyvų):

1. Valerija Černiauskienė – žuvusiųjų mama. Čia degė vaikai, degė namai, čia degė gyvenimai.
2. Bronė Černiauskaitė (1912–1944). Puiki mezgėja, audėja. Ji kitų darbų nekopijuodavo, o pati kurdavo margus raštus. Tai skambiabalsė dainininkė – vasaros vakarais toli nuvilnydavo jos daina. Tačiau lakštingalos giesmė nutrūko ties 32 gyvenimo metais.
3. Jonas Černiauskas (1908–1944). Tvirtas, ne vieną kareiviškos košės katiliuką sukirtęs, tuomet Vilniaus kraštą valdžiusios Lenkijos armijoje, vyrukas. Dar būdamas kareivis suvokė bolševikų kėslus ir užmačias. Grįžęs iš armijos giminėms kalbėjo, kad raudoniesiems nieko nėra švento, jų niekas nesustabdys – nei motinų raudos, nei vaikų ašaros. Liepsnos Jono laikrodį sustabdė ties 34-aisiais gyvenimo metais.
4. Juozas Černiauskas (1914–1944). Visų numylėtinis, nepakeičiamas jaunimo vakaruškų muzikantas. Pas jį groti mokėsi aplinkinių kaimų vaikinai. Labiausiai Juozas bendravo su beveik vienmečiu pusbroliu Leonu. Nesiskiriantys draugai greta vienas kito praleido ir paskutines minutes...
5. Alfonsas Černiauskas (1910–1944). Deja, likimas dar jaunam vyrui buvo nepelnytai žiaurus – palaidojęs žmoną ir sūnelį Edvardą, į gyvenimą vedė įsitvėrusį į skverną sūnelį Edmundą. Alfonsui ėjo tik 34 - ieji metai.
6. Leonas Černiauskas 1916–1944. Tvirtas, užsigrūdinęs jaunuolis. Tą kruvinąjį Adventą Leonui ėjo 29 - ieji metai.
7. Leonas Grikinis (1919–1944). Tai jauniausias, kuriam liepsnos nutraukė nuo kareivių durtuvo ašmenų patirtas kančias, Bernotų kaimo vaikinukas. Jam gegutė būtų skaičiavusi dar tik 25 - ąjį pavasarį.
8. Kostanto Telyčėno (1888–1944) kapas Pošiūnų kapinėse. Tą lemtingą gruodžio naktį Kostantas daugiau nei dešimt kilometrų skubėjo padėti giminaičiams. Tačiau jis nė neįtarė, kad paknopstom skuba į nebūtį...
9. Iš Michalinos Černiauskaitės Girdziušienės (1927–2007), žuvusiųjų sesers, prisiminimų „Daug ko iš baimės paprasčiausiai nesuvokiau, daug ką iš atminties išdildė laikas. Po egzekucijos likę gyvi Černiauskai buvo gryni, basi. Kartu su troba sudegė kluonas, tvartai, gyvuliai, gyvenimai ...“ Michalina tik drožinėdama nusiramindavo. Duodavo valią rankoms ir vaizduotei. Nenurimdavo, kol obels ar liepos šaka nevirsdavo voveraite ar žirgu. Dažniausiai droždavo erelius, plačiai išskleistais sparnais, lakštingalas ir kitus paukštelius. Jie tarsi simbolizuodavo persikūnijusius sudegintus brolius ir seserį. Kiek ir ko nudrožė, Michalina neskaičiavo ir nežinojo.
10. Jadvyga Černiauskaitė Girdziušienė Katkauskienė.
11. Edmundas Černiauskas (1941–2019), nužudyto Alfonso Černiausko sūnus.
12. Pusbroliai Jonas Černiauskas ir Leonas Meilus prie 1944 m. nužudytų dėdžių Leono ir Alfonso Černiauskų kapo, 2019 m. gruodis.
13. 2006 n. rugsėjo 10 d. pašventintas kryžius – Kančios ir tikėjimo simbolis. „... dvi seserys, Jadvyga ir Michalina, buvusios Černiauskaitės, prie kryžiaus pakelėj stovėdamos dūmojo, gal maldą skaitė, gal prašė atleidimo ir palaimos tiems, kam kryžius pastatytas šisai. Gal meldė Dievą, kad jų broliai, sesė ir kiti, iškeliavę į nebūtį 1944 metų pabaigoje, pažvelgtų iš aukštybių ir žinotų – jų nepamiršo, jų kančios, patirtos tada, kaip aidu beldės šiandien į daugelio širdis. Jie liko amžinai gyvi…“ (Alfredas Girdziušas).
14. Mielagėnų šv. Jono Krikštytojo bažnyčios varpinėje iškeltas didžiulis varpas su prasmingu įrašu: „Gyvuosius šaukim, mirusius apverkim, iš tremties negrįžusiems, kovose kritusiems, sudegintų Jociūnų ir Radučio kaimų kankiniams atminti. Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo 15-osioms metinėms. Mielagėnų klebonas kun. Marijonas Savickas ir parapijiečiai, kai Vilniaus arkivyskupiją valdė kardinolas A. J. Bačkis, augziliaras vyskupas J. Tunaitis – Jono Pauliaus II 26-aisiais pontifikato ir sugrįžimo pas dangiškąjį Tėvą metais. A. D. 2005“.
15. Kruvinojo Advento 75-mečio paminėjimas Mielagėnų šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Klebonas Marijonas Savickas, Miglė Kapliukaitė ir Goda Čepulytė, 2019-12-15.
16. Ąžuolas, menantis Kruvinąjį adventą 1944-12-17 (autorė Elena Girdziušaitė Gaidelienė).

Už atsiųstą medžiagą dėkojame Ramunei Kapliukienei.