- Norėtųsi pasidžiaugti vasaros žydėjimu, bet štai antradienį Seimas pritarė Vyriausybės siūlymui dėl tebesitęsiančios Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą Lietuvoje pratęsti nepaprastąją padėtį. Seimo nutarimo projekte nurodoma, kad nepaprastoji padėtis galios iki rugsėjo 15 dienos imtinai.

- Na, pratintis mums prie to nereikės. Iki šiol įvesta nepaprastoji padėtis gyventojams nesukėlė kažkokių nepatogumų, turiu tikėti, kad su tuo susiję ribojimai yra tikrai gerai apsvarstyti ir įvertinti Apskritai, gyvendami pasienio teritorijoje, jautriau suvokiame problemas, kurios gali kilti iš nedraugiškos pusės. Bet linkėčiau visiems priimti šitą žinią ramiai, įvertinti kaip papildomo saugumo garantiją.

- Tai gal pasižvalgom į praėjusią savaitę. Ten – ir rimtų, ir malonių dalykų būta. Pirmiausia – rimti reikalai. Birželio 22 dieną vyko Vidaus reikalų ministerijos ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento surengtose pratybos, skirtos stiprinti parengtį galimai avarijai Baltarusijos atominėje elektrinėje. Gyvename visai per „žingsnį“ nuo galimos bėdos šaltinio. Surengtose pratybose buvome ne tik stebėtojai. Rajono gyventojai to nepajuto, bet padirbėta nemažai?

- Bet kuriuo atveju pasiruošęs kokiai nors neeilinei situacijai nukenčia mažiau, nei tas, ką ji užklumpa netikėtai. Žinome, šalia ko gyvename, įvertiname to grėsmes, tad turime būti budrūs ir nuovokūs. Pagrindiniai pratybų veiksmai vyko Vilniuje ir Švenčionyse. Pagal pratybų scenarijų, įvykus avarijai Baltarusijos Astravo atominėje elektrinėje, tarpinis gyventojų aptarnavimo punktas Linkmenyse turėjo teikti pagalbą nukentėjusiems asmenims, atlikti apšvitą gavusių asmenų švarinimo darbus, teikti jiems psichologinę pagalbą. Pratybose dalyvavo 24 žmonės: administracijos darbuotojai, policininkai, medikai, veterinarijos tarnybos darbuotojai, Carito organizacijos atstovai. Pratybų operacijų centras veikė savivaldybės administracijoje, nurodymai buvo duodami iš Vilniaus.

- Su užduotimi susitvarkėme?

- Manau, kad taip. Ištikus tokio masto nelaimėms, kaip branduolinė avarija, itin svarbus yra greitas, koordinuotas ir efektyvus visų atsakingų institucijų atsakas. Koordinuotam valstybės institucijų atsakui į branduolinę nelaimę pratybų metu vadovavo Vyriausybėje aktyvuotas Valstybės ekstremalių situacijų operacijų centras, Mes koordinavome tarpinio gyventojų evakavimo punkto Linkmenyse veiklą. Didesnių komunikacinių ar veiklos sutrikimų nebuvo, o siekti tobulumo – ribų nėra. Įgyta patirtis išliks, nors, žinoma, labai tikiuosi ir visiems to linkėčiau, kad realiai tų žinių ir gebėjimų nereikės panaudoti. Pratybos tiesiog dar kartą priminė, jog turime būti viskam pasirengę. Tad šiuo metu perkam reikalingą įrangą. Oficialaus įvertinimo dar laukiame.

- O dabar pereikime prie smagesnių dalykų. Bet – palaipsniui. Šią savaitę priėmėte bičiulius iš Vokietijos, Kronshageno Raudonojo kryžiaus organizacijos, ne vienerius metus per Lietuvos Raudonojo kryžiaus Ignalinos skyrių rėmusius savivaldybės institucijose globojamus vaikus ir senelius. Ignalinoje Raudonojo kryžiaus veiklą perėmusi organizacija „AUXILIUM Ignalina“ išsaugojo ryšius, taigi ir pagalbos tikimybę, Kiek jos mums reikia?

