- Valstybės sienos klausimas praėjusiais metais kaip niekad anksčiau buvo aštrus ir plačiai aptarinėjamas. Matėte ją pernai, dažno „rėčiu“ vadinamą, nes per ją nesunkiai į Lietuvą prasiveržė daugiau nei 4 tūkstančiai neteisėtų migrantų. Pamatėte iš arti, „pačiupinėjote“ Lietuvos-Baltarusijos valstybių sieną, besidriekiančią mūsų rajono teritorijoje, ir praėjusią savaitę, kai lankėtės Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės Tverečiaus pasienio užkardoje. Tam buvo priežastis?

- Kaip žinote, valstybės sienos saugumo problema vėl naujai iškyla, atsižvelgiant į politinį šių dienų kontekstą. Apskritai, bet kuriuo metu яiena negali būti kaip „rėtis“. Nuvykęs pamačiau permainas šioje užkardoje, jos mane džiugina. Prisiminėme ir pernykštes įtampas, kai užkardoje vienu metu gyvendavo kone šimtas žmonių – pasieniečiams talkinantys kariai, policijos pareigūnai, neteisėti migrantai. Reikėta pasirūpinti jų buitimi, o ir patys pasieniečiai dirbo daug, be atostogų. Šiuo metu vyksta patalpų remonto darbai, bet didysis iššūkis - fizinio barjero statybos.

Su pasieniečiais lankėme pasienio kaimus, nuvykome iki ryčiausio rajone ir Lietuvoje Vosiūnų kaimo. Sprendimą  įrengti fizinį barjerą Vyriausybė priėmė praėjusių metų rugpjūčio mėnesį. Šio valstybinės reikšmės projekto vykdytojas – Energetikos ministerijos valdoma įmonių grupė „EPSO-G“, kuri iki 2022 metų rugsėjo prie sienos su Baltarusija įrengs maždaug 500 kilometrų ilgio fizinį barjerą. Suprantama, ši siena neatlaikytų galingos technikos įsiveržimo, ji skirta pavienių neteisėtų migrantų atgrasymui

„Pačiupinėjome“ koncertiną, kurios jau ir mūsų rajonu besidriekiančios sienos Tvererčiaus užkardos ruože įrengta daugiau nei dešimt kilometrų – geras ketvirtadalis. Tverti pasienio tvorą čia nėra lengva, nes dalis sienos eina upe, dalis – užliejamose pievose Tverečiaus pasienio užkardos teritorijoje fizinį barjerą planuojama baigti iki šių metų rugpjūčio mėnesio. Prie jos dirbantys darbuotojai iki birželio mėnesio išpirko kambarius Ignalinos sporto ir pramogų komplekse, apsigyveno kaimo turizmo sodybose, taigi savotiškai remia biudžetą ir verslą. Be kita ko, dirbančių prie valstybės sienos gretose yra ir ignaliniečių. Tai – irgi gerai.

Be šių darbų dar įrenginėjamos stebėjimo sistemos prie valstybės sienos. Pasienio ruože bus įrengta kone tūkstantis stebėjimo kamerų su termovizorinės bei detekcinės įrangos sistemomis, kurios bus stebimos ir valdomos užkardoje. Kameroms užfiksavus judesį,  tuoj pat signalai bus siunčiami patruliams.

Ir nors vis dar sulaikomi sieną kertantys asmenys, bet tai jau yra pavieniai kaimyninės šalies piliečiai. Matant tai, kas jau padaryta, suvokiant perspektyvą, galima visiems rajono gyventojams pasakyti, kad valstybės siena yra patikimose rankose, tinkamai apsaugota.

- Nors juokaujama, kad negalima rimtų darbų pradėti pirmadienį, būtent pirmąją šios savaitės dieną sulaukėte svarbios viešnios iš Lietuvos respublikos Švietimo. mokslo ir sporto ministerijos. Vėlgi – tam buvo priežastis?

