Stanislava gimė silpnutė, tėvai suskubo mergaitę pakrikštyti ir dėl stiprybės motina dar ir savo vardą pridėjo. Greičiausiai, nuojauta pasikliovė, o ne vardo reikšmės aiškinimu rėmėsi, bet mergaitė, dviem vardais pavadinta, nuo negandų išsisuko. Kurgi ne: juk Valentina – kildinama š romėniško giminės vardo Valentinus ir reiškia - drūtas, sveikas.

Smagiai augo Stanislava Bėčiūnuose su dar keturiomis savo seserimis. Visos penkios Murmaitės gražiai stiebėsi, piršlių dairėsi, gyvenimo kelius rinkosi. Stanislavai buvo 22-eji, kai tie piršliai pasibeldė. Ištekėjusi už Alberto Misiūno, kaip dabar svarsto, daugiau patarimo klausydama, ne meilės apakinta, bet su jai skirtuoju kone keturiasdešimt metų drauge nugyveno, šeimos lizdą sukdami, dukras augindami.

Albertas Misiūnas parsivežė Stanislavą į Ignaliną, į savo tėvų namus. Ten Stanislava ir šiandien tebegyvena, o Alberto štai jau kone trisdešimt metų kaip nėra. Šalia jo Ignalinos kapinėse atgulė ir vienintelė Stanislavos anūkė Ievutė, geresnio gyvenimo ieškojusi Londone. Tai – Stanislavos, o dar daugiau jos vyresnėlės Anutės skausmo kauburėlis. Veikiau – niekados neįveikiamas, gražiausiais atminimais žydintis ilgesio kalnas.

Iš penkių seserų Murmaičių į aukštąjį kalnelį nulydėta ir vyriausioji Vanda. Kitos nesunkiai pasiekiamos: Bėčiūnuose tebegyvena Stanislavos sesuo  Danutė, Vilniuje - Genė ir Elena. Kai kas jau spėjo gimtadienio šventėje sveikinimus jubiliatei išsakyti, kai kas – dar šią savaitę suskubs.

Gražiai Stanislavos gimtadienis prisimintas ir Ignalinos bažnyčioje. Ne vien dėl to, kad Stanislava – uoli katalikė, nepraleidžianti Šv.Mišių, remianti bažnyčią. Dar tada, kai čia buvo dekanas Ignas Jakutis, visad, jei tik reikėjo ką pasiūti, persiūti, susiaurinti ar paplatinti, visad talkon buvo kviečiama Staselė. Ji ir dabar nepakeičiama šiuose darbuose. Vis dygsniuoja, dygsniuoja...

Siuvėjos amato ji pramoko iš savo mamos. Norėjo pati pasipuošti, kitiems mielai patarnaudavo. Mergaitės gebėjimus netruko pamatyti Bėčiūnuose apsistoję  vasarotojai iš tuometinio Leningrado. Pakalbino važiuoti drauge, žadėjo, kad galės ir užsidirbti, mat dideliame mieste ne kapeikas geroms siuvėjoms mokėdavo. Išvažiavo Staselė, buvo po visokius prašmatnius modelių namus vedžiojama, madas perprato ir vis siuvo, siuvo... Kad ne netikėtai liga užklupus, gal ir ilgai būtų tame Leningrade užsibuvus. Nenorėjo šeimininkai išleisti, supuolę gydė, bet mergaitė užsispyrė ir sugrįžo į namus. Jau Ignalinoje gyvendama įsidarbino tuometinio Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato siuvykloje. To, kad jau tada gerai siuvo, neužteko. Reikėjo „popierėlio“. Ir jį greitai gavo, oficialiai baigusi siuvėjų kursus. Nuo tada visas Ignalinos ponias ir paneles ėmė pažinti, kiekvienos talijos ir klubų apimtis žinojo, nujautė skonį. Stengėsi visoms įtikti, bet ir patarimų negailėjo. Nebuvo to, ko ji siūti neapsiimtų: nuo vasarinių suknelių iki storiausių kailinių. Džiaugdavosi, jei klientė išeidavo pasipuošusi. O ir savo dukroms visada viską siūdavo, taigi šios galėjo pelnytai puikuotis ir savo mama didžiuotis.

Išėjo į pensiją Stanislava anksti, 55-erių, bet adatos  ir siūlo iš rankų nepaleido. Ir dabar mielai priima visus, kam jos paslaugos prireikia. Siūlui į adatą įverti akinių jai dar nereikia. O siūlė lygi, kaip kadais.

Kai 1993-iaisiais mirė jos Albertas, po metų į Ignaliną sugrįžo dukra Anutė. Įsidarbino tuometiniuose Ignalinos moksleivių namuose, kur dirbo daugiau nei dvidešimt metų. Dabar ir ji – tik namuose. Kaip mama. Su mama. Abi dienos darbus rikiuoja, pasikalba. Jauki sodybos aplinka – Anutės rūpesčiu ir rankomis sukurta.

Gi kita Stanislavos dukra, Jūratė, ne artyn mamos, bet tolyn nuo jos, laikui bėgant,  pasitraukė: nuo 1998-ųjų su vyru gyvena Čikagoje. Jau dvejus metus Stanislava jos nematė, tad dabar viltingai laukia liepos pabaigos: žadėjo atskristi mamos, sesers aplankyti. Gimtadieniui mamai staigmeną suruošė – didžiausias tortas į šventę buvo atsiųstas.

Ignalinos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas jubiliatei linkėjo kuo stipresnės sveikatos, artimųjų meilės.Prie sveikinimų prisidėjo ir Ignalinos miesto seniūnijos specialistė Rita Šimkūnienė.

Ir kolei gražiais dygsneliais rikiuojasi Stanislavos dienos, tegu tie dygsneliai būna tiesūs ir spalvingi.

Vida Gasparavičienė