- Ruduo sugrąžina iš vasaros ne tik mokinius, bet ir visus atostogavusius. Darbuose – karštymetis, o lauke – jau ir pirmosios šalnos...

- Nieko stebėtino. Tie, kas atmintimi nesiskundžia, pasakys, kad rugsėjo mėnesį jau pasitaiko šalnų, kai naktį oro temperatūra gali nukristi iki -3-5 °C. Ir sinoptikų orų suvestinėse galima rasti rugsėjų su minusine temperatūra. Pavyzdžiui, 1993 metais užfiksuota žemiausia rugsėjo oro temperatūra - 6,3 laipsnio šalčio. Su šalnomis jau ir šis rugsėjis.

Bet šių metų rugsėjo didžiausias, tikrai įsimintinas, netikėtumas man buvo rugsėjo 2 dieną pasirodžiusios Šalnos. Algimantas Šalna ir jo žmona Neringa. Nepaprastai džiaugiuos, kad turėjau progą susitikti su Ignalinoje viešinčiu savivaldybės Garbės piliečiu Algimantu Šalna.  Berlingtonas (JAV) toli, susitikimai su už Atlanto gyvenančiais labiau reti ir dėl to vertingi.  Esu laimingas, kad pagaliau galėjau garsiam Lietuvos biatlonininkui, pasaulio ir olimpinių žaidynių čempionui asmeniškai įteikti Ignalinos rajono Garbės piliečio vardo suteikimą liudijančius dokumentus, ženklą, pabendrauti su Algimantu Šalna.

- Rusijai pradėjus karinę agresiją prieš Ukrainą ir jos žmones, iškilus  grėsmėms Lietuvos visuomenės rimčiai ir saugumui, šalyje buvo įvesta, vėliau pratęsta nepaprastoji padėtis. Rugsėjo 16-ąją ji turėtų baigtis, bet jau girdėti, kad vidaus reikalų ministerija vėl siūlo pratęsti nepaprastąją padėtį Lietuvoje iki šių metų gruodžio 16 d. vidurnakčio. Pritartumėte tam?

- Kiek žinau, ministerijos siūlymu nepaprastoji padėtis įsigaliotų visame pasienio ruože prie Lietuvos valstybės sienos su Baltarusija ir pasienio ruože su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi. Taigi mes išliktume šioje padidintos įtampos ir dėl to padidinto saugumo zonoje. Niekas nepaneigs, kad gyvename neramiu metu. Nesaugi ir nestabili geopolitinė situacija sudaro sąlygas Rusijos ir Baltarusijos valdžios institucijoms vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvą. Reaguodami į tai, turime taikyti būtinas saugumo priemones galimoms grėsmėms atremti. Nereikėtų pamiršti, kad šiais metais į Lietuvą jau neįleisti beveik 6 tūkstančiai migrantų.

Nors nepaprastosios padėties metu Lietuvos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nustatyta tvarka pasitelkiama Lietuvos kariuomenė, norėčiau akcentuoti, kad nutarimas, jei toks būtų priimtas, būtų skirtas grėsmėms valdyti, todėl nepatogumų Lietuvos gyventojams nesukels. Juk taip gyvename jau ne pirmą mėnesį ir dėl to problemų nekilo.

Maža to, šiuo laikotarpiu siūloma pasitelkti valstybės rezervą, siekiant užtikrinti valstybės institucijų, dalyvaujančių valdant nepaprastąją padėtį, tinkamą finansavimą bei pašalinti galimas grėsmes valstybės nacionalinio saugumo interesams. Tai gal nesėkim baimių.

- Vis dėlto šią savaitę nuotoliniame pasitarime su šalies socialinės apsaugos ir darbo bei finansų ministerijos vadovais buvo aptarta dar viena galima situacija – nauja karo pabėgėlių iš Ukrainos banga. Ar esame, ar būtume tam pasirengę?

- Neslėpsiu, pirmiausia galvoju apie čia gyvenančius, noriu tikėti, kad mes patys galėsime peržiemoti be didesnių sukrėtimų. Girdžiu, kiek žmonėse nerimo dėl drastiškai padidėjusių sąskaitų už sunaudotą elektros energiją, kylančių maisto produktų kainų. Lengva nebus niekam. Tik, žinoma, karą išgyvenantiems šios mūsų problemos atrodo visai menkos. Viskas priklauso nuo požiūrio ir  išgyvenamos situacijos. Taigi noriu pasakyti, kad neatsiribosim nuo visai Lietuvai tenkančios lemties, nenusigręždami nuo savo krašto žmonių, pagal išgales padėsime karo pabėgėliams.

- Net galvojant apie savus, jais rūpinantis, atsiranda nepatenkintų. Ne taip seniai internetinėje erdvėje, iš jos - ir spaudoje, pasirodė straipsnis "Ignalina: kas turi pasirūpinti žmonėmis su negalia?", kuriame apžvelgti socialinės pagalbos neįgaliesiems Ignalinos rajono savivaldybėje klausimai. Ką galėtumėte apie tai pasakyti?

