Pasveikintas Didžiasalio ilgaamžis

Nors laiko upė  jau nusinešė

Daug džiaugsmo ir svajonių,

Tačiau gyvenkite šita diena, šita švente,

Jums taip gražiai likimo dovanota...

Gražiausi sveikinimo žodžiai liepos 17 dieną skambėjo Didžiasalyje (Didžiasalio sen.) gyvenančiam ir 90-ąjį jubiliejų švenčiančiam Zenonui Sapliui. Senolį aplankęs savivaldybės  meras Laimutis Ragaišis ir seniūnijos darbuotoja Stasė Ramelienė jam dovanojo raudonų rožių puokštes, linkėjo sveikatos, džiugios šventės ir ramių, šviesių  gyvenimo dienų. Su žmona Danute  sutikęs svečius jubiliatas mielai prisiminė savo vaikystę, jaunystę, darbo metus. Sveikata, sakė, nesiskundžia – ,,kad būtų gera muzika ir gera šokėja, tai dar sušokčiau...“. Tik akys pavargo ir sunkiai bemato, todėl dabar jo geroji žmona ir akys, ir rankos, ir didžiausia pagalba bei paguoda.

Zenonas gimė ir penkių vaikų šeimoje užaugo netoli Didžiasalio esančiame Kudabiškės kaime.  Jo vaikystės metais ten buvę 10 sodybų su 64 gyventojais. Daug vaikų šeimos turėjo. Zenonas pabaigė to kaimo pradinę mokyklą, kaip sako, jau prie ruso. Išmoko lietuviškai ir rusiškai skaityti, rašyti, puikiai sekėsi matematika. Mokslas taip traukė, kad ir baigęs mokyklą ateidavo ir slapčia paklausydavo, kaip mokytojas veda pamokas, ką pasakoja. Labai norėjo mokytis vidurinėje mokykloje, bet iki Tverečiaus – 7,5 km, o apsiauti nebuvo kuo. Jų šeima gyveno labai sunkiai. Taip ir liko su tom keturiom klasėm. Paskui įsidarbino kolūkyje, buvo sumanus mechanikas, traktorininkas, dirbo visokius darbus ir viskas gerai sekėsi.

Tarybinių laikų prisiminimai ir smagūs, nes jaunas, stiprus buvo, linksmintis mėgo, ir gana skaudūs, nes jo brolį už slapstymąsi nuo tarybinės armijos į Sibirą išvežė, bendradarbiavimu su partizanais apkaltino. Ir jį patį skundė, bet Stalino mirtis išgelbėjo. Sesuo dėl brolių ,,kalčių“ neįstojo į technikumą. Jai taip ir buvo pasakyta, kad broliai nepatikimi ir prieš tarybų valdžią nusistatę.

Zenoną vis platesni keliai viliojo. Kiek padirbęs kolūkyje, viską metė ir į Vilnių išvažiavo. Sostinėje daugiau nei 20 metų prie kelių tiesimo sunkiai dirbo, bet niekada nesiskundė. Visą gyvenimą tikėjimą saugojo, net ir tais laikais sekmadieniais į bažnyčią eidavo. Vieną kartą po šv. Mišių ir savo būsimą žmoną užkalbino ir ja susižavėjo. Vedė jau beveik sulaukęs 40-ties. Kaip pats juokauja, ,,buvo jau gerai pribrendęs senbernis“. Ir viską suspėjo. Dvi dukras su žmona užaugino, anūko susilaukė. Džiaugiasi Danutė, kad vyras visada darbštus, rūpestingas buvo ir svarbiausia – ,,ne pijokas”. Vieni kitą stiklelį kompanijoje išgerdavo, saiko neprarasdavo. 

Sulaukęs pensinio amžiaus, Zenonas į savus kraštus panoro sugrįžti. Žmona Danutė kilusi iš Skuodo, bet jai Didžiasalis labai patinka: ,,čia taip gražu, ramu ir gera gyventi“. Dukros ir anūkas aplanko. Ko daugiau ir benorėti.