- Kol dar vasara, kol dar saulė dalija šviesą, norisi pakalbėti ir apie jos teikiamą naudą. Tiksliau, apie didįjį saulės parko įkūrimo Dūkšte projektą. Vis ryškesni jo kontūrai, vis labiau net patys didžiausi skeptikai ima tikėti gerąja perspektyva. Praėjusią savaitę Dūkšte buvo surengtas projekto pristatymo renginys. Jums asmeniškai jis irgi sustiprino tikėjimą, kad saulė Dūkšte bus „įdarbinta“?

- Aš ir anksčiau neturėjau abejonių dėl šio projekto, mat jo ėmėsi ne kokia nors prieš penkias dienas Vilniaus daugiabutyje įregistruota įmonė. „Aura Power Developments“ yra 2013 metais Didžiojoje Britanijoje įkurta didelio masto saulės fotovoltinių ir elektros energijos kaupimo įrenginių projektų vystymo kompanija. 12000 MW pramoninių saulės parkų ir energijos saugojimo akumuliatorių projektų plėtros portfelį pasaulyje turinčios kompanijos veiklos istorijoje – projektai Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Italijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Kanadoje, JAV ir Lietuvoje. Kompanija jau užsitikrino Lietuvos tinklo operatoriaus leidimą vystyti 375 MW instaliuotos galios saulės parką Dūkšto seniūnijoje.

- Pristatyme dalyvavo UAB ,,Aura Power Developments” direktorius Simon Andrew Coulson, šios bendrovės įgaliotas asmuo Lietuvoje Aistis Radavičius. Kokiais skaičiais, faktais jie pradžiugino ar, gerąja prasme, pribloškė susirinkusius dūkštiečius?

- Nemažai pribloškiančių skaičių jau pasakiau. Mums gi svarbu, kad kompanija, saulės jėgaines statanti aštuoniose valstybėse, Dūkšto  projektą įvardija kaip svarbiausią, o būsimą elektrinę - kaip galingiausią Europoje. Taip Ignalinai grąžinamas elektros energijos gamintojos vardas, tik dabar jis bus siejamas ne su atomine, bet saugia, saulės, energija.

- Daug kam kyla klausimas: ar tuoj, gal – „rytoj“?

- Teks palaukti. Bet lauksim tik mes, o ne parko kūrėjai.  „Aura Power“ jau yra pasirašiusi ketinimų protokolą su „Litgrid“ ir sumokėjusi 5,625 milijonų eurų užstatą ir jau vykdo paruošiamuosius techninius, inžinerinius, planavimo, aplinkosaugos ir kitus darbus. Parkas bus įjungtas į 330 kV perdavimo liniją, o jo generuojamos elektros pakaktų maždaug 190 tūkstančių Lietuvos namų ūkių. Saulę įdarbinti Dūkšte numatoma 2025 metais. elektrinės numatoma darbo trukmė – 40 metų. Taigi tai – projektas ne tik mums, bet ir vaikams, anūkams.

Įstatymu yra įtvirtinta, kad saulės elektrinių parko vystytojai ne tik palaikys glaudų ryšį su bendruomenėmis bet ir teiks apčiuopiamą finansinę paramą. Taigi ir mes turime vilties, kad Dūkšto kraštas, pastaraisiais dešimtmečiais tarsi užmirštas ir nykstantis, pastebimai atsities. Didžiuojuosi, kad tokios įmonės ateina į mūsų rajoną ir mato čia perspektyvą.

- Renginyje, be kita ko, dalyvavo itin garbių svečių.

- Didele garbe laikau ir savotišku projekto garantu, tai, kad Dūkšte lankėsi ir Didžiosios Britanijos ambasadorius J.E. John Brian Olley. Tai parodo projekto svarbą ne tik mūsų kraštui, o ir apskritai visai Lietuvai, Europai. Ambasadorius Dūkšte kalbėjo apie globalias problemas: klimato atšilimą, maisto trūkumą kai kuriuose pasaulio regionuose, iššūkius, kurie teko migracijos bangas išgyvenančioms šalims. Garbus svečias kalbėjo ir apie svarbius kiekvienai šaliai išteklius: dujų, naftos, elektros energijos, pasidžiaugė mūsų šalies ryžtu būti nepriklausomiems nuo rusiškų išteklių. Saulės elektrinių parkas – dar viena nepriklausomų išteklių gavybos kryptis. Tikslas ambicingas. Taip jį įvardijo ir ambasadorius. Lietuva gamintų elektrą energiją ne tik savo poreikiams, bet taptų ir jos eksportuotoja. Buvo užsiminta, kad saulės elektrinių parkas Dūkšte būtų tik didžiojo projekto dalis. Kuriama antrojo saulės elektrinių parko vizija mūsų rajone, o abiejų gaminama energija prilygtų vieno branduolinio reaktoriaus pajėgumui.

- Susitikimas teikė naudos?