- Šitą vadinamąją apžvalgą jau apžvelgėme ir susitikime su socialiniais darbuotojais. Paskleista informacija įskaudino žmones, atsakingai ir nuoširdžiai dirbančius socialinį darbą.  Atidesnis skaitytojas rašinio pabaigoje turėjo pamatyti tekstą: "Šis žurnalistinis darbas priklauso "Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįsta kritinio mąstymo laboratorijai", kuri yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Šis pasakojimas atspindi autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. APF neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančią informaciją".Kaip suprantame, rašinys apmokėtas, o mokančioji pusė kratosi bet kokios atsakomybės už pateikiamą informaciją.

Reikšti savo nuomonę niekam mūsų šalyje neuždrausta, tad jos cenzūruoti ar už ją atsakyti tretiesiems asmenims ir nereikia. Bet minėtame straipsnyje kalbintų asmenų lūpomis išsakyta nemažai kritikos Ignalinos rajono savivaldybės socialinių  darbuotojų, o ir pačioje administracijoje dirbančių darbuotojų (kad ir neminint jų pavardžių) atžvilgiu. Jiems padaryta didelė moralinė skriauda, nes mažame rajone ir be pavardžių žmonės vieni kitus lengvai identifikuoja, įvardija. Netiesa skaudina,  prašosi būti paneigta.

Taigi kažkas turi atsakyti už platinamą netiesą. Kažkas, mokėdamas už melą pinigus (kad ir iš Norvegijos ar kitų fondų), gal teiktųsi įsitikinti, ar neprisideda prie šio melo.

Galima būtų suprasti bendruomenės pirmininkės norą pasigirti vykdoma veikla, nutylėti nepalankius faktus, bet nesuprantamas tai priimančio kaip absoliučią ir vienintelę tiesą žurnalisto elgesys, nepateisinamas užsakovų patiklumas. Ko verta „kritinio mąstymo laboratorija“, jei kritinio požiūrio į šį rašinį, į jį pateikusiojo darbą nerasta?!

Tokią jautrią temą nagrinėjantis žurnalistas turėtų suprasti, kad netikėtai užkluptas žmogus  kalbinamas neretai pasimeta, ne viską prisimena. Taip jau sutapo, kad bent pas porą iš tų kalbintų rajono gyventojų aš pats asmeniškai su dovanomis lankiausi prieš Kalėdas ir Velykas, su socialiniais darbuotojais kalbėjome apie pagalbos jiems galimybes. Ir – še, kad nori!

Tikrai mačiau socialinėje atskirtyje atsidūrusius rajono gyventojus, ligų, nesėkmių, artimųjų nemeilės ar jų pačių rankomis sužlugdytus gyvenimus, išklausiau ne vieną istoriją, išgirdau ne vieną prašymą. Žinau, kad pagalbos reikėtų daug kam ir įvairios. Pagal išgales situacija valdoma.

Šiuo metu vien rajono socialinės globos įstaogose savivaldybės lėšomis yra išlaikomi kone šimtas asmenų, kitose šalies globos įstaigose, atsižvelgiant į globos prašančių žmonių pageidavimus, taip pat už mūsų savivaldybės lėšas gyvena dar per trisdešimt asmenų. Ignalinos socialinių paslaugų centro darbuotojai šiuo metu teikia paslaugas dar 72 senyvo amžiaus, neįgaliems, turintiems sveikatos problemų rajono gyventojams. Tų, kuriais pasirūpinama „iš šalies“ yra dar daugiau. Daug daugiau. Vienokius ar kitokius socialinius klausimus sprendžia maltiečiai, Lietuvos neįgaliųjų draugijos Ignalinos skyrius, aktyvios ir bendruomenės. Tai ir yra atsakymas į klausimą, kas turi pasirūpinti tokiais žmonėmis. Kodėl tad liko nepakalbinti kiti, ateinantys į pagalbą, jaučiantys atsakomybę už lankomus žmones?

Pavyzdžiu visiems  galėtų būti Tverečiaus bendruomenė, kuri, pateikusi savivaldybei reikiamus dokumentus, įgijo  teisę teikti akredituotą pagalbą  ir sėkmingai ją teikia seniūnijos gyventojams, kurie labai džiaugiasi gaunamomis paslaugomis. Ignalinos socialinių paslaugų centro specialistė socialiniam darbui Rasa glaudžiai bendradarbiauja su bendruomenės pirmininke, jos palaiko ryšį ir  kartu sprendžia seniūnijos gyventojams kylančias problemas. Gražus bendradarbiavimo pavyzdys, tereikia geranoriškumo ir noro išties padėti žmonėms. O kai darbo yra, nelieka vietos intrigoms.

Norėdami patikslinti straipsnyje pateikiamą informaciją, kreipėmės į straipsnio autorius, Aktyvių piliečių fondą, tikėdamiesi,  kad mūsų pozicija pasieks tą pačią auditoriją, kurioje buvo paviešinta netiesa.

- Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Vida Gasparavičienė