- Mūsų laisvės šventė, plazdanti trispalvėmis, šiemet buvo nuspalvinta ir mėlyna/geltona spalvomis. O ir kasdienoj tų spalvų netrūksta.

- Nes negali atsiriboti nuo to, kas yra viso pasaulio dėmesio centre. Esame su kovojančia Ukraina, remiame ukrainiečių siekį gyventi laisvoje šalyje, tad negalime išvengti šių temų. Šių įvykių kontekste ir mūsų kasdiena bei šventės nuspalvinamos mėlyna ir geltona spalvomis. Mąstykime viltingai – tai giedro dangaus ir saulės spalvos.

- Šiuo metu nemažai turite dalykinių ir bičiuliškų susitikimų su ignaliniečiais, juose, be abejonės, neišvengiama ir Ukrainos temos. Ką galėtumėte šiandien pasakyti apie rajono gyventojų pastangas ir ryžtą padėti kovojančiai Ukrainai, karo pabėgėliams, kurių jau yra ir mūsų rajone?

- Tiesiame pagalbos ranką karo pabėgėliams. Kol kas tai tėra pavienės iniciatyvos. Bet ir jos rodo ignaliniečių nusiteikimą. Šiuo metu ukrainiečių yra „Ievalaukyje“, apgyvendinti jie ir savivaldybės paskirtose patalpose. Kol kas juos skaičiuojame dešimtimis, bet situacija keičiasi nenuspėjamai. Yra asmeninių iniciatyvų, giminystės ryšių, bičiuliškų saitų. Tai nutiesia tiltus tarp mūsų ir Ukrainos. Savivaldybės paskirtose patalpose šiuo metu apgyvendinta 12 ukrainiečių. Esame dėkingi nevyriausybinėms organizacijoms, kurios labai padeda savivaldybės administracijai spręsti karo pabėgėlių problemas: buitines, maitinimo ir kitas.

- Jautriausia karo pabėgėlių grupė – vaikai. Skaičiuojama, kad Lietuvoje šiuo metu yra jau beveik 5 tūkstančiai ukrainiečių vaikų. Jų jau yra ir mūsų rajone. Kiek, kokio jie amžiaus, kokių papildomų rūpesčių tai kelia?

- Siekdami sukurti ramią aplinką nuo karo bėgantiems žmonėms, dar jautriau turime vertinti į šią padėtį patekusius vaikus.  Turime mokytis būti šalia tokių vaikų, tinkamai juos išklausyti, integruoti į mūsų visuomenę. .Kalbėti bent jau šiuo metu galime tik apie tuos vaikus, kurie apgyvendinti savivaldybės paskirtose patalpose bei gyvenančius „Ievalaukyje“. Rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyrius ėmėsi iniciatyvos integruoti šiuos vaikus į mūsų bendruomenes, tad šeši ukrainiečiai, kurių jauniausiam dveji, vyriausiam – šešeri, jau lanko Ignalinos „Šaltinėlio“ mokyklą, žaisdami bendrauja su mūsų vaikais ir, manau, čia jaučiasi saugūs ir mylimi.

Kiek vyresni, kurių šiuo metu yra penki, jau šią savaitę pradėjo lankyti išlyginamąją klasę Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijoje. Čia jie mokomi lietuvių kalbos, o kartu su savo bendraamžiais dalyvauja bendro pobūdžio pamokose. Tai nauja ne tik karo pabėgėliams vaikams. Tai nauja patirtis ir mūsų rajono mokytojams. Tikiu jų geranoriškumu ir profesionalumu, todėl manau, kad šias problemas įveiksim.

- Įvykiai Ukrainoje privertė ir mus pačius apsidairyti „savo ūkyje“. Maža šalyje paskelbti nepaprastąją padėtį, nežengiant kito žingsnio, nesusimąstant, kaip galėtume užtikrinti savo šalies gyventojų saugumą pavojaus atveju. Pradėta savotiška inventorizacija?

- Galima pasakyti ir taip. Pastaruoju metu išties padažnėjo nuotolinių susitikimų, kitokio pobūdžio konsultacijų su LR Vidaus reikalų ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovais. Dabar šalyje jau visu aštrumu iškilo civilinės saugos spragos. Staiga pamatėm, kad dešimtmečiais civilinės saugos klausimams nebuvo skirtas tinkamas dėmesys. Taigi „ūkio“ apžiūra džiaugsmo nekelia. Kadaise buvusios slėptuvės buvo neprižiūrimos, sugriautos, privatizuotos. Rajone, kaip supratote, nėra nė vienos slėptuvės. 2010 metais šalyje, apskritai, buvo atsisakyta net slėptuvės termino.

