- Vilniaus politikos analizės institutas (VPAI) neseniai parengė Savivaldybių 2021 metų gerovės indeksą.  Institutas, susikūręs 2016 metų rudenį kaip įvairių sričių politikos ekspertų sambūris, 2017 metais buvo užregistruotas kaip viešoji įstaiga, remiama tarptautinių ir nacionalinių donorų. Pastarosiomis dienomis pasirodžiusiame leidinyje pateikta informacija sukėlė šurmulį: esate kaltinamas, kad rajoną nutempėt į dugną. Kiek pamenu, dar rinkimų metu buvo kalbama, kad rajonui žemiau kristi nėra kur – dugnas, t.y. 60 vieta iš 60 – jau buvo mūsų. Gal laikas išsiruošti į „ančių“ medžioklę?

- Stebėtis vadinamu šurmuliu, matyt, neturėčiau. Valstiečiai, regis, ne į sėją išėjo, o rinkimus pradėjo. Kaip čia neprisiminsi, kad norinčiam muštis, lazda visada po ranka atsiranda. Minimas 2021 metų Savivaldybių gerovės indeksas – irgi patogi lazda oponentams. Pirmiausia, nesuabsoliutinu įvairiausių reitingų, o antra, į skaičius reikėtų žiūrėti atsargiau ir pagarbiau. Reikia matyti ne tik tuos skaičius, kuriuos norisi matyti.

- Kokie tad skaičiai nepamatyti?

- Vilniaus politikos analizės instituto publikuotą tekstą, visų pirma, reikėjo ne tik perspausdinti, bet ir jį perprasti. O ten aiškiai parašyta, kad „skelbiamo 2021 metų. Savivaldybių gerovės indekso skaičiavimuose naudojami viešai prieinami 2020 metų oficialiosios statistikos duomenys“. Taigi, atitinkamai, 2020-ųjų metų Savivaldybių gerovės indeksas kliovėsi 2019 metų duomenimis, 2019-ųjų metų indeksas buvo skaičiuojamas pagal 2018 metų duomenis. Praėjusių metų rezultatus, taigi ir Gerovės indeksą, pamatysime tik ateinančiais metais.

Kodėl laikau tai svarbiu akcentu? Dėl to, kad opozicija giriasi savo „nuopelnais“ ir nurodo: „ankstesnės valdžios paskutiniai  trys valdymo metai – 2016 m.  užimta 45 vieta, 2017 m. – 41 vieta, 2018 m. – 52 vieta.“ O būtent 2019 metus, kai tapo opozicija, jie įvardija kaip lūžio tašką, ėjimą, jų terminais, „į dugną“. Pusė tiesos – nėra tiesa. Šie skaičiai kaip tik pademonstruoja, kaip valstiečiai nuo 2015 iki 2019 metų palaipsniui smigo žemyn: 45, 41, 52 ir... 60 vieta 2019 metų Savivaldybių gerovės reitingas juk demonstruoja 2018 metų rezultatus, kai rajoną, anot „Mūsų Ignalinai“ laišką atsiuntusios Ievos, valdė „brandi, intelektuali, stipri Ropės ir Šiaudinio valdžia“ ir kai „gyvenome kaip Dievo užantyje“.   

- Vis dėlto, Gerovės indeksas rodo, kad rajonas yra 60-toje vietoje...

- Kaip suprantate, metai nebuvo palankūs kūrimui, kilimui: pandemija, nelegalūs migrantai, nepaprastoji padėtis ir karas, kone kaimynystėje. Visa tai pristabdė ne tik Ignalinos rajono augimą. Tarkim, Skuodo savivaldybė per metus krito net  per 14 pozicijų, Lazdijai – net per 18. Žinoma, mums kristi nebuvo kur, bet kai kuriuos atskirus rodiklius pagerinom.

- Minėtą Indeksą sudaro penki komponentai: socialinis saugumas; fizinio saugumas; ekonomikos gyvybingumas; švietimo kokybė ir demografija. Kur šviesos daugiausia?