- Žinoma, džiaugiuosi, kad mūsų vienišų, socialinėje atskirtyje atsidūrusių gyventojų bėdas pamato net toli nuo mūsų gyvenantys. Taip pat nuoširdžiai dėkojau svečiams už jų dosnias dovanas globos namuose gyvenantiems seneliams ir vaikams. Funkcinė lova, vaikštynės, higienos reikmenys tikrai pravers. Bet kalbėdamas su svečiais, bandžiau išgryninti situaciją, atkreipti jų dėmesį į platesnį socialinių problemų mastą. Bėda, kad neretai mes išgirstame tik šaukiantį ir nematome tyliai savo likimą priimančio. Bėdos, vargo, skausmo nepasversi, nepamatuosi – kiekvienam savas didžiausias. Bet kai kurie dalykai labai greitai pajuntami. Prieš Kalėdas, Velykas asmeniškai aplankiau per du šimtus rajone gyvenančių žmonių, kuriems parodytas dėmesys, palyginti kuklus lauknešėlis buvo tarsi stebuklas. Jų likimai ne ką geresni už tų, kurie apgyvendinti globos įstaigose ir ten jaučiasi saugūs, yra sočiai pamaitinti, tinkamai aprengti, neturi rūpesčio nei dėl kiauro stogo, nei dėl vėjo perpučiamų namo sienų. Gi daugelis iš savo namuose likusių gyvena jau ne ties, o už skurdo ribos. Tad pagalbos, kad ir ne nuolatinės, bet ne vien proginės, jiems dar ir kaip reikia. Bėda – ne Ignalinos masto: įvairiais skaičiavimais, kas penktas Lietuvoje yra tame užribyje, Bet kaip meras jaučiuosi nejaukiai, matydamas jų vargą ir skurdą. Todėl manau, ir apie tai kalbėjau su svečiais, kad nevyriausybinės organizacijos turėtų labiau koordinuoti savo labdaringą veiklą, ja aprėpti kuo didesnį pagalbos laukiančių ratą. Tikiuosi, savo pastebėjimais svečių neišgąsdinau. Pastebėjau, kad vokiečius ta mintis sudomino, jie net pažadėjo grįžę aptarti galimybes ir plėsti pagalbos adresatų ratą.

- Priėmėte svečius ne tik iš Vokietijos. Visas karštas savaitgalis atiduotas būsimo, tikėkime tuo, miesto partnerio iš Sakarvelo, Tetritskaro, delegacijai. Kur buvote,  ką veikėte, ką patyrėte?

- Savaitgalis išties buvo karštas. Visomis prasmėmis. Net ne tik savaitgalis. Svečius iš tolimojo Sakartvelo pasitikome dar praėjusio antradienio  vidurnaktį, o išlydėjome tik šį antradienį. Taigi visą savaitę rūpinomės, kad naujieji draugai kaip galima daugiau susipažintų su mūsų rajonu, kad išsivežtų kuo geriausius įspūdžius, kad norėtų su mumis draugauti ir čia sugrįžti. Viešėjo Tetritskaro savivaldybės vadovai, politikai, administracijos darbuotojai, įstaigų vadovai. Delegacijos vadovas – Tetritskaro rajono meras Giorgi Tsiklauri. Todėl  jau pirmąją dieną, po priėmimo savivaldybės administracijoje, lydėjome svečius į Ignalinos Česlovo Kudabos gimnaziją, Ignalinos krašto muziejų, vedėme į miesto paplūdimį. Kitomis dienomis aplankyta Ignalinos rajono savivaldybės viešoji biblioteka, Sporto ir pramogų centras, Senovinės bitininkystės muziejus Stripeikių kaime, “Paukščių kaime”, Paliesiaus dvare. Svečiai domėjosi ir gamybiniais objektais, tad lankėmės su jais Ignalinos šilumos tinkluose, “Restoje”. Lydėjome svečius ir į Vilnių, kartu su jais džiaugdamiesi senamiesčiu, lankėmės Molėtuose, etnokosmologijos muziejuje, bandėme sudominti šakočio kepimu „Romnesoje”, suvilioti pramogine žvejyba Šaminio ežere, vandens pramogomis ant Lūšių, net naktiniu “Safariu”. Norėjome kuo geriau pažinti būsimuo miesto partnerio atstovus, o bendros išvykos tam – puikiausia proga. Liepos mėnesio savivaldybės tarybos posėdyje, tikiuosi, bus pritarta šiai draugystei, tad Ignalinos vardas taps žinomas už tūkstančių kilometrų.

- Sakarvelo žmonės emocingi, draugiški. Patyrėte tai?

- Taip, ši savaitė ir mums – kupina įspūdžių, bet svarbiausia man, kad svečiai išsivežtų gerus prisiminimus. Regis, jų nenuvylėme. Esame laukiami jų šalyje, tad rugpjūčio mėnesį vėl susitiksime.

- Įspūdžiais dalijasi ir mūsiškiai. Pirmadienį Ignalinos delegacija grįžo iš šventės Čekijos Prachaticės mieste.

- Neseniai priėmėme čekų delegaciją, tad čia buvo kaip ir atsakomasis šių metų vizitas. Pandeminis laikotarpis buvo nutraukęs artimą  bendravimą, keitimąsi delegacijomis. Tad džiaugiuosi, kad visi grįžo puikios nuotaikos, pasisėmę puikių įspūdžių.

- Vasaros visada norėtųsi „užsikonservuoti“ žiemai...

- Tai ir darykime smagiai leisdami laiką, keliaudami. Nebūtinai po tolimus užsienius. Kiek dar nematėme ir savo rajone! O įspūdžiai savaime “užsikonservuos”.

- Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Vida Gasparavičienė