- Na, vietos gyventojai, bendruomenių nariai galėjo būti ir aktyvesni, smalsesni. Tuo labiau, kad atvykusieji buvo gana draugiški ir linkę bendrauti. Iš čia man net kilo mintis gal dar šiemet pakviesti ambasadorių apsilankyti rajone. Turime ką parodyti, į ką atkreipti dėmesį. Naudodamasis proga, susitikime bendravau su ambasadoriumi, pasakojau apie Ignaliną, rajone esančius gamtos, kultūros objektus. Supratau, kad garbusis svečias susidomėjo Lietuvos žiemos sporto centro veiklomis. Žodžiu jau pakviečiau ambasadorių į svečius, tad organizuosime susitikimą prideramu lygiu.

- Dabar dėmesiu apdovanota Palūšės bažnytėlė. Ignalinos rajono savivaldybės viešajai bibliotekai vykdant projektą „Bažnyčių istorijos žadina vaizduotę“, renginyje, vykusiame Palūšės bažnyčioje, tarsi tarp kitko užsiminusi apie „apverstas“ tapytas lubas ir galimybę jas „atversti“, nesitikėjau, kad pirminę nuostabą lydės konkretūs darbai. Juk tai atradimas, reikalaujantis laiko, žmogiškųjų ir finansinių išteklių. Bet, neįtikėtina ir nepaprastai džiugu, kad darbai pajudėjo, susidomėjimas jais – stebinantis. Koks Jūsų įspūdis, apžiūrėjus atsiveriančias sienų, lubų paslaptis?

- Paslaptis visada vilioja. Būti to atsivėrimo liudininku – jaudinantis dalykas. Kai kas tai jau įvardijo kultūrine bomba. Norėtųsi, kad tas „bombos sprogimas“ nebūtų sezoninis dėmesys šiai unikaliai bažnyčiai. Mačiau restauratorių „langus“ į praeitį ant Palūšės bažnyčios sienų – atskleistus tapybos fragmentus. Galiu tik įsivaizduoti, kaip naujai galėtų atsiskleisti visa bažnyčia, sugrąžinusi praeities tapybos lobius.

Palūšės bažnyčia buvo žinoma Lietuvai. Ne vien dėl jos atvaizdo ant vieno lito kupiūros. Daug anksčiau. Tai unikalus medinės architektūros pavyzdys. Bet dabar tiesiog prinoko „vyšnaitės“. Džiaugiuos matydamas klebono Vido Smagurausko entuziazmą ir didelį susidomėjimą čia vykstančiais darbais, jų inicijavimu. Beje, su klebonu Ignalinos rajono savivaldybė yra vykdžiusi jau ne vieną projektą, šis bendravimas gražiai tęsiamas. Čia kaip su bet kokiu darbu: vieną pradėjęs, pamatai, kad reikia ir dar kažką padaryti. Žinoma, turi šiame procese gražiai derėti norai su galimybėmis. Ir tikrai labai svarbu viskam rasti laiko, profesionalų ir pinigų.

- Dideli pinigai – dideli darbai. Bet kartais ir nedideli pinigai kalnus nuverčia, kaip tas akmenukas – vežimą...

- Svarstau ir apie tai, ką galime padaryti greičiau. Manau, kad derėtų rimtai pagalvoti ir apie bažnyčios istorijos prieinamumą užsienio turistams. Turime ne tik patys džiaugtis tuo, ką turime, bet ir skleisti gerą žinią toli per pasaulį. Kas, jei ne mes, tai padarys? Antrą sezoną Palūšės bažnyčia vasarą atvira lankytojams. Štai tie nedideli pinigai, verčiantys kalnus. Bažnyčioje budinti Elena skaičiuoja tūkstantinius lankytojų srautus. Jie yra gerosios žinios skleidėjai, mūsų krašto propaguotojai.  Jau šiais metais aplankiusių Palūšės bažnyčią skaičius perkopė tris tūkstančius. Gaila, kad pastebimai sumažėjo užsienio turistų: lankytojų srautus pakoregavo karas Ukrainoje.

- Pirmadienį švęsime Žolinę. Moterys išeis į pievas žolynų skinti...

- Jei spės aplenkti vyrus, uoliai šienaujančius žaliuosius plotus. Susitikimuose su seniūnais vis aptariam opią žaliųjų plotų šienavimo temą. Nors, regis, nemenkai atnaujinome techninę bazę, bet šienaudami dešimtimis hektarų, negalim tikėtis, kad senesnė technika nepriilstų, visiškai „užsiožiuotų“. Dar šiemet tikimės papildomai nupirkti seniūnijoms žoliapjovių. Ne mažiau svarbu seniūnijoms surasti ir žmones, gebančius tą techniką įvaldyti ir būti už ją atsakingiems.

Moterims, skinančioms žolynus Žolinei, žinoma, reikia paskubėti, nes žoliapjovės nenutyla: daug kas iš atvykstančių pastebi, kaip tvarkinga ir gražu Ignalinoje ir jos miesteliuose, seniūnijų centruose. Tai – paskata darbuotis dar geriau.

Bet prieš akis – ilgasis savaitgalis. Vasara į pabaigą. Nepamirškite pirmadienį  kelio į Stripeikius, kur medaus upės tekės.

- Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Vida Gasparavičienė