- Oficialiai Jūs – atostogaujate. Bet antradienį buvote darbe. Ar atostogos baigėsi, neprasidėjusios?

- Į darbą, tiesą pasakius, tik užsukau. Priežasčių nutraukti prasidėjusias (!) atostogas lyg ir nėra, bet jaučiau pareigą ir asmeninį norą būti ten, kur turėjau būti prieš kelias dienas: kartu su savivaldybės administracijos Urbanistikos ir infrastruktūros skyriaus vedėja Ramune Slapšiene antradienį pradėjome Ignalinos miesto kapinėse, kur praėjusią savaitę amžinojo poilsio atgulė mūsų darbuotojas, Urbanistikos ir infrastruktūros skyriaus mentorius architektas Juozas Panavas. Pagerbėme jo atminimą, padėdami ant kapo gėlių, uždegdami žvakes.

Šita žinia mus pasiekė toli nuo Ignalinos ir Lietuvos. Netikėta, skaudi netektis. Juozas Panavas neabejotinai buvo itin svarbus ir reikalingas savivaldybės administracijos darbuotojas, tris dešimtmečius atidavęs Ignalinos krašto kūrimui ir gražinimui. Jo mums labai stigs. Visada žavėjo jo inteligencija, santūrumas, kuruojamų sričių išmanymas. Jo idėjos, patarimai visada buvo svarūs ir vertinami. Toks jis išliks mano atminime. Nuoširdžiai užjaučiu velionio šeimą, artimuosius, dalijuosi su jais netekties skausmu, linkiu stiprybės.

- Naudodamasi proga, vis dėlto noriu sužinoti, kaip sekėsi kelionė į Sakartvelą.

- Jei ne toji iš Ignalinos mūsų delegaciją pasiekusi žinia apie Juozo Panavo mirtį, galėčiau sakyti, kad laiką tolimajame Sakartvele praleidome ir darbingai, ir smagiai. Beje, žinia apie mūsų darbuotojo mirtį naujųjų bičiulių irgi buvo sutikta su liūdesiu, susitikimuose ne kartą minėtas jo vardas, pagerbtas jo atminimas. Negalėjome visiškai atsiriboti nuo šios žinios.

Bet vis dėlto kelionei skirtas dienas leidome pagal naujųjų bičiulių sudarytą planą. Jo svarbiausioji dalis - rugpjūčio 9 dieną Tetri Ckaro mieste pasirašyta Ignalinos ir Tetri Ckaro savivaldybių bendradarbiavimo sutartis. Sutartį pasirašiau su Tetri Ckaro meru Georgijumi Tsiklavri. Iškilmėse dalyvavo Kvemo Kartlio regiono gubernatorius, Tetri Ckaro savivaldybės tarybos nariai, administracijos darbuotojai. Sutarta, kad Ignalina ir Tetri Ckaras bendradarbiaus švietimo mainų, kultūrinės ir švietėjiškos veiklos, turizmo plėtros kryptimis. Todėl tikimės, kad jau ateinančiais metais bus keičiamasi delegacijomis, organizuojami seminarai, konferencijos, vyks bendri kultūros ir sporto renginiai. Yra ką veikti. Tikiuos, atsiras puikių idėjų, bus ir naujų patirčių, įspūdžių.

- Kokius įspūdžius Jūs parsivežėte iš kelionės?

