- Savaitė tarp Verbų ir Velykų sekmadienių buvo pilna skubos, darbų ir dalijimosi gerumu. O jūs dar ir įspūdžių turite. Gal pradedam nuo jų? Juk vakar grįžote iš Italijos.

- Taip, tai buvo trumpa dalykinė kelionė. Investuotojai akcentavo, jog mums tiesiog būtina realiai pamatyti tai, kas ketinama steigti Dūkšte. Tai ne šiaip sau įmonėlė. Ir maisto gaminimui dabar padeda aukštosios technologijos, nes maistui keliami aukščiausi kokybės reikalavimai. Apie tai galima būtų kalbėti plačiau, bet gal tegu susidėlioja įspūdžiai ir juos lydėsiančių darbų planai. Šiandien galiu pasakyti tiek, kad kelionė padėjo geriau suvokti, ko imsimės ir ko galime tikėtis jau netolimoje ateityje, kai Dūkšte turėsime įmonę.

- Tuomet grįžkime į mūsų kasdieną. Čia džiaugsmo kiek mažiau. Prieš pusantro mėnesio Rusijai užpuolus Ukrainą, jos taikūs gyventojai buvo priversti bėgti iš savo šalies. Karo pabėgėliai rado pastogę ir mūsų rajone. Kokia šiandien situacija?

- Mūsų šalis priima karo pabėgėlius ir stengiasi padėti kuo greičiau jiems integruotis, pasijusti visaverčiais visuomenės nariais: įsikurti, įsidarbinti, išleisti vaikus į ugdymo įstaigas. Pradėti gal reikėtų nuo to, kad pirmieji karo pabėgėliai Ignalinos rajone pasirodė kovo 4 dieną. Tai buvo šeima, apsigyvenusi privačiame sektoriuje. Savivaldybės skirtose patalpose pabėgėliams apgyvendinti pirmuosius ukrainiečius priėmėme kovo 15 dieną. Tai buvo moteris su trim nepilnamečiais vaikais. Pamažu šis skaičius augo. Šiuo metu savivaldybės skirtose patalpose gyvena 11 karo pabėgėlių, o rajone apskritai šis skaičius artėja prie devynių dešimčių.

- Iš kur ir kokie yra mūsų rajone apsistoję karo pabėgėliai?

- Miestai – patys įvairiausi: Kyjivas, Odesa, Sumai, Melitopolis, Zaporožė, Irpinė, Charkivas... Tarp karo pabėgėlių, kaip suprantat, nėra šaukiamojo amžiaus vyrų. Daugiausia tai moterys su nepilnamečiais savo vaikais ar globotiniais.

- Suteikdami karo pabėgėliams visokeriopą materialinę ir, pagal galimybes, psichologinę pagalbą, ypatingą dėmesį kreipiame į vaikus?

- Taip. Tam tikra prasme, per vaikus mums lengviau yra integruoti karo pabėgėlius į mūsų bendruomenę. Jau dabar Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijoje mokosi daugiau nei dvidešimt vaikų, jaunesni lanko Ignalinos „Šaltinėlio“ mokyklą. Vaikai kviečiami lankyti mūsų mokymo įstaigose veikiančius būrelius, užsiimti mėgstama veikla. Jie lengviau atranda bendravimui temas, užsiėmimus. Beje, visiems vaikams teikiama ir psichologo pagalba.

- Kaip sprendžiami kiti karo pabėgėlių poreikiai? Kuo jiems yra įsipareigojusi rajono savivaldybė?

- Nuo karo Ukrainoje pabėgę ir mūsų šalyje įsikūrę žmonės nuo pat pirmos dienos buvo apgyvendinami, jais buvo pasirūpinta. Šiuo metu įteisintas socialinės paramos paketas, garantuojantis jiems išgyvenimo galimybę. Tai apima socialines pašalpas, vaikų maitinimą, kai kurias nemokamas paslaugas ir kita. Tie, kuriems suteiktas laikinosios apsaugos statusas, jau gali kreiptis į deklaruotos ar gyvenamosios vietos savivaldybes dėl vienkartinės išmokos įsikurti ir mėnesinės kompensacijos vaiko iki 6 metų ugdymui. 

Savivaldybės parūpintose patalpose esame įsipareigoję priimti iki 150 karo pabėgėlių. Kol kas didesnių rūpesčių dėl jau esančių nekyla. Į pagalbą ateina visuomeninės organizacijos: „Maltiečiai“ ir „Caritas“ aprūpina drabužiais, „Maisto bankas“ visiems dalija maisto korteles, už kurias atvykusieji gali pirkti maisto produktus ir kitas prekes (išskyrus alkoholį ir tabako gaminius – aut. past.), savivaldybė kiekvienam užsiregistravusiam karo pabėgėliui yra parengusi vadinamąjį sausą davinį ir higienos reikmenų paketą. Manau, yra pakankamai informacijos, kuria remdamiesi karo pabėgėliai gauna jiems priklausančias paslaugas.

Džiaugiamės ir vietos gyventojų iniciatyvomis, parama karo pabėgėliams. Kartu suprantam, kad tai negali patenkinti visų poreikių. Tad sveikiname kai kurių atvykusiųjų norą kuo greičiau integruotis, susirasti darbą, patiems bandyti gerinti savo ir savo vaikų gyvenimą. Jau yra suradusių darbą Ignalinoje, Vilniuje. Žmogus laisvas rinktis, ieškoti to, kas jam labiau tinka ar patinka.

