Kaip pečius Bijomką išgelbėjo

Gale Ryžiškės lauko stovi pirkia. Tuščia. Niekas nemindo jos slenksčio, nevarsto durų. Ilgais rudenio vakarais nešviečia languose žiburėliai. Anksčiau prie pirkios augo senas gluosnis. Pavasarį atskridavo gegutė, nutūpdavo tame gluosnyje, pakukuodavo, paskaičiuodavo šioje pirkioje gyvenančiųjų metus. Dabar gluosnio jau nėra, gyvenančiųjų taip pat nėra, tai ir gegutei nėra ką veikt. Neatskrenda.

Kadaise šitoj pirkioj buvo linksma. Uršulė su savo vyru Jonu užaugino net aštuonetą vaikų. Iki karo visi jau buvo apsiplunksnavę (užaugę). Trys dukterys ištekėjo, dvi išvažiavo į Vilnių užsidirbti. Vyresnysis sūnus net Argentiną pasiekė. Antras sūnus taip pat išėjo į žmones. Uršulė, palaidojusi vyrą, liko su jaunesniuoju Zigmantu.

Bet va, prasidėjo neramumai, pradėjo keistis valdžios. Buvo lenkai, atėjo sovietai. Nauja tvarka. Jaunesnioji Uršulės duktė Elena, ta, kuri uždarbiavo Vilniuje, sugalvojo aplankyti mamą. Nusipirko žiupsnelį cukraus, surišo į skarelę, sėdo traukinin ir atvažiavo į Ignaliną. Iš Ignalinos pėstute namo. Ne pirmas kartas.

Uršulė dukters nesulaukė. Prapuolė kaip į vandenį. Nei laiško, nei kokios žinios. Mama meldžiasi, prašo Dievo, kad ji atsilieptų, bet...

Gale Kukutėlių kaimo stovi pirkia. Tuščia. Niekas nemindo jos slenksčio, nevarsto durų. Ilgais rudenio vakarais nešviečia languose žiburėliai. Netoli pirkios auga senas klevas. Pavasarį atskridusi gegutė atsitupia į tą klevą, pakukuoja, pakukuoja, bet mato, kad jau visiems suskaičiuoti metai, ir skrenda toliau.

Kadaise šitoje nedidelėje pirkioje gyveno du broliai žydai: Bijomka ir Šmuiliukas. Nežinau, kaip jie savo kalba rašydavo vardus, bet aplinkiniai juos taip vadino. Abu buvo vedę. Turėjo jau ir vaikučių. Žemės neturėjo, tai supirkinėjo linus, kažkur veždavo ir vėl parduodavo. Toks verslas jiems sekėsi. Su kaimynais sutarė gražiuoju. Neteko girdėti, kad kas nors bloguoju atsilieptų apie šiuos brolius. Rašydamas pagalvoju: kažin, kaip broliai apie mus atsiliepdavo? Kai mūsų kaimiečiui sunku būdavo sudurti galą su galu, tada ir mindavo takelį pas šiuos brolius. Taip gyvenimas ramiai, metai po metų, stūmėsi tolyn.

Bet vykstančios permainos viską sugadino. Sovietus išstūmė vokiečiai. Iškart įvedė savo geležinę tvarką. Ėmė gaudyti žydus ir juos naikinti. Atėjo eilė ir Kukutėlių žydams. Vieną dieną abi šeimas su vaikais kažkur išvarė. Pirkia liko tuščia.

O Uršulė vis meldžiasi. Ar gulasi, ar keliasi, vis lūpose malda, o dukros kaip nėra, taip nėra. Kad nors kokia žinutė – nieko.

Vieną vakarą mama su sūnumi pavalgę atsigulė. Per dieną nusivargsta, reikia pailsėti. Mama vis meldžiasi. Girdi, kad kažkas į duris stuksena. Sukluso. Taip, stuksena.

Elena! – abiem šovė galvon mintis.

Puolė prie durų. Sūnus greitesnis, pirmas pribėgo.

– Kas? – paklausė Zigmantas.

– Kaimyne, atidaryk, alkanas.