- Gal pagrindinis įspūdis – naujųjų partnerių draugiškumas, svetingumas, vaišingumas. Dalyvavome festivalyje Manglisyje, nemažai keliavome. Aplankėme Dmanisį, Mtskhetą, Kutaisį, Tbilisį. Stebino turtingas istorinis ir kultūrinis šios šalies paveldas, apipintas tikrais istoriniais įvykiais ir legendomis. Netoli Tshaltubo, vos už poros dešimčių kilometrų nuo Kutaisio, lankėme Prometėjo urvą! Prometėjo urvo kompleksas – tai požemio karalystė su šešiomis įspūdingomis salėmis, kuriose stebina stalaktitų, stalagmitų ir juos jungiančių stalaginatų dariniai, o dar didesnio įspūdžio ir paslaptingumo šiai per tūkstantmečius susiformavusiai mineralų kolonijai suteikia įvairių šviesų instaliacija. Lankytojams atvira daugiau nei kilometro ilgio pėsčiomis įveikiama trasa. Kita dalis trasos, apie tris šimtus metrų, įveikiama plaukiant valtimi požemine upe. Anot legendos, šiuose kalnuose buvo nubaustas ir grandinėmis prikaustytas mitologinis Prometėjas – vienas iš titanų, kuris iš dievų pavogė ugnį ir perdavė ją mirtingiesiems. Už šį nusikaltimą buvo žiauriai nubaustas Dzeuso. Kaip mėgsta akcentuoti vietos gyventojai, būtent čia Prometėjas buvo pririštas metaliniais pančiais prie Kaukazo uolos, kol, galų gale, jis prasmego žemėn, taip ir susidarė Prometėjo – Kumistavi urvas.

- Kokių dar legendų išgirdote?

- Lankėmės ne viename muziejuje, Manglisi ir Bagrati katedrose, Džvari ir Bertos (Tsalkos mieste) vienuolynuose, Partskhisi pilyje, Algeti nacionaliniame parke, Tsalkos kanjone, Dmanisi muziejuje draustinyje, Gamtos ir aplinkosaugos švietimo centre prie Buratino ežero, Otaro Šarabidzės keramikos dirbtuvėse, Vaso Papa's vyno darykloje,...  Turiu iškart pasakyti, kad skirtingai nuo ankstesnės kadencijos savivaldybės tarybos narių delegacijų patirčių vizitų užsienyje metu, mūsų bendravimas su naujaisiais partneriais buvo draugiškas ir kartu solidus. Įspūdžių nepaprastai daug. Ir – gerų.

Tai pasakodamas turiu vilties, kad šiais keliais važiuos, šiuos miestus, objektus savo akimis pamatys ne viena ignaliniečių delegacija.

- Viskas tik su pliuso ženklu?

- Matėme ir to krašto skaudulius. Labai graudžiai atrodo apleistos sodybos. Ne pavieniai namai, o ištuštėję ištisi kaimai. Negalėjome nepastebėti ir didžiulių skirtumų tarp didžiųjų miestų ir nuo jų nutolusių kaimų. Bet taip juk dažnoj šaly rasi. Kai kuriuos nepatogumus tiesiogiai patyrėme. Ne kartą gedo, buvo keičiamas mūsų kelionėms paskirtas transportas.

Kiek apmaudoka, kad dėl gendančių transporto priemonių nepavyko patekti į programoje numatytą Didgorobos šventę, kuri Sakartvele kasmet švenčiama rugpjūčio 12 dieną. Šia švente minimas Didgorio mūšis, vykęs 1121 metų rugpjūčio 12 dieną 40 kilometrų į vakarus nuo Tbilisio, šiuolaikinės Sakartvelo sostinės. Mūšis vyko tarp Sakartvelo karalystės ir Didžiosios Selijūdo imperijos (viduramžių Turkų-Persijos imperija, Osmanų imperijos pirmtakas) armijų. Tuo metu Didžiojo Selijūdo imperija buvo nykstanti, kas lėmė Sakartvelo karaliaus Dovydo IV pergalę ir Tbilisio, tuometinio musulmonų valdomo miesto, atkariavimą. Kadangi pagal šaltinius sakartveliečių skaičius buvo gerokai mažesnis, Didgorio mūšį istorikai apibūdino kaip „stebuklingą pergalę“. Didgorobai, kaip mums pasakojo sakarveliečiai, ruošiamasi likus kelioms dienoms iki šventės. Pagrindiniai įvykiai dažniausiai vyksta Didgorio kaime, toje vietoje, kur vyko mūšis. 