- Įdomiau, kur keistų skaičių daugiausia. Štai 0,2 balo kol kas žemesnis, nei mums paliktas (2.1)  yra Fizinio saugumo rodiklis, nors 2019-aisiais buvom pasiekę ir 2,3 balo. Bet pagal vietas reitinge ši pozicija atrodo įspūdingiau: iš mums paliktos 51 vietos reitinge (2018 metų duomenimis), 2021 metų reitinge (2020 metų duomenimis) šoktelėjome į 36 vietą. Socialinio saugumo rodiklį padidinom 0,1 balo, nei buvo skelbta 2019 metų Savivaldybių gerovės indekse, kartoju, apskaičiuotame pagal  2018 metų duomenis, ir pagal jį šiuo metu esame 56 vietoje. 60 vietoje, pagal 2018 metų duomenis gavęs 0,6 balo įvertinimą, rajonas buvo ir Sveikos demografijos rodiklių skiltyje. Po metų, jau pasikeitus valdžiai, šis rodiklis pakilo iki 1,6 balo, dar po metų krito 0,4 balo, bet reitinge su 1,6 balo buvome 60-ti, o su prastesniu rodikliu, 1,2 balo, jau esame 59-ti. Pateikiamos lentelės – tiesiog puiki parankinė priemonė, tinkanti ne tik išvadoms daryti, bet ir sąmokslo teorijoms kurti. Kiekvienas ras tai, ko ieškos...

Atėjome ne ant pilno aruodo, kaip dabar vis dažniau bandoma parodyti. Matome klaidas, bet regime ir perspektyvas. Vis dėlto noriu pasakyti, kad, net išlaikydami mums paliktą paskutinę vietą, geriname rezultatus tiek, kiek leidžia sudėtingos šio laiko sąlygos.

- Trečiadienį įvyko Ignalinos rajono savivaldybės Tarybos posėdis. Ar dėl to prikimot?

\- Tikrai ne! Tai, greičiau – liekamieji savaitgalio išvykos reiškiniai.

- ?!

- Kartu su Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Lina Gladkauskiene, Tarybos nare  Ignalinos Švietimo ir sporto paslaugų centro specialiste-metodininke Aušra  Čeponiene, kitais ignaliniečiais savaitgalį vykome į Panevėžį, kur „Cido“ arenoje vyko Nostra.lt-Regionų krepšinio lygos B diviziono finaliniai krepšininkų susitikimai. Ne šiaip vykome: pirmą kartą ignaliniečių krepšininkų klubas gavo šansą patekti į tokį lygį. Ignalinos „Vilkakalnio-Losritos“ vyrai Panevėžyje kovėsi dėl trečios vietos.  Taigi buvome ne žiūrovai, o labai aktyvūs komandos sirgaliai. Balsus Panevėžyje palikome ne šiaip sau: laimėta garbinga trečioji vieta. Nuėjusi ilgą, gražiomis pergalėmis šiame sezone pažymėtą kelią, komanda Panevėžyje rezultatu 93:68 sutriuškino pajėgią Anykščių „KKSC-Elmio“ ekipą. Šaunuoliai vyrai nuo pirmųjų žaidimo minučių ėmėsi iniciatyvos ir nepaleido jos iki finalinės akimirkos. Tikėjau jais, tikėjausi pergalės.

- Ar tai – Ignalinoje gimę, augę krepšininkai?

- Ne visi. Yra Vilniuje, Utenoje, net Šakiuose augintų. Bet Martynas Steponėnas, Marijonas Milevičius, Pijus Kardelis, Tomas Baubinas  - mūsų krašto vaikai. Kartu jie buvo tikrai darni, veržli komanda. Džiaugiuos, kad ignaliniečiai gražiai užaugo, patyrė komandinį žaidimą, įgijo sportinės patirties, gavo šansą dalyvauti tokio lygio varžybose. Kuo nuoširdžiausiai visiems jiems dėkoju. Ir už tai, kad Ignalinos vardas skambėjo ir Panevėžyje, ir už tai, kad garbingoji taurė, pirmoji tokio lygio, laimėta mūsų rajono komandos, liks Ignalinoje. Tikiuos, kad jų pavyzdys bus užkrečiantis, kad rajono ugdymo įstaigose dar besimokantys vaikinai stiebsis iki jų visomis prasmėmis. Užsiauginsim atžalyną!

- Pagerbėme vyrus, o dabar bent keli žodžiai šio sekmadienio tema.

- Na, tikrasis vyrų pagerbimas, tikiuosi, dar įvyks. Tai reikia padaryti tinkamai ir iškilmingai. O štai sekmadienį, išties, nepamirškime pasveikinti savo mamų. Tai – jų diena. Juk niekam nesame tokie svarbūs, kaip savo motinoms, niekas mūsų taip nemylės, kaip jos temoka. Pamatykime sekmadienį savas mamas, pagerbkime Anapilin išėjusias.  Labai tikiuosi dar iki sekmadienio aplankyti ne vieną mūsų rajone gyvenančią motiną, užauginusią ar dar tebeauginančią gražų pulką vaikų. Juk vaikai – jų didžioji dovana ir mūsų rajonui, šaliai. Tai – didis darbas, garbinga pareiga.

- Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Vida Gasparavičienė