Ne, tai buvo ne Elenos balsas. Šeimininkas gerai pažinojo balsą. Už durų stovėjo vienas Kukutėlių žydas. Vokiečiai žiauriai bausdavo tuos, kurie padėdavo žydams. Sušaudydavo ne tik žydus, bet ir šeimininką su visa šeima. Zigmantas suprato, kas jo laukia. Lengviausia buvo neatidaryti durų. Palikt kaimyną alkaną ir sušalusį. Tegul eina ten, iš kur atėjo. Pačiam atsigult ir ramiai miegot.

Bet pravaręs kaimyną visą gyvenimą neturėsi ramybės. Duris atidarė.

Nedrąsiai užėjo kaimynas pas kaimyną. Nesirišo ir kalba. Matėsi, kad svečias bijo. Gaspadinė paruošė valgyti. Pavalgė, apšilo, pasidarė drąsesnis. Pradėjo pasakoti savo bėdas. Kai juos išvarė iš Kukutėlių, vyrus atskyrė nuo šeimų. Kur padėjo žmonas su vaikais, nežino. Juos, abu su broliu, uždarė kažkokiame pastate. Naktį jiems pasisekė pabėgti. Pabėgti tai pabėgo, bet kur dėtis pabėgus?

Nors jie ir gimė, ir užaugo Lietuvoje, dabar jiems jau nėra čia vietos. Apgalvojo broliai savo sunkią dalią ir patraukė prie savo namų. Čia gi visi kaimynai, pažįstami, žinai, kurio reikia bijoti, prie kurio gali glaustis nebijodamas. Taip ir pasibeldė jis į Uršulės ir Zigmanto duris.

Liko tą naktį pas juos nakvoti, liko ir antrą naktį, ir trečią, ir taip toliau. Išeidavo kažin kur pas kitus pagyventi ir vėl grįždavo. Taip visą karą.

Žmogus ne adata – šieno kupetoj nepaslėpsi. Nuėjo kalbos, kad pas Zigmantą slepiasi žydai. Atsirado ir Judas, pranešė valdžiai. Vieną rytą, kai Bijomka buvo pas juos, pamatė, kad nuo kelio atvažiuoja vokiečiai. Ką daryti, kur dėtis žydui?

Bėgsi kairėn – tuščias laukas, bėgsi dešinėn – tuščias laukas, bėgsi ežero pusėn – vėl kaip ant delno matosi. Nors tu žemėn lįsk. Lįstum, žmogau, ale žemė kieta.

Atrodo, jau nėra jokios išeities. Gerai, kad Uršulei Dievas protą apšvietė. Ji atidarė pečių, Bijomka įlindo vidun. Uršulė ubašlaiti uždarė jį krosnyje. Na, o kad vokiečiai nesuglvotų lįst į krosnį, ant pripečko pastatė tuščią katiliuką. Nespėjo pripilt vandens, o po juo užkūrė kelias skiedras. Vokiečiai apieškojo visus namus, o į pečių net nepažiūrėjo. Taip bėda praėjo pro šalį.

O Uršulė vis meldžiasi, vis laukia dukrelės. Dukrelė, kai išvažiavo tada iš Vilniaus su sauja cukraus, mamą aplankė tik po septynerių metų. Cukraus neatvežė.

Ji važiuodama nežinojo, kad mūsų kraštas priskirtas Baltarusijai. Jai einant per sieną, ją sulaikė sovietų pasieniečiai. Apkaltino ją, kad ji špijonka. Už šitą kaltę septynerius metus ją vežiojo iš kalėjimo į kalėjimą. Gerai, kad grįžo gyva.

Padėjo Uršulės maldos ir žydui Bijomkai, ir dukrai Elenai.

Po karo broliai neužsibuvo ilgai. Matyt, sunku buvo gyventi ten, kur ne tik artimųjų, bet ir jų kapų nėra. Sakoma, kad išvažiavo į protėvių žemę Izraelį.

                

Esu jau paskutinis, kuris prisimenu Bijomką ir jo brolį Šmuiliuką. O pečius, kuris išgelbėjo Bijomką, tebestovi tuščioj pirkioj.

Nuotraukoje: Ulozų šeima. Sėdi senoji Uršulė, šalia jos anūkai Vitukas ir Vaidutis. Už jos stovi sūnus Zigmantas su žmona Jule.

                                                                                      Jonas Černiauskas