Sunkus, bet  Dievo palaimintas kelias...

Šis baltas ir snieguotas vasaris garbingu jubiliejumi suspindo ignalinietei Elenai Skunčikienei.  Sveikatos, šviesių dienų ir Dievo palaimos jubiliatei linkėjo, už darbus Ignalinos kraštui, sukauptą išmintį ir patirtį, puoselėjamas  vertybes dėkojo savivaldybės meras Laimutis Ragaišis ir miesto seniūnas Valentinas Rumbutis. Gėlės, austa juosta ir atminimo dovanėlės – tai tik maži lašeliai, simboliniai pagarbos ženklai tokį ilgą ir gražų kelią nuėjusiai, dvasios stiprybę ir tikėjimą nuolat auginusiai kilnios ir teisingos širdies moteriai. Močiutės ir anytos švente džiaugėsi marti Virginija ir anūkė Agnė.

Gražus ir jausmingas buvo ilgo gyvenimo pasakojimas, prisimenant svarbiausius momentus. Elena Pundytė gimė šešių vaikų šeimoje Pivorų kaime. Tėvai ūkininkavo.  Pradinę mokyklą baigė Radiškės kaime. ,,Tada tai buvo kaimas didelis – ir mokykla, ir klubas veikė. Prie vokiečio pirmoj klasėj, atsimenu, kryžius kabojo ant sienos, reikėjo žegnotis. Mes gyvenom posunkiai, tai baigus 4 skyrius niekur daugiau nesimokiau. Likau mamos pagalbininkė. Sesutė mirė, tėvelis ir brolis susirgo. O aš  dar visai pacankėlė. Visus ūkio darbus dirbau. Žemės ir gyvulių turėjom daug. Kai atėjo kolūkiai, viską atėmė. Brolis dėl širdies ligos mirė. Pinigų nebuvo. Kolūkin 13-kos metų nuėjau. Traktorių dar jokių – viską rankom darėm...“,– pasakoja Elena. Nors sunkiai dirbo, bet jaunystė, sako,  buvusi labai graži ir linksma. Daug jaunimo kolūkyje dirbo, tai ir dainų, ir juokų netrūko. Į klubą Elenutę pakvietė, artiste padarė – ,,ir šokom, ir dainavom. O kiek gražių vaidinimų! Kartu vaidino toks berniukas, mano geras draugas Zenonas Čepulis...“. Su tuo Zenonu ir vėliau Elena pabendraudavo, jaunystę prisimindavo.

Sunkūs buvo pokario metai. Bet Elenai  atsirado proga iš kolūkio pabėgti. Būdama 19-kos su drauge išvažiavo į Ukrainą šachtose dirbti. Žinoma, jaunutės mergaitės net neįsivaizdavo, kaip ten bus sunku ir baisu. Elena verkdavo ir verkdavo. Bet visada Dievu labai pasitikėjo ir jo apsaugą jautė. Svečioj šaly būta ir gražių akimirkų – įsimylėjo iš Daugėliškio dirbti atvažiavusį Kazimierą. Susituokė jiedu ten, o sugrįžę ,,šliūbą gavo“ Vosiūnų bažnyčioje. Ir vėl Elena su vyru gyveno savo gimtuosiuose Pivoruose. Tik į kolūkį jau nenorėjo eiti. Vyras miške dirbo, paskui prie tilto statybų, o ji namuose sukosi, daug audė. Greitai ir pirmasis sūnus Rimantas po širdimi spurdėti pradėjo. Jis gimė jau Ignalinoje 1959 m. Po 11 metų dar vieno sūnaus – Vytuko – susilaukė. Vaikus auklėjo gana griežtai, visada vesdavosi į bažnyčią, mokė būti dorais, sąžiningais žmonėmis.

Elena dirbo mokyklos bendrabutyje, dar Dailės kombinate – namuose mezgė drabužius, skaras.  1968 m. šeima gavo naują butą Smėlio gatvėje. Kiek būta džiaugsmo! Tuose pačiuose namučiuose – jaukiuose ir tvarkinguose – dabar viena ir gyvena. Jau 40 metų Elena našlauja. Būta juodų dienų. Išgyventa ir skaudi vyresniojo sūnaus netektis. Jo tapyti paveikslai puošia svetainės sienas. Viename paveiksle – jos austos drobės įamžintos. Tai šildo mamos širdį.

Dabar Elenos dienos eina ramiai – su geromis mintimis ir kasdiene malda. Ji džiaugiasi 4 anūkais, dviem proanūkiais, Ignalinoje gyvena ir kasdien ją aplanko sūnus su marčia, atbėga ir anūkė su vyru. ,,Esu labai laiminga“,– šypsosi moteris. Ko gali daugiau benorėti – sveikata dar nebloga, akelės dar gerai mato, todėl ir paskaito, ir televizorių pažiūri, ir virbalus iš rankų retai tepaleidžia. Visiems kojinių primezga. Ir pati savo šventės dieną su dailia, pačios megzta palaidine buvo pasipuošusi. Tegul ir toliau tos dienos būna tokios palaimintos...