- Pastaruoju metu, deja, pasigirsta mūsų piliečių priekaištai, neva valdžia taip rūpinasi atvykusiais karo pabėgėliais, kad užmiršo savus, ne mažesnį vargą vargstančius.

- Nelengva atremti šiuos priekaištus. Sutikit, būtų mažų mažiausiai nedora atsukti nugaras patyrusiems  karo siaubą. Pagalba jiems – tarsi gaisro gesinimas. Tai turime daryti čia ir dabar. Bet tai tikrai nereiškia, kad užmiršome savus, kad nežinome, kiek rajono gyventojų gyvena, jausdami nepriteklius, mažesnius ar didesnius buities nepatogumus, socialinę ir psichologinę atskirtį.

Tik čia matau ir vilties: rajone pakankamai gerai veikia socialinės globos tarnybos, seniūnijose dirbantys socialiniai darbuotojai pažįsta visus, į kurių duris beldžiasi nepritekliai, ligos, senatvė ir jos dažniausia palydovė vienatvė.

- Prieš Kalėdas asmeniškai lankėte tuos, kuriuos globoja Ignalinos rajono socialinių paslaugų centro darbuotojai. Prieš Velykas vėl pajudėjote į kelionę per visą rajoną. Šįkart pas ką?

- Ne šiaip sau minėjau senatvę ir vienatvę. Su rajono seniūnais kalbėjomės apie žmones, kurie net didžiųjų švenčių proga lieka vieni. Sutarėme, kad Velykoms pagal galimybes aplankysiu kuo daugiau vienišų rajono gyventojų. Daug tokių turime. Deja, kas savaitę Anapilin išlydime po 5-7 rajono gyventojus. Kai kur paskui juos užkalami namų langai ir durys, kai kur pro tuos langelius ima dairytis vienišiai. Kitas, žiūrėk, ir visą gyvenimą vienas nugyvenęs, bet tik senatvėje vienatvės kirčius skaudžiai pajunta.

- Išgirdote daug istorijų?

- Tik tų istorijų nuotrupas. Kai per dieną turi aplankyti dvidešimt-trisdešimt žmonių, imi net nejaukiai jaustis prieš kiekvieną, negalėdamas skirti jam daugiau laiko, išklausyti jo istoriją. Aną penktadienį lankiausi Didžiasalio, Tverečiaus seniūnijose, šeštadienį kalbinau Naujojo Daugėliškio, Rimšės, Dūkšto seniūnijose gyvenančius senolius, vakar – beldžiaus į Mielagėnų, Ceikinių seniūnijose gyvenančių duris. Šiandien – vėl į kelią.

- Keliavote ne tuščiomis rankomis? Juk prieš šventes...

- Negražu į svečius tuščiomis važiuoti. Vežiau šio to, kas tikrai pravers Velykų stalui: konservų, dešros, sviesto, cukraus, šakočio... Žinoma, kiaušinių, kad galėtų Velykų stalui išsivirti margučių. Bet  ne tai – svarbiausia. Net iš skurdžios pensijos žmonės išmoksta išgyventi. Bėdoje, ir švenčių nelaukiant, jiems pagelbstima ir maisto produktais, ir drabužiais. Žmogui labiau už viską svarbus dėmesys, galimybė būti išgirstam, išklausytam.

- Tuomet gal galiu paklausti, ką iš tokių kelionių parsivežate?

- Kaskart stebiuosi, kokie stiprūs žmonės aplink mus, kiek juose gyvenimiškos išminties. Tie, kuriems šiandien per aštuoniasdešimt, o tokių tarp mano aplankytų daugiausia, žino, kas yra karas, tremtys, nepritekliai, netektys. Gyvenimas jiems nebuvo lengvas. Užtat smagu matyti juos nepalaužtus. Reikia pamatyti, kaip gyvena Adolfina iš Pajuodupio, Janina iš Liekių, Liucija iš Vilnokų kaimo ir išgirsti jas sakant, kad joms viskas gerai, kad nieko jų gyvenimui nestinga, ir kaip mat suvoki, kad mintis, jog tikroji laimė - ne turėti viską, ko geidi, bet džiaugtis tuo, ką turi,  nėra vien gražūs žodžiai. Tai veikia! Tai perlieja kaip šaltas dušas. Mano lankytieji pilni padėkos jiems padedantiems, visiems linki laimės ir sveikatos. Atsirado prieš Velykas ir dar vienas palinkėjimas – taikos. Mat didžioji dalis mano aplankytųjų – Antrojo pasaulinio karo vaikai ir jaunuoliai. Kas karą mena, tas žino jo nešamas negandas. Iš tokių neteko girdėti priekaištų, kad valdžia juos apleido, o rūpinasi ukrainiečiais. Atvirkščiai, jie net siūlėsi priimti po savo stogu karo pabėgėlius!

Kartoju, nepamiršom ir nepamiršim savo žmonių. Iš tų, kurie tikrai atsidūrė nepavydėtinose sąlygose, būtent iš jų, galima semtis optimizmo. Net braukdami ašaras jie teisinasi, jog jos šįkart iš džiaugsmo, kad į jų duris buvo pasibelsta. Būtent tokiems – nesiskundžiantiems, visomis išgalėmis už gyvenimo besikabinantiems - norisi padėti.

- Sekmadienį – Velykos!

- Ir ta proga linkiu visiems sėkmės ir laimės. Taikos – pirmiausia. Ne tik šalyje, bet ir kiekvieno namuose, šeimoje, širdyje. Žinoma, linksmų Velykų, tvirtų margučių!

- Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Vida Gasparavičienė