Dabar kalbame apie kolektyvinės apsaugos statinius, kuriuos ekstremaliųjų situacijų ar karo metu galima pritaikyti gyventojams apsaugoti nuo atsiradusių gyvybei ar sveikatai pavojingų veiksnių. Pagal šiuo metu galiojančius civilinės saugos teisės aktus, vadinamuosiuose kolektyvinės apsaugos statiniuose, t.y. mokyklose, darželiuose, kultūros centruose ar kitose uždarose erdvėse, priedangą turi rasti bent dešimtadalis gyventojų, neskaičiuojant vaikų ir neįgaliųjų.

Suskaičiavom. Prie vienuolikos dar anksčiau įvardytų, kovo pradžioje dar pridėjom šešis. Taigi šiuo metu rajone yra septyniolika kolektyvinės apsaugos statinių ir patalpų, kurios bus pritaikytos gyventojų apsaugai. Parinkdami statinius ir patalpas, kuriuos ekstremaliųjų situacijų ar karo metu galima būtų pritaikyti gyventojams apsaugoti nuo atsiradusių gyvybei ar sveikatai pavojingų veiksnių, stengėmės atsižvelgti į statinio ar patalpų vietą, talpumą, sandarumą, konstrukcijas, patalpų vietą statinyje, atstumus iki evakavimo punktų, privažiavimą prie statinio ir kita. Kartoju, šie statiniai – tik ribotos apsaugos ir laikino apgyvendinimo vietos. Apskritai, Lietuvoje suskaičiuota kone du tūkstančiai tokių statinių, bet tik mažesnė pusė garantuotų apsaugą, kilus oro pavojui.

Kolektyvinės apsaugos statiniai Ignalinos rajone šiuo metu nustatyta tvarka pažymėti specialiuoju ženklu, apie juos informuojami rajono gyventojai. Vis dėlto nereikėtų pamiršti, jog vadinamųjų kolektyvinės apsaugos statinių, skirtų žmonių priedangai nelaimės atveju, visiems neužtektų, likusieji, kilus pavojui, galėtų slėptis rūsiuose, požeminėse aikštelėse. Didžioji dalis rajono gyventojų ieškos išsigelbėjimo prie savo namų, jų rūsiuose. Daugiabučių gyventojai priedangos turės ieškotis savo namų rūsiuose. Kaip informavo Ignalinos butų ūkio darbuotojai, ne visų daugiabučių namų rūsiai yra tam pasirengę. Labai kviesčiau gyventojus, kurie daugiabučių namų rūsių bendrose patalpose laiko senus buities prietaisus, nereikalingus rakandus, statybines ar remonto darbų atliekas, atlaisvinti bendrąsias patalpas, kad kilus grėsmei būtų vietos patiems gyventojams. Taigi tarsi kviesčiau į ankstyvąją pavasarinę talką „Darom“. Nelaukiam bėdos, bet turime būti jai pasirengę.

- Ir vis dėlto. Pavasaris žengia per šalį. Nors Ignalina dar „ant slidžių“, bet jau ir pas mus gali justi pavasarinio sprogimo artėjimą. Darbai juk nelauks?

- Ir juos rikiuojame, nepaisant vis užgriūvančių netikėtumų, neplanuotų rūpesčių. Kitą savaitę rinksimės į savivaldybės Tarybos posėdį, kuriame turėsim apsvarstyti daugiau nei dvi dešimtis klausimų. Bus ir tokių, kuriuos tiesiog išprovokavo susiklosčiusi politinė situacija.

Bet šią savaitę buvau susitikęs su seniūnais, tad kalbėjome apie labiau pavasariui įprastus darbus. Jų daug. Tirpstantis sniegas vėl atidengia veiklos laukus. Viliuos, kad ir šiemet pavyks atnaujinti seniūnijų techninę bazę, kas leistų greičiau ir kokybiškiau atlikti seniūnijoms deleguotus darbus.

- Sekmadienį – pavasario lygiadienis. Taigi – daugiau šviesos gamtoje, gal – ir mintyse. Kovo 20-ąją, kai dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas visuose Žemės rutulio taškuose,  Jungtinės Tautos dar 1971 metais oficialiai paskelbė Pasauline Žemės diena. Atsiliepdamas į šį kreipimąsi, Lietuvos Respublikos Atkuriamasis Seimas (tuometinė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba) 1992 metais Žemės dieną oficialiai įteisino ir Lietuvoje. Taigi kaip ir jubiliejus. Gal turite palinkėjimų Žemei?

- Linkiu žaliuoti, žydėti. Ir tegu joje sprogsta tik medžių, krūmų pumpurai. Kadangi, minint šią dieną, skatinamas kasdienis gamtos pažinimo siekis, siūlau visiems rajono gyventojams tą dieną išeiti į gamtą, džiaugtis taikiu pavasariu.

- Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Vida Gasparavičienė