Svarbiai istorinei pergalei Sakartvelo ir Seldžiukų karuose įprasminti 1990 metais Trialeti kalnuose, ant Didgorio piliakalnio, buvo pastatytas Didgorio mūšio memorialas ir jį supantys kardai, kurių pamatyti atvyksta žmonės iš toliausių šalies kampelių. Prie šio memorialo sakartveliečiai kasmet gausiai renkasi rugpjūčio 12 dieną ir švenčia „Didgorobą“. Nors tai nėra oficiali šventė, bet liaudies kolektyvai kasmet čia rengia nemokamus pasirodymus, dažnai šventėje lankosi Sakartvelo prezidentas, aukšti šalies pareigūnai. Šiemet joje dalyvavo Premjeras, šalies ministrai. Turėjom tiesiog unikalią progą pabuvoti šventėje, buvome pasirengę susitikimui su Premjeru, kitais šalies vadovais, bet... 

Užtat kitaip prisilietėme prie ne tokios tolimos, bet didvyriškos Sakartvelo istorijos: šalia Tetri Ckaro lankėmės Vladimiro Davitašvilio memoriale ir pagerbėme kovose su Rusija už šalies nepriklausomybę žuvusio jaunuolio atminimą. Šioje ceremonijoje dalyvavo ir Vladimiro Davitašvilio tėvai.

- Kaip suprantu, Ignalinai laiko ir nebuvo.... Kaip sako: „Iš akių – ir iš... minties?“

- Apie vieną skaudžią temą, neleidusią pamiršti Ignalinos, kalbėjau. Bet buvo ir darbinių pašnekesių su Ignalina. Ir Sakartvele nepamiršau, kad Ignalina – vis dar be karšto vandens, o pažadėtas laiko limitas – į pabaigą. Ir būdamas toli, labai toli, bendravau su Ignalinos šilumos tinklų direktoriumi Sauliumi Rukšėnu, žinau, kad buvo kai kurių trikdžių, net ketinimo pratęsti šalto vandens laiką... Prisipažinsiu, teko ir stipresnio žodžio paieškoti. Grįžęs rezultatą radau: Ignalina prausiasi!

Domėjausi ir kitais svarbiais darbais. Kaip žinote, tiek liepos mėnesį, tiek šiuo laikotarpiu intensyviai rengiamas „Tūkstantmečio mokyklų“ programos mūsų savivaldybės kartu su Visagino savivaldybe pažangos plano projektas. Savivaldybės komandą konsultuoja programos konsultantai, pažangos plano projektas derinimas su programos ekspertais. „Tūkstantmečio mokyklų“ programoje dalyvaus Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazija. Remiantis programos tikslais ir uždaviniais bei savivaldybės švietimo būklės ataskaita, kitais dokumentais, planuojamos tobulinimo veiklos numatytose šiose srityse: lyderystė veikiant, įtraukusis ugdymas, kultūrinis ugdymas, STEAM ugdymas. Taigi turėjau pokalbių su švietimiečiais.

- Gal dabar jau neriat į atostogas? Telefonas bus ne ryšio zonoje?

- Vargu, ar taip pavyks. Kai kas, girdėjau, jau bando „prakišti“ mintį, jog, man atostogaujant, savivaldybės administracija irgi atostogauja. Viena vertus, galėčiau pasidžiaugti, kad esu svarbus, bet noriu nuvilti mitų kūrėjus: administracija dirba, darbuotojai jau keleri metai žino, kad joks prievaizdas už jų nugaros nestovi, o savivaldybės vadovai supranta, kad žmogus, kuriuo tikima ir pasitikima, dirba produktyviau ir atsakingiau. Taigi dirbantiems linkiu puikių idėjų ir gero darbo, atostogaujantiems – vasariško oro ir gražių įspūdžių.

- Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Vida Gasparavičienė