Šviesus Advento vakaras

Savivaldybės mero Laimučio Ragaišio kvietimu gruodžio 13 d.  su ignaliniečiais susitiko Vilniaus šv. Juozapo parapijos klebonas kunigas Ričardas Doveika. Kultūros centre susirinko daugybė žmonių, daugybė dvasingumo ištroškusių širdžių ir akių.

Kunigas kalbėjo apie naujus liturginius metus, šviesaus ir viltingo Advento laiko prasmę, Kūčių tradicijas ir jų prabangų paprastumą. Dvasininkas kalbėjo apie maldos galią, ypač bendruomenės maldos. Pasakojo apie vieną jo parapijos stebuklą, kai bendruomenės malda ant kojų pastatė moterį, kuriai medicina jau nebegalėjo padėti. Stebuklai vyksta ir dabar.

Adventą, tą prašmatnų laiką savo šviesa, kunigas palygino su besilaukiančios moters mėnesiu, vadino vilties šventykla: „Laimingas tas, kuris pasirenka religinį advento kelią, šeimos kelią, santykių kelią, vilties kelią. Kuris supranta, kad jo gyvenimas yra sklidinas prabangos vien todėl, kad turi nepavargstantį Dievą. Tokiam žmogui belieka atlikti keletą veiksmų: atverti savo širdį, nuplauti savo sielą, susitaikyti su Dievu, ištiesti pagalbos ranką artimui, paženklinti savo veidą pačiu gražiausiu adventiniu ženklu – šypsena, viltimi, giedrumu, – ir keliauti, keliauti...“.

Adventas, palydintis į Kūčių vakarą, įveda mus į pačią nuostabiausią ateinančių metų patirtį – Bažnyčios jubiliejinius 2025-uosius metus, sako kun. R. Doveika. Popiežius Pranciškus, atverdamas Šv. Petro bazilikos Šventąsias duris, dar kartą pakvies viso pasaulio krikščionis, viso pasaulio katalikus nepamiršti esminės misijos šiame pasaulyje – vilties piligrimystės.

Kūčių vakaras parodo atsakingą motinystę. Šeima, Kūčių vakarienė, anot kun. R. Doveikos, turbūt yra pati sakraliausia šventykla, į kurią susirenkame, nes Dievas pasirinko savo buvimą žemėje būtent per šeimą. Taigi šeima ir žmogus Kalėdų naktį atsidengia kaip Dievo svajonė, kaip Dievo viltis, Dievo nepavargimas. Todėl Kūčių vakaro šeimos paveikslas, skubėjimas sugrįžti į savo namus dar kartą parodo, kokia svarbi žmogui yra šeima.

Buvo paliesta daug temų. R. Doveika kėlė klausimus, kodėl laisvoje Lietuvoje vis neblėsta vergystės dvasia, noras kažkam įtikti, kodėl nevertinami savi, per kartų kartas išsaugoti tikrosios savasties ženklai. Ir kodėl šiandien sočios Europos visko pertekęs žmogus dažnai yra toks nemąstantis, toks trumparegis?

Prieššventiniame bėgime tai buvo labai gražus, prasmingas ir toks reikalingas sustojimo laikas, – su daugybe minčių, jausmų, dvasios jėga ir tikra atgaiva. Visų susirinkusių vardu meras dėkojo svečiui už šį vakarą ir vylėsi, kad kitais metais kunigas ir vėl atras laiko Ignalinai.