- Susitikti su ministre Jurgita Šiugždiniene buvo ne mažiau svarbu, kaip kad domėtis valstybės sienos apsaugos reikalais. Nes kas begali būti valstybėje svarbiau už augančios kartos sveikatos, mokymosi poreikių tinkamą užtikrinimą. Viešnia  atvyko su nemenka komanda, kurioje buvo    viceministras Ramūnas Skaudžius, patarėja bendrojo ugdymo klausimais, „Tūkstantmečio mokyklos“ programos vadovė Agnė Andriuškevičienė, patarėjas komunikacijos klausimais Dainoras Lukas bei Europos socialinio fondo agentūros projektų valdymo skyriaus ekspertas Tomas Liubeckas. Pokalbis nebuvo džiugus, bet abipusiai atviras ir pagarbus. Susitikimo darbotvarkė buvo derinama su ministerija, plačioms diskusijoms laiko nebuvo skirta, tad buvo ribotas ir dalyvių skaičius. Bet su ministre ir jos komanda pavyko susitikti ir pabendrauti savivaldybės administracijos  Švietimo ir kultūros skyriaus vadovams, rajono švietimo įstaigų direktoriams,  aplankyta Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazija, buvo skirtas laikas atsakyti į žiniasklaidos atstovų klausimus. Supažindinome svečius su švietimo situacija mūsų savivaldybėje, išsakėme savo nerimą dėl drastiškų, mūsų manymu, reformų, akcentavome rajono specifiką, kalbėjome apie pereinamojo laikotarpio galimybę.

- Neseniai mačiau vienos apklausos rezultatus. Buvo klausiama, „Ar teisinga būtų naikinti mažesnes mokyklas ar klases, atsižvelgiant tik į vaikų skaičių?“ Žinote, iš kone puspenkto tūkstančio atsakiusiųjų tam nepritariančių buvo net 88 , 51 procento.

- Greičiausiai, taip atsakytų ir mūsų rajono gyventojai, nes jau ir šiandien, mūsų akimis, švietimo įstaigų tinklas yra labai optimizuotas. Deja, Vilnius mato skaičius, mes – konkretų vaiką, jo šeimą.  Iš čia ir savotiškas nesusikalbėjimas. LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerija į jokius kompromisus neina, brėžia raudonas linijas. Ne vien mums, visai Lietuvai. Manau, kad diskusijos šiais klausimais turėtų vykti ne atskirai paimtose savivaldybėse, bet - Seime.  Beje, į susitikimą savivaldybėje su LR Švietimo, mokslo ir sporto ministre ir ją lydinčiais asmenimis atėjo ir LR Seimo narys, „valstietis“ Gintautas Kindurys, kurį paskutinį kartą mačiau tik praėjusią vasarą. Pasinaudojo proga pamatyti ministrę? Tebemanau, kad LR Seimo narys turėtų Vilniuje, ministerijoje, ginti atstovaujamos savivaldybės interesus, būti priešakinėse linijose, kai sprendžiami itin skaudūs ir svarbūs reikalai.  Susitikime Ignalinoje jis dalyvavo, bet nepratarė nė žodžio, jam nekilo jokių klausimų, iš jo nesulaukėme jokio palaikymo, padrąsinimo, patarimo. Pasidarė išmaniuoju telefonu autoportretą („selfį“), tad, tikėtina, kur nors paskelbs apie nuveiktą darbą, papuoš jį iliustracija iš posėdžių salės.

- Nejau viskas taip minoriška?

- Šis tas ir gero rasta.  Štai  kalbėdama apie ,,Tūkstantmečio mokyklos“ programą, ministrė gyrė Ignalinos rajono savivaldybės administracijos iniciatyvą dalyvaujant šioje programoje bendradarbiauti su Visagino savivaldybe ir taip pasiekti optimalių rezultatų. Ministrė teigiamai įvertino ir savivaldybės atliktą Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazijos ir Ignalinos gimnazijos sujungimą. (Gal dar pamenat didįjį „mūšį“ savivaldybės tarybos posėdžiuose dėl šių mokyklų jungimo?) Aplankiusi švietimo įstaigas, Jurgita Šiugždinienė neslėpė susižavėjimo čia sukurta jaukia poilsiui ir patogia darbui aplinka. Kai kurie klausimai atidėti tolimesniam svarstymui, tad taškai dar nesudėti. Taigi dar turime puoselėti viltį.

- Su ministre kalbėjotės ne tik apie švietimo reikalus. Lydėjote ją ir į Lietuvos žiemos sporto centrą. Toks buvo jos pageidavimas ar Jūsų pasiūlymas?

- Kaip jau minėjau, ministrės darbotvarkė buvo labai įtempta. Esame mažumėlę net nustebinti, jog buvome išgirsti. O vykti į Lietuvos žiemos sporto centrą buvo mūsų darbotvarkės dalis. Norėjom parodyti, kad savivaldybės administracija, perėmusi centrą, tapo patikimu partneriu, vykdo įsipareigojimus, plečia veiklas. Pasidalijome ir ateities perspektyvomis. Esu tikras, kad tai - nacionaliniu mastu svarbus ir išskirtinis objektas, galintis tapti multifunkciniu centru. Norime, kad mus pastebėtų, kad savivaldybės bei privačios iniciatyvos sulauktų ir ministerijos pagalbos bei paramos. Gavome pažadą, kad plačiau tai bus aptarta su sporto srities klausimus kuruojančiu viceministru Linu Obcarsku. Jis Ignalinoje turėtų apsilankyti kovo mėnesį. Taigi beldžiamės ir tikimės, jog bus atidaryta!

- Jau ranka paduot iki pavasario.  Su tuo ateis ir palengvėjimas: saulė pasiūlys kaskart vis daugiau nemokamos šviesos ir šilumos.

- Maža to, jau net pradės dirbti. Vidiškių gimnazijoje dar 2020 lapkričio mėnesį pradėtas projektas „Atsinaujinančių energijos išteklių (saulės) panaudojimas“. Praėjusių metų liepą pasirašyta sutartis su konkursą laimėjusiais rangovais: ūkio subjektų grupe - UAB „Via Solis“ ir UAB „Elektrėnų statyba“ - veikiančia jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Darbus jie įsipareigojo atlikti per 270 dienų, taigi dar turi laiko iki balandžio mėnesio pabaigos, bet jau sumontuoti ir testavimą atlaikė visi įrenginiai. Ant gimnazijos stogo įrengta 40 kilovatų galios saulės elektrinė, sumontuoti 123 fotomoduliai, kurių garantija – net 30 metų. Testavimo metu vasario saulė vidiškiečiams jau pagamino pirmąsias žaliąsias kilovatvalandes elektros energijos.  Kaip teigė gimnazijos direktorė Jūratė Sveikauskienė, per metus gimnazija sunaudodavo elektros už maždaug penkis tūkstančius eurų. Jau tada skaičiuota, kad projektas, kainavęs per 35 tūkstančius eurų, iš kurių 80 procentų  finansavo Aplinkos projektų valdymo agentūra, atsipirks per penketą metų. Bet štai už sausį Vidiškių gimnazijos sąskaitoje už sunaudotą elektros energiją jau buvo įrašyta daugiau nei 800 eurų. Taigi sprendimas buvo teisingas, priimtas laiku. Matau tik pliusus: saulės elektrinės taupo pinigus, suteikia galimybę nepriklausomai gamintis elektrą ir tausoti gamtą. Jokio nerimo ir dėl vasarą pagamintos energijos pertekliaus  - ją kurį laiką saugos elektros tinklai, o kai saulės bus per mažai, ji bus sugrąžinama. Pagaliau, tai ir pavyzdys vaikams, kaip galima įdarbinti saulę, naudotis žaliąja energija.

Ignalinos rajono savivaldybės administracijos specialistai apžiūrėjo darbus, išsakė smulkias pastabas. Dabar beliko prijungti prie bendros elektros sistemos, ir tai įvyks gal dar vasario mėnesį. Taigi kovo mėnesį vidiškiečiai mokės paskutinę didelę sąskaitą už sunaudotą elektros energiją.

- Kol dar vasaris, kol saulė neištirpdė ežerus kaustančių ledų, švenčiame žiemos šventes. Savaitgalį vėl atgis Palūšė. Būsite šventės svečias, o gal – varžybų dalyvis?

- Būsiu šventės dalyvis. Visiems į šią šventę susiruošusiems linkiu gražių įspūdžių, o pirmiausia – palankaus šventei oro ir saugios žvejybos.

- Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Vida Gasparavičienė